Minint Tarptautinę romų holokausto aukų atminimo dieną, Vilniaus rotušėje atidaryta paroda „Ateities klajokliai“. Jos autorius fotožurnalistas Parshantas Rana nuotraukomis pasakoja apie kontrastingą Kirtimų taboro jaunimo gyvenimą – kaip vaikų talentai ir entuziazmas nuolat veikiami aplinkos, kurioje nevertinamas nei jų potencialas, nei galimybė ištrūkti iš užburto rato įgijus tinkamą išsilavinimą.
Ilgalaikis projektas
P. Rana, į Europą atvykęs iš Indijos, Švedijoje šiuo metu studijuoja fotožurnalistikos magistro programoje. Viename straipsnyje perskaitęs apie romų vaikų atskirtį leidžiant juos į specialias mokyklas, jis nutarė atvykti į Vilnių ir sukurti reportažą savo studijoms. „Iš to pelnosi ir mokyklos, ir tėvai – man tai buvo tikra staigmena. Norėjau išsiaiškinti situaciją iki galo, tad nutariau tęsti projektą“, – sako P. Rana.
Pasak jo, paroda neliečia romų kultūros temos, kadangi tokių iniciatyvų būta daug ir įvairių. „Domėjausi fotografų darbais ir pastebėjau, kad beveik visuose (su keliomis išimtimis) romų bendruomenė neatsiveria – jie pozuoja“, – apie savo pasirinktą kampą kalba fotožurnalistas, pridurdamas, jog daug tokių nuotraukų galima rasti ir „Google“ paieškos sistemoje. Kadangi jis domisi švietimo klausimais, savo projekto lauką jis susiaurino iki romų, jaunesnių nei 25-eri metai.
Romų bendruomenė garsėja uždarumu, tačiau P. Rana mano, jog sėkmingą jo integraciją lėmė kelios priežastys. Pirma, jis – indas, tad išoriškai nelabai skyrėsi nuo iš Indijos į senąjį žemyną atkeliavusių romų. Fotožurnalistas romams nesisiejo su Europos ar Lietuvos kultūra. Antra, Indijoje jis gyveno panašioje aplinkoje – didelė dalis šios šalies gyventojų susiduria su panašiomis problemomis (skurdas, ankstyvos santuokos ir t.t.) „Iš kart pastebėjau, kad jiems patogi mano kūno kalba ir atvirkščiai. Manau, kad jie mane priėmė dar ir dėl to, jog ėjau ne kaip žmogus, kuris nori pažiūrėti, kaip gyvena romai. Aš atvykau iš panašios aplinkos, tad nerodžiau nuostabos, dainavau kartu su vaikais, jie mokė mane šokti“, – prisiminė fotografas, į Lietuvą pirmą kartą atkeliavęs pernai lapkritį.
Būtina investuoti į vaikus
P. Rana prisipažįsta, kad gyvendamas Indijoje Europą įsivaizdavo kiek kitaip. Vietinėje žiniasklaidoje skelbiama informacija byloja apie darnų ir vieningą kontinentą, kaip ES vertybės nuolat pabrėžiama įtrauktis, tolerancija ir darnus skirtingų valstybių bei tautų sugyvenimas. „Atvykęs į Lietuvą, supratau, kad tai – netiesa. Ir nors padėtis nėra pripažįstama kaip kastų sistema, iš principo, ji tokia yra. Remdamiesi istorija, jūs atstumiat visą bendruomenę“, – vertina jis.
„Kalbėjau su berniuku, kuris tikrai norėtų palikti Kirtimus, gal net Lietuvą, nes jei jis liks Vilniuje, taboras jį įtrauks atgal. Man tai yra ženklas, kad yra žmonių, kurie nori ištrūkti, nesilaikyti tradicijų, izoliuojančių visą tautą“, – tęsia P. Rana.
Fotožurnalistas pabrėžia, kad kalbant apie bet kurią grupę žmonių, būtina suprasti, kaip istoriškai klostėsi jos gyvenimas. „Savo kelionę romai pradėjo dagiau nei prieš tūkstantį metų. Jie perėjo tiek daug imperijų, kad vienintelis būdas jiems išgyventi buvo elgtis kaip bendruomenei. Tad jiems išgyvenimo idėja siejasi su tokiomis tradicijomis kaip ankstyvos santuokos ar uždarumas“, – teigė P.Rana. Jam apmaudu, jog iš Indijos dėl socialinės atskirties iškeliavę romai Lietuvoje po šitiek metų vis dar su ja susiduria.
Problemą, anot jo, reikėtų spręsti keleriopai. Romai, kaip bendruomenė, turėtų labiau atsiverti, o valdžios institucijos, turėtų suteikti galimybių tai padaryti. Jis sutinka, jog Lietuvos politinė sistema investuoja nemažai pinigų į romų integraciją, tačiau ypač svarbu požiūris, kaip tai daroma. Savo mintis jis iliustravo gatvėje grojančio artisto metafora: „Jei tiesiog įmetame kelias monetas ir nueiname – tarsi skatiname valkatavimą. Tačiau, jei bent kelias minutes pastovime, pasimėgaujame muzika, ir tik tuomet duodame pinigų – mes vertiname ir plėtojame meną“.
Kaip vieną iš svarbiausių diskriminacijos mažinimo priemonių, fotografas įvardija darbą su vaikais. „Sutikau vieną berniuką, kurio paklausiau, ar mokykloje jis susiduria su atskirtimi. Jis atsakė, kad ne, jog turi draugų lietuvių, rusų bei lenkų, jie jį mėgsta, o berniukui taip pat patinka kalbėtis su visais. Turime suprasti, kad vaikų smegenyse nėra tokio dalyko kaip segregacija – jei jie taip augs, problema išnyks jau su kita karta. Tačiau jis grįžta namo ir šeimoje jam kalama, jog būtina užsidaryti. Būtent čia ir turime veikti“, – įsitikinęs P. Rana.
Kaip žmogus iš šalies, fotografas nešališkai stebėjo ir Lietuvos, ir taboro gyventojus. Jis pastebi, jog romai praranda galimybę įsilieti į šalies visuomenę. „Jei jie ir toliau liks tokie uždari, gali būti, kad po penkių dešimtmečių Lietuvoje romų bendruomenės tiesiog nebebus. Jie arba paliks šalį vildamiesi susirasti darbą ir užsidirbti svetur, arba bus išstumti Lietuvos visuomenės“, – apibendrino P. Rana.
Paroda „Ateites klajokliai“ ( angl. Nomads of the Future) Vilniaus rotušėje veiks iki rugpjūčio 16 d. Įėjimas nemokamas.
Publikacija parengta įgyvendinant projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romofobija Lietuvoje paruošimas ir viešinimas“.
#AtmintisAtsakomybeAteitis
Projektą remia EVZ ir GVF fondai
