Transseksualus dainininkas Ryan Cassata. Wikimedia Commons nuotr.

Vilniuje apie translytiškumą paskaitą skaitančios dr. Katharina Wiedlack ir Masha Neufeld iš Vienos sako, kad suvokimas, kas yra normalu, kiekvienoje visuomenėje yra tik konstruktas. Anot jų, neretai šis susikurtas vaizdinys dažnai pasitelkiamas engti tiems, kurių tapatybės nepatenka į „normalumo“ ribas, ypač translyčius asmenis.

Pradėkime nuo termino socialinė lytis. Kol kas nesvarstykime, ar socialinė lytis yra socialiai konstruojama, ar turi ką nors bendra su biologija. Kodėl socialinies lyties terminas yra svarbus? Aš netgi ginčyčiausi, kad Vakarų pasaulio visuomenės yra „apsėstos“ socialinės lyties. Kodėl žmonės turi nurodyti savo lytį, pildydami įvairius dokumentus, dalydamiesi informacija apie save, netgi pirkdami lėktuvo bilietus?

Maria Neufeld: Lytis yra vienas pagrindinių modernosios visuomenės organizavimo principų. Jis glaudžiai susijęs su vartojimu. Vartojimas ir ypač neoliberalios rinkos „sukuria“ lytį ir yra grindžiami ryškia lyčių dichotomija. Tik pagalvokite apie visą grožio industriją arba žaislų parduotuves, kuriose yra atskiri skyriai berniukams ir mergaitėms, o kur dar aprangos industrija! Patriarchalinėms visuomenėms – mes manome, kad „neperdedame“ sakydamos, kad dauguma visuomenių yra vis dar patriarchalinės, o tai reiškia, kad vyrai turi daugiau galios ir aukštesnį statusą nei moterys – reikalinga ryški skirtis tarp lyčių. Jei nebūtų galima moterų atskirti nuo vyrų, visa vyrų viršenybę palaikanti sistema atsidurtų pavojuje. Neapibrėžta lytis, androginija ir translytiškumas yra sutinkami su didele priešprieša ir nepasitikėjimu todėl, kad grasina patriarchalinės ir kapitalistinės sistemos išlikimui. Deja, tai nereiškia, kad lyčių nelygybė išnyktų kartu su kapitalizmu. Vadinamojo „tikrojo socializmo“ gamybos ir vartojimo praktikos Rytų bloke taip pat baigėsi lyčių dichotomija. Dviguba našta moterims – profesinis darbas ir motinystė – yra tiesioginis lyčių dichotomijos rezultatas.

Ar apskritai reikėtų atsisakyti termino lytis?

Katharina Wiedlack: Taip.

Kaip Jūs suprantate konfliktą tarp to, kad lytis suvokiama kaip socialinis konstruktas arba žmogaus biologijos rezultatas? Judith Butler, pavyzdžiui, teigia, kad netgi biologinė lytis yra socialinis konstruktas. Ar lytis gali būti ir socializacijos, ir biologijos išraiška?

K. W.: Nėra abejonių, kad žmonių kūnai formuojami tiek biologijos, tiek visuomenės. Svarbiausia yra, kaip mes tuos kūnus matome ir suprantame. Biologė ir seksologė Anne Fausto-Sterling yra puikiai pasakiusi, kad ne tik chromosomos lemia tam tikro kūno lytiškumą. Hormonai, lytinės liaukos, reprodukciniai organai, taip pat antrinius lytinius požymius lemiančios kūno dalys – visa tai sąveikauja tarpusavyje išreiškiant tam tikro žmogaus lytiškumą, kuris kiekvieno asmens atveju gali skirtis. Vadovautis mitu, kad yra tik dvi lytys, reiškia ignoruoti žmonių biologijos įvairovę. Tokiais atvejais, kai tokia įvairovė ignoruojama, pavydžiui, interseksualių asmenų (žmonės, gimę su biologiniais vyrų ir moterų požymiais) atveju, gydytojai chirurginiu būdu „sutvarko“ kūnus taip, kad jie atitiktų normą. Tokios operacijos daugeliu atveju yra visiškai nereikalingos ir sukelia daug skausmo (tiek fizinio, tiek psichologinio) jas patyrusiems asmenims. Gydytojai dažniausiai renkasi tokias operacijas stengdamiesi nesugriauti iliuzijos, kad yra tik dvi lytys: moterys ir vyrai.

Net jei (optimistiškas scenarijus) kai kurios visuomenės yra arba tampa pasirengusios pripažinti ir „priimti“ homoseksualumą, dauguma vis dar negatyviai reaguoja į translytiškumą. Kokios priežastys, Jūsų nuomone, lemia translyčių asmenų diskriminaciją?

M. N.: Kaip jau minėjome, modernios patriarchalinės ir kapitalistinės visuomenės yra suinteresuotos išlaikyti lyčių dichotomiją, kontroliuoti moteris ir visus, kurie neatitinka „normalumo“ standartų. Lytiškumo kontrolė yra puikus būdas reguliuoti žmones, aiškinti jiems, kokius produktus perkant jie galės atrodyti priimtiniau, „normaliau“, t. y. baltesnės odos, jaunesni ir atitinkantys moteriškumo/vyriškumo normas. Krūtų implantai, makšties siaurinimo operacijos, penių didinimo operacijos… Visi šie dalykai nebėra retenybė arba ekstremalūs lyties konstrukto pavydžiai. Kasdienės lyčių dichotomijos praktikos ‒ makiažas, aukštakulniai, šukuosenos, suknėlės, kostiumai ir t. t. Filosofė ir lyčių studijų mokslininkė Judith Butler pabrėžė, kad kiekvienas iš mūsų kasdien „atlieka, vaidina“ savo lytiškumą tam, kad jis taptų realybe.

Ką manote apie argumentą „aš toks gimiau“? Kitaip tariant, ar biologiniai ir medicina grindžiami homoseksualumo ir translytiškumo paaiškinimai yra labiau naudingi ar žalingi, siekiant plačiau taikyti žmogaus teisių diskursą ir praktiką?

K. W.: Jei atvirai, mes labai kritiškai vertiname šį argumentą. Suprantama, kodėl aktyvistai naudoja šią strategiją – teigdami, kad tokia yra biologija, jų seksualinė orientacija arba tapatybė nėra „blogos įtakos“ rezultatas ir negali būti „ištaisyta“. Tačiau yra keletas dalykų, kurie argumentą „aš toks gimiau“ daro abejotiną.

Visų pirma, mes manome, kad homoseksualumas ir translytiškumas visuomenėje turi būti priimti ir toleruojami, nesvarbu, ar asmuo jaučiasi „toks gimęs“ ar sąmoningai pasirinko tam tikrą lyties tapatybę. Homofobija ir transfobija yra „nelankstūs“ terminai, sukurti kontroliuoti bei menkinti žmones. Naudojant „biologijos“ argumentą, galima pakeisti kai kurių žmonių nuostatas, tačiau taip neapykantą kurstantiems žmonėms atsiranda galimybė vykdyti homoseksualių ir translyčių asmenų naikinimą. Tik prisiminkite Magnuso Hirschfeldo instituto likimą. Hirschfeldas homoseksualių ir transeksualių asmenų teises gynė naudodamas „aš toks gimiau“ argumentą, o naciai, pasinaudoję šiuo argumentu, homoseksualius žmones koncentracijos stovyklose žudė, siekdami išnaikinti homoseksualumo „geną“.

M. N. : Antra, „aš toks gimiau“ argumentas patvirtina mintį, kad biologija yra tai, kas „nepajudinama“, „nepakeičiama“. Ši idėja labai problemiška: žmonės į biologiją „kišosi“ nuo senų laikų ir panaudojo ją konkretiems tikslams.

Trečia, mes, kaip žmonės, biologiją galime suvokti tik savo protais. Neturime jokio kito būdo. O mūsų protai ir mintys yra formuojami socialinių struktūrų, kuriose gyvename, ypač kalbos. Kaip mes žinome, „kas yra kas“, be verbalinės artikuliacijos?

Turint omenyje visuomenę, kurioje gyvename, ar priežastys, paaiškinančios ne heteroseksualių tapatybių ir orientacijų egzistavimą, apskritai yra reikalingos? Ar translyčiai, aseksualūs ar homoseksualūs asmenys apskritai turi pasiaiškinti arbabūti paaiškinti?

K. W.: Ne, kodėl jie turėtų aiškintis? Svarbu suprasti, kad suvokimas, kas yra normalu, kiekvienoje visuomenėje yra tik konstruktas. Tai yra konstruktas, sukurtas engti tuos, kurių tapatybės nepatenka į „normalumo“ ribas. Mes turime suprasti, kad nėra „nenormalumo“, nes lygiai taip pat nėra ir „normalumo“. Įvairovė yra nuostabi!

M. N.: Įžeidu yra prašyti homoseksualių, biseksualių ar translyčių asmenų pasiaiškinti. Niekas neturėtų galvoti, kad turi teisę klausti tų žmonių asmeniškų klausimų apie lytinius organus arba seksualines preferencijas.

Tarkime, kad bet kokia seksualinė tapatybė arba orientacija yra pasirinkimas. Ar toks argumentas yra žalingas ir kodėl?

M. N.: Kaip jau sakėme: kodėl turėtų būti žalingas? Homoseksualumas ir lytiškumo įvairovė turi būti priimtina ir toleruojama, nekreipiant dėmesio į priežastis.

Manoma, kad translyčiai asmenys įkūnija „kitoniškumą“ ir dažniausiai išreiškia labai stiprų tapatinimąsi su priešinga biologine lytimi. Kai kurios feministės teigia, kad taip translyčiai asmenys tarsi sumenkina vieną pagrindinių feminizmo tikslų – panaikinti lyčių dichotomiją. Ar sutinkate su tokiu argumentu? Kaip šis konfliktas gali būti išspręstas?

K. W.: Translytiškumas yra labai plati kategorija ir klaidinga manyti, kad trans reiškia tik norą susitapatinti su vadinamaja „priešinga“ lytimi. Kai kurie trans asmenys galbūt savo išvaizda ir išreiškia vadinamąjį stereotipinį vyriškumą arba moteriškumą, bet mes nesužinosime, kaip stipriai jie tapatinasi su priešinga biologine lytimi, kol neužduosime jiems tokio klausimo.

Vėlgi labai svarbu suvokti, kad translytiškumas yra spektras, į kurį įeina didelė tapatybių, patirčių ir kūnų įvairovė. Kai kurie norės pakeisti lytį, kai kurie apskritai nenorės būti suvokti tik per savo lytiškumą. Nedichotominės trans* tapatybės ir patirtys turi taip pat būti aktyvistų gerbiamos ir atspindėtos.

Ar manote, kad tokios įžymybės kaip Caitlyn Jenner ir Laverne Cox, atsiskleisdamos kaip translytės moterys, reprezentuoja kitus translyčius asmenis? Viešojoje erdvėje pasirodė kritikos, kad būtent šios dvi moterys vienu ar kitu būdu naudojasi kitoms translytėms moterims neprieinamomis privilegijomis, todėl jų atsiskleidimas niekaip nepalengvina kitų translyčių žmonių padėties. Ką manote apie šį argumentą?

M. N.: Nemanome, kad reikėtų Caitlyn Jenner ir Laverne Cox vertinti iš tos pačios perspektyvos. Cox yra juodaodė translytė moteris, kuri nesistengia sudaryti įspūdžio, kad visų translyčių asmenų problemos yra vienodos. Priešingai, ji labai dažnai pabrėžia rasės, klasės ir lyties sąveiką. Kai kuriems ji ‒ puikus pavyzdys. Tačiau ji tikrai neatstovauja visių translyčių asmenų. Būtų puiku viešojoje erdvėje pamatyti daugiau translyčių žmonių su skirtingomis patirtimis ir istorijomis, pasiūlyti daugiau gerų pavyzdžių kitiems translyčiams žmonėms. Tai, kad TV ekranuose matome daugiau translyčių asmenų, nereiškia, kad translyčiai asmenys patiria mažiau smurto ir priespaudos mūsų visuomenėje.

Kaip, Jūsų nuomone, panaikinti diskriminaciją, prievartą ir smurtą prieš translyčius žmones?

K. W.: Mes neturime recepto, kuris padėtų visiškai panaikinti priespaudą. Pirmas žingsnis būtų pasekti žymios juodaodės feministės Audre Lorde pavyzdžiu ir suprasti, kad negalime kovoti tik su viena problema, nes mūsų gyvenimas nėra apibrėžiamas tik per vieną problemą. Mes niekada nesame tik lytis, socialinė klasė ar rasė. Mus nuolat veikia įvairios opresyvios jėgos.

M. N.: Turime suprasti, kad specifinis kontekstas, kuriame gyvename, mums suteikia tik tam tikras specifines kovos su priespauda priemones, kurios geriausiai atitinka tą kontekstą. Mes galime ieškoti solidarumo ir vienytis. Bet pirmiausia turime paklausti kitų, ko jiems labiausiai reikia, ir niekada negalvoti, kad žinome geriau už juos.

Rugpjūčio 27 d. dr. Katharina Wiedlack ir Masha Neufeld skaito paskaitą „Trans * aktyvizmas, judėjimai ir teorijos: kodėl ir kaip Trans* klausimai yra susiję su visais“. Šis renginys –  Tolerantiško Jaunimo Asociacijos organizuojamos akademinės lyčių studijų vasaros mokyklos „Lyčių studijos ir Vakaruose ir posovietinėse šalyse: teorijos, praktikos, formos“ (LYSA) dalis.

manoteises.lt

Taip pat skaitykite: