Anatomijos muziejaus istorija
Jau nuo XVI a. anatomai stengėsi tyrinėti mirusio žmogaus kūną. Iš pradžių jie tai darė slapta nuo visuomenės ir valdžios institucijų, vogdami lavonus naktimis iš kapinių, ir tik vėliau buvo leista oficialiai tyrinėti mirusio žmogaus kūną. Taip buvo sukurtas anatomijos mokslas.
1921 m. anatomijos studijoms buvo skirtas senas pradinės mokyklos pastatas A. Mickevičiaus gatvėje Nr.7. Šiame Anatomikume ir vyko iki 1931-ųjų anatomijos (organizmo kūno sandaros mokslas), histologijos (audinių mokslas) ir embriologijos (gemalo susidarymo ir formavimosi mokslas) teoriniai ir praktiniai užsiėmimai. Profesoriaus ir anatomijos muziejaus įkūrėjo Jurgio Žilinsko dėka 1922 metais anatomijos muziejus pradėjo savo veiklą pristatydamas pirmąjį eksponatą – žmogaus liemens modelį. Vėliau į įstaigos inventorių buvo įtraukti ir kiti studijų metu gaminami preparatai bei kitas inventorius. Dalis osteologinių (griaučių) preparatų buvo padovanota žymių Lietuvos žmonių (V. Lašo, Z. Žemaičio ir kt.), dalis atvežta iš naujų namų statybos vietų plečiantis Kaunui.
Naujųjų, 1933 metų išvakarėse, buvo baigtas statyti VDU Medicinos fakulteto pastatas (dabartiniai centriniai LSMU rūmai) pagal architekto V. Dubeneckio projektą. Anatomijos muziejui persikėlus į šių rūmų trečiąjį aukštą ir sudėliojus turimus preparatus į erdvias baltas lentynas, muziejaus patalpa tapo pustuštė. Tuo metu ir prasidėjo didysis anatomijos muziejaus renesansas. Buvo pagaminti ne tik pagrindiniai dabartinės kolekcijos eksponatai, bet ir iš įvairių medžiagų (molio, medžio, vaško, vielos ir kt.) anatominiai modeliai 5-10 kartų didesni už natūralius, kadangi tokiuose lengviau suieškoti ir įsiminti anatomines struktūras.
Anatomijos muziejus dabar
Atvėrus muziejaus duris iškart įspūdį kelia didžiulis trijų metrų žmogaus griaučių stendas, kuriame galima suskaičiuoti visus kaulus, jei tik turime tam laiko. Muziejaus vedėja atskleidė netikėtą šio stendo istoriją: “Vienas muziejaus įkūrėjo draugas netgi testamente įrašė, jog atiduoda savo kūną Anatomijos muziejui, kad po mirties į jį žiūrėtų ir grožėtųsi, čiupinėtų, liestų jaunos studentės.“
Mirusio žmogaus kūnas į medicinos įstaigas patenka įvairiais keliais. Anksčiau tam tikslui vartodavo mirusių benamių, kalinių kūnus, sovietmečiu gyvas žmogus galėdavo “parduoti savo kūną“ už 200 – 300 rublių. Atsirasdavo tokių vikruolių, kurie parduodavo savo kūną net kelis kartus, todėl vėliau tokio pirkimo buvo atsisakyta, nes tai prieštarauja moralės normoms. Dabartiniu metu stengiamasi naudoti tik pagal testamentą paliktus žmonių kūnus.
Dabartinės Anatomijos muziejaus kolekcijos pagrindą sudaro 1920-1940 m. profesoriaus Jurgio Žilinsko ir jo bendražygių surinkti muziejiniai preparatai. Vėliau Anatomijos instituto dėstytojų ir studentų bendradarbiavimo eigoje buvo pagaminta ir gaminama daug naujų eksponatų.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
Kauliniai preparatai
Anatomijos muziejuje kaukolės buvo sukauptos įvairiai: virš 100 egzempliorių padovanota, apie 300 – pagamintos Anatomijos instituto laboratorijoje, likusios – iškastos įvairiose Lietuvos vietose archeologinių ekspedicijų metu ir vykstant statyboms, ypač besiplečiant Kaunui dauguma kapinaičių „gulė“ po naujų namų pamatais.
Skeleto amžiaus ypatumams studijuoti, buvo pagaminta 14 vaikų skeletų. Tam tikslui buvo parašytas specialus Sveikatos Departamento ministro įsakymas, kuriuo buvo leista išimties tvarka panaudoti prieglaudose mirusių vaikų kūnus.
Muziejuje yra labai įdomus skeletas, kurio paviršiuje iš vielos kruopščiai išlankstyta visa limfinė sistema. Preparatą visus metus gamino studentas, naudodamasis A. Rauber-Kopsch „Lehrbuch und Atlas der Anatomie des Menschen“ [iš vok. k. Žmogaus anatomijos vadovėlis ir atlasas].
Šlapi preparatai
Šlapi preparatai muziejuje eksponuojami specialiuose stikliniuose keturbriauniuose induose (apvaliuose vaizdas labai išsikraipo ir tokį anatominį preparatą studijuoti būtų sunku). Topografinės (akiai matomi kūno požymiai, kaip organai, jų sistemos ir kt.) anatomijos studijoms buvo pagaminti viso žmogaus kūno skersiniai pjūviai. 1926 metais buvo labai šalta žiema. Prieš Anatomikumo pastatą pusnyje kelis mėnesius buvo šaldomas mirusio žmogaus kūnas, kuris vėliau ir buvo panaudotas gaminant šlapius preparatus. Viso buvo pagaminta apie 130 pjūvių: 39 kojos, 36 rankos, 14 galvos ir apie 50 liemens.
1940 m. buvo pagaminti 26 naujagimio kūno skersiniai pjūviai.
Viso buvo surinkti 262 eksponatai. Deja, vėliau preparatai pradėti naudoti studentų darbuose, todėl šis unikalus rinkinys buvo beveik visiškai sunaikintas.
Tuo laikotarpiu muziejuje buvo užfiksuoti ir šeši sklaidos defektus (apsigimėliai) naujagimiai: keturi Siamo dvyniai, vienas anancefalas (be smegenų), naujagimis su osteomaliacija (kaulų suminkštėjimas, išlinkimas) bei užsismaugęs virkštele.
Koroziniai preparatai
Koroziniai preparatai – tai skystu karštu plastiku gauti net smulkiausių kapiliarų užpildai – kraujagyslės išsidėsto taip, kaip atrodė organas prieš audinių pašalinimą. Šie kraujotakos sistemos, galvos smegenų bei kitų vidaus organų paruošti preparatai priminė koralus.
1925 m. Latvijos universiteto preparatorius J. Polikevičius Kaune pagamino kruopščiai apie 88 korozinius preparatus išryškinant net smulkiausias kraujagysles.
Pati spalvingiausia dabartinių korozinių preparatų grupė buvo pagaminta apie 1980-aisiais.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
Praskaidrinti preparatai
Tai permatomi preparatai, laikomi tirpale, kuris turi specialių savybių, todėl padaro objektus šiek tiek persišviečiančius. Vokietijos profesoriaus W. Spaltenholz gamybos receptu pagaminta žmogaus organų ir audinių praskaidrintų preparatų kolekcija Anatomijos muziejuje yra viena iš didžiausių Europoje. Šio autoriaus preparatai yra nepamainomi tiriant embrionuose skeleto vystimąsi, kaulėjimo centrų susidarymą kremzliniame audinyje, vaistų teratogeninį (embriono ar vaisiaus vystymosi sutrikimų) poveikį bei įvairius kitus sklaidos defektus. Prieš tai kraujagysles užpildžius spalvotu lateksu, tokie permatomi preparatai yra puiki vaizdinė priemonė medicinos studijose.
Sausi preparatai
Šiai grupei priskiriamos trys mumijos, pripildyti oro ir išdžiovinti plaučiai bei virškinamojo trakto preparatai. Vyro ir moters kūnai buvo užkonservuoti 1930 metais. Pašalinus odą, poodinį riebalų sluoksnį, likę organai bei raumenys buvo išdžiovinti. Kraujagyslės pripildytos gipso ir nudažytos. Vyro virškinimo traktas išryškintas, pripučiant oro. Pašalinus moters kūne virškinimo traktą gerai matosi dubuo su jame esančiais lytinės ir šalinimo sistemos organais. Trečia mumija – tai 2 metų mergaitės kūnas. Pasakojama, kad beglobės mergaitės kūnelis buvo atvežtas tuo metu, kai iš Soldino teisminei ekspertizei atvežė žuvusių lakūnų Dariaus ir Girėno kūnus. Profesorius J. Žilinskas mumifikavo mergaitės kūnelį tose pačiose voniose.
Pažiūrėjus į plaučius stebina jų dydis. Sunku net patikėti, kad tai žmogaus plaučiai. Ir tik muziejaus gidei papasakojus, kad mes kvėpuodami naudojame tik 1/3 plaučių tūrio, o gaminant preparatą tenka pripildyti plaučius oro pilnai, pasidaro aiškiau. Įspūdingai atrodo visa eilė plaučių su paviršiuje esančiomis antrakozėmis (juodomis dėmėmis), bei 60-ies metų vyro, sergančio pneumomelanoze, beveik juodos spalvos plaučiai. Šioje vietoje turbūt ne vienas rūkalius stabtelėtų susimąstyti apie savo žalingą gyvenimo būdą.
Modeliai
Modeliai buvo pirmieji Anatomijos institute pagaminti preparatai. Tai buvo gera vaizdinė priemonė mokant studentus anatomijos. Modelius gamino patys studentai iš gipso, molio, medžio drožlių, kreidos. Pridedant į šias medžiagas klijų, buvo galima formuoti net gana didelius objektus. Įspūdingai atrodo 45 cm dydžio medinis vidinėje žmogaus ausyje esantis Korti organas (klausos analizatoriaus garsą suvokianti dalis, nerviniai laidai.), padidintas lyginant su natūraliu jo dydžiu net 10 000 kartų.
Pabaigai
Kad ir kiek pagamintų žmogaus kūno organų modelių, jie niekuomet neatstos tos organų formos, jų išsidėstymo įvairovės, kurią sukūrė gamta. Dabartiniu metu mirusio žmogaus kūnas yra svarbi mokomoji priemonė studentams, patologoanatomams ir teismo medicinos atstovams, kurie per skrodimą stengiasi nustatyti žmogaus ligos ir mirties priežastis ir taikyto gydymo efektyvumą.