Jungtinių Tautų Žmonių su negalia teisių konvencija įpareigoja vaikams su negalia sudaryti sąlygas mokytis bendrose mokyklose ir klasėse, nes švietimo sistema – esminė priemonė siekiant, kad negalią turintys žmonės dalyvautų visuomeniniame gyvenime. Vaikai su įvairiais poreikiais, mokykloje įpratę vieni prie kitų, tikėtina, vieni kitų interesų paisys ir ateityje.
Lietuva minėtą konvenciją ratifikavo dar 2010 m., tačiau asociacijos ,,Lietuvos neįgaliųjų forumas“ parengta alternatyvi ataskaita rodo, kad daugybė negalią turinčių vaikų vis dar neturi kito pasirinkimo kaip tik mokytis specializuotose mokyklose arba, dar blogiau, namuose. Dažnai tai užkerta kelią ne tik į aukštąjį mokslą, bet ir trukdo visavertei integracijai. Aukštąjį mokslą kasmet pasiekia apie 1000 studentų su negalia – tai nesudaro nė 1 proc. visų studijuojančiųjų skaičiaus.
Pusė audituotų mokyklų – neprieinamos
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė pasakoja, kad jos vadovaujama sąjunga jau šešerius metus audituoja viešosios paskirties objektų prieinamumą žmonėms su negalia. Viena iš kategorijų yra švietimo įstaigos.
2011-2015 m. laikotarpiu aštuoniolikoje Lietuvos miestų patikrintos 109 mokyklos. Patikros rezultatai rodo, kad prieinamos mokyklos sudaro tik 16,5 proc., riboto prieinmumo – 31,2 proc, neprieinamos – 52,3 proc.
Vilniuje, Šiauliuose, Kaune ir Klaipėdoje patikrinta 14 aukštųjų mokyklų: 7 universitetai ir 7 kolegijos, iš viso – 48 objektai (atskiri fakultetai).
Žmonių su negalia sąjungos vertinimu, apie 40 proc. objektų yra prieinami, 23 proc – visiškai neprieinami. Tiek bendrojo lavinimo, tiek auštosiose mokyklose vis dar išliekanti problema – patekimas į kitus aukštus. Nėra liftų, trūksta keltuvų, niekur nėra perspėjančių paviršių apie lygių pokyčius, paliktos kliūtys patekti į auditorijas. Kai kur pastebimas nekokybiškas, neatitinkantis standartų nuolydžių pritaikymas ir tokie atvejai, kai tualetas pritaikytas neįgaliajam, tačiau durys paliktos siauros, tad įvažiuoti neįmanoma.
Švietimo įstatymu nesivadovaujama
R. Kavaliauskaitė cituoja Švietimo ir mokslo ministerijos viešai pateikiamą informaciją – per praėjusį Europos sąjungos struktūrinės paramos laikotarpį (2007 – 2013 m.) renovuota 280 mokyklų. Tačiau, anot jos, dėmesys skirtas energijos taupymo programai – keisti stogai ir langai – o apie tai, kaip vaikui su negalia patekti į kitą mokyklos aukštą, negalvota, nors Švietimo įstatymas nurodo, kad specialiųjų poreikių asmeniui švietimo prieinamumas užtikrinamas pritaikant mokyklos aplinką.
Paprastai siūloma išeitis – mokymas namuose. Tačiau, Lietuvos žmonių su negalia sąjungos manymu, tai yra blogiausias, brangiausias ir turbūt labiausiai neįgaliuosius diskriminuojantis mokymosi būdas. R. Kavaliauskaitės manymu, mokyklos neįgaliesiems turėtų būti ne labiau pritaikytos, o apskritai prieinamos.
Susiduria su finansinėmis problemomis
Vilniaus Balsių progimnazija, pastatyta 2011 m., yra viena iš nedaugelio mokyklų Lietuvoje, kurios aplinka visiškai pritaikyta judėjimo negalią turintiems vaikams. Progimnazijoje mokosi vienuolika moksleivių, turinčių didelių specialiųjų ugdymosi poreikių.
Nors tokiems mokiniams skiriamas 35 procentais didesnis mokinio krepšelis arba 350 papildomi eurai per metus, mokyklos direktorė dr. Loreta Kačiušytė Skramtai sako, kad užtikrinti tinkamą ugdymą sudėtinga: mokiniams reikalingi mokytojų padėjėjai, padedantys konkrečiam arba keliems vaikams su spec. ugdymosi poreikiais klasėje.
Anot jos, prie mokinio krepšelio pridedamos sumos užtenka tik logopedui, psichologui ir spec. pedagogui: „Šiais metais pateikiau jau antrą raštą savivaldybei. Finansavimo pakanka tik vidutinius specialiuosius ugdymosi poreikius turintiems vaikams. Didelius ugdymosi poreikius turintiems vaikams reikia daug didesnio finansavimo. Gal dėl to mokyklų vadovai kratosi neįgalių moksleivių“, – sako Balsių progimnazijos direktorė.
Dr. Loreta Kačiušytė Skramtai skaičiuoja, kad jos vadovaujamoje mokykloje reikalingi 8 mokytojų padėjėjai arba 4 etatai, o per metus tai papildomai kainuoja apie 22 000 Eur. Skyrus tokią sumą, smarkiai mažėja galimybės pirkti vadovėlius, mokymosi priemones, kelti mokytojų kvalifikaciją.
Pedagogai darbui nerengiami
Dar viena probleminė sritis – mokytojų pasirengimas arba, tiksliau, nepasirengimas. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko Sigito Armono duomenimis, Lietuvoje integruotai, t.y. bendrojo lavinimo mokyklose mokosi 220 regos negalią turinčių moksleivių.
S. Armonas sako, kad ne visos mokyklos, priimančios integruotai besimokantį, regėjimo negalią turintį vaiką, yra tinkamai tam pasiruošusios, o specialieji pedagogai, pasirenkantys dirbti su regėjimo negalią turinčiais vaikais, nėra tam rengiami.
,,Švietimo ir mokslo ministerijoje patvirtinta 40-ies valandų programa, kuria gali pasinaudoti mokytojai ir įgauti pradines žinias darbui su regos negalią turinčiaisiais, bet praktiškai įtvirtinti šią programą dar tik ruošiamasi“, – sakė S. Armonas.
S. Armonas primena, kad vaikai su negalia ,,atsineša“ didesnį mokinio krepšelį, tad klasėje, kur mokosi vaikas su regėjimo negalia, mokytojas gauna šiek tiek didesnį materialinį paskatinimą: „Tačiau kartais neatsižvelgiama į tai, ar mokytojas pasiruošęs su tokiu vaiku dirbti. Atlygio didinimas turėtų eiti koja kojon su kompetencija“.
Tekstas parengtas pagal 2016 m. vasario 18 d. Vilniaus Universiteto, Filosofijos fakultete vykusią apvalaus stalo diskusiją „Lietuvos švietimo sistema izoliuoja pusę vaikų su negalia: ko reikia, kad mokykla būtų skirta visiems?“.
