Greitosios kultūros išvarginti, o tuo pačiu ir patepti vis dar skubame, lekiame, bėgame vinguriuotu gyvenimu keliu. Dažniausiai net nežinome tikslo, kur bėgame. Dažniausiai skriejame net nemąstydami. Arba kaip vienas gerbiamas giminaitis tarstelėjo: „aš net šiku eidamas“.
Greitoji kultūra skirtingai nei panašiai skambanti, tačiau su mūsų pokalbio objektu per daug nieko bendro neturinti mažoji politika, nekalba apie atskirų diasporų lemiamą veiksnį. Greičio kultūra vadovaujasi kitomis paradigmomis, pavyzdžiui: dirbk, pirk, mirk.
Užuolankomis pradėjęs apie tokį paprastą dalyką kaip stoties čeburėkinė, matyt, vis dėlto preziumuoju, kad tai nėra taip paprasta, kaip mums visiems atrodė anksčiau. Tai, apie ką galima šnekėti valandų valandas toli gražu nėra paprasta, mažučiai. Tai yra gimę kartu su mumis, slepiasi mūsų kapiliaruose, ir plaučių skylutėse,
Pirmą kartą stoties čeburėkinėje (Vytauto pr., po dešinei einant nuo autobusų iki traukinių stoties) apsilankiau jau gal pirmame kurse, tai yra, maždaug prieš šešerius metus: kažkas atvedė, ar panašiai. O gal radau pats, mindžikuodamas tuomet dar ne per daug ramiame rajonėlyje. Istorinė patirtis leis atskleisti čeburėkinės problemas, ir jas spręsti pasitelktus veiksmus.
Ateidavau čia ne vien čeburėkų paėsti. Jei neklystu, anksčiau čia pardavinėdavo ir Širvenos alų (dabar belikęs Tauras). Gerti Taurą apskritai keista; aš kartais apie tokį apskritai užmirštu, kaip apie kokį tolimą giminaitį: Egidijų Kisielių. Bent jau rūšys trys: nuo šuco per daug nepasikrovusio Tauriojo iki, veik, Meistrui, prilygstančio Stipriojo. Kaip tuomet, taip ir dabar, užsisakius stipresnio alaus padavėja nepatikliai paklausia, ar tikrai nieko nesuklydai, žmogeli. Miela. Pagalvoju, ką šioje vietoje darytų Bukowskis. Tačiau visi į galvą šovę variantai netinka lietuviškajam kultūriniam mikroklimatui, tad tenusišypsau boženai ir prie čeburėko paprašau česnakinio padažo (kainuos papildomą litą).
Bėgant metams, čia spėjo įsitaisyti ir dienos sriuba. Reiškia, chebra, produkto diversifikacija užsiiminėja. Tuo remdamiesi, jeigu būtume kokie apkiautę rinkodaros specialistai, ant lentos brėžtume kreivą vingį pirmadieniniame Čeburėkinės susirinkime, tardami: „kaip matote…“. Atsirado ne vien sriuba. Dabar be čeburėko su mėsa, čeburėko su sūriu, čeburėko-mikso, galima užsisakyti it čeburėką su varške ir špinatais, ale, vegetariškai. Ko gero, galima užsisakyti ir daugiau patiekalų, tačiau patys pagalvokite, ar tikrai tai norite daryti.
Kontingentas. Minia čia +- nekintanti: turgaus moteriškės, dušmanai, romai, mokiniai ir random people like me. Gal kokiai nuobodai ir gali kliūti šis derinukas, bet šiaip nebūkime sušikti diskriminatoriai.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Čeburėkai. Čeburėkai. Čeburėkai. Kai pasako, kad miksas paruoštas ir į mane meta pusiau kaltinantį, pusiau durninantį žvilgsnį, būnu laimingesnis už apsisiojantį ant savęs šuniuką, grįžus ilgai lauktam (~9h) šeimininkui. Čeburėkai čia tikrai skanesni, nei sušiktų nacionalistų Alaus sapne (sorry, bet po paskutinio apsilankymo, turiu tai pasakyti). Nors mėsos juose ne per daug (panašiai turbūt dėdavo Žara), čeburėkai sultingi ir garbaus dydžio. Apie aliejingumą šnekėti nesiruošiu, nes tai šiuo atveju man atrodo tiesiog buka. Kaip galima kabinėtis prie odos spalvos ar apavo storio. Kaip galima kaltinti čebureką riebalais, jeigu jo tokia prigimtis? Čeburėkas jaukiai ryškiai geltonas, alsuojantis paršiuke, įdaro tąsumą padidinęs sūriu. Peiliu pataškau padažo, šypteliu boženai ir pradedu puotą. Valgio metu Taurusis į ausį knibžda visokias nesąmones apie nekaltą Pūkio kablį ir Didžiosios Rusios atgimimo būtinumą, tad jį neiškentęs išgeriu.
Prišlamščiu už aštuonis litus ir toliau pasileidžiu stoties rajonu. Rajonu, kuriame gali įsigyti penkias poras kojinių už 7,5 lt, kuriame gali pavalgyti ir atsigerti už 8 lt, kuriame gali rasti linksmybių (nemokamai) ir paskęsti Ramybės parke.
Iki.
