Skaičiai yra iškalbingi: 42% prancūzų islamą mato kaip grėsmę ir 68% mano, kad musulmonams nepavyksta integruotis visuomenėje; Prancūzijoje yra nuo 5 iki 6 milijonų musulmoniškos kilmės arba kultūros žmonių, įskaitant 2 milijonus praktikuojančių. Nuolat atsiranda nesutarimai, baimės ir nesusipratimai…
Islamo baimė nėra kažkoks naujai atsiradęs fenomenas. Akivaizdu, kad mums koją kiša ir kalbos spendžiami spąstai. Iš tikrųjų, mes nelabai atskiriame sąvokų, kai paminimas islamas ir islamizmas. Islamas yra religija, o islamizmas – religinis ektremizmas, terorizmas. Štai ir semantinė problema, kuri sujaukia mūsų protus nuo pat pradžių – painiojimas tikinčiojo musulmono, kuris gerbia savo artimą ir džihadisto, pasiruošusio susprogdinti autobusą su penkiasdešimt nekaltų žmonių.
Psichologijoje fobija – tai iracionali baimė, nebūtinai visada iracionali, bet visada perdėta. Pavyzdžiui, baimė skristi lėktuvu ir patekti į lėktuvo katastrofą. Lėktuvai krenta, tai tiesa, bet ne visi. Lėktuvų katastrofos įvyksta labai retai.
Kas islamo religijoje mums kelia baimę? Terorizmas, invazija populiacijos su kitokiomis tradicijomis ar moters visuomenėje vietos pasikeitimas? Visi šie vaizdiniai pinasi tarpusavyje, kai prisimenam įvairius smurtinius išpuolius, rugsėjo 11, hidžabą, nikabą, masines maldas gatvėse… Tuo pačiu metu mus veikia išankstinis nusistatymas, fantazijos, nesupratimas, bet kartu ir realios pasipiktinimo priežastys.
Dviprasmiški santykiai su islamu
Mūsų santykiai su islamu pažymėti dviprasmiškumo ženklu. Mes didžiuojamės skelbdami savo teisę į malonumą ir jausmingumą, tačiau, kai išgirstame ekstremistų pareiškimus apie vakariečių begėdiškumą, mes, visgi, kartais pajuntame kažkokią miglotą kaltę. Galiausiai, ar moralu gerti, rūkyti, palaikyti neįsipareigojančius seksualinius santykius ar demonstruoti apnuogintus kūnus paplūdimyje?
Antireliginė reakcija?
Daniel Sibony – psichoanalitikas, filosofas bei autorius ,,Islamofobija ir kaltumo jausmas‘‘, savo bloge rašo, kad labai svarbu nepasiduoti tokiai islamofobijos formai, kuri skatina save cenzūruoti ir vengti bet kokios islamo kritikos dėl baimės būti pavadintam islamofobu. Norint išsivaduoti iš savo baimių, reikėtų pasipriešinti savo emocijoms, savo psichikai, o ne mėginti nuo jų pabėgti. Bet, visgi, kur iš tikrųjų prasideda islamofobija? Kai mokytoja prašo studentės nusiimti savo šydą egzamino metu, ar tai jau antimusulmoniškas aktas? Kai kurie atsakys teigiamai, teigdami, kad tai yra laisvės pažeidimas atspindėti savo religines pažiūras. Kiti atsakys neigiamai ir griaunant oponentų argumentus teigs, kad tai būtinybė norint įrodyti tapatybę, o taip pat pasakys, kad gyvenant pasaulietiškoje šalyje religiniai įsitikinimai neturėtų būti afišuojami.
Ekonominė ir tapatybės krizės
Esame įtakoti psichoanalitinio diskurso: atsiribojame nuo savo istorijos ir siekiam unikalumo. Mes niekada arba beveik niekada negalvojam apie savo krikščioniškas šaknis, norint apibūdinti savo esatį. Tiesa sakant, mes net nesam įgalūs suvokti kokią vietą užima islamas arabo musulmono dvasinėje visatoje: vienu ir tuo pačiu metu religija, kultūra, identiteto ištakos. Taigi, mes negalime suprasti kodėl visa musulmonų visuomenė jaučiasi įžeista, kai savaitraštis nupiešia pranašo karikatūrą. Mums neatrodo svarbu, jei pasijuokiama iš popiežiaus, Jėzaus Kristaus ar mergelės Marijos. Keletas ekstremistų, kurie, keršys už savo Dievo garbę, padegdami žurnalo piktžodžiautojo redakciją, tik sustiprins mūsų įspūdį, jog ši religija labai tamsuoliška. Bet kuriuo atveju, karikatūrų mėgėjų nuomone, alžyrietis karikatūristas Ali Dilem, kuris savo karikatūras skelbia Facebook socialiniame tinkle, tai daro daug įžūliau nei Charlie hebdo.
Nieko nepakeisi, ekonominė krizė, kurią patyrėm, kaip ir visi staigūs ir nerimastingi istorijos šuoliai mažina mūsų toleranciją ir atlaidumą. Kai mūsų pajamos mažėja, gyvenimas destabilizuojasi, auga baimės, o kartu su jomis ir tapatybės krizė: ,,Aš esu savo paties namuose, o aplink tiek svetimšalių, kurie gyvena iš mano mokamų mokesčių pinigų‘‘ – užsiplieks ne vienas. Tad šiandien mūsų neužtikrintumas atsiduria priešais musulmonų pasaulį, kuris tikslingai eina savo kultūros ir tradicijų kryptimi. Kaip pasipriešinti savo baimėms ir prietarams? Galima paminėti Harvardo universiteto politikos mokslų profesorių Samuel P. Huntington, kuris tikrai prisidėjo prie islamofobijos su žymiąja savo knyga ,,Civilizacijų šokas‘‘, kurioje musulmonų pasaulį pristato kaip uždarą visatą, sustingusią, stovinčią ant silpnaprotystės slenksčio. Reikėtų suprasti, kad islamas nėra vienodas: štai talibai nuolat priešinasi pažangai, taip pat ir griežtieji Irano musulmonų teisės daktarai, bet islamas atviras ir Magribui, kuris praktikuoja šventųjų kultą arba dvasingiems ir poetiškiems sufizmo išminčiams ir šalininkams, humanistams, remiamiems tokių mąstytojų, kaip Malek Chebel ir kiti.
Baimė, kaip malonumo forma
Įsivaizduokime, matome sensacingus vaizdus per televizijos laidą, kurie mus šiurpina: iki mirties staugiantys fanatikai ir moterys su burkomis, juodas šešėlis be veido arba priemiestis, esantis šalimais – zona be galiojančių įstatymų, kuriai vadovauja jaunuolių grupė, niekinanti juos palikusius tėvus. Stebint tokius šou, kaip galima tikėtis, kad miesteliuose augantys vaikai vėliau taps atsakingi suaugusieji, einantys atsakingas ar net vadovaujančias pareigas? Į mūsų protus įsispraudęs stereotipas, kad visi musulmonai, gyvenantys miestuose, yra smurtautojai ir nusikaltėliai, negana to, mes dažnai pamirštame, kad didžioji dauguma islamą išpažįsta širdyje ir nenešioja nei burkų, bei barzdų.
Pykčio išraiškos pasireiškia tam tikrais laiko intervalais: mizoginija, antisemitizmas, homofobija. Anot sociologo Albert Memmi ,,Dekolonizacijos portretas‘‘ autoriaus, jų žiaurumas gali būti adresuotas ir Prancūzijos visuomenei per lėtai integruojant jaunimą, nes yra priežasčių, leidžiančių jaustis paženklintiems ir išbrauktiems. ,,Jūs mūsų nenorite? Mes galime duoti jums pretekstą mus atmesti‘‘ – jie atkirs mums. Baimė, kuri mus įkvepia yra tam tikra malonumo forma, detalizuoja sociologas. Imigranto sūnui, tai yra tam tikra keršto forma už tai, kad jo tėvas dirbo gatvių šlavėju. Jis su savo draugais gali užstoti kokį nors praėjimą, kad žmonėms sukeltų nepatogumų, į metro įlips be bilieto, galbūt užkels kojas ant gretimos kėdės ir lange išbraižys savo parašą. Turint omenyje, kad jis suvokia, jog visi įstatymai priimti ne jo naudai ir prieš jį – jis jų nesilaiko. Žinoma, tokie agresyvūs poelgiai neskatina mūsų supratimo ir tolerancijos. Bent jau esame įspėti: neįmanoma išskirti tūkstančių žmonių ir įsivaizduoti, kad nebus jokių smurtinių pasekmių.
O kaip salafizmas?
Reikia išskirti dar vieną integracijos problemų pasekmę: jau keletas metų, kai kurie jauni musulmonai, išgyvenantys savo tapatybės krizę, tiki radę sprendimą salafizme. Salafizmas – tai religinis fundamentalistų judėjimas, kilęs iš Persijos įlankos šalių. Jie teigia perduodantys vienintelį ,,tikrąjį islamą‘‘, taip kaip nurodė pirmieji imamai. Savo nuostatus jie laiko aukščiau įstatymo, šių jaunų žmonių superego yra sugedimo ženklas. Anot sociologo ir ,,Salafizmas šiandien‘‘ autoriaus Samir Amghar, jie yra tarp dvylikos – keturiolikos tūkstančių Prancūzijoje, kurie pasirinko šį religinį modelį. Mohamed Merah, žudynių žydų mokykloje Tulūzoje vykdytojas taip pat buvo pakviestas salafistų, kaip ir kiti jauni žmonės, išvykstantys į Siriją kovoti islamistų gretose. Taigi, kai pamatome jauną barzdotą jaunuolį, vilkintį ilgus baltus marškinius, lyg raginami reflekso, mes pradedame jaustis nepatogiai ir net jaučiame grėsmę, ypač jei susiduriame aerouoste: ar tik neketina susprogdinti lėktuvo? Nekreipiant dėmesio į mūsų būgštavimus, sociologai patikina, kad didžioji dauguma salafistų yra apolitiški ir pasitenkina skaitydami koraną. Jie priklauso daug liberalesniems, tokiems, kurie nedalyvauja jokiuose smurtiniuose veiksmuose. Dažniausiai dar nesulaukę trisdešimties, jie atsisako salafizmo, nes susiduria su suaugusiųjų atsakomybėmis.
Šydas, vėliava ir iššūkis
Sunku nepastebėti, kad didžiuosiuose miestuose vis daugiau moterų, dėvinčių skaras, o kartais ir šydus. Mes suvokiam jas kaip aukas, priklausomas nuo siaubingų vyrų, kurie nekenčia moterų, arba, kad jos aukojasi savanoriškai. O nutinka, be abejo, įvairiai. Visgi, įdomu, nes labai dažnai šydas yra pasitikėjimo savimi ženklas. Paradoksalu: maždaug 1960 metais tokiu pat pasitikėjimo ženklu mums tapo mini sijonas. Albert Memmi pastebi: ,,Šydas tapo lyg priežasties vėliava. Jums nepatinka musulmonai? Jūs susierzinate, kai juos pamatote? Tai štai, aš esu musulmonas ir reikalauju į mane atkreipti dėmesį.‘‘ Nacionalinėje asamblėjoje dėl šydo dėvėjimo, istorikas Benjamin Stora pastebėjo, kad šydo nešiojimas yra iššūkis tėvams, iššūkis mokyklai, o taip pat ir savotiškas keršto aktas už imigravusius senelius, kurie buvo priversti užimti žemesnę socialinę ir kultūrinę padėtį.
Pažvelgti anapus išvaizdos
O jeigu mes pamėgintume atsiriboti nuo išvaizdos? Juolab, kad dažniausiai jaunos moterys dėvėję skarą pirmaisiais metais universitete – jos nebedėvi trečiaisiais metais.
Situacijos apmalšinimui reikalingi konkretūs veiksmai: sukurti padorias gyvenamąsias vietas, permąstyti mokyklos vaidmenį, teigia istorikas Benjamin Stora. ,,Man atrodo, kad mes galėtume nugalėti šiuos senuosius islamo demonus: mizoginiją, homofobiją, antisemitizmą ir ksenofobiją. Šie demonai klesti tam tikrose srityse ir tuo pačiu metu siunčia žinią, norint priminti, kad būtinas svetingumas, kilnumas ir pilietinė lygybė.‘‘ Tai, galbūt, puiki galimybė iš esmės permąstyti mūsų požiūrį į atvykstančius svetimšalius. Mes priimame kitus tik su sąlyga, kad jie taps panašiais į mus.
Tikriausiai yra būdas, kuris leistų skirtingiems žmonėms kartu gyventi, o skirtumai teiktų malonumą. Negi mums trūksta smalsumo tai išmėginti?
Parengta pagal psychologies.com publikaciją
