TOP 10 filmų paremtų tikrais įvykiais

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2019-10-16 11:03

Spausdinti | Komentarai

Įspūdingi kino kūriniai būna įvairių žanrų bei formų, tačiau žiūrint filmus paremtus tikrais įvykiais, kartais galima patirti tam tikrą papildomą pasitenkinimą tuo, kad apie šį pasaulį ir jame vykstantį gyvenimą sužinai kažką sukrečiančiai tikro. Nesvarbu, ar ieškote apie žmones įveikiančius milžinišku sunkumus narpliojančius nusikaltimus, ar siekį pakeisti pasaulį į vieną ar kitą pusę, jūs tarsi gaunate galimybę mesti žvilgsnį už uždangos į itin svarbius istorijos momentus. Šie filmai paima tikrus faktus ir paverčia juos pasakojimais, kurie įkvėps, nustebins, ir persekios jus ilgai po to, kai baigsite žiūrėti. Nuo Volstryto vilko” iki  Sensacijos” šiame sąraše yra vieni geriausių visų laikų filmų, pagrįstų tikromis istorijomis.

10. „Danų mergina“ (The danish girl, 2015)

Filmas pastatytas pagal Deivido Ebershofo romaną, išleistą 2000-aisiais. Subtiliai ir melancholiškai pastatytos dramos režisierius yra Tomas Huperis, dar žinomas dėl tokių darbų kaip „Vargdieniai“ ir „Karaliaus kalba“. Filme pasakojama apie vieną pirmųjų lyties keitimo operacijų pasaulyje. Nors dramoje vaizduojami įvykiai vyko prieš šimtą metų, šio filmo tema yra ne mažiau aktuali ir šiomis dienomis.

Filmo veiksmas vyksta tarpukario Europoje, kai transseksualizmas buvo vienareikšmiškai laikomas tabu ir psichine liga. Pagrindiniai filmo veikėjai — jauna talentingų dailininkų pora Gerda ir Einaras Wegeneriai. Jiedu gyvena erdviame, kiek tuštokame bute, kuris, kaip dauguma filmo scenų, yra išmargintas tobulai atkurtais kostiumais ir paveikslais. Einaras Wegeneris yra plačiai žinomas peizažų dailininkas. Jo žmona Gerda vis dar bando išsikovoti pripažinimą tapydama portretus.

 

Vieną dieną, nesulaukusi portreto modelio, Gerda savo vyrą paprašo užsidėti modelio drabužius, kad ji galėtų kuo greičiau pabaigti portretą. Tai sužadina Einaro impulsą moteriškus drabužius užsidėti vėl ir vėl. Einaras iš prigimties yra drovus. Jis nemėgsta pokylių meno galerijose, kurie, deja, yra jų darbo dalis. Filme užsimenama, kad mezgantis poros santykiams, pirmuosius, įprastai vyro, žingsnius (pirmasis pokalbis, pirmasis pasimatymas, pirmasis bučinys) žengė Gerda. Einarui atsisakius vykti į parodos atidarymą, Gerda jam pasiūlo į renginį eiti užsimaskavus moterimi. Žmona jam padeda išsirinkti tinkamus drabužius, peruką bei makiažą, taip pat pamoko moteriškos laikysenos. Jaunai porai tai savotiškas žaidimas.

Vakarėlio metu Einaras save pradeda tapatinti su įsivaizduojama Lili — mergina, kuria jis prisistatė pokylio svečiams. Po šio vakaro Gerda savo vyrą vis dažniau rasdavo apsirengusį kaip Lili. Ilgainiui, Einaras save įsivaizdavo kaip Lilį įkalintą vyro kūne. Visoms pastangoms jį „pagydyti“ nenusisekus, abu pagrindiniai veikėjai nusprendžia, kad vienintelis kelias yra eksperimentinė lyties keitimo operacija.

9. „Didelės akys“ (Big eyes, 2014)

Penkiasdešimtaisiais Margaret (akt. Amy Adams) buvo išsiskyrusi vieniša motina ir savamokslė dailininkė, įkvėpimą atradusi savo dukrelės veide. Lyg apsėsta tapydama vaikų portretus su itin išdidintomis akimis moteris, atrodo, nė nesitiki pripažinimo ir savo darbus pardavinėja pusvelčiui. Galbūt ji visą gyvenimą būtų praleidusi dirbdama baldų fabriko iliustratore, o pasaulis – pražiopsojęs japonišką animaciją menančius portretus, jei ne lemtinga Margaret pažintis su gatvės dailinku Walter Keane. Nežinia ko labiau apžavėtas – Margaret moteriškų kerų ar jos meninio talento, Walter Keane pradėjo tai, kas dabar jau vadinama „populiarumo mene fenomenu“.

Ne visai „burtoniškas“ Timo Burtono filmas paremtas dailininkės Margaret Keane biografijos motyvais. Nei fantastikos, nei specialiųjų efektų čia neišvysite, tačiau kone stebuklingas atrodo dailininkės piešiamų portretų panašumas į režisieriaus mėgiamus kurti animacinius herojus. Iš kur režisieriaus animacijai semtąsi įkvėpimo, turbūt, nepaaiškės, tačiau „Didelės akys“ filme mums bus atskleista kita, kone detektyvinė istorija.

Margaret tapybos darbų autorystė ilgą laiką laikyta paslaptyje. Visą garbę už paveikslus didelėmis akimis Walter‘is prisiima sau, tuo tarpu versdamas savo mylimąją dirbti tamsiame kambarėlyje, paslapčiomis. Mėginant šią paslaptį išsaugoti žiūrovui visu gražumu atsiskleidžia ir penkto-šešto dešimtmečių privalomo moterų kuklumo, nuolankaus paklusimo vyrui dalia, ir nuostabiai Christoph‘o Waltz‘o įkūnytas egocentriško garbetroškos Walter Keane personažas. Margaret rūpi menas savaime – tapydama ji ieško savęs ir pamažu iš vaikiškų portretų išauga; keičiantis asmenybei kinta ir moters stilius. „Kaip man tai paaiškinti?“ klausia sunerimęs Walter‘is, besiruošdamas dar vienam apsimetėliškam interviu. „Menas yra asmeniškas“ atšauna Margaret. Siužetas šiek tiek nuspėjamas, juk jau pats filmo sukūrimo faktas sufleruoja atomazgą – paslaptis bus atskleista. Tačiau beveik iki pat pabaigos žiūrovą kamuoja klausimas „kada?“. Ar teks Margaret pasimėgauti pelnyta šlove? O gal viskas paaiškės tik po dailininkės mirties?

8. „Dalaso klubas“ (Dallas Buyers Club, 2013)

Režisierius Jean – Marc Vallee pateikia netikėtai stiprią dramą „Dalaso klubas“, kuri ne tik maloniai šokiruojanti, bet ir pasižymi subtiliais meniniais nukrypimais. Visiems kažkaip reikia mirti, o režisierius pateikia keletą pasiūlymų, kaip tai padaryti. Maldos striptizo bare prilygsta atgailai prasegtu klynu, tačiau vis tik siunčiama žinutė, kad kažkas žmoguje lūžta, kai suvoki, kad gyvenimas vis tik nesitęs amžinai. Tiesa vieniems lūžis būna kardinalus ir lemtingas, kitiems tai veikiau nedidelis posūkis atnešantis tik trupinius pokyčių. Tai pagal tikrus įvykius pastatyta kino juosta, pasakojanti apie teksasietį elektriką Roną Vudrufą, paprastą darbininkų klasės amerikietį, kuris stojo į kovą su medicinos įstaigomis ir farmacininkų kompanijomis.

Ronas, palaidą ir nerūpestingą gyvenimą propaguojantis skeleto išvaizdos vyras, sužino, kad serga AIDS. Vyrui išpranašaujama, kad užbaigti savo gyvenimo reikalus jis turi apie 30 dienų. Naujiena akivaizdžiai ne iš maloniausių. Tiesą pasakius Roną diagnozė labiau žeidžia, nei gąsdina. Juk jis ne pederastas! Vienok, vyras greitai pergyvena visas būdingas reakcijas į graudinančią ir bauginančią diagnozę. Natūraliai Ronas pirmiausiai patiria šoką, vėliau sėkmingai voliojasi neigimo fazėje, po kurios atskuba pyktis bei šiokia tokia depresija. Galiausiai pasirodo susitaikymas. Tačiau čia susitaikymas ne kažkoks pasyvus dalykas. Infekuotasis ima realių veiksmų, kurie galėtų padėti ne tik jam, bet ir panašaus likimo vargšeliams.

„Dalaso klubas“ pasakoja apie laikus, kai JAV dar buvo draudžiami ŽIV numalšinti galintys vaistai, o šalis vis ieškojo būdų pažaboti šį virusą, Ronas, tiek legaliais, tiek nelegaliais būdais ieškojo nekenksmingų, virusą nugalėti galinčių alternatyvų. Atradęs tokias alternatyvas jis įkūrė „pirkėjų klubą“, kurio pagalba rastais neišbandytais ir nepatvirtintais vaistais dalijosi su kitais, nešiojančiais tą patį virusą.

7. „Sensacija“ (Spotlight, 2015)

Jau pripratome prie Lietuvoje žiniasklaidos aprašomų garsių politinių skandalų ar įvardintų aukščiausio rango politikų, dėl kurių konkrečios veiklos valstybei padaryta didelė žala, tačiau kaltininkams nė plaukas nuo galvos nėra nukritęs. O jau apie susikompromitavusių valdininkų savanorišką atsistatydinimą nėra ką nė kalbėti. Kas kita – Amerika, kurioje po panašių publikacijų jau kitą dieną taptum politiniu lavonu. Taip 1974 metais atsitiko JAV prezidentui Richardui Nixonui, įsivėlusiam į garsiąją Votergeito bylą. Du apsukrūs laikraščio „The Washington Post“ žurnalistai Bobas Woodwardas ir Carlas Bernsteinas savarankiškai tyrė prezidentinės rinkimų kampanijos machinacijas ir gavo akivaizdžius prezidento kaltės įrodymus. To pakako, kad Baltųjų rūmų šeimininkas išlėktų iš savo rezidencijos nepasibaigus kadencijai.

Amerikiečiai mėgsta panašias istorijas, nes jiems už tiesą kovojantys žurnalistai nuo senų laikų yra tikri superdidvyriai. O spaudos laisvė, kaip žinia, šioje šalyje yra nekvestionuojama vertybė, prieš kurią bejėgiai net prezidentai.

Vaidybinis filmas „Sensacija“, sukurtas pagal tikrus įvykius, nukelia į 2002-uosius, kai Amerikos visuomenę sukrėtė vaikus tvirkinančių kunigų skandalas. Ilgiau nei metus trukęs tyrimas iki pamatų supurtė vieną stabiliausių pasaulio organizacijų – Bažnyčią, o žurnalistams pelnė Pulitzerio premiją. 2002-aisiais Amerika dar nebuvo atsigavusi po šoko, patirto prieš metus rugsėjo vienuoliktąją. O Masačiusetso valstijoje esančio Bostono miesto žurnalistiniais tyrimais garsėjančio amerikiečių dienraščio „The Boston Globe“ redakciją pasiekia protu nesuvokiama žinia – vietinėje arkivyskupijoje net keli kunigai įtariami vaikų tvirkinimu. Bažnyčios atstovai šią informaciją kategoriškai neigia. Naujiena tokia baisi, kad, regis, niekas nenori ja patikėti.

Laikraščio tyrimo skyriuje ir be to vyrauja prastos nuotaikos. Neseniai pasikeitus vadovybei darbuotojų ateities perspektyvos neaiškios. O ir temų, kurios galėtų pagerinti stagnacijos apimtą leidinį, nesimato. Beveik atsitiktinai naujojo redaktoriaus Marčio Barono ( Lievas Schreiberis) aptikta sensacija žada staigų proveržį, bet kelias link tiesos bus ilgas ir painus. Nes skandalo aukos ir liudininkai nenori kalbėti: aukoms skaudu prisiminti savo kančias ir pažeminimą, tylos siena atsitveria ir Bažnyčios tarnai, o jiems talkina patyrusių advokatų armija. Tačiau tiesa triumfavo: būtent po šio skandalo Katalikų Bažnyčia pagaliau oficialiai pripažino, jog ne visi Dievo tarnai – be nuodėmės.

6. „Plėšikai“(The Highwaymen, 2019)

Ko gero, joks kitas žanras Amerikoje nepatyrė tokių transformacijų, kaip kinas apie gangsterius. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Didžiosios ekonominės depresijos pagimdytuose filmuose gangsteriu pramintas ir elegantiškai pasipuošęs banditas iš karto tapo bene svarbiausiu JAV kino herojumi, užtemdęs kitus amerikietiškos mitologijos personažus.

Liaudies palaikymą turėjo ir garsi trečiojo dešimtmečio plėšikų porelė Boni Parker ir Klaidas Berou, daug kartų atgiję kino ir TV filmuose. Šiemet jų galeriją papildė dar vienas kompanijos „Netflix” kriminalinis trileris „Plėšikai“ (angl. The Highwaymen). Nuo ankstesnių filmų apie garsią kriminalinę porelę šis skiriasi tuo, kad pagrindinis dėmesys čia skiriamas ne romantine aureole kino dėka papuoštiems plėšikams, o juos medžiojantiems Teksaso reindžeriams Frankui Hameriui ir Maniui Gaultui. Kitaip ir negalėjo būti, juk juos suvaidino Kevinas Costneris ir Woody Harrelsonas, patys ne kartą vaidinę ir gangsterius, ir policininkus.

1967-aisiais metais JAV kino ekranuose pasirodė režisieriaus Arthuro Penno filmas „Boni ir Klaidas“, ženklinęs „naujojo Holivudo“ pradžią ir atsiliepęs į anuometinius raginimus amerikiečių kinui komerciškai ir estetiškai atsinaujinti. Iš pradžių kai kurie Amerikos kritikai atmetė „Boni ir Klaidą“ kaip įžūlų kriminalinį filmą dėl pernelyg detalaus smurto scenų vaizdavimo. Anot knygos „1001 filmas, kuriuos privalai pamatyti per savo gyvenimą“ (liet. leidimas 2007 m.) autorių, „ankstesnių metų filmuose taip pat buvo vaizduojamos žiaurumo scenos, bet tai buvo pirmas Holivudo filmas, privertęs žiūrovą pajusti panašių siaubo scenų patrauklumą“.

Filmas „Boni ir Klaidas“ tąsyk išprovokavo naują retro filmų bangą, o pagrindinių vaidmenų atlikėjai Faye Dunaway bei Warrenas Beatty stulbinamai išpopuliarėjo ir jų nuotraukos ėmė puošti ne tik kino žurnalus, bet ir madų katalogus. Filmas buvo reklamuojamas tokiais tekstais: „Klaidas buvo gaujos lyderis. Boni rašė eilėraščius. Klaido brolis Bakas mėgo pasakoti nepadorius anekdotus ir visada nešiojo fotoaparatą. Jo žmona Blanša buvo pastoriaus dukra ir užsikimšdavo ausis, kai kas nors pradėdavo šaudyti. Dar vienas gaujos narys buvo įsimylėjęs kino žvaigždę Myrną Loy ir ant krūtinės buvo išsitatuiravęs paukštį. Sekmadienio vakarais visi klausėsi Edžio Cantoro dainų. Viso jie nužudė 18 žmonių. Tai buvo pati keisčiausia pasmerkta gauja, apie kurią jūs kada nors esate girdėję“. Jau vien skaitant tokį sinopsį susidaro įspūdis, kad žmogžudžiai pavaizduoti kaip simpatijos ir užuojautos verti bedvasės kapitalistinės visuomenės aukos.

Visai kitokie akcentus regime naujajame filme „Plėšikai“. Kad nebus jokio nusikaltėlių romantizavimo, aišku nuo pirmųjų kadrų. Po dar vieno Boni ir Klaido įvykdyto brutalaus nusikaltimo, gubernatorė (Kathy Bates) kaip mat nutildo reporterį, prilyginusi banditus Robinui Hudui: „Argi Robinas Hudas galėtų nušauti paprastą degalinės darbuotoją dėl keturių dolerių?“.

Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad ir nusikaltėlių medžiotojai visai nepanašūs į tradicinius teisingumo karius. Svarbiai misijai pasikviesti buvę Teksaso reindžeriai Frankas Hameris ir Manis Gaultas jau seniai nebeprimena tų šaunuolių, apie kurių žygius legendas girdėjo net maži vaikai. Frenkas jau daug metų dirba naftos bendrovėje apsauginiu, o Manis dykaduoniauja savo nuošalioje rančoje ir kaip įmanydamas kratosi pagundoms išgerti. Kadangi Teksaso reindžerių organizacija oficialiai panaikinta (dėl valdžią ėmusio gąsdinti pernelyg didelio ginkluotų būrių savarankiškumo), Frenkas ir Manis kartu su ypatingais įgaliojimais gauna ir naujas specialaus kelių patrulio pareigūnų pareigas.

Nors abu sekliai seniai atprato šaudyti ir nebegali lakstyti taip greitai, kaip anksčiau, tačiau praeityje įgyti pėdsekių įgūdžiai niekur nedingo. Nors „reindžerius“ nuolat pašiepia iš paskos sekantys FTB agentai, nesunku numatyti, kad visai ne šie savimi besididžiuojantys „profesionalai“, o pavargusių didvyrių porelė atliks svarbiausius darbus, likviduojant pavojingus banditus.


5. „Vaizduotės žaidimas” (The imitation game, 2014)

Režisieriaus Morten Tyldum istorinė drama, sukurta remiantis britų matematiko, kriptografo Alano Turingo biografija. Alanas padėjo britų vyriausybei kovoje su naciais Antrojo pasaulinio karo metu – sukūrė aparatą, nulaužusį vokiečių mašinos Enigma kodus. Filmas, atkūręs ne tik istoriškai svarbius įvykius, bet ir jautrią genijaus istoriją sulaukė didelio pasisekimo.

„Vaizduotės žaidimas” prasideda Alano Turingo (akt. Benedict Cumberbatch) dramatiškais vaikystės prisiminimais, kurie leidžia įsigilinti į jo asmenybę bei kontekstą, kuriame genijus augo, motyvus, paskatinusius tapti tuo, kuo tapo; užmezgamas asmeniškas ryšys su žiūrovu. Visų engiamas berniukas, tikras patyčių, nepakantumo objektas teturėjo vieną draugą – Kristoferį, besidomintį kriptografija. Alanas jautė ne vien draugystę, tačiau šį tą daugiau, šį tą romantiško. Ligai pasiglemžus Kristoferio gyvybę, Turingas liko vienui vienas ir pasinėrė į draugo hobį kriptografiją, kuri tapo visu jo gyvenimu, nulėmė ateitį. Suaugęs Alanas neturi bendravimo įgūdžių, gyvena atsiskyręs, atrodo neprisitaikęs, neužtikrintas. Vaikystės bei paauglystės patirtys, o kartu nepilnavertiškumas dėl netradicinės orientacijos, kuri tuo laikmečiu traktuota iškrypimu, tarsi izoliavo jį nuo visuomenės. Alanas turėjo tiesą apie save laikyti paslaptyje, antraip patektų į kalėjimą ar būtų nubaustas kitu būdu. Vaizduojamas nelaimingo, neatrasto, bet labai kilnaus žmogaus pasaulis, atskleidžiama homofobiškos visuomenės problema.

Paskirtas  į kriptografų, dirbančių Britanijos vyriausybei, komandą, Turingas joje sutiktas nepalankiai. Nepaisant skeptiško požiūrio į Alaną, kuo mažiau iš jo tikėtasi, tuo  daugiau nuostabos sukels bendradarbiams pasakojimo eigoje. Jis turi mašinos, nulaušiančios nacių Enigmą, idėją. Nesulaukęs itin didelio susidomėjimo ar palaikymo, darbuojasi prie šio projekto,kurį vadina Kristoferiu, nuošaliai nuo kolegų, vienas. Laiškas ministrui, įtarinėjimas turint šnipą komandoje ir kiti istorijos vingiai nepaliauja žadinti jau ir taip didelio susidomėjimo kino juosta ir kartu parodo vis kitokių Alano asmenybės pusių.

Naujų spalvų pasakojimui suteikia prie komandos prisijungusi moteris, vardu Džoana Klark (akt. Keira Knightley). Ji – dar vienas žmogus, į kurį nedėta pernelyg daug vilčių. Tarp judviejų su Alanu užsimezga šiltas, nuoširdus bendravimas, vyras tampa gyvesnis, jeigu galima taip pavadinti jo permainą. Kiekvienam žmogui svarbu palaikymas, o naujoji kolegė – bene vienintelė tikinti Alanu, remianti jo projektą.  Pakitusi atmosfera įneša į istoriją intrigos, verčia spėlioti kaip rutuliosis santykiai su Džoana. Tuo pačiu žvelgiama į šias dvi skirtingas asmenybes atskirai, analizuojama jų mąstysena, požiūris į kitus žmones bei sąlygas pasaulyje apskritai. Filme džiaugsmą keičia neviltis, atvirumą – užsisklendimas, tikėjimą – nusivylimas visai kaip ir realybėje. Greta žmogiškųjų santykių eina kita siužeto linija – istorinė. Filmas kupinas karo vaizdų, tragizmo, žiūrovas skatinamas įsijausti į gyvybės trapumą, laikinumą, patirti nuolatinio pavojaus, nežinomybės nuotaiką, neatsiejamą nuo tuometinio laikmečio žmogaus. Visa tai dar ryškiau parodo, kokį reikšmingą darbą stengiasi atlikti kriptografų komanda su Alanu priešakyje, kokia atsakomybė slegia jų pečius ir kiek vilčių sudėta į bendrą tikslą. Nors filmo baigtis numanoma nuo pat pradžių, pasakojimas be perstojo išlieka įtraukiantis, jautrus, nenuobodus; priverčia jaudintis kartu su herojais ir išgyventi kartu su jais ne vieną svarbų momentą.

4. „Neliečiamieji“ (The Intouchables, 2011)

Neliečiamieji – tai tikra istorija paremtas režisierių dueto Eric Toledano ir Olivier Nakache meninis filmas. Ši drama buvo apdovanota publikos simpatijų prizu tarptautiniame Tokijo festivalyje. Per tris mėnesius tapo lankomiausiu filmu Prancūzijoje.

Prancūzų režisierių standartus laužantis, prikaustantis prie ekrano, lengvas, leidžiantis atsipalaiduoti, filmas.

Milijonierius Filipas (Francois Cluzet) susižeidė skraidydamas parasparniu ir tapo priklausomas nuo kitų. Jis yra paralyžiuotas iki kaklo ir gali tik kalbėti, matyti, girdėti bei sukioti galvą. Polėkio nestokojantis jaunas imigrantas Drisas (Omar Sy) ką tik atliko bausmę kalėjime už smulkias vagystes ir ieško naujų nuotykių. Nuo kaklo iki kojų paralyžiuotas aristokratas pasisamdo linksmų plaučių Paryžiaus priemiesčio vaikiną, visai netinkamą būti asmeniniu slaugytoju. Dviejų skirtingų vyrų likimai susipina visam gyvenimui, kurį kiekvienas iš jų supranta savotiškai.

Labai aiškiai parodytas dviejų, visiškai skirtingų žmonių gyvenimo suvokimas. Drisas – gatvės vaikinukas, pirmą kartą susiduria su neįgaliu žmogumi, kuriuo reikia rūpintis. Tačiau laikui bėgant, jam tai visai pradeda patikti.  Filipas – išoriškai labai niūrus ir rimtas, jaučia, kad jo slaugytojas gali būti geras žmogus, todėl suteikia progą ištaisyti praeityje padarytas klaidas ir pasirenka būtent jį.

Driso jaunatviška energija, neapsimestinis nuoširdumas ir net tiesmukiškumas bendraujant su Filipu tarsi įneša naują įkvėpimą į paralyžuotojo gyvenimą. Netikėti atradimai, skirtingi požiūriai vyrus suartina ir pakeičia jų pačių gyvenimus. Prikaustytas prie invalido vežimėlio Filipas ir jo energingasis pagalbininkas Drisas iškeičia Vivaldi simfonijas į hip hopo melodijas, paveikslų tapybą – į automobilių lenktynes su policija Paryžiaus gatvėmis, mandagų bendravimą – į nešvankius keiksmažodžius, prabangius kostiumus – į sportines kelnes. Jie pereis ugnį ir vandenį, kol užsigrūdins nuoširdžiai, unikaliai, harmoningai draugystei, besitęsiančiai iki šiol.

3. „12 metų vergovės“ (12 years a Slave, 2014)

Styvo Makvyno filmas 2014-aisiais nominuotas devyniems “Oskarams”, gavo tris iš jų, tame tarpe ir kaip geriausias 2013-ųjų filmas. Juota skirta tiems, kurie nori paragauti psichologiškai stipraus kino su tobula aktorių vaidyba, nepriekaištingu scenarijumi bei nemažiau gražiai perteiktais to meto vaizdais ir idealiai filmui tinkančiu garso takeliu.

Filmo pradžia, iš pirmo žvilgsnio, gali priminti kažkokį tai neaiškų trumpų epizodų kratinį, kuris nežada nieko gero. Trumpi epizodai trunkantys vos kelias sekundes iš tiesų savyje turi kiek daugiau nei mūsų akys mato iš karto. Pradžia, tarsi filmo pavadinimo pratęsimas ir papildymas, kuriuo aiškiai pasakoma, apie ką ši istorinė bei biografinė drama pasakos. Kad tik pradėję žiūrėti filmą nepamanytumėt kad teks sukti galvą ir bandyti sujungti atskirus įvykius, kad teks įtemptai gilintis į detales, galiu Jus nuraminti – to nebus. Režisierius kur kas daugiau dėmesio skiria kiekvieno veikėjo vidiniams išgyvenimams bei charakteriams atskleisti. Taip pat nepamiršdamas svarbiausios, šio filmo misijos – parodyti to meto realijas be pagražinimų.

Ypatingas dėmesys skiriamas pagrindiniam herojui – Solomonui, kadangi  šiame filme pasakojama jo istorija, o gal tiksliau reikėtų sakyti jo didžioji gyvenimo tragedija.  Solomonas Norkutas  XIX a. gyvenęs laisvas pilietis, talentingas smuikininkas turėjęs ramų, šeimyninį gyvenimą su žmona, sūnumi ir dukra Niujorko valstijoje, Saratogos miestelyje. Kol vieną dieną negavo netikėto pasiūlymo dirbti su keliaujančia cirko trupe, kuri iš tiesų tebuvo priedanga.  Jis vieną rytą atsibunda kažkokiame rūsy, surakintas grandinėmis, nors jo paskutinis prisiminimas greičiausiai yra smagus vakaras su tais pačiais dviem vyrais, kurie jį pakvietė į cirko trupę, o po to kaip jau supratote pardavė vergijon.

Po gausybės patirtų nuotykių Solomonas Nortonoas atsiduria brutalaus baltaodžio, nekenčiančio ir žiauriai besielgiančio su savo vergais ūkyje. Scenos Epso ūkyje sudaro didžiąją ir svarbiausią filmo dalį, per jas režisieriui geriausiai pavyksta perteikti tikrą vergo ir jo šeimininko santykį, tikrą ir nepagražintą vergų dalią anuomet. Negana to, vaidybinė komanda tiesiog tobulai perteikia patiriamas kančias bei išgyvenimus, kad akimirkomis gali pasijusti, tarsi pats tai išgyventum arba tai vyktų ne prieš šimtus metų, bet šiomis dienomis. Ypatingą ir turbūt didžiausią įspūdį palieka filmo antroje pusėje rodoma bausmės scena.

Bene septynias minutes trunkantis įtampos pripildytas kadras, kuriame Solomonas, vergvaldys Epsas, vergė Pecė, Epso žmona suvaidina nė vieno abejingo nepalikusią sceną. Šį kadrą lydi daug įtampos, netgi savotiškos baimės, dėl Epso numylėtosios vergės Pecės likimo bei kitų veikėjų. Scenoje persipina įvairūs jausmai: žiaurumas ir kančia, absurdiškumas ir bejėgiškumas, sielvartas dėl kito ir neišmatuojama neteisybė. Tačiau šią sceną  žiūrėti nepakeliamai sunku, bet tuo pat metu ir negali sustoti žiūrėjus, kad suvoktum istorijos tikrumą ir autentiškumą bei nors maža dalele išgyventum, ką išgyveno prieš šimtmečius gyvenę žmonės, kad pervertintumėm, tai ką turim šiandien ir ko pasiekėm per tuos ilgus metus. Apskritai visas filmas kelia daug probleminių klausimų, kurie aktualūs ir nūdienoj.

2. „Volstryto vilkas“ (angl. The wolf of Wall Street, 2013)

Martin`o Scorese`es kūrinys pasakoja tikrą Jordon`o Belfort`o (akt. Leonardo Dicaprio) gyvenimo istoriją. Tai istorija apie jauną Volstryto vertybinių popierių maklerį, apie jo pakilimus bei nuosmukius, ir apie nepavykusią amerikietišką svajonę.

Jordon`as Belfort`as savo pirmąjį darbą Volstryte gavo būdamas 21-nerių metų. Tuometinis jo vadovas Mark`as Hanna`as (Matthew McConaughey) Volstryto naujokui atskleidė paslaptį kaip išsilaikyti bei tapti sėkmingu šiame aršiame bei konkurencingame finansų pasaulyje. Trumpoje, bet nuostabiai suvaidintoje scenoje Matthew McConaughey, visus nuopelnus už sėkmę Volstryte atiduoda narkotikams, seksui bei alkoholiui.

Vos pradėjęs dirbti Volstryte jaunasis Belfort`as iškarto įsimyli savo darbą ir šis jam puikiai sekasi. Pagaliau įgijęs licenziją dirbti su vertybiniais popieriais Belfort`as svajoja apie greitą praturtėjimą. Tačiau po skandalingai pagarsėjusio „juodojo pirmadienio“ 1987 metais, kuomet staigiai nuvertėjo viso pasaulio biržos akcijos, Jordon`as Belfortas netenka darbo. Netrukus jo pirmoji žmona jį įkalba įsidarbinti kompanijoje, kuri pardavinėja mažos vertės akcijas, o pelnas už kiekvieną parduotą akciją siekia net 50%. Jau turintis darbo Volstryte patirties Belfort`as iš karto tampa mažos įmonės žvaigžde parduodamas daugiausiai akcijų ir susikraudamas didžiausią pelną.

Belfortas, per kelerius metus be jokios sąžinės graužaties, sukčiaudamas susikrovė pavydėtinus turtus. Jo įmonė, išsiplėtė nuo 25 darbuotojų iki Volstryto imperijos su šimtais darbuotojų. Pinigų jaunasis makleris turėjo tiek, jog tikrąją to žodžio prasme nežinojo ką su jais veikti. Didžiąją jų dalį išleisdavo nerūpestingam gyvenimo būdui. Besaikis narkotikų vartojimas, prabangūs vakarėliai, jachtos, alkoholis, moterys ir dar daugiau narkotiku, toks buvo Volstyrto vilko gyvenimas iki kol jo veikla nesusidomėjo FTB agentai.

1. „Žalioji knyga“ (Green Book, 2018)

 „Žalios knygos“ naudai byloja ir autorių sugebėjimas rimtas problemas pateikti žaismingomis intonacijomis, ir tradicinio „kelio kino“ struktūra, ir subtilus reveransas politinio korektiškumo pusėn, ir tikra, o ne iš piršto išlaužta istorija, ir dramaturgiškai motyvuotas bei puikiai suvaidintas antagonistų duetas, prasidedantis abipusiu nepasitikėjimu, o pasibaigiantis tvirta vyriška draugystę.

Yra ir dar vienas malonus siurprizas: „Žaliąją knygą“ režisavo Peteris Farrelly, anksčiau drauge su broliu Bobby‘iu tarsi blynus kepęs komedijas, pavadintas vulgaraus humoro etalonais („Bukas ir bukesnis“, „Pakvaišę dėl Meres“, „Aš, kitas aš ir Irena“ ir pan.). Sūnaus paklydėlio sugrįžimas prie rimtesnių vertybių senamadiškoms tradicijoms ištikimoje šalyje taip pat nusipelno paskatinimo.

Žalioji knyga“ pasakoja realią istoriją vykusią 1962-aisiais Niujorke, kur keistomis aplinkybėmis susipažino dvi visiškai priešingos asmenybės – talentingas juodaodis pianistas Donas Širlis ir netašytas italų kilmės amerikietis Tonis Valelonga, dirbęs apsaugininku Bronkso klube „Kopakabana“. Labiau nepanašių vienas į kitą žmonių reikėtų ilgai ieškoti, ir jųdviejų keliai vargu ar būtų kada nors susikirtę (nebent labai nemaloniomis aplinkybėmis, nes Tonis yra savo pažiūrų neslepiantis rasistas). Bet klubą uždarius Toniui iškyla grėsmė sugrįžti prie šiukšles vežiojančio sunkvežimio vairo, ir kaip tik tada vyrukui pasiūloma tapti asmeniniu įžymybės vairuotoju.

Tonis – beveik neužsičiaupiantis plepys, dėl ko ir gavęs „Lūpos“ pravardę. Pagrindinis gi Tonio ginklas – tai jokių tabu nepripažįstantis liežuvis, bet, kai pritrūksta žodinių argumentų, karštakošis plepys gali lengvai ir kumščius į darbą paleisti. Visai kitokios stichijos atstovas yra Jamaikoje gimęs Donas, kuris kuria ir virtuoziškai atlieka muziką, laisvai kalba aštuoniomis kalbomis, yra tikras elegancijos bei etiketo įsikūnijimas ir pirmas juodaodis, mokęsis Leningrado konservatorijoje bei pelnęs paties Igorio Stravinskio pagyrų.

Toks kontrastingas duetas jau savaime yra įdomus, galima tik prognozuoti, kokias „chemines reakcijas“ sukels spalvingų antagonistų ilgas būvimas drauge. Keistai porelės laukia du mėnesius truksianti kelionė per pietines Amerikos valstijas. Pradžioje norisi pritarti Tonio žmonai Doloresai (Linda Cardellini), kuri sako vyrui: „Tu gi su juo ir savaitės nepratempsi“. Tačiau nuostaba laukia ir žiūrovų, ir pačios Doloresos, kai ji pradės gauti iš vyro gražius laiškus – patį ryškiausią įrodymą, kad storžievis mušeika stebuklingai pasikeitė.

Gediminas Jankauskas, Mindaugas Maželis, Vaiva Rykštaitė, Raminta Česnaitė, Martynas Žiūrys, Toma Rotautaitė, Vasarė Tarutytė, Ieva Pašiūnaitė

Taip pat skaitykite: 42 filmai, kurių pajamos perkopė 1 milijardo JAV dolerių ribą

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt