Žmonės sako, kad rokenrolas niekada nemiršta, ir viena tikrai ypatinga subkultūra gyvuojanti Tokijuje puikiai tą patvirtina. Apsirengę odiniais rūbais ir plaukus susitepę neįtikėtinais kiekiais plaukų žėlės, „Tokyo Rockabilly Club“ jau trisdešimt metų, kiekvieną sekmadienį renkasi populiariajame „Yoyogi“ miesto parke, kuriame išlaisvina savo rokenrolo užvaldytas sielas. Tačiau norėdami kažką daugiau šnekėti apie šią subkultūra, pirmiausiai turime apibrėžti kas yra taip vadinamasis „rockabilly“.
Rokenrolas kadaise buvo visiška naujiena pasaulinėje muzikos kultūroje, tačiau ilgai laukti nereikėjo kol šis stilius tapo itin populiarus. Nenuostabu, kad šis daug gerbėjų turintis žanras buvo transformuotas ir atsirado begalė įvairiausių rokenrolo subkultūrų. Viena iš atsiradusių subkultūrų be abejonės ir buvo „rockabilly“, kuri sujungia rokenrolą ir kantri muziką į vieną stilių. Šį muzikos stilių išpopuliarino tokios žvaigždės kaip Bill Haley, Carl Perkins ir Elvis Presley. Carl Perkins kartu su Johny Cash pagalba išleido dainą pavadinimu „Blue Suede Shoes“ , kuri iki šiol yra laikoma pirmąją „rockabilly“ stiliaus daina.
„Rock Around the Clock“ – daina kuri išpopuliarino visą rokenrolo žanrą ir privertė JAV jaunimą eiti iš proto. Visiškai per trumpą laiką šis žanras persikėlė per Ramųjį vandenyną ir supažindino Japoniją su šia muzikos kultūra.
Nors atrodo, jog negalėtum susieti Japonijos su kantri muzikos prieskonio turinčiu roko žanru „rockabilly“, tačiau vos tik pasirodęs „Rock Around the Clock“ iškarto užkariavo Japonų širdis ir uždominavo muzikos topuose. Tik aišku tais laikais žmonės negalėdavo parsisiųsti naujausių muzikos kūrinių tiesiog iš „iTunes“, viskas buvo kur kas sudėtingiau. Tad tavo, kaip paauglio variantai pokarinėje Japonijoje buvo tik tokie: gaudyti savo mėgstamas dainas radijo eteryje; pirkti įrašą, kuris kainavo paaugliui tikrai nemažus pinigus arba susirasti žmones, kurie atlieka tavo mėgstamus kūrinius.
Amerikietiško „rockabilly“ stiliaus imitacija tapo itin populiari būtent dėl Japonijos muzikos leidėjų, kurie siekė pasipelnyti iš savo sukurtų grupių. Tos muzikos grupės nekūrė nieko itin naujo, jos tiesiog perdainavo populiariąsias „rockabilly“ žanro dainas ir taip susirinko savo gerbėjus ir uždirbo didelius pinigus. Ši kryptis išgyveno atgimimo laikotarpį 1970 metais, ne tik muzikos atžvilgiu, bet tuo pačiu ir mados atžvilgiu. Manoma, kad būtent tada ir susikūrė „Tokyo Rockabilly Club“.
‘Tokijui yra įprasta įvairios grupės ir subkultūros. „Rockabilly“ subkultūra turi panašias savybes, kaip ir turi pats Tokijas. Vienu metu jie gali būti neįtikėtinai ramūs ir paprasti, kitu metu jie gali būti neįtikėtinai pavojingi ir nesustabdomi. Yra galimybė, kad ši subkultūra buvo paveikta ankstesnės Japonų jaunimo kultūros „Kaminari zoku“ („Griaustinio gentis“). Ši kultūra buvo laikoma itin pavojinga 1950 metais ir buvo siejama su perdirbtais motociklais, neatsargiu vairavimu, gatvės lenktynėmis ir gatvės muštynėmis.
Šiai dienai visi buvę „Kaminari zoku“ jau yra mirę, tačiau jų palikuoniais laikomus „Tokyo Rockabilly Club“ galima pamatyti kiekvieną sekmadienį Yoyogi parke, Tokijuje. Ten jie mielai leidžia juos stebėti ir filmuoti, kai jie atlieka savo pasirodymus grojant rokenrolo muzikai.
Pasirodymas tęsiasi visą popietę, po kurio klubo dalyviai keliauja namo ir ruošiasi savo įprasto gyvenimo pirmadienio darbui. Kaip ir daugelyje kitų Japonų subkultūrų, tinkamos aprangos išlaikymas gali kainuoti nemažus pinigus, o ypač kai reguliariai reikia keisti odinius batus, kurie nuo šokimo ir sukinėjimosi ant betono greitai susidėvi.
Taip pat skaitykite: Japonijos vyriausybė susirūpino „nekaltybę” nepraradusių piliečių pertekliumi
