Už lango – pilka, jautresni žmonės feisbuke vakarais viešai pjaustosi savo sielos venas, o aš einu įvertinti lietuviško dokumentinio filmo „Mulai“.
Matote, dokumentika, kaip žanras, yra gana nišinis reikalas. Žinau tai iš to, kiek žiūrovų susirenka į jos festivalius. Norint sukurti gerą dokumentiką, mano galva, reikia kelių ingredientų. O pats svarbiausias iš jų yra tema. Tema. Nes jei vaidybiniame filme scenaristas su režisieriumi ir aktoriais bendromis pastangomis kuria dramą, tai čia jau lieka TIKRI herojai ir dramos jų gyvenime yra tiek, kiek nufilmuosi ir sumontuosi. Jie savo istoriją pasakoja patys ir ji nėra išrašyta scenarijuje. Tame yra iššūkis, bet ne visada tame yra gėris akims ir širdžiai.
„Man niekas neminėjo, kad kurti dokumentikas yra so fucking boring: skaitai dokumentus, darai transkriptus, pildai paraiškas leidimams, persekioji liudininkus,“- skaitau Gabijos Grušaitės romane apie Stasį Šaltoką, po to keliuosi ir einu žiūrėti, ką ten Martynas Starkus su Jonu Baniu ir kompanija pribūrė Peru.
Taigi, bičai ten rado tris lietuviškus nusikaltėlius: Gintą, Ruslaną ir Ainą. Jie vežė koksą iš ten į čia, bet kibo ir sėdo. Kas skrandyje ( 800 g ), kas lagaminėlyje su lauktuvėmis ( 2,5 kg ). Peru oro uoste vaikšto pareigūnai su šunimis, ko pas mus nepamatysi, tai, spėju, ta kontrabanda yra gerokai klestintis varguolių verslas. Ok, vadinasi, nebus GAILA.
Dokumentinio filmo “Mulai” kadras
Man yra du žodžio „gaila“ variantai: pirmas, tai kai pamatai nuo vėžio mirštančius vaikus. Taip, tada yra tiesiog GAILA. Antras yra tik gaila, nes suaugę žmonės patys pasirinko avantiūrą. Neapskaičiavo. Palūžo. Buvo kvaili, iš blogos šeimos ar aplinkos. Nenorėjo trintis darbo biržoje. Pateko ne ten kur reikia, bet jie turėjo …aaaa…eee… galvą? Smegenis? Ties ta vieta baigiasi mano skurdi moralė, žiūrim, kuo baigėsi žygis.
Dokumentinio filmo “Mulai” kadras
Peru spalva yra ochra. Smėlis, dulkės. Geltona, pilka, vėl smėlis, vėl dulkės. Gatvėje šunelis volioją kažkokią skudurinę lėlę, pro šalį eina metro ūgio vaikiukas, jis irgi nori lėlės. Kamera priartina vaizdą: šunelis volioja nustipusią žiurkę. Va tokios vat lokacijos. Ir man ta spalvų terapija po 88 minučių vaizdo jau pakelia nuotaiką pilkame Vilniuje, nes…čia nėra taip jau blogai, ypač…jei toks gyvenimas tau gresia 8 metų ir dar už grotų. Bet tai dar ne pabaiga. Išėjus iš kaliūzės, reikia susimokėti nesveiką sumą skolos valstybei ir tik tada galbūt, jei pasiseks, grįši namo, kur laukia arba jau tave pamiršo.
Dokumentinio filmo “Mulai” kadras
Trys herojai yra skirtingi ir tokie patys. Visi jie norėjo čia, dabar ir greitai. Greitai nepasisekė, nes laikas slenka lėtai. Ir nesvarbu, ar tu lauki išėjimo, ar bandai prisitaikyti šalyje, kurioje moki tik ispaniškai, o daugiau nieko. Šioje vietoje turėčiau papasakoti, kiek liūdnos ir tragikomiškos yra visos trys istorijos, bet paliksiu tai žiūrovams. Jos vietomis yra tiesiog trenktos. Ir tai yra gyvenimas. Ne toks jau blogas, kai žiūri salėje ir turi tiek eurų, kad jų pakaktų pietums. Laisvėje…jee…
Taigi, mūsų lietuviai sukurpė dramą apie tai, kad gyventi galima VISAIP. Be moralizavimo. „Marčiau, man šakės!“ – telefonu sako Ruslanas. Vaikyti, tau tikrai šakės, pagalvoju aš ir palinkiu režisieriui ištraukti jį iš tos šalies. Nes jis jau seniai išėjo iš kalėjimo.
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių lietuviškų naujųjų laikų kino filmų
