Vieniems tai grupė, išleidusi vieną puikiausių savo žanro albumų, kitiems – internetinis memas, tretiesiems – muzikantai, simbolizuojantys 90-ųjų underground sceną. Praėjus 18 metų nuo paskutinio studijinio albumo išleidimo, Neutral Milk Hotel nedingsta iš muzikos mylėtojų topų.
Tai grupė, kuri nepardavė milijonų albumų ir nedominavo topuose net aukščiausiame savo karjeros taške, tačiau tai nesutrukdė tapti kultiniu kolektyvu. Grupę įkūrė Jeff Mangum, pradžioje buvęs vieninteliu nariu – pirmosios demo kasetės po pseudonimu Milk tebuvo eksperimentai, kuriuose tarp garsų ir interviu nuotrupų koliažų grodavo Mangum draugai.
Devyniasdešimtųjų alternatyvioji scena būrėsi aplink Sietlą (Vašingtono valstija) – čia vyko grunge judėjimas, pagimdęs tokias grupes kaip Nirvana, Pearl Jam bei Alice in Chains. Tuo tarpu Mangum persikraustė į Džordžijos valstiją priešingoje JAV pusėje. Čia jis, kartu su keliais vaikystės draugais įkūrė Elephant 6 – muzikantų kolektyvą bei įrašų kompaniją, kurios dėka gimė ir iškilo ne viena svarbi indie grupė, tarp jų ir The Olivia Tremor Control bei Of Motreal.
Pirmasis rimtas grupės darbas – debiutinis albumas „On Avery Island“ (1996 m.), kuris fanų laikomas grupės pradžia. Su juo susiformavo ir pilna grupės sudėtis – šalia Mangum stojo Julian Koster, Scott Spillane ir Jeremy Barnes. Šis albumas pernelyg daug dėmesio nesusilaukė. Jame girdimos grupės užuomazgos, dar ne taip stipriai suformuotas skambesys, kuris buvo stipriai įkvėptas noise roko bei šiek tiek avangardo, kuriuos pynė Jeff Mangum lūžtantis balsas su siurrealistiškais tekstais. Didžioji albumo dalis įgrota akustinėmis gitaromis bei pučiamaisiais instrumentais (fleitomis, trombonais, trimitais), kas vėliau tapo grupės skiramuoju bruožu.
Ir tada, 1998-aisiais, buvo išleistas „In the Aeroplane Over the Sea“. Sunku pradėti kalbėti apie šį albumą, nes kartu tai ir yra 40 minučių tobulo grožio, ir 40 minučių, kurios gali būti lengvai nesuprastos ir numestos.
Viename interviu prieš albumo išleidimą, Jeff Mangum pasakojo, kad albumą parašyti įkvėpė knyga „Ana Frank Dienoraštis“, kuri taip stipriai paveikė muzikantą, kad kelias dienas jis negalėjo sustoti verkti. Interviu žurnalui Puncture Mangum sakė: „kasnakt eidavau miegoti ir sapnuodavau laiko mašiną. Su ja galėdavau judėti laiku ir išgelbėti Aną Frank“. Apie tai Jeff kalba ir dainoje „Oh Comely“.
Klausant „In the Aeroplane Over the Sea“ nepalieka natūralumo ir tikrumo jausmas – grupės muzika jaučiasi organiška ir žmogiška. Kitaip, nei daugelyje albumų (netgi populiarios alternatyvos), čia nėra nupoliruotų vokalų ar pedantiškai sugrotų instrumentinių partijų. Muzikantų šiluma veržiasi per valdomus instrumentus, o susijaudinęs (kartais, atrodytų, netgi arti ašarų) Mangum beveik nejutom pradeda emociškai rėkti dainų žodžius.
Tai nėra albumas, kurį galima būtų laisvai paleisti vakarėlyje – nepaisant ramių dainų, Jūsų svečius turbūt išgąsdintų netikėtai prasidedančios dūdmaišio partijos ar dainą lyg į paskutinę kelionę išlydintys trimitai. Nors didžioji albumo dalis paremta akustine gitara, grojančia vos tris ar keturis akordus, tai neleidžia muzikai paslysti dėl savo paprastumo.
Prasidedantis trijų dalių siuita „The King of Carrot Flowers“, albumas iškart nustato melancholišką, svajingą toną su išskirtiniais tekstais, kurie, nors kartais ir absurdiški, „In the Aeroplane Over the Sea“ paverčia vienetiniu meno kūriniu.
Toliau sekančios „Two-Headed Boy“ bei „Communist Daughter“ be abejonės yra vienos gražiausių bei jausmingiausių albumo dainų. „The Fool“ su tarpusavyje besikalbančiais trimitais, „Holland, 1945“, kurioje Mangum svajoja apie Anos Frank gyvenimą, jei ji būtų išgelbėta ir dar keli nefiltruoto emociškumo pilni kūriniai, uždaromi dainos „Two-Headed Boy Part 2“, kurios pabaigoje girdimas padedantis gitarą ir nužingsniuojantis Jeff Mangum. 40 minučių ir viskas baigiasi.
Po albumo išleidimo grupė pradėjo vis labiau blėsti. Po kelių koncertų trumpame, pernelyg nereklamuotame ture, Jeff Mangum pavargo tiek nuo dainuojančios ir muzikantus perrėkiančios publikos, tiek nuo savęs ir savo tekstų aiškinimų. Pradžioje atšaukti interviu, tada atsisakymas apšildyti R.E.M. (tuo metu buvusius savo karjeros aukštumoje), o vėliau ir visiškas pasitraukimas iš viešumos, kurį sekė nervinis išsekimas pavertė Mangum atsiskyrėliu-legenda, retkarčiais pasirodančiu draugų koncertuose ar laidose (po pseudonimu Jefferson), tačiau iškart vėl pradingstančiu. Tai, žinoma, sukėlė daug pykčio grupės gerbėjams – anot jų, toks talentas neturi teisės būti ribojimas.
Pastaruosius metus NMH populiarumą daugiausiai palaiko interneto melomanai – bene daugiausiai diskusijų apie grupę kyla forumo 4chan muzikos lentoje.
Po daugiau, nei 10 metų pertraukos, Neutral Milk Hotel 2013-aisiais atsikūrė turui, kurį užbaigė pernai. Kol kas informacijos apie tolimesnius planus grupė nepateikia, o fanai ir toliau klauso bei perka kolektyvo albumus (per metus parduodama apie 25 000 „In the Aeroplane Over the Sea“ kopijų. Tai albumas, kuriam privaloma duoti šansą. Jei vieno karto neužteks – antras suveiks garantuotai. „In the Aeroplane Over The Sea“ yra paminklas paskutiniajam praeito amžiaus dešimtmečiui, kuris, praėjus beveik 20 metų nuo išleidimo, vis dar skamba šviežiai.
Taip pat skaitykite: Interpol – indie roko dievai iš Niujorko
