Seniai pastebėta – kai gyvenimo sąlygos prastėja, žmonės neišvengiamai atsisuka į praeitį ir populiariausiu posakių tampa frazė „Anksčiau buvo geriau!“.
Pasauliniame kine tokį nostalgijos poreikį puikiai malšina vadinamieji retro filmai. Šis terminas buvo įteisintas septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai Amerikoje grandiozinių sukrėtimų akivaizdoje pradėjo formuotis vadinamasis „Naujasis Holivudas“ . Tuomet Amerikoje, kaip teigia istorikai, „pasikeitė socialinis bei psichologinis tautos tonusas“, kurį įtakojo smarkiai išaugęs piliečių aktyvumas.
Pavyzdžiui, 1974-aisiais metais Sociologinių tyrimų instituto apklausa parodė, kad per metus nuo 45 iki 70 procentų padaugėjo amerikiečių, kurie tvirtino, jog gyvenimo kokybė smarkiai pablogėjo. Tokį staigų socialinio „barometro“ parodymų šuolį tada lėmė didėjanti infliacija, kainų augimas, Votergeito skandalo ir nebaigto karo Vietname pagimdytos problemos. Politinių reitingų lentelėse išaugo amerikiečių pageidavimai sugrįžti prie konservatyvių (suprask, stabilumą lemiančių) vertybių, o dažniau linksniuojamų žodžių tarpe išsiskyrė žodis „nostalgija“.
Į ryškų tautos prioritetų pasikeitimą tuomet greitai sureagavo Holivudas, kuris retro kino formulę tuoj pat pradėjo greitais tempais realizuoti. Vien 1973 metais ekranuose pasirodė trys nostalgija seniems laikams dvelkiantys reikšmingi filmai – beprotiškai populiari kriminalinė komedija „Afera“ (The Sting, rež George‘as Roy‘us Hillas), nostalgiška melodrama „Tokie mes buvome“ (The Way We Were, rež. Sidney‘us Pollackas) ir kultiniu tapusi jaunimo romantinė komedija „Amerikietiški grafičiai“ (American Graffiti), kuriais žiūrovų ir kritikų simpatijas laimėjo tada dar pradedantis režisierius George‘ Lucasas.
Būtent pastarasis filmas ir tapo tuo lakmuso popierėliu, kuri visi prisimena, kai tik ekranuose pasirodo koks nors naujas nostalgiškas filmas apie tai, kad „anksčiau buvo geriau“. Po teisybei, už šio šūkio dažniausiai slypi tik priekaištas per greitai bėgančiam laikui ir nostalgija savo jaunystei.
„Kur jūs buvote 1962-aisiais metais?“, – klausė „Amerikietiškų grafičių“ plakate užrašytas klausimas. Tiems, kas tada dar buvo negimęs dabar labai įdomu stebėti, kokia buvo Amerika tuo metu – kokius mėsainius žmonės valgė, kaip dekoravo savo būstus, kaip rengėsi, kaip žiūrėjo filmus (vakarais dažniausiai „Drive-In“ kino teatruose, kuriuose po atviru dangumi galima buvo žiūrėti filmus neišlipus iš automobilio) ir kokią muziką mėgo klausyti („rokenrolas numirė kartu su Buddy Holly“, – sako vienas „Grafičių“ personažas).
Pernai pasirodžiusiame retro filme „Devym kažkelinti“ (Mid90s) taip pat skrupulingai atkuriamos praeities gyvenimo detalės. Tik dabar jau veiksmas plėtojasi Los Andžele prieš ketvirtį amžiaus – „devym kažkelintaisiais“, kai kompaktai dar neišstūmė kasečių, pagrindinis populiariausios muzikos šaltinis yra „MTV“ topai, o trylikametį Styvį (Sunny Suljic) vaiku vis dar laiko tiek mama (Katherine Waterston), tiek vyresnysis brolis (Lucasas Hedgesas).
Kadangi broliai gyvena tik su mama, vyriško auklėjimo funkcijas prisiima vyresnėlis Jenas, kuris dažnai Stiviui gyvenimo tiesas įkala kumščiais. O kai Jenas palieka Stivį ramybėje, šis su malonumu klauso muzikos (jo favoritai – Nirvana ir Wu-Tang Clan) arba spaudinėja kompiuterinio žaidimo SNES mygtukus.
Įprasti kasdienybės ritualai ima keistis, kai iškaulijęs iš brolio riedlentę Styvis priimamas į riedlentininkų-atskalūnų kompaniją. Kartu su naujais draugais vaikinas ne tik įvaldys naują transporto priemonę, bet ir įgis kur kas rimtesnės gyvenimiškos patirties – išmoks rūkyti ne tik cigaretes, bet ir „žolytę“, paragaus alkoholio skonį, pažins pirmųjų bučinių ir sekso pamokų malonumą. Žodžiu, pamažu taps „tikru vyru“.
„Devym kažkelintais“ režisūroje debiutavo populiarus aktorius Jonah Hillas, kurį įpratome matyti komedijose, neretai tokiose, kurių net lietuviškus pavadinimus garsiai tarti nepatogu: pavyzdžiui, „Kietakiaušiai“ (2007, originale – Superbad) arba „Dabar jau tikrai šikna“ (2013, originale – This Is the End).
Kas kita – „Devym kažkelinti“. Nors čia taip pat netrūksta humoro (kartais gruboko, bet ausies jis šį kartą nerėžia), tai – žavi brendimo istorija, kiekvienam žadinanti savus prisiminimus iš tų laikų, kai vaikystė ima riedėti link paauglystės su tokiu pagreičiu, kokiu Beverli Hilso nuokalne žemyn neša riedlentė.
Riedlentės paauglių kompanijai reiškia ne tik svaigaus pasivažinėjimo džiaugsmą. Lentoje ant ratų jie mato galimybę atitrūkti nuo kasdienybės problemų. O jos kiekvienam savos, bet gana panašios (anot vieno Styvio draugo, „kiekvienam netrūksta savo šūdo“): vieni gyvena skurde, kitus terorizuoja aplinkiniai ir muša motina, todėl jie net nenori grįžti namo. Riedlentininkų kompanija jiems yra panaši į šeimą, kokią jie norėtų turėti („Puiku, kai šalia tavęs yra kažkas artimas“).
Emocingas epizodas, kuriame Rėjus (Na-kel Smithas) atveria Styviui savo dvasinius skaudulius antroje filmo pusėje tampa jautriu kamertonu, trumpam sujaukiančiu nostalgišką filmo atmosferą, kuri ligi šiol dominavo.
O baigiasi filmas tradiciniu A.Čechovo patarimu: „jeigu spektaklio pradžioje ant sienos kabo šautuvas, pabaigoje jis turi iššauti“. Kelis kartus riedlentininkų kompanijoje pasirodo „Ketvirtaklasiu“ pravardžiuojamas vaikinas (Ryderis McLaughlinas) su portatyvine kino kamera rankose, kuris nedaug kalba, bet turi idėją: „Noriu sukurti filmą“. Pasirodo, kad jis dažnai filmavo draugus jiems to net neįtariant. Todėl Jonah Hillas savo „Devym kažkelintuosius“ pabaigia iš šių mėgėjiškų kadrų repo muzikos ritmu sumontuotu klipu. Savotiškais šių laikų „amerikietiškais grafičiais“.
Vaikystė turi tik vieną trūkumą – ji greitai praeina, užtai nostalgiški prisiminimai žmogų lydi visą gyvenimą.
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių originalių Netflix filmų
