TOP 10 geriausių originalių Netflix filmų

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2019-06-19 10:10

Spausdinti | Komentarai

Top 10 Netflix filmu serialu

Stebėtinai greitai kinta filmų gamybos ir platinimo būdų peizažas. Filmus bei serialus dabar kuria ne tik kino studijos, bet ir internetinės platformos, kurios, regis, ne tik ėmė lenktyniauti tarpusavyje, bet ir sudavė rimtą smūgį tradicinei „pasaulio tvarkai“, netgi įnešė sumaištį į keletą dešimtmečių nesikeitusius kino festivalių reikalus.

Štai pernai Kanų kino festivalio direktorius Thierry Frémaux kategoriškai atsisakė į konkursą priimti kelis filmus, kuriuos pristatė sparčiai į kino gamybos lyderius kopianti garsi internetinė platforma Netflix. Svarbiausias motyvas suprantamas: pagal seniai patvirtintą įtakingiausią pasaulyje festivalio reglamentą į pagrindines programas neįtraukiami filmai, sukurti televizijai. Antras argumentas prancūzams taip pat svarbus: festivalyje parodyti filmai vėliau turi pasirodyti (nors trumpam, priklausomai nuo jų komercinio potencialo) šalies didžiuosiuose ekranuose.

Kategorišką ir nepajudinamą poziciją šiuo klausimu užėmusi festivalio vadovybė buvo nepermaldaujama. Bet šventa vieta, kaip sakoma, tuščia ilgai nelieka. Kanų atmestus filmus mielai priglaudė konkurentai, ir rugsėjo pradžioje visi „atstumtieji“ susilaukė premjeros Venecijoje. Istorikus bei kinematografinius raritetus vertinančius kinomanus pradžiugino Netflix restauruotas 1971 m. nebaigtas režisieriaus Orsono Welleso filmas „Kita vėjo pusė“ (The Other Side of the Wind), o meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuaróno filmas „Roma“ tapo ne tik garsiausia festivalio puošmena, bet ir buvo apdovanotas geriausio filmo prizu Auksinis liūtas. Ir Amerikoje šių metų Oskarų ceremonijoje „Roma“ laimėjo net tris paauksuotas statulėles (už geriausią režisūrą, operatoriaus meistriškumą ir kaip geriausias ne anglakalbis filmas) – viso nominacijų buvo dešimt.

Atrodė, kad po tokio triuškinančio akibrokšto šiemet Kanų festivalio direkcija turėjo pamąstyti, ar visada verta laikytis aiškiai pasenusių principų. Vilties teikė tai, kad pagrindinei konkursinei programai Netflix šiemet siūlė net keturis vaidybinius filmus – ir ne bet kokius, o sukurtus įžymių režisierių: Martino Scorsese‘s „Airį“ (The Irishman, su Al Pacino ir Robertu De Niro), Steveno Soderbergho „Skalbyklą“ (The Laundromat, su Gary Oldmanu ir Meryl Streep), Davido Michôdo „Karalių“ (The King, su Benu Mendelsohnu ir Robertu Pattinsonu) bei brolių Benny ir Josho Safdie „Neapdorotas brangenybes“ (Uncut Gems).

Savo žodį aktualiame ginče tarė ir Stevenas Spielbergas, kovo pradžioje pasiūlęs Akademijai papildyti Oskarų reglamentą punktu, draudžiančiu Oskarų nominacijoms siūlyti Netflix ir kitų internetinių bei TV platformų kuriamus filmus. Jie, anot Spielbergo, turėtų pasitenkinti nominacijoms TV premijai Emmy. Praėjus vos trim dienoms Netflix vadovai atsakė Spielbergui, kad ketina investuoti dideles lėšas į „Airio“ reklaminę kompaniją ir organizuos platų šio filmo pristatymą kino teatruose.

Sunku pasakyti, kaip išsispręs šis ginčas ir Spielbergo iniciatyva, bet dėl vieno esu tikras – ir šiemet Kanų atmesti filmai triumfuos Venecijoje. Galiu lažintis ir dar dėl vieno dalyko – ilgai ši iš piršto išlaužta Dovydo ir Galijoto kova nesitęs, visi barjerai bus nušluoti, ir laimės ne asmeninės ambicijos, bet KINAS! (G.J.)

O kad Netflix platformoje kuriami puikūs įvairių žanrų filmai filmai, turėtų įrodyti ir mūsų skelbiamas Netflix sukurtų geriausių filmų dešimtukas.

10. „BALADĖ APIE BASTERĮ SKRAGSĄ” (The Ballad of Buster Scruggs, 2018)

The-Ballad-of-Buster-Scruggs

Pasauliniame kine retai, bet pasitaiko filmų, kuriuos suka ne vienas, bet du režisieriai. Kartais tai būna bendraminčiai, vienas kitą suprantantys iš pirmo žvilgsnio ir todėl be didelių konfliktų pasiekiantys gerą rezultatą. Nepastebėti labai ryškaus brolių Ethano ir Joelio Coenų kino negalima jau seniai. Dar savo karjeros pradžioje už pesimistišką požiūrį į pasaulį, niūrų humorą ir polinkį savaip estetizuoti prievartą jiedu buvo praminti „kruvinais vaikėzais“. Jų filmuose žiaurumas, persmelktas paradoksalaus juodoko humoro, pagimdydavo visai naujos stilistikos kiną („Paprastas kraujas“, „Fargo“), o į klausimus, kodėl jų filmuose daug kraujo, broliukai choru atsakydavo: „Todėl, kad jis raudonas!“.

Pernai Venecijos kino festivalyje broliukai pristatė naujausią filmą – tragikomišką vesterną „Baladė apie Basterį Skragsą“, pelniusį apdovanojimą už geriausią scenarijų. Pradžioje tai turėjęs būti originalus serialas, skirtas platformai Netflix. Vėliau formatas keitėsi, tačiau miniserialo principas išliko Dvi valandas su trupučiu trunkantis filmas padalintas į šešis skyrius (tiksliau būtų pasakyti – į šešias dainas), kurių kiekviena pateikta kaip atskira novelių knygos istorija su rimtiems literatūros šedevrams būdingu epigrafu. Šešios šio kino almanacho istorijos labai skirtingos, bet kiekvienai jų galime rasti atskirą apibudinimą.

Pirmąją novele – pačią juokingiausią –  taip ir knieti pavadinti daina, nes ji labai panaši į klasikinio holivudinio miuziklo pastišą. Ji ir vadinasi „Baladė apie Basterį Skragsą“: jau nuo pirmų kadrų dvelkia Laukinių vakarų romantika, kurią dar labiau sustiprina amerikietiškų kanjonų vaizdai (nuostabiai nufilmuoti operatoriaus Bruno Delbonnelio) ir sentimentali dainelė, kurią pats sau akompanuodamas gitara iš širdies traukia vienišas raitas kaubojus (Timas Blake‘as Nelsonas), o jo nuotaikai pritaria kalnų aido choras. Vėliau filmo autoriai mus panardina į vesternų mėgėjams gerai pažįstamą atmosferą su būtinais šio žanro atributais – salūnais, banditais, kortų šuleriais ir, žinoma, susišaudymais.

Antroji novelė „Netoli Algodono“ pasinaudoja klasikiniu bankų plėšiko kanonu, bet ir jį paverčia tikra karikatūra. Kiekviena scena čia atrodo tarsi nužengusi iš Sergio Leone‘s vesternų „Geras, blogas ir bjaurus“ ar „Kartą vakaruose“ – bekraščių dykynių ir stambiais planais nufilmuotų veidų deriniai, nerimą žadinančių garsų kontrapunktai, išradingi rakursai, pokštai iš juodojo humoro arsenalo (į garsių kino citatų sąrašą verta pakliūti finalinė nevykėlio bankų plėšiko (Jamesas Franco) replika, skirta kaimynui, stovinčiam greta ant ešafoto su kilpa ant kaklo: „Ar tau tai pirmas kartas?“

Nuo trečiosios novelės juokeliai baigiasi, ir jų vietą užima melancholija ir žiaurios gyvenimo tiesos grimasos, o finale net šalčiu dvelkianti mistinio trilerio atmosfera. Tarsi staiga surimtėję filmo autoriai sugalvojo mums priminti, kad XIX a. pabaigos Laukiniai vakarai – visai ne pasakų šalis, o rūstaus išlikimo teritorija, kur aukso gyslą radusio vienišiaus džiaugsmą aptemdo klastinga kulka į nugara, o trumpam nuo naujakurių karavano į šoną nuklydusio žmogaus laukia baisi perspektyva pakliūti į kraugerių indėnų nelaisvę. (G.J.)

9. „DŽERALDO ŽAIDIMAS“ (Gerald’s Game, 2017)

Gerald's Game

„Siaubų karaliumi“ dažnai vadinamas Stephenas Kingas tikrai yra nepralenkiamas bestselerių autorius, kurio kiekvienas naujas kūrinys a priori susilaukia beprecedenčio skaitytojų ir kino kūrėjų dėmesio. Garsiausi kino režisieriai rikiuojasi į eilę, laukdami galimybės ekranizuoti bet kokį genijaus rašinį, net trumpiausią apsakymą.

Šiemet jau matėme „Gyvūnėlių kapines“ (Pet Sematary), rugsėjo pradžioje pamatysime siaubo trilerį „Tas 2“ (It Chapter Two), o iki metų pabaigos pasaulio ekranuose dar pasirodys filmai, sukurti pagal Stepheno Kingo kūrinius – „Daktaras Miegas“ (Doctor Sleep) ir „Aukštoje žolėje“ (In the Tall Grass), jau nekalbant apie gerą tuziną trumpametražių kino novelių.

Galima pastebėti vieną rašytojo ypatybę – dabar jis vis rečiau rašo apie zombius, vampyrus, vilkolakius ir kitokią velniavą, o ne mažiau siaubingų istorijų randa žmonių pasaulyje – net ten, kur, regis, turėtų karaliauti kraują kaitinančios erotinės aistros verpetai. Kaip, pavyzdžiui, filme „Džeraldo žaidimas“ (rež. Mike‘as Flanaganas). Jo ekspozicija žiūrovą turėtų nuteikti švelnios erotikos seansui ir pamokančiai istorijai iš serijos „ką daryti, kai sutuoktinių santykius apkartina rutina“. Verslininkas Džeraldas Berlingemas (Bruce‘as Greenwoodas) žino, kaip šią problemą spręsti: reikia savaitgaliui su mylimąja žmonele Džese (Carla Gugino) pasišalinti į miško trobelę, pasirūpinti, kad šaldytuve nieko netrūktų ir lovoje išbandyti ką nors tokio, ko anksčiau nepraktikuota, pavyzdžiui antrankius. Deja, bandymas išplėsti ribas ir suteikti intymiems santykiams pikantiškumo baigiasi vos prasidėjus: nuo staigaus širdies priepuolio Džeraldas krenta negyvas taip ir nespėjęs nuimti žmonai antrankių, kuriais abi Džesės rankos liko prikaustytos prie lovos atlošo.

Nuo šio momento beveik iki filmo pabaigos žiūrovai matys pusantros valandos trunkančią moters kovą dėl savo gyvybės absoliučiai beviltiškoje situacijoje – raktai nuo antrankių nepasiekiami, o pagalbos šauksmų miške niekas neišgirs. Siaubo koncentracija kaskart vis auga, ir tai pačiam Stephenui Kingui patiko: peržiūrėjęs dar ne visai baigtą filmo variantą jis pagyrė autorius ir filmą pavadino „sukrečiančiu, siaubingu ir hipnotizuojančiu“.

Tą pusantros valandos trunkantį siaubo seansą, kai siužetas įstrigo mirties taške, filmo autoriai, vengdami monotonijos klasikinį trijų vienybių (laiko, veiksmo ir vietos) principą suskaido į Džesės pasąmonės bei vaizduotės žaidimo pagimdytus dialogus su… mirusių vyru, skaudžius vaikystės prisiminimus ir haliucinacijas, kuriose dalyvauja kažkoks paslaptingas vyras.

Stephenas Kingas yra ir pripažintas netikėtų atomazgų meistras. Šią savybę jis pademonstruoja ir „Džeraldo žaidimo“ finale, kai per paskutines dešimtį minučių siužetas įgyja net dvi atomazgas ir labai svarbią frazę, kuri galėtų būti visos rašytojo kūrybos credo: „Kartais tie, kurie mus turėtų saugoti nuo monstrų, patys pavirsta monstrais“.

P.S. Praėjus mėnesiui po „Džeraldo žaidimo“ premjeros Netflix pristatė dar vieną Stepheno Kingo ekranizaciją – trilerį „1922“ (rež. Zakas Hilditchas). (G.J.)

8. „NETEISĖTAS KARALIUS“ (Outlaw King, 2018)

Outlaw King

Visi prisimename penkiais Oskarais apdovanotą Melo Gibsono filmą „Narsioji širdis“ (Braveheart, 1995), kuriame atkuriamos XIII amžiaus pabaigoje vykusios kovos dėl Škotijos laisvės. Ginkluotam pasipriešinimui prieš okupantus anglus tada vadovavo nacionaliniu didvyriu tapęs Viljamas Volesas (jį suvaidino pats Melas Gibsonas). Jis vedė ginkluotus sijonuotų vyrų būrius prieš galingą Anglijos karaliaus Edvardo pirmojo, praminto Ilgakoju, armiją. Tačiau jėgos buvo nelygios.

Viljamui Volesui taip ir nepavyko savo šaliai iškovoti nepriklausomybės. Šį tikslą netrukus visgi pasiekė narsiaširdžio Voleso pasekėjas Robertas Briusas, kuris taip pat sukilo prieš žiaurų Anglijos karalių Edvardą Pirmąjį.

Briusui pavyko kovai sutelkti tarpusavyje besivaidijančius okupuotos Škotijos kunigaikščius. Šešis kartus narsūs riteriai stojo į mūšį su galinga anglų armija ir vis pralaimėdavo. Kai viltis visai apleido Briusą, jis pamatė žolėje savo tinklą mezgantį vorą. Šešis kartus vėjas plėšė voratinklį, tačiau darbštuolis voras nemetė savo darbo. Briusas suprato šį ženklą kaip pranašišką regėjimą ir raginimą dar kartą imtis ginklo. Šį kartą beprotišką narsą vainikavo sėkmė.

„Neteisėtą karalių“ sukūręs Davidas Mackenzie priklauso tiems režisieriams, kurie dar nesuformavo savito stiliaus  ir bando jėgas skirtinguose žanruose. Kol kas sunku įžvelgti kokį nors bendrą vardiklį, galintį vienyti ankstesnius jo filmus, švytuojančius nuo siaubo trilerio „Beprotnamis“ (Asylum, 2005) iki skirtingų melodramos formų: mistinės – „Hallamas Foe“ (2007), romantinės – „Mergišius“ (Spread, 2009) ar fantastinės – „Tobulas jausmas“ (Perfect Sense, 2011).

Prieš dvejus metus „Kino pavasaryje“ matėme šio režisieriaus vesterną „Bet kokia kaina“ (Hell or High Water, 2016), kuriame aktorius Chrisas Pine‘as vaidino vieną iš dviejų brolių, kurie ryžosi apiplėšti vieną Vakarų banką, kuris dėl įsiskolinimo ketino atimti Hovardų šeimai priklausiusias žemes.

Tokiame kontekste liežuvis neapsiverstų abu brolius, savo nuosavybę bei šeimos garbę ginančius su ginklu rankoje, pavadinti banaliais banditais. Jie čia – tikri klasikiniai „svieto lygintojai“, savo pavyzdžiu raginantys ir kitus kovoti už brangius idealus. Tik akivaizdu, kad, anot poeto, „kiekviena kova reikalinga aukų“. Neretai kruvinų. Būtent tokia yra ne tik atskirų žmonių, bet ir ištisų tautų kovos už nepriklausomybę kaina.

Režisierius Davidas Mackenzie apie tai nepamiršta net ir didžiausios euforijos sklidinose scenose. Robertą Briusą vaidinantis aktorius Chrisas Pine‘as nestokoja vyriškos charizmos, tačiau kartais jį nustelbia kiti ne mažiau spalvingi personažai, pavyzdžiui, Džeimsą Duglasą vaidinantis Aaronas Tayloras-Johnsonas, iš kurio veržte veržiasi nežabojama laukinė energija.

Kai kuriems filmo personažams scenaristai aiškiai pašykštėjo dėmesio, todėl neretai sunku suprasti kas yra kas (scenarijus, beje, buvo perrašomas keletą kartų). Kartais susidaro įspūdis, kad žiūrime iki pilnametražio formato sutrumpintą serialą. Filmas iš tikrųjų buvo gerokai sutrumpintas po kritikų pastabų, išsakytų Toronto kino festivalyje. Panašios operacijos niekada neišeina į naudą.

Tačiau nepaisant akivaizdžiai pastebimų trūkumų, „Neteisėtą karalių“ įdomu žiūrėti. O jeigu po seanso iškyla klausimų, atsakymų galima paieškoti istorijos vadovėliuose. (G.J.)

7. „SKĘSTANTIS PURVE“ (Mudbound, 2017)

Mudbound Netflix

Istorikai ir psichologai seniai paaiškino, kodėl Jungtinėse Valstijose kuriama tiek daug filmų apie juodaodžių (politinis korektiškumas dabar liepia juos vadinti afroamerikiečiais) problemas. Mat amerikiečius vis dar tebekankina kaltės jausmas už jų protėvius, perpildytais laivais iš Afrikos į naująjį kontinentą gabenusius vergus. Tokiuose filmuose neretai stojama jų, o ne vergvaldžių pusėn. Taip stengiamasi pabrėžti, kad seniai praėjo tie laikai, kai pirmieji laukinių vakarų kolonizatoriai ir jų palikuonys apie indėnus bei juodaodžius mėgdavo sakyti: „Geras, kai miręs“.

Atviras rasizmas Amerikoje seniai yra smerkiamas ir net baudžiamas griežtais įstatymais, bet tai dar nereiškia, kad diskriminacijos nebeliko. Apie ją vis primena praeities įvykius nagrinėjantys vaidybiniai filmai – Steve‘o McQueeno „Dvylika vergovės metų“ (2013, trys Oskarai), Peterio Farrelly „Žalioji knyga“ (2018, trys Oskarai), Spike‘o Lee „Juodaodis iš Kukluksklano“ (2018, Oskaras už adaptuotą scenarijų). Neatsilieka ir serialų kūrėjai, kuriems jų formatas leidžia dar įspūdingiau vaizduoti epinius istorinius įvykius, pavyzdžiui juodaodžių vergų maištą 1831-aisiais metais: režisierius Nate‘as Parkeris jį pašlovino seriale „Tautos gimimas“ (The Birth of a Nation, 2016).

Pagal Hillary Jordan romaną sukurtas filmas „Mudbound“ (režisierė Dee Rees) gal ir nebūtų tapęs tokiu reikšmingu įvykiu kino pasaulyje, jeigu jo platinimo teises Sandenso nepriklausomojo kino festivalyje už dvylika su puse milijonų dolerių nebūtų įsigijęs Netflix, suteikęs filmui kur kas didesnes galimybes pasiekti gerokai platesnį žiūrovų ratą ir atkreipti Akademijos narių dėmesį (filmas buvo nominuotas keturiems Oskarams).

Sunku surasti adekvatų lietuvišką vertimą angliškam žodžiui „Mudbound“. Manau, kad artimiausias filmo esmei būtų pavadinimas „Skęstantis purve“. Purvas čia yra raktinis žodis, dažnai minimas filmo personažų ir rodomas daugelyje scenų. „Kai aš galvoju apie mūsų fermą, tai pirmiausiai prisimenu purvą“, – taip savo ryškiais prisiminimais dalijasi mergina Lora Makalan (Carey Mulligan). Net veiksmas plėtojasi purvinoje Misisipės deltoje esančioje medvilnės fermoje tuoj po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Čia kaimynystėje gyvena dvi skurdžios šeimos – juodaodžiai Džeksonai ir baltosios rasės atstovai Makalanai, atsikraustę čia iš tolimojo Memfio. Dabar kaimynais tapusios šeimos priverstos konkuruoti tarpusavyje ir vien dėl to nejaučiantys vieni kitiems simpatijos.

Dar labiau tarpusavio santykius ir abipusę neapykantą kursto rasinė problema. Miestuose jos kontrastai buvo matomi labiau – čia juodaodžiams transporte buvo paskirtos specialios vietos, o į parduotuves jie turėjo teisę įeiti ir išeiti tik pro atskiras duris. Provincijoje atskirtis buvo mažiau jaučiame, tikriausiai, todėl, kad visi buvo daugmaž lygūs skurde ir braidė tokį patį purvą.

Kai iš karo namo sugrįžo juodaodis Ronselas Džeksonas (Jasonas Mitchellas) ir jo baltaodis kaimynas Džeimis Makalanas (Garrettas Hedlundas), nušvinta viltis, kad drauge išgyventi karo sunkumai ir kovose patirtas karinės brolijos jausmas nuglūdins visus aštrius kampus ir pavirs draugyste, kuri pajėgs nugalėti visus rasinės neapykantos pagimdytus prietarus. Tačiau įveikti rasizmo sėklą yra kur kas sunkiau, negu nugalėti bendrą priešą per Europą praūžusiame kare.

Filme yra daug personažų, kurių monologus žiūrovai girdi gana dažnai. Juose skamba kiekvienam brangi sava tiesa, ir toks pasakojimo metodas suteikia visų personažų charakteriams gilumo, o pačiam siužetui – epinę formą.

Interviu įtakingam JAV kino kritikui Rogeriui Ebertui režisierė Dee Rees sakė: „Jeigu mes neišmoksime savo šalies istorijos pamokų ir neišdrįsime pažvelgti tiesai į akis, viskas kartosis… Tikiuosi, kad šis filmas padės nugalėti mitą apie tautos susipriešinimą“.

Pasimokyti iš istorijos pamokų – kilnus tikslas. Bet nereikia pamiršti, ką sakė Bernardas Shaw (o gal jo tautietis Aldous Huxley: „Svarbiausia istorijos pamoka yra ta, jog žmonės nieko iš jos nepasimoko“. (G.J.)

6. „I Don‘t Feel at Home in This World Anymore“ (2017)

I-Don‘t-Feel-at-Home-in-This-World-Anymore-movie Netflix

Šis filmas labiau primena 90-ųjų istoriją, ekranus pasiekusią tik dabar. Užstrigusi slaugos namuose, kuriuose privalo prižiūrėti senelius, nuolat besisvaidančius rasistiniais keiksmais, beveik kasdien stovinti spūstyse prieš tą patį seną pikapą, besispjaudantį tirštais baltais dūmais, nuo kurių bent kelias valandas sunku kvėpuoti, niekada nerandanti vietos savo automobiliui prekybos centro aikštelėje ir kasdien kaimyno šuns išmatas nuo savo pievelės renkanti pagrindinė veikėja Ruth Kimke (aktorė Melanie Lynskey), iš pažiūros yra rami, santūri moteris, tyliai besipiktinanti visuomenės abejingumu ir žiaurumu.

Režisierius daugiau dėmesio skiria smulkiausioms veikėjų charakterių savybėms, o svarbiausias scenarijaus vietas nustumia į antrą planą. Ruth – į vienatvę linkusi, vidutinio amžiaus moteris, nusivylusi visais aplinkiniais ir savo gyvenimu. Kai vieną dieną moteris pastebi, kad kažkas įsilaužė į jos namus, ji nusprendžia išsiaiškinti kas tai padarė ir nubausti nusikaltėlius. Pasikvietusi į pagalbą keistuolį kaimyną Tony (aktorius Elijah Wood‘s), apsėstą detektyvų ir nunčiakų valdymo, Ruth, kartu su juo leidžiasi į tiesos paieškas. Žinoma, kaip ir galima tikėtis, sudarius ekscentriškos moters ir šiek tiek išprotėjusio vyruko duetą, neišvengiami ir keisčiausi nuotykiai, bei ne visuomet iki galo suprantami juokeliai yra tarsi dalis komplekto, gaunamo kartu su jais. Įdomu tai, kad filmą „I Don’t Feel at Home in This World Anymore“, sumontavo Amerikos lietuvis Tomas Vengris, juosta šiemet pelnė Sandanso festivalio Didįjį žiuri prizą.

Tai istorija apie visišką abejingumą ir atvirą priešiškumą, su kuriais žmonės susiduria kiekvieną dieną, ir kaip tai paveikia tokius rimtus žmonės kaip Ruth, kurie nuolat tylėdami kenčia matomą neteisybę, kol galiausiai atsitinka kažkas, kas susprogdina juose ilgai tiksėjusią nepasitenkinimo bombą ir paskatina imtis veiksmų. Laukiantiems aukščiausio taško, kažkokio perversmo filme ar Ruth gyvenime, greičiausiai teks laukti iki filmo pabaigos, o tuomet, tiesiog mintyse apsvarstyti visą siužetą ir suprasti, kad ne visuomet gyvenimo iššūkiai atneša pokyčius, kurių mes tikimės. (G.S.)

5. „AKSOMINIS PJŪKLAS“ (Velvet Buzzsaw, 2019)

Velvet-Buzzsaw-Netflix

Šiemet pagrindinė vieno stipriausių 2015-jų filmų „Naujienų medžiotojo“ trijulė – režisierius Danas Gilroy‘us bei aktoriai Jake‘as Gyllenhaalas ir Rene Russo – drauge sukūrė filmą keistoku pavadinimu „Aksominis pjūklas“, kuriame vėl leidžiasi į mirtinai pavojingus akivarus. Tik šį kartą žiūrovų laukia kelionė į dailės kūrinių pasaulį.

Atrodytų, kas gi mirtinai pavojingo galėtų tūnoti ant sienų kabančiuose paveiksluose? Atsakymo į šį klausimą menininkai bandė ieškoti, kurdami visokius mistinius siužetus. Ypač jie paplito literatūroje XIX a. pradžioje: Europoje tada net susiformavo nauja literatūrinių siužetų rūšis, pavadinta „novelėmis apie dailininkus. Vienas pirmųjų šią temą ėmė plėtoto vokiečių romantinės literatūros klasikas Ernstas T. W. Hoffmannas, parašęs keletą novelių apie dailininkus nusikaltėlius, kurie taip beatodairiškai siekia savo idealo, kad gali vardan meno paaukoti artimiausius žmones. Paveiktas tokių siužetų Nikolajus Gogolis parašė savo alegorinę apysaką „Portretas“: joje pragaištinga pinigų galia materializuojama atgyjančiame godaus palūkininko portrete, kuris neša nelaimes jo savininkams.

Dar toliau bando žengti filmo „Aksominis pjūklas“ autoriai. Jie samprotauja apie žudančią meno kūrinių galią. Žudančią visai ne perkeltine, bet tiesiogine prasme. Bet filmo pradžia nežada jokios mistikos. Atrodo, kad už ekscentriško „Aksominio pjūklo“ pavadinimo slypi satyrinis pasakojimas apie šiuolaikinio meno užkulisius, kuriuose visais laikais knibžda tikrų ir tariamų genijų, intrigų, apkalbų, nepelnytų komplimentų, ciniškų sandėrių bei protekcionizmo gyvatynas. Jam filmo autoriai skiria pirmąsias dvidešimt minučių. Vėliau siužetas netikėtai pasuks visai kita linkme.

Šokiruoti galinti fabula prasideda nuo mirties. Laiptinėje prie savo buto paslaptingomis aplinkybėmis miršta pagyvenęs dailininkas Vetrelas Dizas, kuris paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis bandė sunaikinti keletą paveikslų. Dailininko kūną ir likusius jo kūrinius aptikusi ambicinga dailės galerijos darbuotoja Džozefina, pasitarusi su dailės ekspertu Morfu Vandevaltu, nusprendžia surengti kraupų įspūdį darančių paveikslų parodą, o valdingai galerijos savininkei Rodorai Heiz (Rene Russo) labiausiai rūpi iš velionio palikimo gerokai pasipelnyti.

Dailės pasaulyje apstu pavyzdžių, kai tapytojo mirtis tampa tuo galingu stimulu, kuris iš tikrųjų ženkliai pakelia jo darbų kainą aukcionuose. Tačiau Džozefina, Morfas ir Rodora neįvertina vienos aplinkybės: mirusio dailininko paveikslai žiūrovams palieka neišdildomą įspūdį, tačiau vien estetiniais pojūčiais viskas nesibaigia – nuo svetimų akių slėptus paveikslus mačiusiųjų laukia tikra velniava, o neretai ir baisi mirtis.

Paveiksluose gyvenanti mistinė galia aiškinama tuo, kad į dažus velionis dailininkas maišydavo savo kraują: tokį pražūtį nešančių paveikslų tapymo būdą savo novelėse jau minėjo gotikinio siaubo literatūros klasikai amerikietis Howardas Lovecraftas ir vokietis Hannsas Heinzas Ewersas. Nuo jų fantastiškų prielaidų prabėgo daug dešimtmečių, tačiau mitai apie žudančią meno galią įsišaknijo giliai. Filme „Aksominis grandininis pjūklas“ nuolat skamba tik iš pirmo žvilgsnio banaliai atrodantys aforizmai. Nuo galerijose tvyrančios tuštybių mugės pavargęs tapytojas Pirsas (Johnas Malkovich‘ius) savo studiją vadina tikra skerdykla: „čia idėjos žudo vienos kitas“. „Menas visada žudo,“- mėgsta kartoti Rodora, kurios ranką puošia tatuiruotė su lakonišku šūkiu: „Be mirties nebūna meno“.

Be šių pakankamai abstrakčių formuluočių antrame plane nuskamba ir gana konkretūs priekaištai kritikams, kurių rašiniai gali ne tik sugadinti menininkams nuotaiką, bet ir pastūmėti juos link lemiamos ribos. Ir visai nesvarbu, pelnyta buvo kritika ar šiais laikais plačiai meno pasaulyje paplitusi konkurentų susidorojimo priemonė. Jake‘as Gyllenhaalas vaidina įtakingą meno kritiką Morfą Vandevaltą, kuris nešvariuose žaidimuose nedalyvauja. Bet tai visai nereiškia, kad jis tyras kaip krištolas grynosios estetikos riteris. Jo visažinio poza ir arogancija yra taip pat amoralumo išraiška. Kaip tik todėl jis tampa dar viena prakeiktos tapybos auka. (G.J.)

4. „ROMA” (2018)

Roma Netflix

Meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuaróno filmas „Roma“ tapo ne tik garsiausia Venecijos festivalio puošmena, bet ir buvo apdovanotas geriausio filmo prizu Auksinis liūtas. „Roma“ taip pat buvo nominuotas net dešimčiai Oskaro nominacijų.

Tai labiausiai asmeniškas Alfonso Cuaróno filmas apie pasaulį, kuriame jis pats užaugo. Bet Roma čia – ne Italijos sostinė, o tik režisieriui nuo vaikystės puikiai pažįstamas Mechiko rajonas. „Šis filmas – tai visų pirma mano šeimos portretas. Žinoma, aš negalėjau išvengti užuominų apie ano meto [aštuntojo dešimtmečio – G.J.] politinius įvykius ir prieštaringai vertinamą prezidentą Luisą Echeverria Alvarezą, kurio valdymas iki šiol Meksikoje vadinamas „tamsiuoju periodu“. Kaip ir mano šeima, pavaizduota filme, šalis išgyveno milžiniškas ir destruktyvias permainas“, – sakė režisierius.

Anuometinė Meksika patyrė ir kruvinų susidorojimų siaubą: labiausiai pagarsėjo vadinamosios „Skerdynės Corpus Christi“ (lot. Dievo kūnas), kai 1971 m. birželio 10 d. Mechike studentų demonstraciją žiauriai numalšino elitinis karinis būrys „los halcones“ („vanagai“). Šis tragiškas įvykis ryškiai įtakoja ir Alfonso Cuaróno filmą. Tačiau „Romą“ mažiausiai norisi gretinti prie politinių filmų apie „Liepsnojantį kontinentą“ (šis terminas prieš keturis dešimtmečius buvo plačiai taikomas dokumentiniams ir vaidybiniams filmams apie karinių perversmų krečiamas kai kurias Lotynų Amerikos šalis).

„Roma“ – tai šeimyninė saga apie prestižiniame Mechiko rajone gyvenančią inteligentų šeimą (mama – mokytoja, tėtis – gydytojas, keturi vaikai, močiutė, dvi auklės ir šuo) bei jos draugus bei artimuosius. Kaip tokio tipo romanuose, filmas turi pagrindinės istorijos pasakotoją. Juo (tiksliau ja) režisierius pasirinko tarnaitę, kuri svarbiausius įvykius komentuoja ne tiek žodžiais, kiek iškalbingais gestais ir žvilgsniais. Dramatiško likimo tarnaitei, vardu Kleo, filmas ir dedikuojamas.

Autobiografinį juostos charakterį pabrėžia ir tai, kad režisierius save identifikuoja su vienu iš keturių šeimos vaikų (o gal po truputėlį paėmė iš jų visų). Toks kūrybinis metodas taip pat labai suasmenina filme pasakojamą istoriją, juk jautraus vaiko atmintyje kiekvienas dramatiškas įvykis įsirėžia giliai ir ilgam. Ne taip svarbu, ar tie įvykiai plėtojosi šeimoje (vyro paliktos motinos drama, tarnaitės nelaimingos meilės istorija), ar studentų krauju aplaistytose gatvėse. Toks intymus santykis su ekrane vaizduojama realybe žadina nuoširdžią simpatiją filmo herojams, kurią žiūrovai patirdavo, įsijausdami į pokario Italijos neorealistų šedevrus.

Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad „Roma“, tarsi mozaika, sudaryta iš atskirų mažai susijusių epizodų. Iš tikrųjų gi filme visai nėra eklektikos, viskas paklūsta griežtai laiko tėkmės logikai. Nuosekliai pasakojami dramatiški šeimyninio gyvenimo epizodai perpinami su įsismarkavusios stichijos (miško gaisras, žemės drebėjimas, audra jūroje ir vaikų išgelbėjimas) vaizdais ir jau minėtais politiniais sukrėtimais. Todėl ir visą filmo atmosferą persmelkia augančios įtampos, grėsmingo laukimo nuotaika. (G.J.)

3„OKJA” (2017)

Okja-film Netflix

Rengiantis tų metų Kanų kino festivaliui Bong Joon-ho ,,Okja“ buvo vienas labiausiai paslaptingų ir prieštaringai vertinamų, netgi protestų sulaukusių filmų oficialioje programoje. Dabar, kai žmonės pamatė šį filmą, jis sukėlė dar daugiau klausimų. Kas tai yra iš tikrųjų? Filmas vaikams? Proveržis nuotykių filmuose? Subtili politinė alegorija? Siaubinga distopinė satyra, o gal vegetarų manifestas?

Korėjos kino režisieriaus Bong Joon-ho filmas ,,Okja“- tai satyrinė komedija susijusi su globalizacijos išdaigomis. Filmo įdomybės yra genetiškai modifikuoto maisto produkcija ir blogas elgesys su gyvūnais. Šios istorijos širdis yra miela draugystė tarp modifikuoto gyvūno, primenančio peraugusią kiaulę ar mažą begemotą, ir korėjietės merginos Mijos (akt. An Seo Hyun). Galite vadinti tai kuoktelėjusiu vaikišku filmu, bet jis siunčia tam tikrą žinutę.

Istorija prasideda įvadu apie Lucy Mirando (akt. Tilda Swinton) ir Mirando korporaciją sumaniusius sukurti projektą Čilės paršelių veisimui, kuriuos užauginti bus ekonomiškai lengviau ir galbūt padės išspręsti maisto trūkumą. Lucy įspūdinga moteris nužengusi tarsi iš košmaro: platininė blondinė, korporacijos primadona. Per spaudos konferenciją ji praneša, kad naujosios kiaulės sukels minimalų poveikį aplinkai, joms reikės mažiau maisto ir sukels revoliuciją maisto pramonėje.Korporacija paskelbia visuotinį konkursą, kuriame ūkininkai iš viso pasaulio gaus po vieną tokią kiaulę. Kiekvienas stengsis užauginti kuo didesnę ir skanesnę, varžysis tarpusavyje dėl pergalės.

Vėliau istorija persikelia į laikotarpį po kelių metų. Mija yra našlaitė, gyvenanti Šiaurės Korėjos kalnuose ir jos mylimiausia kiaulė Okja jai yra kompanionė ir geriausia draugė. Tuo metu, Niujorke atėjo laikas įvertinti užaugintas kiaules ir korporacija pradeda imtis veiksmų. Blogoji korporacija, sukūrusi Okja, susigražina ją atgal, siekdama paversti šonine.

Juosta, kurioje taip pat sublizgėjo Jake Gyllenhaal bei Paul Dano, tvirtai stovi prieš dalykus, kurių nemėgsta daugelis: didelės ir godžios korporacijos, genetiškai modifikuoti produktai ir žmonės, siekiantys valdyti visas pasaulio valstybes ir turėti didžiulę galią. Tai yra vienas iš tų filmų, kuriame žiūrovai įtikinami mylėti padarą, patiriantį smurtą. (G.V.)

2. „DĖŽĖ SU PAUKŠČIAIS“ (Bird Box, 2018)

Bird Box Netflix

Prieš dešimtmetį brazilų režisierius Fernando Meirellesas pagal Nobelio premijos laureato José Saramago romaną sukūrė mistinę dramą „Aklumas“ (Blindness, 2008), kurioje parodyta, kaip kažkokioje neįvardintoje šiuolaikinėje metropolijoje dėl nesuprantamos priežasties prasideda keista epidemija: žmones masiškai praranda regėjimą. Visi infekuotieji izoliuojami kalėjimą primenančioje specialioje ligoninėje. Čia netrukus atsiduria ir vienintelė regėjimo nepraradusi moteris, kuri priversta apsimesti akla.

Aiškius antiutopijos požymius turintis „Aklumas“ net buvo vadinamas filosofiniu trileriu. Panašiai galima apibudinti ir naują Netflix platformoje sukurtą vaidybinį filmą „Dėžė su paukščiais“ (rež. Susanne Bier), kurį jau pirmąją savaitę pažiūrėjo 45 milijonai žmonių.

Filme regime skaudžią civilizacijos agoniją, kai Žemės gyventojų gretos stulbinamu greičiu nyksta dėl nesuprantamos priežasties: vieni žmonės masiškai žudosi, kiti, tarsi išprotėję, tampa žudikais. Ir vienus, ir kitus paveikia kažkokios būtybės, vienas žvilgsnis į kuriuos žmonėms atima protą. Išgyventi lemta tik tiems, kurie sąmoningai atsisako žvalgytis aplinkui. Tokio apokaliptinio siaubo atmosferos centre atsiduria moteris Melori (Sandra Bullock), kuri su dviem vaikais ryžtasi užrištomis akimis keliauti sraunia upe ten, kur tikisi surasti kitus išsigelbėjusius nuo pražūties.

Pagal Josho Malermano romaną sukurto trilerio „Dėžė su paukščiais“ fantastinis siužetas nėra toks jau originalus. Panašius ateities pasaulio kataklizmus filmų kūrėjai vaizdavo ir anksčiau. Pavyzdžiui, keletą kartų ekranizuotoje Johno Wyndhamo knygoje „Trifidų diena“ didžioji žmonijos dalis apako nuo galingo Saulės šviesos blyksnio, o tie, kurie išvengė žiaurios lemties, tampa mutavusių augalų – trifidų – aukomis.

Režisieriaus M. Nighto Shyamalano fantastinėje dramoje „Įvykis“ (The Happening, 2008) Niujorke Centrinio parko apylinkėse be jokios regimos priežasties masiškai žudėsi žmonės (vėliau buvo bandyta aiškinti, kad masinė psichozė užvaldo žmones, įkvėpusius nuodingų garų). Pagaliau, pernai matėme režisieriaus Johno Krasinskio siaubo trilerį „Tylos zona“ (A Quiet Place), kuriame po neįvardintos katastrofos žmonės bendrauja gestų kalba, vaikšto basomis ant pirštų galiukų ir bijo sukelti bet kokį garsą, nes tai jiems būtų tikra pražūtis.

Daugeliu atveju mirtinos grėsmės priežastis ne tokia jau svarbi. Žiūrovams labiau rūpi ne racionalus kataklizmo priežasčių paaiškinimas, o tai, kaip pagrindiniai herojai įveikia mirtinus pavojus. Galų gale nereikia nuvertinti ir pačių žiūrovų – jų vaizduotė yra galinga jėga, kartais net svarbesnė už brangiai kainuojančius specialiuosius efektus.

Mirtinų pavojų pakeliui į savo „pažadėtąją žemę“ Melorės ir jos vaikų laukia tikrai daug. O kadangi keliauninkų akys užrištos, svarbus vaidmuo atitenka dėžėje gabenamiems paukšteliams. Jie čia – ne paliktų namų jaukumo simbolis, o labai svarbi išgyvenimo priemonė. Prisiminkime, kam anksčiau šachtininkai su savimi į anglies šachtas ėmė kanarėles… (G.J.)

1. „PLĖŠIKAI” (The Highwaymen, 2019)

The Highwaymen netflix

Ko gero, joks kitas žanras Amerikoje nepatyrė tokių transformacijų, kaip kinas apie gangsterius. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Didžiosios ekonominės depresijos pagimdytuose filmuose gangsteriu pramintas ir elegantiškai pasipuošęs banditas iš karto tapo bene svarbiausiu JAV kino herojumi, užtemdęs kitus amerikietiškos mitologijos personažus. Gangsteris visuomet buvo narsuolio ir veiklaus žmogaus sinonimas. Tik pirmuose filmuose apie šalies bėdomis įžūliai besinaudojančius ir sau pasakiškus turtus kraunančius banditus šie įstatymų pažeidėjai ir žudikai buvo vadinami „Tautos gėda“ (tokia paantraštė 1932 –aisiais puošė filmo „Žmogus su randu“ pradinius titrus). Tačiau labai greitai gangsterius ėmė vaidinti patys garsiausi Holivudo artistai, atidavę jiems visą savo žavesį ir pakeitę visuomenės nuomonę.

Tokį liaudies palaikymą turėjo ir garsi trečiojo dešimtmečio plėšikų porelė Boni Parker ir Klaidas Berou, daug kartų atgiję kino ir TV filmuose. Šiemet jų galeriją papildė dar vienas kompanijos „Netflix” kriminalinis trileris „Plėšikai“. Nuo ankstesnių filmų apie garsią kriminalinę porelę šis skiriasi tuo, kad pagrindinis dėmesys čia skiriamas ne romantine aureole kino dėka papuoštiems plėšikams, o juos medžiojantiems Teksaso reindžeriams Frankui Hameriui ir Maniui Gaultui. Kitaip ir negalėjo būti, juk juos suvaidino Kevinas Costneris ir Woody Harrelsonas, patys ne kartą vaidinę ir gangsterius, ir policininkus.

1967-aisiais metais JAV kino ekranuose pasirodė režisieriaus Arthuro Penno filmas „Boni ir Klaidas“, ženklinęs „naujojo Holivudo“ pradžią ir atsiliepęs į anuometinius raginimus amerikiečių kinui komerciškai ir estetiškai atsinaujinti. Iš pradžių kai kurie Amerikos kritikai atmetė „Boni ir Klaidą“ kaip įžūlų kriminalinį filmą dėl pernelyg detalaus smurto scenų vaizdavimo.  Filmas „Boni ir Klaidas“ tąsyk išprovokavo naują retro filmų bangą, o pagrindinių vaidmenų atlikėjai Faye Dunaway bei Warrenas Beatty stulbinamai išpopuliarėjo ir jų nuotraukos ėmė puošti ne tik kino žurnalus, bet ir madų katalogus. Žmogžudžiai buvo pavaizduoti kaip simpatijos ir užuojautos verti bedvasės kapitalistinės visuomenės aukos.

Visai kitokie akcentus regime naujajame filme „Plėšikai“. Kad nebus jokio nusikaltėlių romantizavimo, aišku nuo pirmųjų kadrų. Po dar vieno Boni ir Klaido įvykdyto brutalaus nusikaltimo, gubernatorė (Kathy Bates) kaip mat nutildo reporterį, prilyginusi banditus Robinui Hudui: „Argi Robinas Hudas galėtų nušauti paprastą degalinės darbuotoją dėl keturių dolerių?“.

Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad ir nusikaltėlių medžiotojai visai nepanašūs į tradicinius teisingumo karius. Svarbiai misijai pasikviesti buvę Teksaso reindžeriai Frankas Hameris ir Manis Gaultas jau seniai nebeprimena tų šaunuolių, apie kurių žygius legendas girdėjo net maži vaikai. Frenkas jau daug metų dirba naftos bendrovėje apsauginiu, o Manis dykaduoniauja savo nuošalioje rančoje ir kaip įmanydamas kratosi pagundoms išgerti. Kadangi Teksaso reindžerių organizacija oficialiai panaikinta (dėl valdžią ėmusio gąsdinti pernelyg didelio ginkluotų būrių savarankiškumo), Frenkas ir Manis kartu su ypatingais įgaliojimais gauna ir naujas specialaus kelių patrulio pareigūnų pareigas.

Nors abu sekliai seniai atprato šaudyti ir nebegali lakstyti taip greitai, kaip anksčiau, tačiau praeityje įgyti pėdsekių įgūdžiai niekur nedingo. Nors „reindžerius“ nuolat pašiepia iš paskos sekantys FTB agentai, nesunku numatyti, kad visai ne šie savimi besididžiuojantys „profesionalai“, o pavargusių didvyrių porelė atliks svarbiausius darbus, likviduojant pavojingus banditus. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Greta Simaitytė, Goda Varneckaitė

Taip pat skaitykite: 15 puikių serialų, kuriuos būtina pamatyti „Netflix“

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt