Pačioje kino gyvavimo pradžioje gana ilgai europiečiai lenkė amerikiečius vaizduodami ryškias socialines negeroves – nusikalstamumą ir priklausomybes nuo žalingų poveikių. Amerikoje šią kino tendenciją ilgai stabdė vadinamasis „HAYSO KODEKSAS“, įsigaliojęs 1930 m. ir panaikintas tik 1967 metais. Vyriausiojo JAV kino cenzoriaus Willo H. Hayso inicijuotas kodeksas reikalavo trijų pagrindinių dalykų: NEGRIAUTI MORALINIŲ NUOSTATŲ; VAIZDUOTI MORALIŠKAI TEISINGUS GYVENIMO MODELIUS; NESITYČIOTI IŠ ĮSTATYMŲ (atvirai ar slaptai). Neleidžiama rodyti nusikaltimų ir nuodėmėse skęstančių žmonių taip, kad jie būtų simpatiški.
Neleidžiama tyčiotis iš religijos ir jos atstovus vaizduoti neigiamai ar komiškai. Draudžiama vaizduoti narkotikų vartojimą, o rūkymą rodyti tik ten, kur to reikalauja siužetas. Negalima rodyti nusikaltimų metodų, o nužudymo scenos turi būti filmuojamos taip, kad nekeltų noro tai pakartoti gyvenime. Negalima rodyti nuogo kūno ir provokuojančių šokių. „Aistros scenos“ (bučiniai ir apsikabinimai) leidžiami tik kulminacinėse vietose ir jų trukmė reglamentuojama.
Negalima rodyti nesantuokinio sekso, gimdymo, skirtingos rasės žmonių santuokų, propaguoti alkoholį.
Draudžiamos užuominos apie homoseksualizmą ir venerinius susirgimus.
Draudžiamas didelis spektras keiksmažodžių.
Draudžiama vaizduoti „baltąją vergiją“ (White slavery) – taip 1904 m. vadinama prostitucija. Netoleruojamas principas „akis už akį“.
Tai dar ne visų draudimų sąrašas, bet ir jo pakanka, kad suprastume, kaip sunku buvo rimtų filmų kūrėjams Amerikoje atvirai kalbėti apie negatyvius gyvenimo reiškiniuos.
Situacija palengvėjo tik po Antrojo pasaulio karo, kai ekranuose pasirodė filmai, atvirai vaizduojantys į alkoholizmo („Prarastas savaitgalis“/The Lost Weekend, 1945) ir narkomanijos liūną („Žmogus auksine ranka“/The Man with the Golden Arm, 1955) įtrauktus žmones (alkoholiką tąsyk vaidino Ray‘us Millandas, o narkomaną – Frankas Sinatra).
Šiais laikais cenzūros Amerikoje nėra, ir tik studijų vadovai sprendžia, kokius filmus verta kurti. Kartais jų tarpe pasitaiko ir negatyvioms priklausomybėms skirtų filmų, kurie ryškiais įvykiais tampa ir dėl pačios temos, ir dėl filmų kūrėjų. (G.J.)
Primename šias temas nagrinėjantį filmų dešimtuką.
10. „TAIP GIMĖ ŽVAIGŽDĖ“ (A Star Is Born, 2018)
Dėmesį kaustanti meilės istorija, įstabaus garso muzikos takelis, stiprus scenarijus ir itin vykęs duetas visa tai Bradley Cooperio režisuotam filmui užtikrina vieną iš geriausių ir stipriausių kino juostų pernai metais.
Populiarius kantri muzikos žvaigždė Džeksonas Meinas (jį vaidina pats B. Cooperis) – kurio karjera tiesiog puiki. Minios žmonių jį šlovina, tūkstančiai klausosi jo dainų, tačiau atlikėjas tik ant scenos atrodo tvirtas ir savimi pasitikintas, nulipęs nuo scenos visas bėdas užgožia alkoholio butelyje bei narkotikuose. Alkoholis ir narkotikai, pamažu žlugdo atlikėjo karjerą bei asmeninį gyvenimą. Tačiau vieną dieną jo gyvenimas pasikeičia, kantri atlikėjas vėl atranda tikslą. Džeksonas bare sutinka Elę (vaidina Lady Gaga) – kuri tai dar neatskleistas talentas. Mergina kuria širdį virpinančias bei nuostabias dainas, tačiau jas dainuoja tik sau. Elės baimė – scena.
Pasitelkęs visas priemones Džeksonas priverčia Elę ateiti į sceną ir sudainuoti jos kūrybos dainą. Taip gimsta nauja žvaigždė. Viešai dainuoti bijanti mergina, pamažu nugali scenos baimę, ir tampa muzikos žvaigžde. Džeksono ir Elės pažintis visam laikui pakeičia jų gyvenimus.
B. Cooperis kino pasauliui pateikė jautrią istoriją apie šlovės ir žinomumo kainą, meilę, kovą su savimi. Priverčia pažvelgti ir į rimtą alkoholizmo ir narkotikų vartojimo problemą. Pažvelgti, kaip žmogų keičia ši baisi priklausomybė.
9. „GRAŽUS SŪNUS“ (Beautiful Boy, 2018)
Šią amerikiečių dramą sukūrė Jungtinėse valstijose šaknis suleidęs belgų kino režisierius Felix‘as van Groeningenas. Jaudinančiame siužete, besiremiančiame autentiškais tėvo bei sūnaus Davido ir Nico Scheffų memuarais, pasakojama daugelį metų trukusi vienos šeimos istorija, kovojant su narkotine priklausomybe. Regis, ši tema jau išakėta skersai ir išilgai, tačiau „Gražaus sūnaus“ autoriai sugebėjo surasti naujų aspektų. Šį kartą į sudėtingą psichologinę situaciją žvelgiama ne pašaliečio žvilgsniu, kaip įprastai, o iš vidaus. Dėl to atsiranda visai kitoks – asmeninis ir intymus – kontaktas su skaudžią dramą išgyvenančiais herojais. Jei filme „Benas grįžo į namus“ akistatoje su narkomanijos pavojais atsiduria motina ir sūnus, tai Felix‘o van Groeningeno dramoje savaip šią dilemą sprendžia tėvas ir jo sūnus. Deividas yra sėkmingas žurnalistas Deividas (jį vaidinantis Steve‘as Carellas vis dažniau maloniai stebina ne įprastu komišku amplua, bet ryškaus dramatinio talento spalvomis), dėl didelio profesinio užimtumo daugelį metų neturėjęs pakankamai laiko augančiam sūnui Nikui. Tiesa, pačiam Deividui atrodo, kad jųdviejų santykiai visą šį laiką buvo normalūs (tai gražiai iliustruoja ir idile alsuojantys praeities epizodai). Nors Deividas atvirai pasakojo Nikui, kaip pats jaunas būdamas išbandė kvaišalų poveikį, sūnaus rimta priklausomybė nuo narkotikų jam buvo tikras šokas.
Laimė, filmo autoriai apsieina be tokiam kinui būdingų fiziologinių narkotinio siaubo detalių (tokių filmų jau sukurta pakankamai). Felix‘as van Groeningenas sukoncentruoja dėmesį į kitus dalykus. Pavyzdžiui, ne į tokiu atveju neišvengiamą, bet jau aiškiai pavėlavusį klausimą „Kodėl taip atsitiko?“, bet į kur kas pozityvesnę problemą „Kaip gyventi toliau?“.
Pavojingų priklausomybių centre, kuriame psichologinio palaikymo ir atsakymų ieškantys herojai, ant sienų kabo plakatai su trimis frazėmis: „Aš dėl to nekaltas. Aš negaliu to kontroliuoti. Aš negaliu to išgydyti“. Galima net sakyti, kad „Gražus sūnus“ yra išplėstinė šių trijų teiginių iliustracija, konstatuojant rimtą problemą, tačiau pasistengiant užglaistyti aštrius kampus.
Akivaizdu, kad narkotikai yra didelis blogis. Bet anksčiau jis dominavo už padoraus ir tvarkingo gyvenimo ribų – skurdo pagimdytoje aplinkoje ar aštrių pojūčių mėgėjų pasaulyje. Šiuolaikiniame pasaulyje kvaišalai jau seniai išplito už kriminogeninės aplinkos teritorijų. Filmo „Gražus sūnus“ autoriai nesigilina į priežastis, kurios paskatino jaunuolį Niką svaigintis – juk jis buvo geras vaikas, gabus mokinys ir net pavyzdingas sūnus. Kuriuo metu ir dėl kokių priežasčių įvyko lūžis – apie tai filmo autoriai siūlo pamąstyti patiems žiūrovams. Taip pat ir atsakyti į klausimą – ar gali kas nors pasiūlyti universalų receptą, kaip įveikti blogį. Filmo autoriai tokio recepto nežino. Bet siūlo žiūrovams pamąstyti drauge. (G.J.)
8. „ROMO DIENORAŠTIS“ (The Rum Diary, 2011)
Seniai gimęs lotyniškas posakis „In vino veritas“ („teisybė vyne“) vainikuoja intelektualų bendravimą prie vyno taurės, kai alkoholis neužtemdo proto, o, atvirkščiai, stimuliuoja jo galias. Tokią svaigalų vartojimo kultūrą kitados regėjome gruzinų kine ir kai kuriuose europietiškuose filmuose.
Bet yra ir kitas požiūris į alkoholį kaip veiksmingą priemonę, kuri padeda užmiršti nuoskaudas ir asmeninio gyvenimo tragedijas. Visa bėda, kad šis būdas leidžia pasiekti geidžiamo rezultato tik trumpam, o po svaigaus sapno būtinai ateina skaudžių pagirių metas. Tiems, kurie jo pasekmes vėl įpranta malšinti „ugniniu vandeniu“, gresia pavojus jau niekada neišbristi iš alkoholizmo liūno. Bet kai kurios meninės natūros kaip tik tokį gyvenimo būdą vadina pačiu šviesiausiu žmonijos keliu. Toks buvo ir savižudybe gyvenimą baigęs rašytojas Hunteris S. Thompsonas.
Filmą „Romo dienoraštis“ mūsų kino platintojai pradžioje ketino pavadinti „Pagirios Puerto Rike“. Bet apsigalvojo, nes prasidėjo painiava. Amerikietiškų komedijų „Pagirios Las Vegase“ ir „Pagirios Tailande“ fanai apsidžiaugė, kad tai tikriausiai bus trečias filmas apie pamėgtos draugų ketveriukės nuotykius. Norint išvengti nesusipratimų atsisakyta šio pavadinimo varianto ir apsistota prie originalo.
„Romo dienoraštis“ – jau antras filmas, kuriame Johnny Deppas vaidina Hunterio S. Thompsono vaizduotėje gimusį personažą. Pašėlusiame britų režisieriaus Terry Gilliamo filme „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ (1998) jis jau buvo persikūnijęs į sporto apžvalgininką Raulį Djuką, kuris kartu su draugeliu vyksta į Las Vegą ir kelionės metu susiduria su narkotinio svaigulio pagimdytais fantastiniais padarais.
Šį kartą J. Deppas vaidina laisvai samdomą amerikiečių žurnalistą Polą Kempą – „jau nebe jauną, bet dar nesukriošusį vyruką“, kuris iš Niujorko persikelia gyventi į San Chuaną Puerto Rike. H.S. Thompsonas šį miestą įamžino kaip „skylę, kur net restorane gali pasigauti dizenteriją, uteles, podagrą ar Hačinsono ligą“. Su panašia sarkastiška ironija knygoje ir filme charakterizuojama vietinio laikraščio redakcija, kurios gretas dabar papildo dar vienas egzotiškas personažas. Nors laikraštis balansuoja ant bankroto ribos, jo naujieji kolegos – vienas už kitą trenktesni tipai, o už redakcijos sienų siaučia chaosas, korupcija ir smurtas, amerikietis greit pats sau atskleidžia kelis salos privalumus – čia alkoholis pigus, moterys lengvai prieinamos, linksmybės boulingo ir muzikos klubuose padeda trumpinti naktis, kraują kaitina vudu burtai ir gaidžių peštynės, o civilizuotu žmogumi gali pasijusti apsilankęs perdėtai vaišingo milijonieriaus Sandersono (aktorius Aaronas Eckhartas) vakarėlyje. O ko daugiau reikia žmogui, įpratusiam nesinervinti bet kokioje situacijoje ir žvelgiančiam į visas problemas pro viskio ar romo sklidiną stiklinę? (G.J.)
7. „DĖKUI, KAD RŪKOTE!“ (Thank You for Smoking, 2006)
Ar kada susimąstėte apie tai, kodėl pasaulyje nesumažėjo rūkorių po to, kai ant kiekvieno cigarečių pakelio imta didelėmis raidėmis rašyti: “Rūkymas kenkia jūsų sveikatai!”. Tabako pramonės magnatai, ko gero, tik juokiasi iš tokio jiems primesto privalomo perspėjimo, nes žino, kad kuo labiau žmogui ką nors drausi, tuo greičiau jis uždrausto vaisiaus paragaus. O kartą paragavęs negalės sustoti…
Taigi, draudimas – geriausia reklama. O ji, kaip žinia, prekybos variklis. Kad jis suktųsi efektyviai ir duotų maksimalų naudingumo koeficientą, tenka griebtis rafinuotų įtikinimo būdų. Pavyzdžiui ne brukte brukti vartotojui cigarečių pakelį, bet pateikti rūkymą kaip labai seksualų ir romantišką gyvenimo būdą, kokiu gundo iš milžiniškų “Marlboro” reklaminių stendų šaunus Laukinių vakarų kaubojus.
Tiesa, svaigaus dūmelio dar neužliūliuota žmonijos dalis kartkartėmis griebiasi priešnuodžių ir agituoja už sveiką gyvenimo būdą, net išsikovoja teisę uždrausti rūkymą viešose vietose. Tokius į savo pusę palenkti sunkiausia. Čia reikia veikti itin rafinuotai. Ir lobistinę politiką daryti… gerai pakabintu liežuviu. Būtent šiuo “darbo įrankiu” tabako pramonės agentas Nikas Neiloras (Aaronas Eckhartas) filme „Dėkui, kad rūkote!“, rež. Jasonas Reitmanas) pasidarė sau karjerą. Dabar jis turi sutelkti visą savo profesinį meistriškumą ir atlikti kelias beveik neįmanomas užduotis – nuslėpti nuo visuomenės, kad reklamos “veidas” kaubojus “Malboro” (Samas Elliottas) serga plaučių vėžiu: dar reikia įtikinti Holivudo prodiuserius, kad žvaigždės filmuose dažniau rūkytų ir, žinoma, būtina nuolat bendrauti su žurnalistais, kurie rašytų taip, kad už rūkalams išleistus pinigus žmogus išgirstų padrąsinančius žodžius: “Dėkui, kad rūkote!”.
Apie tabako žalą sukurta nemažai gerų filmų. Pavyzdžiui, „Informatorius“ (The Insider, 1999, rež. Michaelas Mannas), kurio herojus žurnalistikos asas Lovelas Bergmanas (Alas Pacino) daugiau nei prieš tris dešimtmečius įveikė galingiausią pasaulyje tabako koncerną “Phillip Morris”, įrodęs, kad jo produkcija yra labai kenksminga.
Jau galima prognozuoti, kad netrukus turėtų pasirodyti ir filmų apie dabar madingų elektroninių cigarečių žalą. Mokslininkai ir medikai savo argumentus jau išsakė. Lauksime filmų. (G.J.)
6. „GĖDA” (Shame, 2011)
Britų režisieriaus Steve McQueen drama, pasakojanti klestinčio verslininko, priklausomo nuo sekso ir pornografijos, istoriją. Visuomenėje apsimetinėjantis šaltakrauju vienišiu, iš tiesų išgyvena vidinę kovą su pačiu savimi, pyktį, skausmą, pasišlykštėjimą.
Brendonas (akt. Michael Fassbender) – išvaizdus, pasiturintis vyras, gyvenantis nuosavame bute Manhatene, mėgstantis tvarką bei klasikinę muziką. Retkarčiais po darbo su viršininku nueina į barą, tačiau niekada nešoka, santūriai sėdi prie stalo ir medžioja moteris žvilgsniu. Iš pažiūros jis – vienišas vilkas, intravertas. Netgi darbe, bendradarbiui naikinus virusą iš Brendono kompiuterio ir aptikus kietajame diske galybę pornografijos, bendradarbis neturėjo nei minties, jog tai – Brendono failai. Taip, jis visiškai kitoks negu žmonėms atrodo.
Filmas prasideda Brendonui gulint lovoje ir žvelgiant tuščiu žvilgsniu į niekur. Rodos, išsekusi gyvybinė energija, dingęs stimulas keltis, apėmusi apatija. Brendonui niekas – išskyrus seserį – neskambina. Dienos slenka vienodu ritmu: darbas – seksas – darbas ir t.t. Jis blaškosi tarp trumpalaikių (tiksliau, vienos nakties) nuotykių, perka intymias paslaugas, kaupia pornografiją ir stebi kompromituojančiu žvilgsniu kone kiekvieną nepažįstamąją. Jam to reikia it oro. Visi santykiai su moterimis – bevardžiai, nebylūs, nėra susidomėjimo asmeniu. Moteris – tik kūnas mechaniškui veiksmui atlikti, patenkinti savo potraukį, kuriuo stengiasi užpildyti vidinę tuštumą. Kuo daugiau Brendonas šiam potraukiui nuolaidžiauja, tuo labiau kenčia. Seksoholizmas nėra iškrypimas, tai – tokia pati priklausomybė kaip alkoholis narkotikai ar azartiniai lošimai; palūžusių žmonių bėgimas nuo savęs, nuo praeities ar dabarties klaidų, kelias į pasidavimą.
Naują prieskonį filmui suteikia netikėtas Sisi (akt. Carey Mulligan), Brendono sesers, vizitas, sugriaunantis nusistovėjusią rutiną. Brolio ir sesers santykiai komplikuoti. Brendonas nevengia mestelėti grubių žodžių, jog Sisi pas jį nekviesta ir nepageidaujama, vengia prisilietimų, atmosfera tarp jų tarytum įelektrinta. Visa tai dėl Brendono sutrikusios asmenybės; jam reikia privatumo ir taisyklių, kurias pats susikūrė, o ne žmogaus – liudininko – sujauksiančio nusistovėjusią tvarką. Sisi atvirkščiai – ji nori brolio palaikymo, artumo, bet yra nuolat atstumiama pykčiu ar abejingumu. Nejučia kyla mintis, jog galbūt tarp šių dviejų žmonių tvyro seksualinis potraukis, nors filme ir neperžengta riba, kuri tokią mintį patvirtintų. Sisi suartėja su Brendono viršininku, lyg atsakydamas į tai, Brendonas ima susitikinėti su savo bendradarbe Mariana. Po keleto pasimatymų atsidūrus intymioje aplinkoje, vos užsimezgę santykiai subyra: užsimezgęs emocinis ryšys neleidžia Brendonui net permiegoti su Mariana. Ji – asmenybė, o ne dar viena atsitiktinė praeivė, kurios daugiau niekada nesutiktų, nesijaustų įpareigotas tęsti bendravimą. Nieko nelaukęs, pasikvietė merginą už pinigus, o tai tik dar kartą įrodo kaip toli progresavusi Brendono priklausomybė, kaip smarkiai jis izoliuoja save nuo bet kokių galimų jausmų, jei jų dar apskritai likę. Nesijaučia galįs elgtis kitaip, keistis ir toliau maitina savo maniją, kankina save.
Nors filme buvo parodyta visiškai neadekvačių pagrindinio veikėjo poelgių, jie nesužadino pasišlykštėjimo. Greičiau kėlė gailestį. Brendonas skaudino kitus (seserį, Marianą), nes jam pačiam skaudėjo užvis labiausia. Gyveno slaptą gyvenimą, tačiau tai nedarė jo laimingu, tempė žemyn ir žemyn, klaidino dar labiau. ,,Mes ne blogi žmonės, mes tik iš blogos aplinkos”,- viename epizode telefonu sakė Sisi. Ši frazė perteikia idėją, jog Brendono pasirinktas gyvenimo būdas turi priežastį, priešistorę, jis mėgina kažką kompensuoti, užpildyti. (T.R.)
5. „TOLYN NUO LAS VEGASO“ (Leaving Las Vegas, 1995)
Šis pagal Johno O’Brieno romaną sukurtas režisieriaus Mike’o Figgiso („Audringas pirmadienis“, „Misteris Džounsas“, „Brauningo versija“) filmas dar iki Oskarų teikimo ceremonijos buvo pavadintas geriausiu metų filmu (įtakingojo „The New YorkTimes“ puslapiuose šiai nuomonei pritarė per 100 kino ritikų). Po tokio „presingo“ garbūs akademikai, skirstantys paauksuotas Oskarų statulėles, tiesiog negalėjo ignoruoti tokio „vox populi“, bet iš keturių nominacijų (už geriausią metų filmą, režisūrą ir pagrindinių vaidmenų atlikimą) „kūnu“ pavirto tik viena – prizą gavo aktorius Nicolas Cage’as. Jis suvaidino alkoholiką scenaristą, dėl savo žalingų įpročių netekusį darbo.
Negalėdamas atsispirti stipriausiai savo gyvenime aistrai Benas Sandersonas vyksta į azartinių lošimų Meką – neoninių žiburių jūroje skęstantį Las Vegą tik tam, kad čia galėtų rasti amžiną užsimiršimą ir gerti „iki paskutinio atodūsio“. Prieš žengdamas šį žingsnį jis sunaikino visus ankstesnio gyvenimo ženklus – atleistas iš darbo jis pardavė namus ir sudegino nuotraukas.
Autoriai labai ir nesistengia kaip nors motyvuoti herojaus nuopuolio priežasčių; jų tiesiog nežino ir pats Benas („Nežinau, ar pradėjau gerti todėl, kad mane paliko žmona, ar žmona mane paliko todėl, kad pradėjau gerti“).
Autoriai suteikia galimybę Benui stabtelėti ir suvokus savo degradavimo gelmę pradėti gyvenimą iš naujo. Tokiu vilties žibutėliu tampa Beno pažintis su prostitute Sera (Elisabeth Shue), svajojančia atsikratyti sutenerio globos ir pažinti tikrąją meilę. Tačiau Benui jau per sunku net vardan meilės kažką savo gyvenime keisti.
Rafinuota Beno agonija trunka labai ilgai, kaip ir depresyvi filmo nuotaika, o melancholiją vis labiau gilina beveik pastoviai skambančios ir neįkyriai atliekamos bliuzo kompozicijos (kelias įdomias improvizacijas groja pats režisierius Mike’as Figgisas, o jam talkina pats Stingas).
Ar verta po to stebėtis, kad kino kritikų recenzijos buvo vadinamos „Las Vego bliuzu“, „Švelniai girta rapsodija“ arba tiesiog „Iki dugno”. (G.J)
4. „BAIMĖ IR NEAPYKANTA LAS VEGASE“ (Fear and Loathing in Las Vegas, 1998)
Hunterio S. Thompsono – Baimė ir Neapykanta Las Vegase viena reikšmingiausių knygų Amerikos literatūros ir kultūros istorijoje. Kūrinio autorius – vienas talentingiausių Amerikos rašytojų ir žurnalistų. Jis pradėjo ir išvystė specifinį rašymo stilių, vadinamą Gonzo. Tai literatūrinis stilius, kuriame žurnalistiniai faktai susilieja su fikcija. Thompson‘o gyvenimo filosofiją geriausiai apibūdina jo paties pasakyta frazė: „Man nepatinka būti narkotikų, alkoholio, smurto ar beprotystės šalininku – bet man jie visad padėjo“. Juostoje Johnny Deppas persikūnija į paties rašytojo alter ego – sporto apžvalgininką Raulį Djuką, kuris kartu su draugeliu daktaru Gonzo (Benicio Del Toro) automobiliu “Raudonasis ryklys” vyksta į Las Vegasą, ir visos kelionės metu susiduria su narkotinio svaigulio pagimdytais fantastiniais padarais. Dauguma jų netgi ne žmonės, o narkotinio svaigulio pagimdytos pabaisos.
Baimė ir Neapykanta Las Vegase turi nemažai autobiografinių elementų. Hunter’is S. Thompson’as iš tikrųjų keliavo į Las Vegasą su savo advokatu Oscar’u Zeta Acosta tai laikais, kai rašė Rolling Stone žurnalui. Todėl pirmiausia istorija buvo dvejomis dalimis publikuota būtent šiame žurnale.
Du draugai – Raoul’is Duke’as, žurnalistas, bei jo advokatas Dr. Gonzo atvyksta į 1970-jų Las Vegasą rengti reportažo apie Mint 400 motociklų lenktynes dykumoje. Tačiau jie greitai pamiršta pradinį kelionės tikslą pradėjus veikti pirmiesiems haliucinogeniniams narkotikams, kuriuos jie vartoja kartu su dideliais kiekiais alkoholio. Duke‘as ir Gonzo kelionė tampa haliucinacijų, svaigulio ir paranojos burbulu, kuris neskuba sprogti, nes svaigalai vartojami vis dažniau ir didesniais kiekiais. Skaitant šią knygą, pirmiausia kyla mintis – kas, po galais, galėtų tam apskritai ryžtis? Kas yra pakankamai pakvaišęs prikimšti pilną išnuomotos mašinos bagažinę keliolikos rūšių narkotikų ir alkoholio ir keliauti per nesibaigiančią dykumą? Greitai supranti, kad knygos herojai iš tikrųjų yra labai drąsūs žmonės, nes jie pasiryžo nusiimti savąsias žmogaus kaukes.
Nors Duke’as ir Gonzo bando pabėgti nuo žiaurios realybės ir tuštumos pasislėpdami narkotikų sukeltose iliuzijose, Duke’as suvokia, kad narkotikai nėra žmogiškųjų problemų sprendimas. (A.G)
3. „NIMFOMANĖ“ (Nympchomaniac, 2014)
Tranki „Ramštain“ daina įveda į istoriją, kuri ir įtraukia ir atstumia vienu metu. Režisierius Lars von Trier su savo darbais „Melancholija“, „Antikristas“ bei „Dogvilis“ jau įrodė, kad sugeba pateikti ne standartinį kiną. Tačiau drauge su „Nimfomane“ šis režisierius nori pasiųsti dar vieną žinutę.
Vieną niūrių, snieguotą vakarą, mokslą ir knygas pamilęs skaistuolis Seligmanas gatvėje randa sumuštą merginą. Kadangi vyriškis esti atviros širdies ir visame kame ieško gėrio, rastą merginą parsiveda namo, norėdamas ja pasirūpinti. Tuo tarpu rastoji mergina (Džo) papasakoja Seligmanui savo spalvingo ir, be abejonės, aistringo gyvenimo istoriją. Istorija suskirstyta į dvi dalis. Pirmojoje dalyje išvystame „Nimfomanės“ istorijos pradžią, o antroje – absoliučią priklausomybę nuo seksualinio pasitenkinimo.
Istorija akivaizdžiai spalvinga ir aistringa, bet tuo pačiu metu ganėtinai atstumianti ir šlykšti. Viena labai gera draugė, vieną labai gražią dieną duoda nuostabų patarimą pasimetusiai merginai. Patarimo esmė – reikia permiegoti su kuo daugiau seksualinių objektų. Pagrindinei personažei Džo kyla klausimas: „O kas jeigu jis šlykštus?“. Klausimas lyg ir logiškas, bet draugė turi dar logiškesnį atsakymą – „Tada įsivaizduok ką nors kitą!“ Patarimas virsta kūnu ir klajoja per amžius, netgi užvaldo Džo. Dabar jos gyvenimas yra malonumo siekis, o dar vienas malonumas papasakoti šią išdžiūvusią istoriją pirmam sutiktam nepažystamajam gelbėtojui Seligmanui (Stellan Skargard).
„Nimfomanė“ savotiški visų galimų dydžių ir formų sekso ir geismo tyrinėjimai. Tiek mylimas, tiek šiek tiek nekenčiamas filmas siūlo padorų metodą į seksualinį prisipažinimą ir jo poveikį gyvenimui. Nors pagrindinė veikėja Džo (Stacy Martin/Charlotte Gainsbourg) niekuomet nėra tikra, ar jos požiūris į nimfomaniją yra teigiamas ar neigiamas, Seligmanui ji papasakoja pakankamai daug savo gyvenimo įžvalgų.
Šis filmas sukurtas su įprastais Triero drąsumo aspektais – demonstratyvus seksas, abortai ir taip toliau, tačiau režisierius, jau susidūręs su moterų seksualinių priklausomybių tema, nori įtikinti žiūrovus, jog jis nenaudoja jokių tipinių dalykų, skirtų pornografijos filmams. (R.Č.)
2. „KREPŠININKO DIENORAŠTIS“ (The Basketball Diaries, 1995)
Dar netapęs pasauline garsenybe (paprasčiau kalbant, iki „Titaniko“ triumfo visame pasaulyje), 1995 metais Leonardo DiCaprio suvaidino dvi realias ir dramatiškas asmenybes. Agnieszkos Holland „Visiškame užtemime“ (Total Eclipse) jis įsikūnijo į tragiško likimo poetą Arthurą Rimbaud. O režisieriaus Scotto Kalverto dramoje „Krepšininko dienoraštis“, sukurtame pagal Jimo Carrollo romaną, jis vaidina ne mažiau skaudžią žmogiškojo nuopuolio istoriją.
Šešiolikmetis Džimas Kerolas rašo eiles ir žaidžia krepšinį. Tačiau, nenorėdamas išsiskirti iš bendraamžių, jis pradeda vartoti narkotikus. Džimas ir jo draugai puikiai žino, kad iš skurdžių Niujorko kvartalų ištrūkti jiems gali padėti tik sportas. Bet pražūtingas potraukis kvaišalams daro savo. O narkotikams visada reikia pinigų. Todėl draugai ima vagiliauti. Ir, žinoma, įklimpsta dar giliau. Visus sportinės karjeros planus tenka perbraukti (neveltui paskutinių rungtynių vaizdus lydi grupės “The Doors” muzika). Netrunka ateiti ir dar liūdnesnės dienos.
Jimo Carrollo romanas, kuris sudarė šio filmo siužeto pagrindą, parašytas dar 1978 metais, ir jį ketino ekranizuoti keli garsūs kino režisieriai. Galiausiai šis projektas atiteko anksčiau reklaminius klipus kūrusiam režisieriui Scottui Kalvertui, kuris po gana vykusio debiuto („Krepšininko dienoraštis“ kainavo tik 765 tūkst. dolerių, o uždirbo virš dviejų milijonų) tesukūrė tik dar vieną filmą – kriminalinę dramą „Laukinė gauja“ (Deuces Wild, 2002), kurioje du broliai 1958-ųjų vasarą Bruklinę pabandė pasipriešinti mieste kvaišalus platinančiai gaujai.
Įdomu būtų „Krepšininko dienoraštį“ palyginti su metais anksčiau pasirodžiusiu dokumentiniu filmu „Krepšininkų svajonės“ (Hoop Dreams, 1994, rež. Steve‘as Jamesas). Beveik trijų valandų dokumentinėse „Krepšininkų svajonėse“ matome unikalų eksperimentą: beveik keturis metus į mėgėjišką 16 mm. kino juostą buvo filmuojami du Čikagos juodaodžiai sportininkai, svajojantys ištrūkti iš savo aplinkos ir prasimušti į krepšinio aukščiausią lygą. Tačiau statistika negailestinga – iš beveik pusės milijono paauglių tik maždaug 25-iems nusišypso laimė vėliau žaisti profesionalų krepšinį, o į aukščiausią lygą pavyksta patekti tik vienam.
Likimo ironija: pradžioje į kvaišalų pinkles pakliuvusio Džimo Kerolo vaidmeniui buvo patvirtintas jaunas aktorius Riveris Phoenixas (Joaquino vyresnis brolis), bet kai jis staiga mirė perdozavęs narkotikų, vaidmuo atiteko jaunajam Leonardo DiCaprio. (G.J.)
1. „REQUIEM SVAJONEI” (Requiem for a Dream, 2000)
Nors filmo „Requiem for a Dream“ oficialus IMDB reitingas yra 8,4 balo, tačiau šis šedevras tiesiog prašosi būti vertinamas tvirtu dešimtuku. Būna tokių filmų, kurie tiesiog paliečia. Nesvarbu kaip seniai juos žiūrėjai, su kokia kompanija ar kokiu paros laiku – jie tiesiog pasilieka su žiūrovu visam laikui. Būtent tokia yra drama „Requiem for a Dream“. Paliečianti ir įsimenanti ilgam.
Režisierius Darenas Aronofskis šiuo filmu pasidėjo tvirtus pamatus ir susikūrė talentingo režisieriaus vardą. Tiesa, pateikęs tokį stiprų kūrinį savo karjeros, sakykim, viduryje vėliau jis nebe taip galingai stebina žiūrovus. Tiesiog tai atvejis, kuomet yra labai sunku perspjaut patį save. Nors su „Juodąja gulbe“ režisierius vėl gana ryškiai žybtelėjo, „Requiem for a Dream“ išlieka stipriuoju šedevru.
Būrelis jaunuolių: Haris, Merijon, Taironas yra žavūs ir drąsūs, veržlūs, turintys svajonių. Jie trokšta lengvų pinigų ir nesibaigiančių malonumų. Pinigus susigalvoja užsidirbti prekiaudami narkotikais, o kaip patikimi prekeiviai jie vis po truputį paragauja savo prekės. Na, kad žinotų ar kokybišku daiktu prekiauja. Žinoma, be abejo, pripažinti, kad tai ne ragavimas, o priklausomybė nėra lengva ir visai nesinori. Dozė po dozės, švirkštas po švirkšto ir kompanijos svajonės virsta košmarais, o būdų tam sustabdyti tiesiog nebėra.
Greta viso to sukasi antraeilė siužetinė linija, kuri taip pat demonstruoja, kaip greitai priklausomybė nuo svajonių virsta košmarais. Hario mama Sara, pagyvenusi vieniša moteris gyvena labiau televizijos nei realiame pasaulyje ir vieną dieną išsipildo jos svajonė – ji pakviečiama į savo mėgiamiausios laidos filmavimą. Moteriškė užsimoja atrodyti kuo nuostabiau ir taip gauna naują priklausomybę – svorio metimą. Mesti svorį dietomis sunku, todėl tai ji bando padaryti tai radikaliais metodais. Svoris lyg ir krenta, bet kartu ritasi ir visas gyvenimas…
Režisierius meistriškai ir įtaigiai atskleidžia priklausomybių galią ir pabrėžia kokia mažytė ir trapi ta linija tarp saldžių sapnų, svajonių ir košmarų. (R.Č.)
Gediminas Jankauskas, Monika Rimaitė, Augustė Gumbytė, Toma Rotautaitė, Raminta Česnaitė
Taip pat skaitykite: TOP 10 naujausių neo-noir žanro kino filmų
