Filmo "Léon" (1994) kadras

Charakterizuodami kai kuriuos filmus kino kritikai seniai naudoja tokius apibrėžimus kaip „kelio filmas“ arba „buddy movie“. Kartais abi šios sąvokos gali būti greta vienoje recenzijoje (taip atsitiko KŽ „Žaliosios knygos“ apžvalgoje), kai rašoma apie filmą, kuriame didelę laiko (ir siužeto) dalį užima filmo herojų kelionė abstrakčiai kalbant „iš taško A į tašką B – tada terminas „kelio filmas“ yra ir tikslus ir logiškas. Jeigu kelionėje matome draugus arba kelionės vargų suartintus ir net susidraugavusius herojus, turime kaip tik tai, ką amerikiečiai ir vadina „buddy movie“ (filmai apie bičiulius).

Pristatome 10 filmų, pasakojančių apie draugystes. Toli gražu ne visada tai bus sentimentalios ir gerai pasibaigiančios istorijos. Nes kartais būna taip, kaip sakoma Šv. Rašte: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jono Evangelija, 15,12-17). (G.J.)

 10. „LEONAS“ (Léon, 1994)

Šis filmas išgarsino visame pasaulyje prancūzų režisierių Luc’ą Bessoną anksčiau nei jo „Penktasis lementas“, o aktorius Jeanas Reno akimirksniu tapo tarptautine žvaigžde, kurią mielai kviečia Holivudo kino kūrėjai. Jo suvaidintas profesionalus žudikas Leonas labai skyrėsi nuo kitų šio amato specialistų. Atvykęs į Niujorką iš Sicilijos, Leonas yra visiškai vienas kaip tigras džiunglių tankmėje. Jis neturi draugų, rūpinasi tik gėlėmis, mėgsta pieną ir klasikinius filmus, nemoka skaityti ir rašyti, bet savo amatą išmano tobulai. Namai jam visuomet buvo saugi užuovėja, bet kartą jos ramybę sudrumstė ginkluoti niekšai.

Tylenio Leono akivaizdoje korumpuoto policininko Stensfildo (Gary Oldmanas) bičiuliai išžudė dvylikametės Matildos šeimą. Leonui pavyko mergaitę išgelbėti. Mergaitė žino, kas surengė skerdynes jos namuose, todėl pati kuo greičiau nori tapti žudike ir atkeršyti.

Aiškiai orientuodamasis į tarptautinę auditoriją Lucas Bessonas „Leoną“ kūrė anglų kalba ir nemažai scenų nufilmavo Niujorko kvartaluose. Amerikietiškų akcentų filme labai daug. Čia ir scenos su mažąja Matilda, kuriose mergaitė, norėdama pralinksminti savo paniurėlį globėją jam vaizduoja tai Chapliną, tai Marilyn Monroe, tai miuziklų žvaigždę šokėją Gene‘ą Kelly. O ir pati siužetinė schema – suaugusio žmogaus ir vaiko kelionė per Ameriką – nesuskaičiuojamą daugybę kartų naudota pačių amerikiečių filmuose (nuo Peterio Bogdanovichiaus „Popierinio mėnulio“ iki Johno Cassaveteso „Glorijos“): šią tradiciją Lucas Bessonas puikiai žino (ir panašius filmus, matomai, mėgsta), todėl sugalvoja savo originalų motyvą. Dar klausimas – kas jo bastūnų porelėje yra labiau suaugęs – naivumo ir vaikiškos sielos įsikūnijimas Leonas ar anksti subrendusi ir gyvenimo negandų užgrūdinta dvylikametė Matilda? (Natalie Portman po šio nuostabaus debiuto tapo ryškia tarptautinio kino žvaigžde).

Britų aktorius Gary Oldmanas suvaidino tikrą pabaisą – jo korumpuotas policininkas Stensfildas yra sadistas, maniakas ir narkomanas. Dar vieną – šį kartą tarpgalaktinį – piktadarį aktorius suvaidino „Penktajame elemente“: čia kosmoso valdovas Zorgas atrodo kaip groteskiškas komikso personažas, totalaus blogio karikatūra.

Nors daug žiaurių scenų talpinantis filmas yra kriminalinis veiksmo trileris, režisierius įsigudrina praplėsti jo turinį kitomis temomis – draugystės, meilės, šeimos. O Jeano Reno suvaidintas samdomas žudikas aktoriaus charizmos dėka tampa vienu įsimintiniausiu kriminalinio kino personažu: kartą pamatęs niekada nepamirši jo figūros ir eisenos, megztos kepuraitės ir apvalių juodų akinių, baletui būdingų judesių grakštumo profesinės veiklos scenose, meilės gėlėms vazonuose ir įpročio gerti pieną.

Filmo scenarijų galima atskiromis scenomis pateikti kaip pavyzdį būsimiesiems scenaristams. Kaip ir mokėjimo tiksliais lakoniškais štrichais charakterizuoti personažų esmę.  Kaip puikų pavyzdį pateiksiu trumpą Leono ir Matildos dialogą:

– Tau reikia subręsti.

– Aš jau subrendusi. Dabar jau pradėjau senti.

– O aš atvirkščiai. Aš jau pakankamai senas. Ir man pats laikas subręsti.

9. „LIK SU MANIMI“ (Stand by Me, 1986)

Tie, kurie įprato „Siaubų karaliumi“ pravardžiuojamo Stepheno Kingo vardą tapatinti su zombiais, vilkolakiais, vampyrais ir kitokiomis pragaro išperomis, gali net nepagalvoti, kad filmas „Lik su manimi“ sukurtas pagal šio rašytojo kūrinį.

Pagal Stepheno Kingo romaną režisierius Robas Reineris sukūrė tikrą psichologinio trilerio šedevrą „Mizerė“ (Misery, 1990 ), o kūrybinio kelio pradžioje buvo pasirinkęs šio rašytojo apsakymą „Kūnas“ (The Body, parašytą 1982 metais) ir pagal jį susuko puikų filmą „Lik su manimi“.

Tai geras pavyzdys, kaip S. Kingas randa siaubingus siužetus ne fantastikos platybėse, bet banalioje kasdienybėje. Kaip pavyzdžiui, kūriniuose apie klouną, terorizuojantį vaikus taip, kad jie visą gyvenimą paskui nešioja savyje gilią psichologinę traumą (romanas „Tai“ ir jo ekranizacijos)

Panašią istoriją pasakoja ir „Lik su manimi“. Tai dalinai autobiografinis filmas (rašytojas neslepia, kad siaubingų istorijų pasakojimas jam pačiam leidžia išsivaduoti nuo vidinių demonų), atkuriantis dabar jau beveik šešiasdešimties metų senumo įvykius (S. Kingui tada buvo dvylika metų).

1959-aisiais mažame Oregono valstybės miestelyje jaunuolis Gordis (Wilas Wheatonas) kartu su trimis draugais Krisu (Riveris Phoenix’as), Tedžiu (Corey Feldmanas) ir Vernu (Jerry O’Connellas) iškeliauja ieškoti neva traukinio suvažinėto berniuko kūno.

Rašytojai ir filmų kūrėjai mėgsta siužetus apie tą kiekvieno žmogaus gyvenimo laikotarpį, kai baigiasi laiminga vaikystė ir tenka žengti į visai nepažįstamą ir dažniausiai bauginantį suaugusiųjų pasaulį, kuriame sprendimus reikės daryti pačiam.

Režisieriui Robui Reineriui puikiai pavyko perteikti tą laimingą pasaulį, kai viskas dar atrodo panašu į stebuklinę pasaką ir kiekviena diena žada vis kokį nors naują atradimą, o vaikiška draugystė, regis, tęsis amžinai.

Kažkas iš literatų labai tiksliai šį trumpą laikotarpį yra pavadinęs „paskutinėmis rojaus dienomis“.

Vienas šio filmo herojų užaugęs taps rašytoju, kuris dažnai prisimins tai, kas jam ir draugams atsitiko tomis „paskutinėmis rojaus dienomis“.

Knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ randame tokį „Lik su manimi“ aprašymą: „Pasakojimas apie draugystę, perduotas jau suaugusio, Gordžio, nufilmuotas nuostabių peizažų fone. „Lik su manimi“ nepaprastai tiksliai perteikia vaikišką baimę, žaidimus, apmąstymus, madingas frazes, svarstymus (Mikis – peliukas, Donaldas – ančiukas, Plutas – šuo. O kas tas Gufis?) ir berniukiškas paslaptis. Paaugęs Kieferio Sutherlando Eisas verčia susimąstyti, kokiais šie berniukai galėtų tapti suaugę. Jauni aktoriai suvaidino puikiai“.

O JAV kino almanachas „Video Movie Guide“ apie šį filmą parašė „Jūs garantuotai patirsite tai, kas padės jums jausti šilumą šaltomis žiemos dienomis“ (filmas JAV ekranuose startavo 1986-ųjų lapkričio pabaigoje. (G.J.)

8. „TOBULYBĖ“ (Flawless, 1999)

Šį filmą verta žiūrėti visų pirma dėl pagrindinius vaidmenis vaidinančių aktorių. Roberto De Niro persikūnijimo galimybės žinomos dar nuo tų laikų, kai jis jis vaidino M. Scorsese‘s filmuose „Bjaurios gatvės“, „Taksistas“, „Niujorkas, Niujorkas“ ar „Įsiutęs bulius“.

Puikiu šio kino virtuozo partneriu režisieriaus Joelio Schumacherio filme „Tobulybė“ tapo taip pat neeiliniu talentų žiūrovus stebinęs Philipas Seymouras Hoffmanas (1967-2014), deja anksti iš pasitraukęs gyvenimo (oficiali mirties priežastis – narkotikų perdozavimas). Aktoriaus artimiesiems tai nebuvo visai netikėta žinia – jis jau gydėsi nuo priklausomybės, bet žalingas kvaišalų potraukis nugalėjo.

Į triukšmingą „žvaigždžių sistemą“ orientuotame Holivude (ar privalomose spaudos konferencijose bei filmų reklaminėse kampanijose) aktorius visada jautėsi nejaukiai. Užtai pilnai atsiskleisdavo prieš kino kamerą.

Net tuose filmuose, kur jis pasirodydavo epizoduose, žiūrovai spėdavo įsidėmėti lakoniškais, bet taikliais potėpiais pavaizduotus subjektus, o kritikai už šiuos etiudus aktorių vadino atrojo plano genijumi. Kai atėjo pagrindinių vaidmenų metas, Ph. S. Hoffmano lyderystė tapo dar akivaizdesnė.

„Tobulybės“ siužetas labai primena kamerinę teatro pjesę, nes svarbiausia čia – istorija apie du vienišius, padedančius vienas kitam, nors yra visiškos priešingybės.

Robertas De Niro labai primena Clintą Eastwoodą filme „Gran Torino“. Kolekcinio automobilio savininkas Voltas Kovalskis, kaip pamenam, buvo niūrus tylenis kategoriškai atsisako gyventi pagal modernėjančio pasaulio taisykles. Buvusį Korėjos karo veteraną net galima vadinti rasistu, ir jį galima suprasti, juk Volto kaimynystėje gyvena jam priešiškumo neslepiantys agresyvūs „siauraakiai“, brutaliai užgauliojantys aplinkinius.

Roberto De Niro „Tobulybėje“ vaidinamas buvęs apsauginis Valterius Kuncas taip pat gyvena priešiškoje aplinkoje. Jeigu jį pavadintume homofobu, tai būtų tiksli šio žmogaus charakteristika. Sulaukęs pensijinio amžiaus Valterius Kuncas gyvena nuomojamame bute kaimynystėje su prostitutėmis, narkomanais ir tais, kurie politinio korektiškumo epochoje vadinami LGBT bendruomenės nariais. Pastarieji Valterį ypač nervina – ir savo išvaizda, ir manieromis.

Neseniai Volteris patyrė infarktą ir, kad lengviau atsistatytų kalbos sutrikimas, medikai jam patarė pasisamdyti… dainavimo mokytoją. Kadangi tokio profesionalaus specialisto paslaugos Volteriui per brangios, vyras kreipiasi į kaimynystėje gyvenantį gėjų Rastį Cimermaną (jį ir vaidina Philipas Seymouras Hoffmanas). Teatralizuoto transvestitų šou dalyvis taupo lėšas lyties keitimo operacijai.

Nepaprastai ryškūs antipodai pradeda bendrauti, kaskart po truputį įveikdami abipusį priešiškumą ir netrukus ima suprasti, kad juos skiriantis antagonizmas tėra tik išorinė širma, už kuriuos pažvelgus abu pamato daug juos vienijančių dalykų.

ВВС Films Revue apžvalgininkas Davidas Woodas po „Tobulybės“ premjeros rašė, kad „filmas, atspindintis homoseksualų bendruomenės kultūrą, yra sąžiningas bei nuoširdus ir pozityviai išsiskiria iš bendros panašių kūrinių masės“.

Įtakingas JAV kino kritikas Rogeris Ebertas, taip pat teigiamai įvertinęs „Tobulybę“, visgi pažymi, kad „filmo siužetas painokas ir kartais bando nuvesti į dirbtines gelmes, o pagrindinius herojus supa personažai, tarsi nužengę iš Tennessio Williamso pjesių“.

Sunku nesutikti ir su britų resurso „Toc Toc“ pastabomis: „Schumacheris vaizduoja Niujorką kaip pragaro gelmę, apgyvendintą karikatūriškų piktadarių… Lengvai drebanti operatoriaus Declano Quinno kamera dirba neįtikėtinai efektingai, klaidžiodama Niujorko akligatviais ir pagaudama tamsias „Didžiojo Obuolio“ puses“.

Reikėtų dar paminėti ir gerai filmo atmosferą bei tam tikras situacijas atspindintį „Tobulybės“ garso takelį, kuriame viena kitą keičia filmo kompozitoriaus Bruce‘o Robertso melodijos ir fragmentai dainų – nuo klasikinės „New Moon (1940), atliekamos Nelsono Eddy iki naujų, atliekamų modernių dainininkių Taylor Dayne, Cher ar Madonnos. (G.J.)

7. „BERNIUKAS DRYŽUOTA PIŽAMA“ (The Boy in the Striped Pajamas, 2008)

Pagal airių rašytojo Johno Boyne’o romaną sukurtą karinę dramą „Berniukas dryžuota pižama“ kai kurie kritikai jau po premjeros pavadino vienu geriausių kino istorijoje pasakojimų apie vaikystę.

Jeigu taip, tai laiminga vaikyste aštuonmečio berniuko pasaulį, kuris vaizduojamas filme, pavadinti liežuvis neapsiverstų. Nes pagrindinis filmo herojus Bruno yra nacių pareigūno (Davidas Thewlisas) sūnus. Smalsaus ir guvaus berniuko pasaulis apsiverčia aukštyn kojom, kuomet jo tėvas paaukštinamas ir iš Berlyno kanceliarijos siunčiamas vadovauti vienai mirties stovyklai.

Didelių išraiškingų akių jaunas aktorius Asa Butterfieldas šiame filme debiutavo, tačiau neliko tik vieno filmo herojumi, kaip neretai atsitinka kine gerai pasirodžiusiems vaikams, kurie greitai užaugę nebetenka to pirmapradžio natūralumo bei žavesio ir todėl dažnai jų karjera vos prasidėjusi greitai pasibaigia.

Augančiam Asai teko laimė vaidinti tokiuose skirtingų žanrų filmuose, kaip Martino Scorsese‘s „Hugo išradimas“ (2011 m., vienas iš šio filmo herojų yra Beno Kingslio suvaidintas fantastinio kino pradininkas Georges Meliesas), fantastinis nuotykių filmas „Enderio žaidimas“ (2013), graži stebuklinė pasaka „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ (2016 m.) ar rimtas socialines problemas kelianti britų režisieriaus Michaelo Winterbottomo komedija „Godumas“ (Greed, 2019 m.).

Iš pradžių naujoje vietoje Bruno pastebi atšalusius tėvų santykius, stebisi, kodėl jam neleidžiama lankytis teritorijoje, aptvertoje spygliuota viela, susidraugauja su, kaip jam pasirodo, keistai besielgiančiu žydų berniuku Šmule (Jackas Scanlonas). Tačiau pamažu, kaskart atsiskleidžiant vis naujoms detalėms, žiūrovas pasineria į įtampos, melo, nepasitikėjimas, baimė ir siaubo atmosferą.

Žiūrint „Berniuką dryžuota pižama“ paslaugi atmintis pasufleruoja asociacijas su trim Oskarais apdovanotu filmu „Gyvenimas yra gražus“ (La vita è bella, 1997 m., rež, Roberto Benigni). Svarbiausi ir šio filmo įvykiai plėtojasi nacių koncentracijos stovykloje, kurioje rūpestingas tėtis (jį suvaidino pats filmo režisierius) kaip įmanydamas nori apsaugoti savo mažametį sūnų nuo rūsčios „mirties fabriko“ realybės.

Nenorėdamas mažylio šokiruoti, Gvidas tikina savo atžalą, kad viskas aplinkui tik smagus žaidimas, kuriame reikia griežtai laikytis taisyklių: neverkti, neprašyti valgyti ir vykdyti visas komandas. Nugalės tas, kas surinks daugiausia taškų. Jis finale ir bus apdovanotas prizu – tikru amerikietišku tanku.

Brunui ir Šmulei, kaip ir visiems tokio amžiaus vaikams, taip pat norisi žaisti. Tik sunku tai daryti, kai abu skiria spygliuota viela ir viską iš bokštelių stebi ginkluoti automatininkai.

Abu berniukai gyvena nuolatinėje melo atmosferoje. Nuo Šmulės tėvai slepia tikrąją senelių mirties priežastį dujų kameroje (sako vaikui, kad jie koncentracijos stovykloje mirė pakeliui užsikrėtę infekcija). Brunui meluoja tėvas, kalbantis apie jam patikėtą svarbią valstybinę misiją (iš tikrųjų jos esmė – sukti propagandinius filmus apie tai, kad kalinių gyvenimas už spygliuotos vielos yra tikras rojus).

Tačiau vaikų pasaulėjauta priešinasi suaugusių pasaulio racionalumui. Vaikai įsivaizduoja pasaulį ne tokį, koks jis yra, o tokį, KOKS JIS TURĖTŲ BŪTI. (G.J.)

6. „VIDURNAKČIO KAUBOJUS“ (Midnight Cowboy, 1969)

Šio 1969 metais sukurto filmo, tikriausiai, nebūtų, jeigu Jungtinėse Amerikos valstijose septintojo dešimtmečio viduryje nebūtų prasidėjusios ryškios politini bei socialinio gyvenimo permainos. Jas išjudino garsių politinių lyderių nužudymas, de jure rasinės nelygybės panaikinimas JAV Aukščiausiame teisme (1964) ir de facto šio juridinio žingsnio išprovokuota „karšta vasara“ Čikagoje (1965), jaunimo demonstracijos prieš karą Vietname, hipių judėjimas.

Permainos galiausiai paveikė ir kiną: 1966 m. JAV Aukščiausias teismas panaikino vadinamąjį „Heiso kodeksą“ ir studijos buvo įpareigotos nurodyti amžiaus cenzą žiūrovams. Visa tai atvedė prie vadinamojo „Naujojo Holivudo“, nes anot kino istoriko Davido Parkinsono, „Holivudui žūtbūt reikėjo atsinaujinti komerciškai ir estetiškai“.

„Naujasis Holivudas“, kartais vadinamas „Amerikos naująja banga“ arba „Holivudo renesansu“, reiškia Amerikos kino istorijos judėjimą nuo septintojo dešimtmečio vidurio iki devintojo dešimtmečio pradžios, kai išpopuliarėjo nauja jaunų filmų kūrėjų karta Jungtinėse Valstijose. Jie darė įtaką sukurtų filmų tipams, jų gamybai ir rinkodarai.

„Naujasis Holivudas“ ženklino ne studijos, bet režisierių viršenybę, kuri pakeitė ilgai gyvavusį prodiuserių diktatą. Jauni režisieriai gavo teisę kurti nebrangius filmus, keliančius aktualias problemas ir juose leido atsiskleisti Holivudo kanonų neatitinkantiems jauniems aktoriams (Jackas Nicholsonas, Alas Pacino, Diana Keaton ir kt.).

Du tokius klasikinio Holivudo kanonų neatitinkančius jaunus aktorius Dustiną Hoffmaną ir Joną Voightą į Ameriką pakviestas britų režisierius Johnas Schlesingeris pasikvietė pagrindiniams vaidmenims filme „Vidurnakčio kaubojus“.

Pagal James Leo Herlihy romaną sukurtas filmas parodo ne tą „paradinę“ – išblizgintą Ameriką, kurios fotografijos mirga turistiniuose kataloguose. Čia nėra jokio Niujorko spindesio – „miestas, kuris niekada nemiega“ nejaukus gyventi ir visai nesvetingas tiems, kurie iš visokių provincijų čia sulėkė realizuoti amerikietišką svajonę.

Būtent toks yra patrauklios išvaizdos jaunuolis Džo Bakas (Jonas Voightas), atvykęs iš Teksaso. Savimi pasitikintis vyrukas pasirenka lengviausią ir maloniausią būdą užsidirbti pragyvenimui, teikiant intymias paslaugas senstančioms moterims. Jis mano, kad „turtingos karvės“ mokės jam didžiulius pinigus už meilės glamones. Tačiau toks „verslas“ nesiseka, ir greitai visos svajonės sudūžta. Žigolo profesijos jaunuoliui gerai įsisavinti nepavyko – koją pakišo provincialus naivumas ir senamadiškas padorumas.

Paskutinius pinigus iš kaubojaus rūbais apsirengusio Džo Niujorko gatvėse išvilioja raišas vargeta Ricas, pravardžiuojamas tiesiog Žiurke (angliškai Ratso) ir dėl atstumiančios amžinai nevalyvos išvaizdos, ir dėl jo itališkos pavardės Rizzo (jį tiesiog virtuoziškai suvaidino Dustinas Hoffmanas).

Neilgai trukus abu atstumtieji susidraugauja, nes dviese lengviau kovoti už savo „vietą po saule“. Abu trokšta susitaupyti pinigų ir kada nors ištrūkti iš Niujorko „džiunglių“ į Floridos rojų.

Vos pasirodžiusį ekranuose filmą kai kas vadino pernelyg niūriu ir pesimistiniu, bet režisierius Johnas Schlesingeris, atvirkščiai, sakė kūręs filmą apie viltį.

Filmą tinkamai įvertino JAV Kino meno ir mokslo akademijos nariai, pirmą kartą Oskarų istorijoje „Vidurnakčio kaubojų“ pavadinę geriausiu filmu, nors jam buvo suteikta kategorija „X“. Dar du Oskarai (už geriausią scenarijų ir režisūrą) bei tvirta komercinė sėkmė tik patvirtino, kad permainų apimtoje Amerikoje žiūrovai jau buvo pasirengę tinkamai įvertinti brandų ir nuoširdų filmo autorių realizmą.

1994 m. „Vidurnakčio kaubojus“ buvo įtrauktas į Nacionalinį registrą, skirtą kultūrinę, istorinę ar estetinę vertę turintiems kūriniams.

O Dustino Hoffmano ir Jono Voighto profesinė partnerystė šiame filme tapo vienu įsimintiniausiu duetu pakankamai gausioje „buddy movie“ galerijoje. (G.J.)

5. „UŽSIČIAUPK!“ (Tais-toi, 2003)

1973-aisiais, kai Francisas Veberas kine dar buvo naujokas, jo scenarijų „Įkyrusis“ (L’emmerdeur) realizavo patyręs komedijos meistras Édouard‘as Molinaro. Tai buvo labai juokingas filmas apie paniurėlį žudiką, kuris niekaip negali atlikti savo užduoties (nužudyti kažkokį politinį veikėją), nes jam iš paskos nuolat sekioja žmonos pamestas ir amžinai verkšlenantis nevykėlis.

Ši šviesios atminties komedija žavėjo grakščiu humoru, paradoksaliomis situacijomis ir absoliučiai nesuderinamais pagrindinių herojų charakteriais. Kelis žodžius teištarusį Liną Venturą vos iš proto neišvarė burnos neužčiaupianti mėmė, virtuoziškai suvaidinta dainininko Jacques’o Brelio.

Dabar Francisas Veberas pats seniai režisuoja ir net ne vieną savo scenarijų yra pardavęs amerikiečiams. O apvalų „Įkyriojo“ jubiliejų jis pasitiko dar viena komedija lakonišku pavadinimu „Užsičiaupk!“, kurioje vėl regime panašią situaciją.

Kventinas (Gérard’as Depardieu) į valdiškus namus pakliuvo po to, kai nesėkmingai pabandęs apiplėšti banką sugalvojo pasislėpti kino teatre ir čia taip įsijautė į ekrane rodomą animacinį filmą, kad užmiršo apie tai, kad jo ieško policija. Kalėjime savo nesibaigiančiais plepalais per dvi savaites jis išveda iš kantrybės ne tik prižiūrėtojus bei gydytoją-psichiatrą, bet ir kelis nuteistuosius, kuriems teko abejotinas malonumas pasėdėti vienoje kameroje su pernelyg komunikabiliu idiotu.

Kai Kventinas visus negyvai “užkniso”, kalėjimo vadovybė nusprendė jį apgyvendinti kartu su depresijos liūne įklimpusiu nusikaltėliu Rubiu (Jeanas Reno). Šis niūrus tylenis, prieš patekdamas į “kaliūzę” neteko mylimos merginos ir buvo “išdurtas” savo boso Fogelio (Jeanas-Pierre’as Malo), bet spėjo paslėpti iš banditų pavogtus dvidešimt milijonų eurų.

Teisėsaugos atstovams labiau rūpi ne tie pinigai, o informacija apie Fogelį, bet nelaimių prislėgtas Rubis neištaria nė vieno žodžio. Gal jis prabils tada, kai keletą dienų “pabendraus” su idiotu Kventinu?

Tokio išbandymo gelžbetoniniai žudiko nervai neatlaiko ir jis pabando atsikratyti nemalonios kaimynystės (net pjauna sau venas ir apsimeta bepročiu). Bet Kventinas, lyg įkyrus šešėlis seka jam iš paskos – ir į kalėjimo ligoninės palatą, ir į beprotnamį.

Rubiui lieka vienintelė išeitis – pabėgti į laisvę. Bet ir ten Kventinas jo nepalieka ramybėje. Nes jis jau įsikalė į savo kvailą galvą, kad yra geriausias Rubio draugas.

Tolimesni šios kriminalinės komedijos įvykiai yra tokie juokingi, kad žodžiais juos apsakyti sunku. Geriau viską pačiam pažiūrėti. (G.J.)

4. „RIEŠUTŲ SVIESTO SAKALAS“ (The Peanut Butter Falcon, 2019)

Ženkliu 2019-ųjų metų pradžios kinematografiniu įvykiu tapo trimis Oskarais apdovanota „Žalioji knyga“ (Green Book, 2018 m., rež. Peteris Farrelly) – emocingas pasakojimas apie septintojo dešimtmečio pradžioje po Pietines JAV valstijas įvykusią sentimentalią kelionę, netikėtai suartinusią du visai skirtingų pasaulėžiūrų žmones – juodaodį muzikantą virtuozą ir jo asmeniniu vairuotoju tapusį baltaodį rasistą. Bendra dviejų mėnesių kelionė per JAV rasinės segregacijos taisyklėms paklūstančius regionus suartina šiuos skirtingus žmones, o drauge patirti sunkumai užglaisto aštriausius bendravimo kampus.

Panaši struktūra pasauliniame kine naudojama gana tankiai. Europos kine tokių filmų taip pat netrūksta. Dviejų amerikiečių debiutantų Tylerio Nilsono bei Michaelo Schwartzo filmas keistoku pavadinimu „Riešutų sviesto sakalas“ turi daug panašumų su garsiuoju „Lietaus žmogumi“ (Rain Man, 1988 m., rež. Barry Levinsonas) ar belgų režisieriaus Jaco van Dormaelio drama „Aštuntoji diena“ (Le huitième jour, 1996 m.). Pastarajame filme bendra kelionė suartina sėkmingą verslininką Anri (Danielis Auteuilis) ir Dauno sindromą turintį Žoržą (Pascalis Duquenne’as): abu aktoriai, beje, buvo apdovanoti Kanų kino festivalyje.

Kuklaus biudžeto (20 mln. dolerių) „Riešutų sviesto sakalas“ po premjeros kovą prestižiniame renginyje SXSW (nuo 1987 m. Teksaso valstijoje Austino mieste kasmet vykstančiame paralelinių filmų, interaktyvios žiniasklaidos ir muzikos festivalyje „South by Southwest“) buvo apdovanotas žiūrovų simpatijų prizu.

„Riešutų sviesto sakalas“ – dar viena kinematografinė odisėja po JAV pietines valstijas, kuriai ryžtasi dvidešimt dvejų metų vaikinas su Dauno sindromu. Zakas (jį vaidina aktorius su Dauno sindromu Zackas Gottsagenas, padovanojęs personažui nemažą dalį savo gyvenimiškos patirties) gyvena senelių prieglaudoje, nes Šiaurės Karolinos valdžios atstovai baiminasi, kad vaikinas vienas neišgyvens, o specialiai prieglaudai tokiems, kaip jis, lėšų niekas neskiria.

Ne visi prieglaudos gyventojai yra bejėgiai seneliai, kai kurie jų pakankamai sąmoningi ir netgi išradingi, jie padeda Zakui patarimais, kaip iš čia pabėgti. Po kelių nevykusių bandymų Zakas visgi ištrūksta į laisvę. Dabar jis pasiryžęs patirti didįjį laisvo gyvenimo nuotykį ir netgi svajoja išmokti profesinių paslapčių Volterio Redneko amerikietiškų imtynių mokykloje, kurios įrašą kasetėje Zakas mėgdavo žiūrėti.

Bėglio pėdsakais seka savanorė globėja Eleanora (Dakota Johnson), aiškiai simpatizuojanti Zakui ir, tiesą sakant, ne taip jau labai trokštanti bėglį susigražinti, nes gerai žino, kad dabar jo laisvė būtų labai suvaržyta nepalyginamai griežtesniuose „valdiškuose namuose“.

Zakas susitinka dar vieną geraširdį pakeleivį – avantiūristą Tailerį (jį vaidina dėl barzdos sunkiai atpažįstamas Shia LaBeoufas), besiverčiantis žuvų ir krabų vagystėmis iš svetimų tinklų. Zakas ir Taileris tampa darnia komanda, o žiūrovai tuoj pat prisimena dar vieną bastūnų porelę – Marko Twaino Tomą Sojerį ir Heklberį Finą.

Gražus, emocingas, nuotaikingas, vietomis labai linksmas, o kai kada ir galintis nuliūdinti filmas „Riešutų sviesto sakalas“ yra ne tik pamokantis kūrinys, bet ir užkrečiantis pozityviais pavyzdžiais. Aktorius Shia LaBeoufas savo interviu dažnai pabrėžia, kaip bendravimas su tokiu partnerių stipriai jį pakeitė. O pats Zackas Gottsagenas (dabar jam 34-eri) baigė Menų mokyklą ir svajoja apie aktoriaus karjerą. Siekti savo tikslo vaidmuo „Riešutų sviesto sakalee“ jam tikrai padės. Anksčiau jis jau vaidino trumpametražiame komiškame vesterne „Neperšaunamas“ (Bulletproof , 2012 m., rež. Peter Lazarus), o dabar filmuojasi muzikiniame kino projekte Ready To Ride: A Musical Homecoming (G.J.)

3. „TELMA IR LUIZA“ (Thelma & Louise, 1991)

Jeigu šį filmą būtų sukūrusi moteris, jis, tikriausiai, būtų vadinamas feministiniu. Režisierius Ridley Scottas į tokį apibudinimą aiškiai nepretendavo, bet pasireiškė kaip subtilus moters sielos žinovas.

Dvi draugės Telma Dikinson ir Luiza Sojer yra „balzakiško“ amžiaus moterys, kurioms gyvenime tiesiog pritrūko sėkmės ir laimės. Abi mirtinai pavargo nuo kasdienybės rutinos ir pajuto nenumaldomą norą nors trumpam iš jos ištrūkti. Jos jau suplanavo ramų savaitgalio poilsį tyliame kalnų namelyje, bet net ir šiai jų kukliai svajonei nelemta išsipildyti.

Knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ radau tokį komentarą: „Jeigu pavadintume filmą „Telma ir Luiza“ moteriška juosta apie kelionę, tai būtų taiklu, bet ne visai sąžininga filmo atžvilgiu, kadangi yra tikimybė sumenkinti jo reikšmingumą.”

Tai istorija apie pavargusią namų šeimininkę (Geena Davis) ir jos pašaipią, gyvenimo išvargintą draugę (Susan Sarandon), kuriuos važiuoja savaitgaliui pasilinksminti. Kelionė baigiasi nusikaltimu, kai viena iš jų nužudo galimą prievartautoją.

Filmo pasirodymo metais jis palietė jautrias stygas žiūrovų sielose, nepriklausomai nuo jų lyties, rasės ir socialinio statuso. Jis iki šiol jaudina žiūrovus , ir ne tik todėl, kad suteikė feministinį atspalvį žanrui, kuris iki šiol priklausė išskirtinai vyrams“.

Režisierius surado puikia formą savo kūriniui, kurį savaip interpretuoti gali skirtingų pomėgių žiūrovai. Vieniems „Telma ir Luiza“ yra kriminalinė drama apie dvi moteris, aplinkybių priverstas nužudyti vulgarų smurtautoją iš diskotekos. Kiti filme pamatys jaudinančią melodramą apie dvi laimės gyvenime nesuradusias moteris, įsipainiojusias į mirtinai pavojingą avantiūrą. Treti „Telmą ir Luizą“ visų pirma vadins tradicinės struktūros „kelio filmu“ su tragiška pabaiga Didžiajame Kanjone, kuri pateikta kaip beveik religinės ekstazės aktas, įprasmintas gražiame sustingusiame finaliniame kadre.

Aktorių Susan Sarandon ir Geenos Davis duetas, be abejonės, yra viena įsimintiniausių porų XX a. kine.

Dar viena citata iš knygos „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“: Sarandon ir Davis įkūnija paprastas Amerikos moteris, kurioms tenka nugalėti būties sunkumus (nuobodūs vyrai, žudantis darbas, bedžiaugsmis gyvenimas) stengiantis tiesiog išlikti.

Ridley Scottas parodo JAV žalias lygumas ir mėlyną dangų, kurie tapo įprastu Amerikos svajonės mitu. Būtent ši praraja tarp svajonės ir šiurkščios realybės suteikia filmui socialinę įtampą“. (G.J.)

2. „Neliečiamieji” (The Intouchables, 2011) 

Kino juostoje pasakojama istorija kaip  nelaimingo įvykio metu tapęs neįgaliu ir atsidūręs invalido vežimėlyje,turtingasis aristokratas Filipas samdo slaugą, kuris, atrodytų iš pirmo žvilgsnio, visiškai netinkamas tokiam darbui – tai neturintis tokio darbo patirties  Drisas, neseniai grįžęs iš įkalinimo įstaigos. Tačiau Drisas sugeba praskaidrinti paralyžiuoto Filipo gyvenimą, bei suteikti jam nuotykių skonį. „Neliečiamuosiuose“ priešpriešinamos dviem skirtingiems socialiniams sluoksniams priklausančių žmonių gyvenimo realijos, tačiau dviejų vyrų draugystė, vienas kito supratimas, išnaikina šias socialines ribas. Filmas pavergia aktorių meistriškumu. O ir vaidmenys jiems paskirti ne menki. Filipas nekelia nei mažiausio gailesčio, jis žavus, gražios išvaizdos, priešingai nei įsivaizduotume, gerbia savo pavaldinius, jų nešokdina. Turbūt nelengva suvaidinti vyrą, netekusį ne tik savo gyvenimo meilės, naktimis kaustomą skausmų, negalintį savimi pasirūpinti ir vis tiek sugebantį šypsotis, kurti eiles, domėtis muzika. Juosta žavi savo optimizmu, humoro jausmu, jausmingumu. Realybė čia rodoma be tragedijos, skausmo atspalvių. Tai iš tų filmų, kuriuos žiūrint nesinori kad baigtųsi, o pasibaigus nusprendi jog būtinai dar kartą pažiūrėsi. Kodėl verta žiūrėti filmą? Priežasčių daug – puiki Francois Cluzeto, Omar‘o Sy vaidyba, garso takelis, humoras… Trumpai pakalbėkim apie jį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, tai turėtų būti labai rimta drama, su daugybe emocijų ir išgyvenimų, tačiau filme apstu komiškų situacijų – smagi scena galerijoje ir dialogas apie meną, kadrai, kuriuose Drisas šukuoja Filipą, lenktynės su policininkais ir daugelis kitų epizodų. Drisas mokina Filipą gyventi iš naujo. Įdomu, jog pats Philippe`as Pozzo di Borgo primygtinai prašė į filmą įtraukti humoro elementų, jis nenorėjo, kad juosta žiūrovams atrodytų pernelyg dramatiška, nenorėjo, kad istorija būtų persmelkta kančios ir gailesčio. Be viso to, gera pasibaigus filmui išvysti užrašą, kad ši istorija paremta tikrais faktais. Pasirodo, ir realiame gyvenime taip būna. (Vasarė Tarutytė)

Knockin' On Heaven's Door, 19971. „BELDŽIANT Į DANGAUS VARTUS“ (Knockin’ On Heaven’s Door, 1997)

Jauno vokiečių režisieriaus Thomaso Jahno debiutinis filmas „Beldžiant į dangaus vartus“ (1997), vos pasirodęs ekranuose, susilaukė ir didelio žiūrovų dėmesio, ir kino kritikų liaupsių. Dažnai recenzijose buvo linksniuojama Quentino Tarantino pavardė, nes filme tikrai yra akivaizdžiai matoma jo įtaka, pasireiškianti tiek stilistikoje, tiek ir kriminalinio siužeto pasakojimo būduose.

Tiems, kurie yra įsitikinę, kad vokiečiai ir humoras yra nesuderinami dalykai (taip mano tikrai didelė žmonijos dalis), norisi parekomenduoti šio filmo pradžioje skambantį „buką“ anekdotą, kurį vienas banditas pasakoja kitam. „Vyruką apžiūrėjęs gydytojas sako: „Pirmą kartą tokį dalyką matau – vienas kiaušinis medinis, o kitas geležinis. Ar turite vaikų?“ Pacientas atsako: „Taip, turiu du – Pinokiui treji metai, o Terminatoriui – penkeri“. Bandito porininkas nesijuokia, tik paklausia: „O kas tas Pinokis?“.

Tikra tiesa, anekdotus supranta ne visi. O ir papasakoti anekdotą taip, kad žmonės juoktųsi, irgi sugeba toli gražu ne kiekvienas. Dar sudėtingiau anekdotiškas situacijas suderinti su rimtomis problemomis. Jaunas vokiečių režisierius Thomas Jahnas su šia subtilia užduotimi susidorojo puikiai. „Beldžiant į dangaus vartus“ užburia savo nuoširdumu bei paprastumu. Anot vieno recenzento, „juokui šiame filme tenka stiklo valytuvų funkcija – nubraukti smulkmenas – abejones, baimes, nerimą – trukdančius pamatyti esminius dalykus“.

Vėžininkų palatoje susitinka du jauni vyrukai Martinas (Tilis Schweigeris) ir Rudis (Janas Josefas Liefersas). Vieną kamuoja nepagydomas smegenų navikas, kitam diagnozuotas kaulų vėžys. Todėl abu nusprendžia nebelaukti gyvenimo atomazgos ligoninėje ir ryžtasi per jiems dar likusį laiką išmėginti visus žemiškus malonumus. Išgirdęs, kad Rudis dar niekad nėra matęs jūros, Martinas išmintingai pareiškia: „Vadinasi, tu neturėsi ką veikti danguje. Juk ten visi tik ir tekalbės apie jūrą, o tu turėsi sėdėti kamputyje ir tylėti“.

Todėl vaikinai pavagia gangsteriams priklausantį automobilį ir mauna prie jūros. Prarasti jie tikrai neturi ką.

Daug kartų matėme situacijas, kai filmo herojai privalo sprukti ir nuo juos persekiojančių banditų, ir nuo policininkų. Banditams Martinas ir Rudis prasikalto tuo, kad pavogto mersedeso bagažinėje guli pinigų prikimštas lagaminėlis, o policininkai vejasi bėglius todėl, kad jiedu inscenizavo žmogaus pagrobimą.

Aišku, kad šiame „kelio filme“ visų laukia juokingi ir pakankamai dramatiški siurprizai, kurių dauguma kyla iš to, kad paskutinėje kelionėje abu bėgliai dar stengiasi realizuoti begalę norų, kuriuos jie net užsirašė, kad nepamirštų.

Netruks bėglių kelyje ir ekscentriškų epizodinių personažų (seksuali pardavėja, chuliganas su riedučiais, jau nekalbant apie karikatūriškus banditus ir stereotipiškai mąstančius policininkus), kurie tik paįvairina šią iš esmės labai liūdną žmogišką komedija, kuri, kaip ir reikėjo tikėtis tragiška gaida nutrūksta ant jūros kranto.

Filmo pabaigai režisierius paliko dar vieną anekdotą. Pričiupus draugelius banditų vadas siūlo jiems sandėrį: „Jūs man gražinat pinigus, o aš jums dovanoju gyvybę“. Martinas ir Rudis garsiai nusikvatoja. Bet žiūrovams šioje vietoje juoktis visai nesinori.

P.S. Vien Vokietijoje šis filmas surinko 38 milijonus markių. Vokiečių kinui tai buvo fantastiškas rekordas.

Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų apie brandaus amžiau žmones

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: