(Pirma dalis čia.) Shin‘as nusprendė, kad Dėdė kažkada buvo svarbus žmogus. Vieną dieną, sargybinis atidarė duris ir i kamerą įmetė Shin‘o mokyklinę uniformą. “Leisk man tave apkabinti, – paprašė dėdė, tvirtai laikydamas Shin‘ą už rankų.
Shin‘as nenorėjo išeiti, jis nieko anksčiau nemylėjo ir niekuo netikėjo. Praėjus daugeliui metų, apie Dėdę, kurio daugiau niekada nematė, jis galvos daugiau nei apie savo tikrus tėvus. Shin‘as buvo nuvestas į kambarį, kuriame jam buvo surengta pirmoji apklausa. Tai buvo balandžio mėnesį.
Dabar buvo lapkritis. Shin‘ui buvo 14. Jis nebuvo matęs saulės daugiau nei šešis mėnesius. Atvestas į kambarį jis pamatė ant kelių prieš tardytojus klūpantį tėvą. Shin‘as atsisėdęs šalia pastebėjo, kad tėvo dešinė koja keistai sulenkta. Shin Dzhyn Suba buvo kankinamas.
Kai jie pasirašė dokumentus, kad nieko nepasakos, tėvui ir sūnui buvo uždėti antrankiai ir jie buvo nuvežti atgal į lagerį. Shin‘as jau buvo nusprendęs, kad juos paleis, bet už pusvalandžio mašina staiga sustojo. Jiems nuo akių nuėmė raiščius ir jis supanikavo. Aplinkui buvo susirinkusi minia. Dabar Shin‘as buvo įsitikinęs, kad jis kartu su tėvu bus sušaudyti. Staiga, jis pradėjo jausti kiekvieną savo širdies dūžį ir nusprendė, kad tai jo paskutinės gyvenimo sekundės.
“Įvykdyti mirties bausmę Jang Hye Dzhiyung ir Shin Gyuna Heh, korėjiečių tautos išdavikams”, – pareiškė vyresnysis pareigūnas. Shin pažvelgė į tėvą. Jį purtė tyli rauda. Shin‘as pastebėjo išbalusį motinos veidą, kurią sargybinis tempė į kartuves. Ją pastatė ant medinės dėžės, surišo rankas už nugaros ir užmetė kilpą ant kaklo.
Ji pažvelgė į minią ir pamatė Shin‘ą. Jis stengėsi nežiūrėti jai į akis. Sargybiniai išspyrė motinai iš po kojų dėžę ir ji liko kaboti ant virvės beviltiškai trūkčiodam. O Shin‘as žvelgdamas, kaip ji kovoja dėl savo gyvybės, vis labiau įsitikino, kad ji turėjo mirti.
Brolis atrodė išsekęs. Sargybinis pritvirtino jį prie medinio stulpo, tuomet trys kiti sargybiniai tris kartus šovė į jį . Shin‘as manė, kad jo brolis taip pat nusipelnė mirties.
Shin‘o mokytojas buvo įsiutęs, nes negavo progos atskleisti pabėgimo plano. Jis vertė Shin‘ą klūpoti valandų valandas, ir uždraudė jam eiti į tualetą.
Klasiokai vogė jo maistą, mušė per veidą ir išvadindavo visokiais žodžiais. Shin‘as prarado visas jėgas. Grįžimas prie sunkaus darbo sugrąžino ir baisaus alkio jausmą. Kartą valgykloje jis įkišo pirštus į ant žemės išlietą sriubą ir juos aplaižė. Jis nuolat ieškojo karvių mėšle nesuvirškintų ryžių, pupelių ar kukurūzų.
Pabuvęs kalėjime, Shin‘as daug sužinojo apie tai, ko niekada nėra matęs ir valgęs. Smarvė, purvas ir bjaurastis lageryje sunaikino jo pasitikėjimą. Jis atrado vienišumą, liūdesį ir aistrą. Labiausiai pyko ant savo tėvų. Jis kaltino savo motiną, kad buvo kankinamas ir žeminamas mokykloje, jautė pasišlykštėjimą galvodamas apie tai, koks neapgalvotas jo motinos ir tėvo poelgis susilaukti vaikų darbo lageryje ir priversti juos mirti už spygliuotos vielos.
1997 metų kovo mėnesį, praėjus keturiems mėnesiams nuo Shin‘o paleidimo, perspektyva mirti iš bado tapo labai reali. Klasokų ir mokytojo žeminamas Shin‘as sunkiai gaudavo maisto. Pradėjo kraujuoti jo randai, vis didėjo silpnumas ir kartais Shin‘as nebegalėdavo atlikti savo darbo, o tai lėmė naujus sargybinių smūgius, kraujavimą ir sumažėjusį maisto davinį.
Shin‘ui kartą pavyko atsikvėpti. Mokytojas, kuris iš jo šaipėsi, dingo. Naujasis mokytojas, Shin‘ui duodavo maisto, mažiau užduočių ir nutildė erzintojus. Shin‘ui netgi pavyko priaugti svorio. Nudegimai sugijo. Shin‘as taip ir nesužinojo, kodėl naujasis mokytojas rūpinosi juo. Bet jis buvo įsitikinęs, kad be šio mokytojo pagalbos tikrai būtų miręs.
1998 m. Shin‘as, kaip ir tūkstančiai kitų kalinių, dirbo hidroelektrinės užtvankos statybvietėje ant Taedong upės. Darbas vyko dieną ir naktį, statybininkai kasė žemę kastuvais, statinėmis ir plikomis rankomis.
Shin‘as matė kaip kaliniai mirė nuo bado, ligų ar kulkų, bet niekada nematė, kad tai buvo neišvengiama darbo rutinos dalis. 1998 metų liepą daugybę gyvybių nusinešė užtvankos griūtis – vanduo nuplovė šimtus darbininkų. Shin‘ą pasiuntė laidoti žuvusiųjų kūnus.
Mokymasis artėjo prie pabaigos. Šešiolikos metų, buvo privaloma gauti nuolatinį darbą. Shin‘o mokytojas greitai išdalino mokiniams lapelius, kuriuose buvo nurodyta, kur jie praleis likusią savo gyvenimo dalį. Daugiau nei pusė klasės buvo nusiųsta į anglių kasyklas, kur buvo įprasti apsinuodyjimai dujomis, sprogimai ar griūtys. Daugelis darbininkų buvo užsikrėtę tuberkulioze ir mirdavo nesulaukę 40 metų. Jo Sung Gon buvo išsiųstas į kasyklas. Daugiau Shin‘as jo nebematė.
Shin‘as buvo paskirtas į kiaulių ūkį, kur jis vogdavo kukurūzus, kopūstus ir kitss daržovėe, o kartais trumpai pamiegodavo pietų miego. Shin‘as 20-metį paminėjo ūkyje ir pradėjo galvoti, kad čia jis ir pasens bei numirs. Bet 2003 metų kovą jis buvo išsiųstas į tekstilės fabriką, kuris siuvo kariškas uniformas. Gamykloje po 12 valandų pamainas dirbo moterys.
Kai sugesdavo jų siuvimo mašinos Shin‘as jas taissydavo. 2004 metų vasarą, jis nešė vieną siuvimo mašiną, ji išsprūdo iš rankų, nukrito ir sudužo. Mašinų vertė buvo didesnė nei kalinio: vyresnysis meistras sugriebė dešinę Shin‘o ranką ir išlaužė pirštą.
Spalio mėnesį, bendrovės vadovas nurodė Shin‘ui prižiūrėti naują ir svarbų kalinį. Shin‘ui buvo pavesta mokyti Park‘ą Yong Chula siuvimo mašinų remonto ir susidraugauti, kad galėtų pranešinėti apie jo praeitį, politines pažiūras ir šeimą. „Park‘as turi pripažinti – pareiškė viršininkas – Jis kažką slepia nuo mūsų.”
Park‘as atidžiai klausėsi Shin‘o instrukcijų, bet mandagiai stengėsi išvengti klausimų apie praeitį. Po keturių savaičių praleistų beveik tyloje, Park‘as nustebino Shin‘ą asmeniniu klausimu:
“Pone, kur yra jūsų namai?”
“Mano namai? – perklausė Shin‘as – Mano namai yra čia “.
“Aš iš Pchenjano, sere”, – sakė Park‘as.
Kaip savo amžiui, Park‘as atrodė labai orus, tačiau nervinga balso intonacija erzino ir glumino Shin‘ą.
„Aš esu jaunesnis nei jūs, – atsakė Shin‘as – Prašau rodyk man pagarbą.”
„Gerai“ – tarė Park‘as.
„Beje, kur tas Pchenjanas?” – pasidomėjo Shin‘as.
Park‘as buvo priblokštas tokio klausimo. Jis paaiškino, kad Lageris Nr. 14 nuo Pchenjano, Šiaurės Korėjos sostinės, yra už 50 mylių ir jame gyvena galingiausi šalies žmonės. Park‘as sakė, kad jis užaugo šiame mieste, o mokėsi Rytų Vokietijoje ir Sovietų Sąjungoje.
Grįžęs namo, Park‘as vadovavoTaekwondo mokyklai. Jis paprastai pasakojo apie tai koks gyvenimas yra už lagerio sienų. Gyvenimas su pinigais, televizoriumi, kompiuteriais ir mobiliaisiais telefonais. Gyvenamas pasaulyje, kuris jau seniai nesilaiko ant trijų banginių.
Daug dalykų, apie kuriuos pasakojo Park‘as Shin‘ui buvo sunku suprasti, jau nekalbant apie tai, kad juos išbandyti. Jį labiausiai džiugino pasakojimai apie maistą, jis tiesiog džiaugėsi galėdamas tuo „maitintis“. Park‘as kalbėjo apie Kinijos, Honkongs, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir buvusios Sovietų Sąjungos vištienos, kiaulienos ir jautienos patiekalus.
Klausydamasis pasakojimų ir rydamas seiles, Shin‘as paėmė galbūt pirmą nepriklausomą sprendimą savo gyvenime – nusprendė nepranešti.
Park‘o istorijos Shin‘ui buvo kaip narkotikas, tačiau, kai tas staiga pradėjo dainuoti vidury nakties, Shin‘as buvo rimtai išsigando, kad kažkas gali išgirsti. “Nagi nustok”, – pertraukė jis Park‘ą.
Shin‘as pats niekada nedainavo. Su muzika susidūrė tik vieną kartą kai gyvendamas fermoje jis išgirdo karinį maršą iš sunkvežimių garsiakalbių. Shin‘ui dainavimas atrodė nenatūralus ir labai rizikingas reikalas. Parkas paklausė, kodėl jis taip bijo paprastos dainos, bet nori išgirsti istorijas, apie tai koks vagis buvo Kim Čen Iras ir kaip prastai Šiaurės Korėja atrodė.
2004 metų gruodį Shin‘as pradėjo galvoti apie pabėgimą. Park‘o buvimas, jo orumas ir uždegančios istorijos privertė svajoti apie ateitį. Jis staiga suprato, kur esąs, ir ką praranda. Lageris Nr. 14, nebebuvo jo namai – jis pavirto į narvą. Ir Shin‘as turėjo pasaulio mačiusį draugą, kuris galėjo padėti iš to narvo ištrūkti.
Jų planas buvo paprastas ir beprotiškai optimistinis. Shin‘as suorganizuos, kad jie pralys pro lagerio sieną, o Park‘as nuves juos į Kiniją pas dėdę, kuris padės nusigauti į Pietų Korėją. Prieš pasiūlydamas bėgti kartu, Shin‘as daug dienų baiminosi, kad Park‘as gali būti informatorius ir, kad jis bus nubaustas taip pat, kaip jo motina ir brolis. Net kai Park‘as priėmė pabėgimo idėją, Shin‘ui buvo neramu, kad jei jis išdavė savo motiną, kodėl Park‘as negalėtų išduoti jo?
Bet noras pabėgti nusvėrė baimę. Pirmą kartą pas Shin‘ą atsirado troškimas kažko siekti. Kiekvieną dieną jis klausėsi istorijų apie maistą, kuris jų laukia Kinijoje. Jie nusprendė, kad jei sargybiniai pamatys juos lipant per tvorą, Park‘as su jais susidoros Taekwondo pagalba.
Iš pažįstamo Shin‘as pavogė šiltus drabužius ir laukė šanso. Galimybė pabėgti pasitaikė Naujųjų Metų proga, tai buvo reta šventė, kai porą dienų gamykloje nutyla siuvimo mašinos. Shin‘as sužinojo, kad jo meistrų komanda visą sausio 2 dieną bus nusiųsti į mišką, esantį ant kalno šalia tvoros kirsti medžių. Shin‘as paskutinį kartą aplankė tėvą.
Jų santykiai bėgant metams tapo vis šaltesni. Niūrioje aplinkoje jie pavakarieniavo Naujųjų Metų proga. Shin‘as savo elgesiu negalėjo parodyti, kad ketina bėgti, todėl nebuvo jokių atsisveikinimų. Jis jautė, kad kai sužinos apie pabėgimą, jo tėvas vėl atsidurs požeminiame kalėjime.
Anksti rytą, Shin‘as, Park‘as ir kiti 25 kaliniai pradėjo darbą 360 metrų kalvos viršuje. Saulė ryškiai apšvietė sniego dengiamą žemę. Už ketvirčio mylios į šiaurę buvo matomas sargybos bokštas, esantis prie tvoros. Ginkluoti sargybiniai patruliavo palei lagerio tvorą. Shin‘as pastebėjo, kad pakankamai ilgas laiko tarpas kol vėl pasirodo sargybinis.
Shin‘as ir Park‘as ir nusprendė palaukti iki saulėlydžio, kai sargybiniams bus sunkiau įžiūrėti pėdsakus ant sniego. Apie 4 valandą kirsdami medžius, jie priartėjo prie tvoros. Shin‘as 10 pėdų aukštyje pamatė spygliuotą vielą, kuri buvo prijungta prie aukštos įtampos. „Aš nežinau ar sugebėsiu, – sušnibždėjo Park‘as – Gal kitą kartą?“
Shin‘as bijojo, kad kito karto turės laukti mėnesius ar net metus. “Bėgam!”, – suriko jis ir patraukė Park‘ą už rankos. Shin‘as paslydo ir Park‘as pirmas pasiekė tvorą. Atsistojęs ant kelių, jis prakišo rankas, galvą ir pečius tarp dviejų laidų linijų. Shin‘as staiga pamatė kibirkštis ir pajuto degančio kūno kvapą.
Shin‘as dar nespėjo atsistoti ant kojų kai Park‘as jau nebejudėjo. Jo kūnas nusvėrė apatinį laidą taip padarydamas spragą. Nė akimirkos nedvejodamas Shin‘as perlipo per draugo kūną. Jis beveik pralindo, kai koja nuslydo nuo Park‘o liemens ir vos palietė apatinį laidą. Nulipęs nuo tvoros Shin‘as beveik dvi valandas bėgo žemyn kalvomis. Jis negirdėjo nei signalizacijos, nei šūvių, nei riksmų.
Kai sumažėjo adrenalino, Shin‘as suprato, kad kelnės tapo labai lipnios. Pakėlęs pamatė kraują, ir tada suprato, kokia rimta yra trauma. Buvo labai šalta, gerokai žemiau -12, o jis neturėjo net striukės. Park‘as, kuris gulėjo negyvas ant tvoros nebuvo papasakojęs kurioje pusėje Kinija.
Shin‘as įsilaužė į fermerio daržinę ir rado karinę uniformą. Dabar jis ne bėglys, jis tapo dar vienu nudriskusiu, alkanu Šiaurės korėjiečiu. Shin‘as buvo pirmasis Šiaurės Korėjos istorijoje pabėgęs iš kalėjimo lagerio. Galima manyti, kad jis iki šiol lieka vieninteliu žmogumi tai padariusiu.. Tuomet jam buvo 23 ir jis laisvėje nieko nepažinojo.
Jis miegodavo kiaulių aptvaruose, šieno kupetose ir krovininiuose vagonuose. Valgė viską, ką sugebėjo rasti. Vogdavo ir parduodavo gėrybes juodojoje rinkoje. Kartais jam padėdavo, kartais buvo išnaudojamas, kartais išduodamas. Jam skaudėjo kojas, jis šąlo ir badavo, bet vis darturėjo viltį. Shin‘as jautėsi ateivis iš kitos planetos. 2005 sausio pabaigoje, jis visą dieną buvo ant kojų, nuėjo 18 mylių, kad ieškodamas tinkamos vietos persikelti per Tiumeń upę į Kiniją.
Apsimetęs kareiviu, jis papirko pasėniečius krekeriais ir cigaretėmis. „Aš mirštu iš bado”, – pasiskundė paskutinis kareivis, kuriam buvo apie 16 metų. „Gal turite ką nors valgomo?” Shin‘as davė jam dešros iš pupelių, cigarečių ir pakuotę saldumynų. Maža užšąlusi upė buvo maždaug šimto metrų pločio. Jis pradėjo eiti ledu ir maždaug pusiaukelėje įkrito į vandenį sušlapdamas kojas. Likusį atstumą iki Kinijos jis šliaužė.
Po dvejų metų, Shin‘as jau buvo Pietų Korėjoje. Po keturių – gyveno Pietų Kalifornijoje ir dirbo JAV žmogaus teisių organizacijoje “Laisvę Šiaurės Korėjai.” Dabar jo vardas yra Shin Dong-hyuk. Jo dabartinė fizinė būklė gali būti vertinama puikiai. Tačiau kūnas – tai atspindys visų gyvenimo negandų darbo stovykloje, kurios, pasak Šiaurės Korėjos valdžios, yra mitas.
Dėl prastos mitybos Shin‘as yra mažo ūgio ir labai smulkus – ūgis apie 167 cm, svoris 54 kg. Dėl nuolatinio sunkaus darbo vaikystėje jo rankos kreivos, nugara ir sėdmenys su daugybe randų, subjauroti čiurnų raščiai, jis neturi dešinės rankos didžiojo piršto, keliai nudeginti lendant pro lagerio tvorą. Tačiau visi šie sužalojimai neužkirto kelią jam pabėgti iš Lagerio Nr.14.
Šaltinis: nikitaphoto.livejournal.com
