Žmogaus teisių gynėjų bendruomenė iš 2019 m. sausio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimo dėl leidimo laikinai gyventi tos pačios lyties sutuoktiniui užsieniečiui per daug nesitikėjo.
Po praėjusių metų vasarą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo priimto sprendimo byloje Coman ir kt. viskas buvo kaip ir aišku – visos Europos Sąjungos valstybės, tarp jų ir Lietuva, privalo pripažinti kitose Sąjungos valstybėse teisėtai sudarytas tos pačios lyties santuokas, siekiant užtikrinti laisvą piliečių judėjimą. Belaukiant Konstitucinio Teismo sprendimo, buvo įdomu spėlioti, kaip pavyks „išsisukti“. Juk Konstitucinis Teismas iki šiol nė žodžiu nebuvo užsiminęs apie homoseksualius Lietuvos Respublikos piliečius ar tos pačios lyties šeimas – net garsiajame 2011 metų nutarime „Dėl Valstybinės šeimos koncepcijos“ šį klausimą pavyko subtiliai apeiti. Reikia pripažinti, jog smarkiai klydome. Išmintingai tylėjęs visą nepriklausomybės laikotarpį, vienu nutarimu Konstitucinis Teismas šia tema pasakė tiek, jog maža nepasirodė.
Reikėtų pradėti nuo to, ką – čia ir dabar – keičia nagrinėjamas Konstitucinio Teismo nutarimas. Nuo šiol užsienyje santuoką ar registruotą partnerystę su lietuviais sudarę tos pačios lyties trečiųjų šalių piliečiai galės atvykti ir teisėtai gyventi mūsų šalyje. Kalbame apie pakankamai retas – sakyčiau, netgi išimtines – situacijas. Kiek lietuvių, užsienyje susituokusių su tos pačios lyties partneriais iš Baltarusijos, Ukrainos, Jungtinių Amerikos Valstijų ar kitų ne Europos Sąjungos valstybių, mums pavyktų surasti? Kitais žodžiais tariant, nagrinėjimas Konstitucinio Teismo nutarimas tiesiogiai aktualus tik labai nedidelei grupei žmonių.
Šis nutarimas neįteisino tos pačios lyties santuokų ar partnerysčių. Veikiau priešingai – Konstitucinis Teismas primygtinai pakartojo, jog tos pačios lyties asmenų santuokos Lietuvoje įmanomos tik pakeitus Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalį (žr. 32.4 nutarimo pastraipą), o registruotos partnerystės institutas pagal Civilinio kodekso 3.229 straipsnį numatytas tik skirtingų lyčių poroms (žr. 15 nutarimo pastraipą). Priešingai naujienų portaluose pasirodžiusioms antraštėms, Konstitucinis Teismas nepripažino užsienyje sudarytų tos pačios lyties santuokų ir partnerysčių. Leidimas gyventi užsienyje sudarytos santuokos ar partnerystės tarp tos pačios lyties asmenų pagrindu neturi jokios įtakos civiliniams santykiams (žr. 41.1 nutarimo pastraipą). Du lietuviai, susituokę kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, ir toliau vienas kito atžvilgiu neįgis jokių šeimos nariams būdingų teisių ir pareigų trečiųjų šalių atžvilgiu, nes jų santuoka Lietuvoje paprasčiausiai negalios. Tačiau šioje vietoje svarbiausia ne tai, ką faktiškai keičia nagrinėjamas Konstitucinio Teismo nutarimas, o tai, kas lyg tarp kitko buvo pasakyta plėtojant oficialią konstitucinę doktriną. Spręsdamas itin specifinį klausimą, Konstitucinis Teismas nepasikuklino ir pasakė net tris fantastiškai svarbius dalykus (lyg kas būtų „patraukęs už liežuvio”!), kurie – surizikuosiu – taps neatremiamais argumentais, siekiant lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių (LGBT) asmenų lygiateisiškumo Lietuvoje.
Pirma, konstatuota, jog Konstitucijos 29 straipsnis draudžia diskriminaciją seksualinės orientacijos ir (ar) lytinės tapatybės pagrindais, o tokia diskriminacija yra laikytina žmogaus orumo žeminimu (žr. 31.2 nutarimo pastraipą). Nors šiame Konstitucijos straipsnyje yra įtvirtintas baigtinis draudžiamos diskriminacijos pagrindų sąrašas, tačiau Konstitucinis Teismas jau ne kartą yra pasisakęs, jog, siekiant užtikrinti konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principą, šis sąrašas turi būti aiškinamas plečiamai. Taigi Konstitucinis Teismas užkerta kelią bet kokioms tolimesnėms interpretacijoms, įtvirtindamas, jog LGBT asmenų diskriminacija yra nesuderinama su mūsų šalies Konstitucija. Įdomu pastebėti, jog, nagrinėdamas bylą apie tos pačios lyties sutuoktinius (t. y. homoseksualius asmenis), Konstitucinis Teismas matė būtinybę pasisakyti ir apie diskriminaciją lytinės tapatybės pagrindu, su kuria susiduria translyčiai asmenys. Šis aspektas ypatingai įdomus dėl to, kad diskriminacijos lytinės tapatybės pagrindu – priešingai, nei seksualinės orientacijos pagrindu – eksplicitiškai nedraudžia nė vienas įstatymas ar poįstatyminis teisės aktas. Galima spekuliuoti, jog tokiu būdu Konstitucinis Teismas siunčia labai subtilią žinutę mūsų įstatymų leidėjams apie jau beveik du dešimtmečius teisiškai nesureguliuotą lyties pakeitimo procesą Lietuvoje. Neaišku, ar šis Konstitucinio Teismo raginimas bus išgirstas, tačiau konstitucinis diskriminacijos lytinės tapatybės pagrindu draudimas taps itin reikšmingu argumentu, siekiant įtraukti šį pagrindą į diskriminaciją draudžiančius nacionalinius teisės aktus, pavyzdžiui, Lygių galimybių įstatymą, Darbo kodeksą ar Baudžiamąjį kodeksą.
Antra, Konstitucinis Teismas pakartoja savo poziciją, jog Konstitucija yra antimažoritarinis aktas, kuris visų pirmiausia gina individą (žr. 31.3 nutarimo pastraipą). Šiame kontekste Teismas dar papildomai paaiškina, jog „demokratinėje teisinėje valstybėje tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės narių nuostatos ar stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamu pagrindu […] diskriminuoti asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos.“ Iš esmės šis išaiškinimas diskredituoja bet kokius argumentus, esą Lietuvos visuomenė yra dar „nepasiruošusi“ ar „nepritaria“ LGBT teisių užtikrinimui, pavyzdžiui, įteisinant registruotos partnerystės institutą tos pačios lyties poroms. Tokia Konstitucinio Teismo pozicija taip pat yra paskutinis vinis į įvairaus plauko „Konstitucijos sergėtojų“ rypavimus, esą LGBT bendruomenės teisių klausimai turėtų būti sprendžiami visuotiniame referendume. Iš esmės yra pasakoma, jog konstitucine vertybe laikytini ne „visuomenės narių nuostatos ir stereotipai“, o žmogaus orumas, kuriam apginti kartais reikalinga priimti „nepopuliarus“ sprendimus. Įstatymų leidėjo pareiga yra ne pataikauti visuomenės nuomonei, o užkirsti kelią asmens teisių ir laisvių pažeidimams, tokiu būdu apsaugant asmens orumą (žr. 29 nutarimo pastraipą). Taigi Konstitucinis Teismas iš esmės duoda suprasti, jog konstitucine prasme neegzistuoja jokios kliūtis, siekiant įteisinti tos pačios lyties porų santykius Lietuvoje platesne, t. y. ne tik su migraciniais procesais susijusia, apimtimi.
Trečia, Konstitucinis Teismas vienareikšmiškai konstatuoja, jog konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties pagrindu, o pagal Konstituciją yra „saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, t. y. grindžiamą šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“ (žr. 32.5 nutarimo pastraipą). Kitais žodžiais tariant, Konstitucinis Teismas tiesiai šviesiai pasakė: tos pačios lyties poros taip pat yra šeima. Aišku, jei jų santykiai yra pagrįsti nuolatinio ir ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu. Šio išaiškinimo prasmės pervertinti tikriausiai neįmanoma. Jei tos pačios lyties šeimas saugo ir gina mūsų šalies Konstitucija, įstatymų leidėjas nedelsdamas privalo surasti tinkamą teisinę formą šioms šeimoms apsaugoti. Konstitucinis Teismas dar kartelį pakartojo, kad „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš [vyro ir moters] santuokos instituto“ (žr. 32.3 nutarimo pastraipą). Iš esmės tokiu būdu sufleruojama, jog yra įmanomi ir kiti teisiniai (pavyzdžiui, registruotos partnerystės) institutai, saugantys ir ginantys kitokias, t. y. ne santuokos pagrindu, sudarytas šeimas. Šioje vietoje Konstitucinis Teismas atkreipia dėmesį, jog „atsižvelgiant į objektyviai ir konstituciškai pagrįstus kriterijus [gali] būti nustatytas diferencijuotas valstybės globos ir paramos šeimai teisinis reguliavimas“ (žr. 32.5 nutarimo pastraipą). Paprastai tariant, tai reiškia, jog praktikoje registruotos partnerystės institutas tos pačios lyties poroms savo teisių ir pareigų apimtimi gali ir neprilygti vyro ir moters santuokai, tačiau juo neturi būti kvestionuojamos tos pačios lyties porą sudarančių asmenų šeimos nario statusas. Pateikęs šį išaiškinimą, Konstitucinis Teismas likusioje nutarimo dalyje, nagrinėdamas jau specifinę su leidimu gyventi susijusią situaciją, naudojo formuluotę „šeima, sukurta dviejų tos pačios lyties asmenų“. Neperdėsiu – šis Konstitucinio Teismo nutarimas tos pačios lyties šeimas Lietuvoje pavertė ne fikcija, o teisine realybe, nors gyvenimiška realybe jos buvo jau seniai.
Kas laukia toliau? Nagrinėtam Konstitucinio Teismo nutarimui įgyvendinti nėra reikalingi jokie teisės aktų pakeitimai. Leidimas gyventi šeimos susijungimo pagrindu baltarusiui, kitoje valstybėje įregistravusiam santuoką su tos pačios lyties lietuviu, bus išduotas. Leidimai gyventi bus išduodami ir analogiškose situacijose. O netolimoje ateityje LGBT bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų ir progresyviai mąstančių politikų laukia ilgas bei sudėtingas darbas įtikinti sprendimus priimančią politinę daugumą, jog tos pačios lyties šeimų santykių teisinis sureguliavimas Lietuvoje yra paprasčiausiai neišvengiamas. Tačiau šioje vietoje yra labai svarbu nepasiklysti „tarp trijų pušų“. Komentuodamas Konstitucinį Teismo sprendimą, premjeras Saulius Skvernelis teigė: „Tiems žmonėms turi būti sudarytos sąlygos spręsti tam tikrus civilinius santykius – turto, paveldimumo, atstovavimo – ir tai galima išspręsti būtent tokiu būdu.“ Reikėtų prisiminti, jog dar 2017 metais Lietuvos valstiečių iš žaliųjų frakcijos atstovai pasiūlė tos pačios lyties porų santykius sureguliuoti „jungtinėmis veiklos sutartimis“. Kitais žodžiais tariant, tokios poros taptų savotiškais „verslo partneriais“ ar „uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis“, o ne šeimos nariais. Po praėjusios savaitės Konstitucinio nutarimo, toks valstiečių žaliųjų planas neišdegs, nes mūsų šalies Konstitucija vis tik gina „tų žmonių“ orumą bei saugo jų šeimas.
