Po kiekvieno festivalio kažkaip tarsi savaime imi ieškoti jo išskirtinumų, kertinių ašių, pagaliau – trūkumų (pliusų ir minusų), ypač kai nuslūgsta šventinė euforija, įspūdžiai susiguli ir išsikristalizuoja. Taigi kas „susiguldė“ po šiųmečio kino festivalio „Scanorama“?
Pirmiausiai – scanoraminis laikas, ateinantis niūrų, jau gan stipriai slogučiui pasiduodančiu metu, kai diena tampa neįtikėtinai trumpa ir neretai ne ką tesiskirianti nuo vakaro. Tokiu metu vieni bėga į kitas šalis ieškoti vasaros, kiti ima lėtai klimpti į depresiją, dar kiti puola svaigintis, pavyzdžiui, kinu. Nes tai visai neblogai veikia: ir savotiškai pabėgi į kitą šalį, ir kažkurį laiką pamiršti savą jį liūdesį, o ir galvos neskauda (jei, žinoma, neperdozuoji ir nepuoli žiūrėti penkių filmų per dieną, kam atsispirti ne visada įmanoma, nes vilioja režisieriai, siužetai, pristatymai etc).
Scanoraminis (kinui žiūrėti) laikas tiesiog tobulas, nes paskui, žiemą, jau lengviau susitaikoma ir su šalčiu bei tamsa, sniegas savo puošnumu ima net džiuginti, o vėlų rudenį, praėjus auksiniam jo laikui, jį pakelia tik vienetai – visi kiti vienaip ar kitaip, fiziškai ar dvasiškai, nuo jo bėga; šilta kino salė pabėgimui tinka puikiai, ypač, jog per festivalį filmų rodoma dešimtimis, tik imk ir žiūrėk bei žiūrėdamas permanyk.
Kitas labai svarbus „Scanoramos“ išskirtinumas – prieš pat seansą trumpi filmų pristatymai, kurie jau savaime dovanoja savotišką šventę, tarsi pažadą, kad festivalio komanda filmų paruošė daug ir įvairių: jei nepatiks šis, galbūt pradžiugins kitas, nes, kaip prieš atidarymo filmą Kaune kalbėjo festivalio direktorė bei meno vadovė Gražina Arlickaitė, net ir nuvylęs filmas yra reikalinga patirtis. Ir negali nesutikti, nes be prastų filmų, neatrastume gerųjų džiaugsmo, pagaliau nesiugdytų skonis ir supratimas apie kiną. Beje, pačios G.Arlickaitės filmų pristatymai neveltui visada palydimi plojimais, žiūrovai dėkoja ir už neginčytiną charizmą, ir už profesionalumą. Ypač gausiais aplodismentais žiūrovai atsakė į raginimą pamatyti ne vieną, o daugiau nei tris festivalio filmus, nes, iš tiesų, tik po kokių penkių, o gal net dar daugiau, imi suvokti kuo festivalis skiriasi nuo šiaip filmų žiūrėjimo, juk juos žiūri daugelis, kinas šiais laikais yra itin populiarus.
Kokie dažniausiai užduodami klausimai apie filmus? Pirmasis, ypač paprastas – apie ką filmas? Antrasis būna jau iš daugiau kino mačiųsiųjų – koks filmas? Tačiau šįmet ištiko ir dar trečias, gana egzistencinis klausimas – kodėl tas filmas buvo sukurtas, ką režisierius norėjo juo pasakyti, pagaliau – kodėl jis atrinktas į „Scanoramos“ programą? Buvo ir tokių filmų, po kurių į trečiąjį klausimą atsakyti nelabai pavyko. Bet čia dažniausiai viską lemia subjektyvumai.
Taigi didysis atidarymo filmas, kuriuo būna žengiamas pirmas žingsnis į festivalį. Beje, regis, prieš metus nepavyko suspėti į šventės pradžią, o tais metais atidarymo filmas nebuvo rodomas pakartotinai, buvo labai liūdna, tačiau nuo to laiko vis įsijungia savotiškas skaitiklis: kokį filmą išrinkčiau festivalio atidarymo šventei. Visai įdomus žaidimas, gana stipriai apribojantis subjektyvumą, nes atsiriboji nuo „man patiko“, „nepatiko“ ir ieškai esminių dalykų, tarkim, kad filmas aprėptų didesniąją auditorijos dalį, nes festivalis tuo ir įstabus, jog jame gali pamatyti, taip sakant, itin specfinių, savotiškai lokalių (eksperimentinių, „undergroudinių“, tiesiog – keistų,) filmų. Atidarymo filmas turi būti ir pakankamai žiūroviškas, ir tuo pačiu – brandus, meniškas, ir dar paliesti ganėtinai globalius dalykus, emocijas, jausmus.
Šiųmetę „Scanoramą“ atidariusi kino juosta „Tranzitas“ (rež. Christianas Petzoldas) buvo būtent tokia. Beje, prieš trejetą metų teko matyti to paties režisieriaus sukurtą filmą „Feniksas“, apie kurį tąkart rašiau, kad kino festivalis man prasidėjo tik nuo filmo „Fenikas“ – sukrečiančio emocionaliai ir dvasiškai, itin stipriai įsirėžiančio į atmintį. Todėl nenuostabu, kad šio režisieriaus kūriniu šįmet buvo atidaryta „Scanorama“, nes pirmiausiai tai itin jautraus pasakojimo kūrėjas, gebantis atverti slapčiausias emocines kerteles ir drauge aprėpti plačiausias žmogaus dvasines perspektyvas. „Tranzitas“ stilistiškai labai siejasi su „Feniksu“ ir pastarojo nemačiusiam žiūrovui labai rekomenduočiau jį pažiūrėti, dedu galvą, abejingas jis tikrai neliks, tai išties ypatingas filmas.
Na, o prisimenant pradžioje iškeltus klausimus, reiktų atsakyti apie ką „Tranzitas“? Apie žmogų: labai visokį, kurį teisti visi skubame, neįsigilindami į jo esmę, į jo istoriją, į jo vidų, besiskiriantį nuo mūsų. Apie meilę, kurios išraiškos gali būti labai įvairios ir mes neturime teisės tvirtinti (teisti), kad tas žmogus myli, o tas – ne. Koks tai filmas ? Labai geras. Kodėl tas filmas buvo sukurtas/ rodomas? Kad nenužmogėtume, puoselėtume dvasinį jautrumą kitam (ne sau), pagaliau – mąstytume, kad ne viskas yra taip, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Beje, pastarąją įžvalgą ypač ryškiai atskleidė puikus režisieriaus Gustavo Möllerio filmas „Kaltė“, kurio perpasakoti neįmanoma neatimant žiūrėjimo ir mąstymo malonumo, galima pasakyti tik tiek, kad režisierius nuostabiai „sukeitė kortas“, turbūt siekdamas išmušti kasdienybėje dominuojančius vertinimo stereotipus ir norėdamas priversti stipriai pamąstyti, kad pagautume save gana dažnai tais stereotipais besivadovaujančiais. Reikia pripažinti, jam tai puikiai pavyko.
Dar labiau visus įmanomus stereotipus bet štampus „išmušė“ režisierius Kristofferis Borglis su savo filmu „Drib“, kurį norėtųsi pavadinti dokumentiniu, bet po filmo taip ir nežinai, koks jis iš tiesų, lieki „sumaustytas“ iki pat šaknų, senai teko matyti tokį filmą, kuriame esi taip vedžiojamas už nosies, jog absoliučiai nežinai kur tiesa, melas, išmonė, netgi – patyčia, kuri, beje, nežemina, bet atvirkščiai – atskleidžia itin gilias paviršutinybės esmes. Tai filmas apie reklamos Dievą, kuriam visi, norim to ar nenorim, paklūstame ir esame valdomi; reklama šiais laikais užima didžiumą mūsų atminties, tiksliau ją užkiša, nes dažnai ji net nėra juntama, protas ją priima net nesistengdamas suvokti, tarsi savo paties neuronines jungtis, ji atsiranda mūsų sąmonėje, bet mes dažnai nežinome iš kur. Mūsų pačių gyvenimai taip pat tapo reklama (jos poreikį puikiai atskleidžia Feisbukas, Instagramas, Youtubas), kad galėtume save parduoti ir visai nesvarbi tampa veikla, daiktai, emocijos, tikri ar netikri dalykai, svarbiausia kokia yra pardavimo galimybė, kurią… taip pat būtų galima parduoti. Fantastiškas filmas, kurį, norėtųsi, jog pamatytų kuo daugiau žmonių.
Ir šalia vis to sukosi „old skūliniai“ Ingmaro Bergmano filmai apie žmogaus paklydimus, pasąmoninius užkaborius, troškimus ir visišką savęs nesupratimą, o gal – tiesiog antgamtišką ilgesį. Atsigręžusi į legendinį švedų režisierių, kuriam šįmet būtų sukakę 100 metų, „Scanorama“ pristatė jo kūrybos retrospektyvą ir dokumentinius filmus apie jį, drauge dar stipriau išryškindama talentingo režisieriaus braižą, išskirtinę kino kalbą ir laikui nepavaldžias aktualijas, o jos visada buvo ir bus – žmogaus vidus, prasmės ieškojimas, vidiniai konfliktai, idealo siekis, meilės, artumo troškimas. Ir tų dalykų neužgoš nei reklama, nei… kinas, jis tik gali mėginti atidaryti dureles į slaptus (slepiamus) žmogaus sielos kambarius.
Taip pat labai simboliška, jog per garsiąsias prekybos fiestos „Jamam“ dienas Kauno „Akropolyje“ buvo rodomas ramybe, stoiškumu pripildytas nuostabus bulgarų režisieriaus Milko Lazarovo filmas „Moteris, vyras ir šuo“ apie Nanuką ir Sedną, gyvenančius suledėjusioje šiaurės dykumoje, atskleidęs gyvenimo esmę ir prasmę, slypinčią paprasčiausioje kasdienybėje, kurioje svarbiausias siekis – išgyventi. Vienoje filmo mizanscenoje moters ir vyro sūnus, juos aplankęs atšiaurioje ledinėje dykumoje, atvežė savo sesers, jų dukters Agos, įduotą deimantą, mat, toji, palikusi tėvų namus įsidarbino deimantų kasykloje. Moteris varto prieš šviesą deimantą ir šypsosi, jai jis brangus tik tiek, kad akmenėlis yra iš dukters, nieko daugiau jis nevertas ir negali nė susilyginti su, pavyzdžiui, moters rankomis su meile pasiūta kailine kepure, pagauta žuvimi ar malkų glėbeliu.
Taigi šiųmetė „Scanorama“ parodė įvairiausias vertybes pristatančius filmus, o jas pasverti, įvertinti paliko mums, žiūrovams. Kai kurie filmai sujaudino, privertė mąstyti kiek kitaip nei įprasta, kai kurie – liko nesuprasti, vieni – jau dabar išsitrynė iš atminties, o kai kurie – niekada neužsimirš, kad ir minėtasis „Feniksas“ arba „Moteris, vyras ir šuo“.
