Pasaulio religijos. Melanezijos krovinių kultas

Paskelbė: Žygimantas Mikulėnas Data: 2015-06-26 10:04

Spausdinti | Komentarai

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Daugelis pasaulio žmonių tiki kokia nors religija, kuri jiems padeda gyvenime. Šiais laikais dėl technologinio išsivystymo religingų žmonių skaičius nežymiai, bet mažėja. Tačiau yra tokių nuo modernaus pasaulio atskirtų genčių, kuriose mūsų technologijos paverčiamos į jų religijas. Melanezijoje, kurią sudaro Okeanijoje esančios Vanuatu, Naujosios Gvinėjos, Fidžio ir Saliamono salos, egzistuoja religijų grupė, vadinama krovinių kultais (cargo cults  angl. k.). Taip pat šie kultai egzistuoja ir kai kuriose Afrikos vietose. Šiuose atskirai išsivysčiusiuose kultuose yra bendrai tikima, kad visi kroviniai yra protėvių dvasių skirti jiems, tačiau baltieji žmonės juos nusiviliojo klasta.

Tokie kultai pradėjo formuotis dar XIX amžiuje, kai portugalų, danų ir britų kolonijiniai laivai atplaukė į šias salas. Dar prieš pasirodant europiečiams tarp čiabuvių sklido legendos apie senai į vakarus išplaukusius jų gentainius, kurie žadėjo sugrįžti. Vakarai šiose gentyse simbolizavo mirusiųjų pasaulį. Atplaukus europiečiams, dėl savo baltos odos spalvos, jie buvo palaikyti grįžusiais gentainiais. Jiems atplaukus, iš paskos sekė kroviniai, kurie buvo skirti kolonistams.

Nors pavadinimas „Krovinių kultas“ buvo sugalvotas ir pirmą kartą panaudotas tik 1945 metais, pirmasis į šią kategorija priskirtas kultas atsirado dar 1885 metais Fidžio saloje. Šis kultas buvo įkurtas pranašo Navosavakadua, kuris suvienijo dalį Fidžio čiabuvių prieš britų kolonistus. Kulto pranašas teigė, kad tai išpranašauta aukso amžiaus pradžia, o vienintelis dalykas kas ją stabdo tai yra baltaodžiai, pasisavinę jų turtus. Britų kolonistai šį kultą vadino „Tuka“ kultu. Bijodami neramumų ir galimo šio kulto išplitimo, britų kolonistai ištrėmė Navosavakadua ir daugelį jo pasekėjų.

Nuo to laiko buvo pastebėta ir daugiau besiformuojančių kargo kultų. To pagrindinė priežastis buvo europiečių pasirodymas, kuris sutapo su vietinėmis legendomis apie pasirodysiančius čiabuvių protėvius. Vienas iš geriausiai žinomų kultų yra vadinamas „Vailala beprotybės“ pavadinimu, kuris atsirado 1919 metais Papua Naujojoje Gvinėjoje. Kaip pavadinimas nusako, kulto nariai elgėsi tarsi išprotėję  – jie murmėjo nesuprantamus žodžius, purtėsi, tarsi apimti transo. Jie taip pat tikėjo, kad jų mirę giminaičiai grįš pas juos su tokiais pat laivais, kaip ir baltieji atėjūnai, ir atplukdys jiems maisto, įrankių ir netgi ginklų, su kuriais būtų galima išvaryti kolonistus. Norėdami prisišaukti savo mirusiuosius kulto nariai pradėjo mėgdžioti atėjūnus, manydami, kad tai kažkokie ritualai, kurie prišaukia laivus. Vienas iš tokių ritualų buvo arbatos gėrimas sėdint ant kėdžių, prie staltiese uždengto stalo. Toks tikėjimas vakariečių ritualais persidavė į daugumą kitų sekusių kultų.

Šie kultai gana smarkiai pasikeitė Antrojo pasaulinio karo metu, kai salose buvo nutiesti lėktuvų pakilimo takai, pastatytos kareivinės bei kiti pastatai. Iš pradžių, daugumoje salų įsikūrė japonų armija, su savo karine įranga. Jie nuolatos gaudavo maisto bei kitų atsargų, kurias dažniausiai gabendavo lėktuvais. Kai sąjungininkų armiją išstūmė japonus iš šių salų, jose įsikūrė dar gausesnės amerikiečių pajėgos. Tarp amerikiečių karių buvo pasakojama linksma istorija, apie čiabuvį vardu Bateri, kuris vieną dieną užklydo į karinį sandėlį ir ten rado pilna dėžių su užrašu  „Batteries“ (angliškai – akumuliatoriai). Neva tai buvo įrodymas, kad amerikiečiai pasisavino Bateri protėvių siųstus daiktus.

Vėliavų pakėlimas „Džono Frumo“ krovinių kulte Tanna saloje © Charmaine Tham / Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Čiabuviams matant daugybę krovininių lėktuvų, kuriais buvo gabenamos atsargos, ir kurias pasisavindavo atvykėliai baltaodžiai, jie suprato, kad reikia kažkokiu būdu prisivilioti tuos lėktuvus. Jie pradėjo tiesti savo oro uostus, statyti lėktuvus, skrydžių valdymo bokštus iš medienos ir šiaudų. Taip pat jie pradėjo imituoti kareivius – išsipaišydavo „USA“ ant savo krūtinių, iš medžio išsidroždavo ginklus ir stoję į rikiuotes žygiuodavo. Nepasirodžius krovininiams lėktuvams čiabuviai pradėjo vis labiau imituoti amerikiečių elgsena, ir net jų buitį –  valgydavo prie staltiese užtiestų stalų, eidavo į „biurus“, kurie buvo pastatyti iš medienos ar kitų po ranka pasitaikiusių medžiagų, ir kuriuose jie sėdėdavo nieko neveikdami.

Dėl visų šių vakariečių imitacijų čiabuviai nustojo gyventi savo įprastą gyvenimą. Tai sukėlė nerimą šias salas administruojančių valstybių institucijoms. Naujojoje Gvinėjoje Australijos valdžia paprašė garsaus kario sūnaus įkalbėti vietinius gyventojus nustoti garbinti krovininius lėktuvus ir grįžti prie jiems įprasto gyvenimo. Jam pasisekė, ir kaip padėką jis gavo kelionę į Sidnėjų. Sidnėjuje be fabrikų ir gamyklų jis aplankė ir antropologijos muziejų, kuriame pamatė šventus savo genties kulto objektus, šamanų kaukes ir kt. Grįžęs jis visiems papasakojo ką matė ir teigė, kad Australijos galia kyla iš pavogtų jų genties šventų objektų. Šitokiu būdu atsirado dar vienas kultas.

Per pastaruosius metus daugelis kargo kultų išnyko, dėl didesnio vakarų civilizacijos suvokimo. Tačiau ne visi. Vienas iš tokių kultų yra vadinamas „Džono Frumo“ kultu. Šis kultas prasidėjo dar Antrojo pasaulio karo metu, Vanuatu priklausančioje Tana saloje. Yra keletą šio kulto atsiradimo versijų, tačiau dvi iš jų yra populiariausios. Vienoje pasakojama, kad vietinis salos gyventojas, apsirengęs vakarietiškais rūbais ir pasivadinęs Džonu Frumu, teigė kitiems čiabuviams, kad jis suteiks viską, ko tik jiems reikia. Kitoje versijoje teigiama, kad Džonas Frumas buvo tik psichoaktyvių medžiagų sukelta vizija.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt