Lietuvai nereikia šauktinių kariuomenės. Lietuvai reikia karinio saugumo.

Paskelbė: Data: 2015-06-05 07:54

Spausdinti | Komentarai

Dalis pirma. Joje apie tai, kaip stipriai šauktinių kariuomenės sugrąžinimas yra naudingas trumpalaikėje perspektyvoje, tačiau koks pavojingas jis gali būti ilgalaikėje.Taip pat pirmoje dalyje apie tai, koks kariuomenės modelis gali dabartinę trumpalaikę naudą paversti ilgalaike. Kaip to pasiekti – antroje dalyje.

Lietuvos nepriklausomybė nėra laimės garantas savaime. Kita vertus, absoliučiai daugumai lietuvių mūsų valstybės nepriklausomybė yra svarbi asmeninės laimės prielaida. Visiškai normalu, kad paskutiniu metu ženkliai padidėjus grėsmei pažeisti Lietuvos nepriklausomybę karinėmis priemonėmis, turime imtis visų įmanomų žingsnių Lietuvos karinio saugumo užtikrinimui.

Karinis saugumas užtikrinamas įvairiomis kompleksinėmis priemonėmis, kur svarbų vaidmenį atlieka ne tik kariai, bet ir diplomatai, politikai, visuomeninės organizacijos, ekonominiai faktoriai ir, kas dažnai pamirštama, eiliniai piliečiai. Suvokimas, kad kariuomenė yra bendro paveikslo elementas, o ne vienintelis aspektas, yra labai svarbus. Šaukimo į kariuomenę atnaujinimą reikia vertinti per tai, kiek šis sprendimas stiprina arba mažina Lietuvos karinį saugumą. Jeigu tai efektyviausias būdas stiprinti saugumą – puiku. Bet gal būt Lietuvos karinio saugumo užtikrinimui yra kitų kelių, kurie nekainuos daug brangiau, duos stipresnius ir ilgalaikius pozityvius rezultatus, o sumažins negatyvius?

Dabar šauktinių klausimu informacijos, nuomonių, straipsnių labai daug, bet absoliučioje daugumoje jų pasiilgstu racionialaus mąstymo ir logiškais argumentais grįstos diskusijos. Daugelis tiesiog vadovaujasi emocijomis: „Lietuva pavojuj, eikime ginti“, „reakcija gavusių šaukimą atskiria vyrus nuo plėvėsų“, „kad ir kokia kariuomenė būtų, nuo ruso neapsiginsim, tad nėra prasmės“, „valdžioj vagys, šaly badas, tokios valstybės neginsiu“, „prie Lietuvos saugumo daugiau prisidėsiu dirbdamas, nei tarnaudamas“, „paverkim“.

Kariuomenė nėra tikslu pati sau. Ji sukurta, o tiksliau, nuolat kuriama siekiant išspręsti jai iškeltus uždavinius. Ir tais uždaviniais nėra „vyriškumo“ ar „patriotizmo“ ugdymas ar bedarbių socializacija. Jais nėra darbo vietų sukūrimas karininkams, gražūs paradai ir dūdų orkestrai per valstybės ar miestų šventes. Visa tai – geriausiu atveju šalutinis efektas, o ne tikslas.

Kariuomenė yra organizacija, kurią sukūrė ir finansuoja Lietuvos visuomenė, tam, kad ji užtikrintų valstybės gynybą nuo išorinių priešų, prireikus, netgi panaudojant mirtiną jėgą. Lygiai taip pat, kaip mes sukūrėm ir finansuojam mokyklas, kad šviestų mūsų vaikus, ligonines, kad gydytų sergančius ar, atsiprašant, Sodrą, kad pasirūpintų senoliais ar neįgaliais. Atsižvelgiant į šį pagrindinį tikslą mes ir turime atsakyti į klausimą kokios kariuomenės mums reikia. Turime įvertinti kokios yra ir kokios bus grėsmės, kokie mūsų turimi resursai ir kokių jų reiktų ateityje, ar galime tikėtis papildomos pagalbos iš šalies ir ko reiktų, kad ją gautume, etc. Įvertinę šiuos aspektus galėtume spręsti, kuris kariuomenės vystymo modelis mums optimaliausias.

Visa ši diskusija apie šauktinių kariuomenę primena šimtalapį su daug tešlos sluoksnių.

Šimtalapio sluoksnis pirmas: reikia.

Per paskutinius dešimt metų Rusija gan efektyviai modernizavo kariuomenės struktūrą, ginkluotę, valdymą. Tuo pat metu Kremlius demonstruoja, kad yra pasirengęs savo geopolitinių tikslų siekti nepaisydamas tarptautinės teisės ir nuomonės. Vakarai po kiekvieno tokio žingsnio paputoja, „išreiškia susirūpinimą“, bet atsipalaiduoja iškart, kai tik pasiekiamas susitarimas dėl ugnies nutraukimo, nors ir neteisėtai užimtos teritorijos pasilieka Maskvos kontrolėje. Grėsmė labai reali. Lietuvos kariuomenė gi šių dienų realijų neatitinka: galimai agresijai atremti trūksta žmonių, technikos, efektyvios valdymo struktūros. Situacijai pakeisti reikia daug pinigų ir daug karių. Kad ir kiek didintume biudžetą, paruošti tiek karių profesionalų pinigų neužteks, tad, matyt, belieka šauktiniai. Taigi, Lietuvai reikia šauktinių kariuomenės.

Šimtalapio sluoksnis antras: nereikia.

Šauktinių kariuomenės pagrindinis tikslas yra suformuoti mobilizacinį rezervą: iškilus grėsmei kariuomenę per trumpą laiką bus galimą papildyti rezervistais, t.y. žmonėmis, kurie žino pro kurią pusę šaudo automatas ir kuo viršila nuo majoro skiriasi. Tik štai keli klausimai: kada mes tuos rezervistus turėsim? Kokios jie bus kokybės? Ar jų pakaks? Ir kokia kaina mes tą pasieksim?

Neseniai Seime vyko diskusija „Kokios kariuomenės Lietuvai reikia šiandien“. Koks skirtumas kokios jos reikia šiandien? Mums nesvarbu, kokios jos reikia šiandien, mums svarbu, kokios mums jos reikės po 5-7 metų, nes kariuomenės reformos, pradėtos šiandien, rezultatus duos būtent tada. Šiandien mes projektuojam ateities kariuomenę ateities grėsmėms. Ar girdėjote viešą ir ne iš piršto laužtą diskusiją apie tai, kokios grėsmės mūsų laukia po septynerių metų? Būtent tiek laiko reiktų rezervui paruošti, su sąlyga, kad visi kiti faktoriai, pvz., finansavimas, politinė valia, geopolitinė aplinka, bus palankūs.

Pagrindinis argumentas naikinant šauktinių kariuomenę buvo tas, kad XXI amžiuje kareiviui neužtenka mokėti joti arkliu ir mosuoti kardu. NATO karys – tai ne patrankų mėsa, o labai profesionaliai parengtas savo srities specialistas. Juo netapsi praėjęs bazinius devynių mėnesių mokymus. Ypatingai ši problema iškyla, kai reikia veikti išvien su kitų NATO šalių kariais, kurių dauguma profesionalai. Taipogi, per jėgą Tėvynės mylėt nepriversi. Dalis šauktinių į kariuomenę eis tik todėl, kad bus priversti, o ne todėl, kad to nori. Kiek efektyvus toks karys mūšio lauke? Geriausiu atveju metęs automatą bėgs pas močiutę ant pečiaus slėptis, o gal, ką žinai kas bailio galvoj, dar ir kulkos į nugarą sulauksi.

Jeigu reforma bus įgyvendinta, kiek karių turės Lietuvos kariuomenė, įskaitant tokius vargo-rezervistus? 25000? 30000? 35000? Ukrainos kariuomenė ženkliai didesnė žmonių skaičiumi, ji turi tikras kovines oro ir jūrų pajėgas, kurių mes (bent per tokį laikotarpį) tikrai neturėsim. Nežiūrint į visa tai, Rusija neišsigando invazijos į Ukrainą, o rusų pajėgos, pasitelkdamos įvairaus plauko perėjūnus, visai sėkmingai tvarkosi su šia reguliaria Ukrainos kariuomene.

Ar kuris matėt skaičius, kiek iš tikrųjų mums kainuos šauktinių kariuomenė? Taip, taip, žinom kiek reikės pinigų uniformoms ir maistui, ir išmokoms, ir skalbykloms, ir kelionėms namo savaitgaliams. Bet juk bus dar ir infrastruktūros įrengimas, tvarkymas, palaikymas. Bus papildomos transporto sąnaudos. Ir svarbiausia, bus darbo laikas visų tų profesionalių karių, nuo generolo iki eilinio instruktoriaus, kurie užsiimtų kitais rimtais darbais, jei šauktinių nebūtų.

Taigi, mes išnaudosime liūto dalį labai ribotų resursų, kad paruoštume nepakankamai kvalifikuotus ir mažai motyvuotus karius, kad jie susidorotų su grėsmėmis, kurių mes dar nežinome. O jeigu grėsmės nepakistų, kas gal ir tikėtina, tai tų nekvalifikuotų karių bus vis tiek per mažai. Reiškia, šauktinių kariuomenės Lietuvai nereikia.

Šimtalapio sluoksnis trečias: na ne, visgi reikia.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas visų pirma yra viešųjų ryšių akcija. Viešųjų ryšių akcija, kuria bandoma, ir kol kas visai sėkmingai, vienu šūviu nušauti keturis zuikius.

Zuikis pirmas, NATO ir JAV.

Kelmui aišku, kad jei rusai rimtai sumąstytų įsivelti į karinį teritorinį disputą su Lietuva ar kuria kita Baltijos valstybe, tai vieninteliu rimtu atgrasymo vėzdu būtų NATO. Tas vėzdas tikrai labai galingas, tik štai bėda: jam pakelti reikia 28 rankų, 28 valstybių balsų. O žinant, kad dalis šių valstybių vyriausybių sėdi turtingoj Rusijos kišenėj, tas nėra lengva. Šiame kontekste pagrindiniu Lietuvos užsienio politikos tikslu yra maksimali integracija: NATO gynybos planų paruošimas ir atnaujinimas, nuolatinės pratybos Baltijos valstybėse, oro policijos misijos išplėtimas ir pavertimas iš laikinos į nuolatinę, NATO štabų ir analitinių centrų steigimas, karinių vienetų nuolatinis dislokavimas. Norint visa tai pasiekti ir išlaikyti nepakanka tik gražiai paprašyti sąjungininkų. Yra svarbu, esant reikalui, nusiųsti karius į Iraką ar Afganistaną, bet to irgi nepakanka.

Mes turime demonstruoti, kad patys labai rimtai žiūrime į savo nacionalinį saugumą. Turime parodyti, kad esant reikalui, ne vien lauksime, jog už mūsų laisvę kraują lietų lenkas, amerikietis ar portugalas, bet visų pirma mes patys ginsime savo Tėvynę. Šauktinių kariuomenės gražinimas ir gynybos biudžeto didinimas dešimtimis procentų yra puikus viešųjų ryšių žingsnis šia prasme. Ironiška, kad šiuo atveju netgi tam tikra prasme naudinga, jog kariuomenės finansavimas iki šiol buvo toks mažas: gynybos biudžeto didinimas procentaliai atrodo įspūdingesnis.

Zuikis antras, Rusija.

Rusija elgiasi, kaip paauglys chuliganas, kuris drąsus atiminėti centus iš vaikų, bet suglaudžia ausis, vos tik pamato rimtesnį vyrą. Taip, šis chuliganas turi pasislėpęs pistoletą (branduolinį ginklą), kuriuo gali nušauti bet kokį vyrą, bet toks šūvis beveik neišvengiamai reikštų mirtį ir pačiam chuliganui. O mirties sau jo planuose tikrai nėra. Gruzija, Moldova, Azerbaidžanas tokie terorizuojami vaikai. Ukraina gal ir paauglys, bet, atsiprašau, toks truputį mėmė: centus irgi atiduos.  Atkurdami šauktinių kariuomenę mes komunikuojame Rusijai, kas nors Lietuva vaikas ir nedidelis, bet agresyvus, turi peilį, nebijo juo pasinaudoti, o, kas svarbiausia, ir rimtų draugų iš gretimo kiemo yra. Rusijos analitikų ir gynybos planuotojų savo šauktinių kariuomene mes neišgasdinsim. Bet stiprėjančiu NATO ir ypač JAV vaidmeniu mūsų kieme – dar ir kaip.

Zuikis trečias, visuomenės nuomonė.

Demokratinėje valstybėje stiprios kariuomenės neįmanoma sukurti be stipraus visuomenės palaikymo. Kariuomenė yra truputį, kaip draudimo polisas: dauguma spjaudosi, kai reikia už jį mokėti, bet tiems, kuriems nelaimės atveju jo prireikia, negali atsidžiaugti, kad turėjo gerą draudimą. Šauktinių sugrąžinimas yra savotiškas pavojaus skambutis lietuviams, kad artinasi audra, o tinkamo draudimo poliso nėra. Tai žingsnis, kuris savotiškai apjungia kariuomenę su visa tauta, aktualizuoja gynybos problemas, priverčia susimąstyti, kad freedom is not free, kad Konstitucijoje įtvirtinta visuotina Tėvynės gynybos pareiga nėra vien deklaratyvi norma.

Zuikis ketvirtas, (anksčiau gynybai abejingi) parlamentarai.

Net ir nuolat mažinant gynybos biudžetą kariuomenei pavyko išlaikyti personalo branduolį. Deja, su modernia ginkluote, ypač reikalingiausiose srityse, tokiose, kaip priešlėktuvinė ir prieštankinė gynyba, artilerija, savaeigės kovos mašinos, etc., reikalai prasti. Nežinia ar puls mus Rusija. Nežinia kaip reikalai išsirutulios su šauktiniais. Bet dabar idealus laikotarpis karinio biudžeto didinimui, ypatingą dėmesį kreipiant ginkluotės įsigijimams. Tiesa, aktyvi karinės krizės Ukrainoje fazė lyg ir į pabaigą. Informacinės visuomenės dėmesys yra labai nepastovus: jį sunku pritraukti ir dar sunkiau išlaikyti. Prieš septynerius metus visi tik ir tekalbėjo apie tai, kaip Rusija nukariavo dalį Gruzijos. Geopolitiškai niekas nepasikeitė, teritorijos vis dar okupuotos, tik dabar tai senos naujienos. Visuomenė apie tai nebediskutuoja. Nėra visuomenės intereso – klausimu nebesidomi ir politikai. Nėra politikų dėmesio – nėra finansavimo. Šauktinių kariuomenė – puikus aktualumo garantas: kaip vykdoma šauktinių loterija, kas į kariuomenę eina ir giriasi, kas slapstosi, kas bamba, kad reikia eiti, kas purkštauja apie tuos, kurie nenori eiti. Nuolatinis media dėmesys. Įtraukta visuomenė. Laimingi politikai, turintys apie ką pakalbėti. Balsuodami už asignavimus gynybai, dar ir meilę Lietuvai demonstruoja: taip ir jaučia mygtuką spausdami, kad jie ta paskutinė riba, tarp Marijos žemės ir Azijos ordų.

Šimtalapio sluoksnis ketvirtas: ne, visgi nereikia.

Įvesti šauktinus šiuo kritiniu momentu, kai NATO priima ypatingos svarbos sprendimus dėl šio regiono ateities yra puikus žingsnis. Tačiau švaistyti kariuomenės resursus nemotyvuotiems kariams rengti dar daugelį metų po to – mažų mažiausiai kvaila. Rusija žinutę gavo. Pulti mus ar ne, karine prasme, priklausys ne nuo mūsų rezervo, o nuo realių galimybių gintis kartu su sąjungininkais. Šauktiniai į kariuomenę atėję tik iš baimės ir sunaudojantys resursus, kurie galėtų būti skirti rengti tikriems kariams, pirkti ginkluotę, modernizuoti komunikacijos ir žvalgybos sistemas, ilgalaikėje perspektyvoje Putino Rusijai yra net labiau naudingi, nei pavojingi.

Be to, čia Lietuva, čia lietūs lyja: jei tik truputį stabilizuosis ir pasimirš padėtis Ukrainoje, visuotinis šaukimas visuomenės akyse taps beprasmišku laiko ir lėšų švaistymu. Žiniasklaidai neįdomi istorija, kaip Pranas dirbo firmoj, nuėjo tarnaut, sugrįžo ir dirba toliau. Žiniasklaidai įdomu, kaip Algis slapstosi, kaip kažkam gyvenimas žlunga dėl prievolės tarnauti, kaip šauktiniai kenkia verslui. Kaip kas nors davė kyšį, kad į kariuomenę neiti. Kaip išsisuko kokio politikiuko sūnus. Juk tikrai bus, kad šauktinių kariuomenėj kažkas kažką sumuš, prisigers ar kyšininkaus: ne šventieji ir ten puodus žiedžia. Kartais bus ir rimtesnių nusikaltimų, kuriuos bus galima valkioti iš žinių laidų į pokalbių šou ir atgal. Galų gale, kariuomenė jau toks reikalas, per pratybas kažkas kažkada tikrai žus. Viešųjų ryšių pergalė virs viešųjų ryšių nuolatine bėda. Kremlius, žinoma, aktyviai talkininkaus.

Šimtalapio sluoksnis paskutinis, vidurys, aguonos su medumi: šauktinių nereikia, bet…

Rusija niekur nedings. Net jei ryt Putinas mirtų, net jei kažkokiais stebuklais valdžia atitektų demokratams, Rusija niekada niekur nedings. Tad mums tikrai reikia kariuomenės rezervo. Ir tie visi išvardinti viešųjų ryšių dalykai: jie labai svarbūs. Dabar jau negali tiesiog imti ir atsisakyti šauktinių. Tad idealus variantas būtų, kad šauktinių neatsisakius jų neliktų, bet po kelerių metų turėtume parengtą karinį rezervą. Kad jį sudarytų motyvuoti kariai, pasiruošę ginti Tėvynę ir, esant reikalui, netgi aukoti savo gyvybę. Misija neįmanoma, sakote man? Savanoriai, atsakau aš jums.

Surenkant reikiamą kiekį savanorių į šaukimą atkrinta kelios esminės bėdos: prievarta ir pinigų švaistymas šaukiant ir mokant tuos, kurie niekada, jokiomis aplinkybėmis nebus kariais krizės metu. Vietoj imitacijos, kad kuriame karinį rezervą, mes iš tikrųjų burtume karinį rezervą. Kasmet didintume ne virtualius skaičiukus prezentacijose Briuselyje, o realių Tėvynės gynėjų skaičių. Trijų tūkstančių savanorių sukvietimui kasmet tereikia vieno dalyko. Vieno, santykinai nebrangaus, bet kompleksiškai ir labai kokybiškai įgyvendinto dalyko: geros reklamos.

Dalis antra jau netrukus. Joje apie tai, kaip su racionaliai naudojamomis lėšomis sukurti smagią ir naudingą kariui kariuomenę, į kurią susirinktų daugiau savanorių, nei yra laisvų vietų.

Taip pat skaitykite: Lietuva stato Maginot liniją, nors reikalinga – Mannerheimo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt