Dažnai daugelis puikių filmų lieka taip ir neįvertinti ir nesuradę savojo žiūrovo. Visi puikiai žinome topų viršūnėse besipuikuojančius, išreklamuotus ar garsiai visuomenėje nuskambėjusius filmus. Tačiau dar yra šimtai nuostabių istorijų, kurios taip ir negalėjo pasidžiaugti šlovės spinduliais. Būtent taip nutiko ir su filmu – „Legenda apie pianistą“ (The Legend of 1900).
Vienas brangiausių filmų italų kino istorijoje, pelnė gausybę apdovanijimų, laimėjo Auksinio Gaublio statulėlę už nuostabią Ennio Morricone muziką, tačiau taip ir liko neįvertintas masinio žiūrovo. Tai buvo pirmasis filmas, kurį italų režisierius Giuseppe Tornatore pasirįžo kurti anglų kalba, žinoma tokį pasirinkimą nulėmė bandymas apeliuoti į kuo didesnę žiūrovų auditoriją. Po keturių metų pertraukos nuo filmavimo darbų jis sugrįžo su naujomis idėjomis ir naujais iššūkiais tiek sau, tiek visai aktorių komandai. Filmavimo darbai truko itin ilgai, tačiau galutinis variantas buvo to vertas. Originali filmo versija trunka apie 160 minučių, tačiau atsižvelgus į visas kino normas ir taisykles, ji buvo sutrumpintas iki beveik dviejų valandų trukmės juostą. Filmas kurtas žinomiausio šių laikų italų rašytojo Alessandro Baricco monologo teatrui „Novečentas“, motyvais, o ne pagal jau parašytą scenarijų ar grožinį kūrinį. Galbūt tai ir įtakojo filmo išskirtinumą.
Pati istorija dažnai sulyginamas su mums visiems puikiai žinomu filmu „Titanikas“ (Titanic). Tačiau daugiau panašumų turi su mažiau girdėtu, prancūzų kūrybos romanu „Titaniko kambarinė“ (A Chambermaid on the Titanic).
Filmo istorija persipina su dabartimi ir praeities prisiminimais, kuriuos senam instrumentų parduotuvės savininkui pasakoja muzikantas. Tai nuostabi legenda apie berniuką, kuris gimė 1900-ųjų metų sausio 1 dieną prabangiame kruiziniame laive „Virdžinija“. Jį, visai dar mažą, paliktą citrinų dėžėje ant pianino, rado juodaodis darbininkas ir nusprendė užauginti kaip savo sūnų. Mažylis keistu vardu – Danny Boodmann T.D. Lemon 1900 (akt. Tim Roth) užaugo ant vandenyno bangų kursuojančiame laive tarp Europos ir visų išsvajotosios Amerikos. Paslaptingu būdu išmokęs skambinti pianinu 1900 tampa tikru muzikos virtuozu, taip nei karto ir neiškeldamas kojos ant sausumos.
Bene įsimintiniausia filmo scenai tampa momentas, kai grodamas pianinu 1900 pamato šalia liuko lango einančią šviesiaplaukę merginą. Staiga užgimusi meilė tampa įkvėpimu pianistui sukurti genialų kūrinį ir, tai padaręs jis pasilieka įrašą sau tarsi aistros, kuri niekuomet nesuliepnos, įrodymą ir prisiminimą.
Didžiausių pagyrų vertas pagrindinį veikėją įkūnijęs Timas Rothas. Filme jis atskleidžia personažo kitoniškumą, melancholiją, vienatvę, žingeidumą pasauliui ir muzikos žavesį. Puikiai perteikta emocija ir kitoks požiūris į meilę, gyvenimą – visa tai aktoriaus nuopelnai.
Tačiau kertinis šio filmo akmuo tai ne aktorių vaidyba ir ne siužeto linija. Tai muzika. Įvairūs, persipinantys stiliai, linksmi ir šviesūs garsai ir džiazas, labai daug džiazo! Ne veltui šis filmas buvo apdovanotas Auksiniu Gaubliu už geriausią garso takelį. Nepriekaištinga Enni Morricone kūryba apjungė visą istoriją. Epizodai, kuriuose pagrindinis herojus būdavo palinkęs virš fortepijono, įtraukia ir nepaleidžia iki paskutiniųjų kūrinio akordų. Muzika leidžia žiūrovui persikelti į prašmatnią laivo salę ir suktis ant parketo kartu su į svajonių šalį beplaukiančiais keleiviais.
„Legenda apie pianistą“ – jauki, šilta, išskirtinio siužeto muzikinė drama. Tik prasidėjusi juosta įtraukia ir neleidžia atsiplėšti nuo ekrano, o pagrindinio aktoriaus vaidyba ir skambanti muzika šiame filme sukuria tai, ką žodžiais labai sunku apibūdinti – kažką nepaprasto ir neapčiuopiamo. Filmas nėra labai realistiškas ar paremtas tikrais faktais, tai panašiau į gražią pasaką, legendą apie meilę muzikai, jūrai ir prigimčiai.
Ši nuostabi legenda yra tikrai verta Jūsų dėmesio ir laiko, tad atradę laisvą vakarą nepamirškite jaukiai susisukti į antklodę ir pasinerti į jaudinančią, pilną muzikos ir melancholijos istoriją.
Taip pat skaitykite: KINO ARCHYVAS: Muzika kuri saugo
