Amerikiečio Paulo Thomo Andersono filmas „Nematomas siūlas“ (Phantom thread) aštuntasis režisieriaus pilnametražis meninis kūrinys, kuris buvo išskirtinai nufilmuotas Didžiojoje Britanijoje (režisierius taip pat sukūrė filmus „Pašėlusios naktys“, „Magnolija“, „Bus kraujo“). Šių metų Oskaruose filmas sulaukė didžiulio dėmesio ir buvo nominuotas net šešiose kategorijose: Geriausias filmas, Geriausias režisierius, Geriausias aktorius, Geriausia antro plano aktorė, Geriausia muzika ir Geriausias kostiumų dizainas, už pastarąjį „Nematomas siūlas“ laimėjo ir pačią Oskarų statulėlę.
Dėmesio centre atsidūrė ne tik apdovanojimas, bet ir žymus britų aktorius, trijų Oskarų laureatas Danielis Day-Lewisas, kurį galėjome matyti jo ankstesniuose filmuose „Bus kraujo“, „Linkolnas“, „Niujorko gaujos“ ir kt. Nepaisant didelio talento, aktorius kiekvieną savo būsimą personažą rinkdavosi labai atsakingai, stengdavosi į jį įsijausti taip, kad žiūrovas nepajustų, kad viskas yra suvaidinta. Niekas, tik pats aktorius žino, kokia yra tokio atsidavimo savo darbui kaina. Galbūt todėl Danielis Day-Lewisas baigęs filmuotis šiame filme pareiškė, kad tai buvo paskutinis jo darbas ir daugiau jis kine nebevaidins.
„Žinau, kad mes su Paulu [Thomu Andersonu] daug juokdavomės prieš filmuojant šį filmą. Ir tada, staiga, nustojome juoktis, abu buvome priblokšti liūdesio jausmo. <…> Tuomet buvo sunku su tuo gyventi. Ir vis dar yra.“ – tai buvo aktoriaus komentaras po žinios apie nutraukiamą karjerą, tačiau niekas neabejoja, kad „Nematomas siūlas“ yra Day-Lewiso „išėjimas su trenksmu“.
Reynoldsas Woodcockas (akt. Daniel Day-Lewis) – Anglijoje gyvenantis, XX a. vidurio mados genijus, pamišęs dėl disciplinos, tobulumo ir elegancijos. Jo suknelės skirtos ne bet kam – progą nešioti mados šedevrus gauna tik Anglijos aukštuomenės damos ir kilmingos moterys. Kol Woodcockas turi visišką kūrybinę laisvę, visais buhalteriniais ir kitais, ne tokiais įdomiais reikalais jo mados salone rūpinasi jo sesuo Sirilė (akt. Lesley Manville). Režisierius Paulas Thomas Andersonas yra keistų santykių šeimoje mėgėjas. Woodcocko santykis su Sirile yra sukuriamas keistai motiniškas, lyg jo sesuo atstotų jam jų mirusią motiną.
Iš pirmo žvilgsnio gali pagalvoti, kad „Nematomas siūlas“ yra apie to amžiaus madą, jos svarbą visuomenėje, bet tuo pat metu prasideda ir neįprasta meilės istorija, kuri leis suprasti, kad ne visi romanai yra tobuli ir kupini nuoširdžios meilės. Alma (akt. Vicky Krieps) į Reynoldso gyvenimą įžengia netikėtai, kai jis apsilanko viešbučio restorane, kuriame mergina dirba padavėja. Ji jauna, kilusi iš paprastos šeimos, daug besišypsanti mergina, kurią pakeri Woodcocko brandumas ir pasitikėjimas savimi. Toliau seka vakarienė, kurios metu vyras pasakoja apie savo motiną ir kaip ji padėjo tapti jam tokiu siuvėju, kokiu jis yra dabar. Santykiams įsibėgėjant Alma net nenutuokia, kokia ateitis jos laukia. Reynoldsas toli gražu nėra romantiškų santykių šalininkas, jo galvoje sukasi tik mada ir jo darbas. Visas pasaulis pradeda virsti aukštyn kojomis, kai Alma atsikrausto į jo namus, norėdama įnešti naujų jausmų ir ryškių spalvų į Woodcocko gyvenimą. Žmogui, kuriam tvarka, rutina ir jo taisyklės yra aukščiau visko, bet koks pokytis nėra tai, ko jis tikisi.
Jei žiūrėtume tik iš tos pusės, kur Alma yra šalto, bejausmio ir žymiai vyresnio vyro valdžioje, būtų labai akivaizdu, kad „Nematomas siūlas“ būtų tik dar vienas kino filmas apie moterų nelygybę ir jų išnaudojimą. Tačiau Andersonas labiau suinteresuotas parodyti, kaip vyksta patys santykiai ir jų kūrimas tarp tokio apatiško vyro ir daug stipresnės moters, nei jam atrodo.
Eiliniai pusryčiai, kurie kiekvienam iš mūsų gali atrodyti kaip paprasta dienos dalis, Reynoldsui buvo dienos pradžia, kurios negalima sugadinti, antraip jam prireiks visos dienos, kad atsigautų. Genijui, kurio galvoje, it bičių spiečius, verda naujos idėjos, išoriniame pasaulyje reikalinga mirtina tyla, lyg aplink niekas tuo metu neegzistuotų. Per daugelį metų sesuo Sirilė išmoko taip gyventi ir priėmė savo brolio keistus įpročius, tačiau Alma net nenutuokė, kad paprastas sviesto tepimas ant riekės gali sukelti fiasko. Žinoma, čia puikiai padirbėjo garso režisierius Christopheris Scarabosio, kurio dėka atrodė, kad mikrofonas įtaisytas pačiame skrebutyje, o Almos kramtymo garsas galėjo suerzinti daugelį ir, žinoma, suerzino Woodcocką.
Kiekvienas genijus yra šiek tiek išprotėjęs. Alma tai suprato ir turėjo išmokti, kaip su tuo gyventi. Režisierius puikiai atliko savo darbą ir leido mums pažiūrėti į kitokius santykius, kitokius atspalvius ir netgi privertė pasijausti nepatogiai. Paulas Thomas Andersonas yra linkęs būti stačiokiškas, jo naujausi filmai linkę būti šalti, apgaulingi ir keliantys nerimą. Nuo apokaliptinio vesterno „Bus kraujo“ iki išmušančio iš vėžių, atskleidžiančio kulto temą filmo „Mokytojas“, Andersono noras nėra laimėti žiūrovų jausmus – jo tikslas yra suintriguoti ir miglotai atstumti juos – ypač, kai jis piešia tokią viliojančią istoriją, kurios praktiškai neįmanoma nutraukti.
Šiame filme kiekvienas atras tai, kas įtraukia – romantinę liniją, dramos elementų, istoriją, madą. Pribloškiantys kostiumai, prabangūs interjerai ir filmo garso takelis puikiai leis pajusti to laikmečio atmosferą. Tai filmas, kurį norėsite peržiūrėti ne vieną kartą – vis atrodys, kad praleidote kažką reikšmingo ir Day-Lewisas dar niekuomet nepateikė tokio pasirodymo, kurio nepažiūrėtumėte dar kartą ir nepersvarstytumėte iš naujo.
Taip pat skaitykite: TOP 25 geriausi XXI amžiaus filmai
