Sugrįžti į darbovietes, kuriose žmonės lankėsi daugiau nei prieš 18 mėnesių, atrodo neįtikėtina, tačiau kai kurie į šį atsigavimą nuo beprecedenčio karantino žvelgia kaip į galimybę realizuoti tokius pokyčius, kuriems įvykdyti paprastai prireiktų ne vienerių metų. Pavyzdžiui, keturių dienų darbo savaitės idėja, kurią, remiantis atliktos apklausos duomenimis, palaiko 80% darbuotojų. Kita vertus, darbdaviams ši mintis ne tokia patraukli.
Šia kompanija siekiama sumažinti darbo valandas 20% nekliudant produktyvumui, matuojamam savaitės našumu, ir išlaikyti tokį patį atlygį. Tai padaryti galima tik tolygiau padalinus pelną tarp darbuotojų ir korporacijų, o tai reiškia, jog vadovybė pasipelnytų, o akcininkų pelnas šiek tiek sumažėtų. GMB profesinė sąjunga pastebi, kad pasiūlos trūkumas suprantamas kaip užuomina didinti atlyginimus. Tačiau yra ir kita galimybė – vietoj atlyginimo didinimo sumažinti darbo valandas. Ši idėja, panašu, garantuoja, kad žmonės, gaunantys tris laisvadienius per savaitę galėtų geriau pasirūpinti savo gerove ir todėl būtų kur kas produktyvesni. 65% apklaustųjų su tuo visiškai sutinka. Šią teoriją Škotijos vyriausybė testuos mažiausiai vienu bandymu, kaip ir buvo žadėta Škotijos nacionalinės partijos rinkimuose.
Be to, darbdaviai, dalyvaujantys valandų mažinimo bandyme, tikriausiai turėtų būti linkę ir kitais būdais motyvuoti savo darbuotojus. Pavyzdžiui, suteikiant daugiau savarankiškumo, lankstumo, pasitikėjimo, kūrybinės laisvės bei kokybišką vadovavimą, kuris leistų žmonėms pasijusti vertinamais ir atliekančiais vertingą darbą. Tačiau valandų sumažinimas nepadės vadovams geriau vadovauti, o darbuotojams efektyviai išnaudoti savo technologijas. Dėl to Škotijos IPPR siūlo štai tokią idėją: tos valandos, kurių metu nebus dirbama, galėtų būti panaudotos skatinti geresniems darbo rezultatams, pavyzdžiui, treniruotėms ar pratyboms, susijusiomis su būtent ta darboviete ir ne tik, arba nukreipiamos kitoms sritims, kaip kad pagalba darbuotojams, kaip tėvams. Sumažintos valandos, pasak IPPR, galėtų būti suteikiamos darbuotojams kasmetinių atostogų, daugiau šventinių dienų arba vaiko priežiūros atostogų pavidalu.
Toks modelis puikiai tiktų Japonijai, kuri siekia sumažinti darbo valandas, jog išspręstų dvi didžiausias šalies problemas: chronišką persidirbimą ir ilgų darbo valandų kultūrą bei opią demografinę problemą, kuomet gimstamumo lygis itin žemas, o senyvų žmonių dalis itin didelė.
Be Japonijos minimos ir kitos šalys, pavyzdžiui, Islandija, kurios idėja darbuotojams per savaitę suteikti po vieną laisvą popietę sulaukė daugiausiai teigiamų atsiliepimų. O Naujojoje Zelandijoje dar prieš Covid, tokie bandymai prasidėjo privačioje įmonėje. Šį bandymą stebintis Oklando universitetas atskleidė įspūdingus rezultatus, teigiančius, kad produktyvumas (matuojant valandomis) padidėjo 20%, o didelis skaičius darbuotojų teigė, jog jų manymu, jų gyvenimo suderinamumas su darbu itin pagerėjo. Žvelgiant iš Covid pusės, pasak Naujosios Zelandijos ministrės pirmininkės Jacindos Ardern, žmonės, turintys daugiau laiko poilsiui išleistų daugiau pinigų Naujosios Zelandijos turizmo sektoriuje ir taip padėtų šaliai atsigauti po pandemijos.
Škotijos IPPR siūlo Mažų valandų komisinius, kad padėtų plėtoti šią idėją. Jie nori pažiūrėti, kaip visa tai veiktų ne biuro pobūdžio darbovietėse, ten, kur mokamas mažesnis atlygis ir tarp žmonių su sutrumpintomis ar ne pilnos darbo dienos valandomis. Ir, kadangi mažiau apmokamas ir ne pilnos darbo dienos pozicijas dažniausiai užima moterys, tai galėtų padėti pozityviau priimti mažesnes darbo valandas kaip normą, kas leistų vyrams intensyviau užsiimti neapmokamomis šeimyninėmis pareigomis bei daugiau laiko skirti šeimai.
