Filmo "Victoria and Abdul" kadras

Humoristinių paradoksų autorius Woody Allenas, dar būdamas pradedantis satyrikas, vienoje humoreskoje sakėsi labiausiai norintis sužinoti atsakymus į du klausimus: ar Marse yra gyvybė ir ar būna seksas po penkiasdešimties?

Gyvų būtybių į raudonąją planetą siunčiami erdvėlaiviai dar nėra aptikę, o štai visą tiesą apie penkiasdešimtmečių ir vyresnių seksą, polinkį į nesuvaržytą gyvenimo būdą, ar nusikaltimus ryžosi atskleisti ne vienas režisierius.

10. „VIKTORIJA IR ABDULAS“ (Victoria and Abdul, 2017)

Tikrais faktais paremtas režisieriaus Stepheno Frears filmas sukurtas pagal rašytojos ir žurnalistės Shrabani Basu knygą, kurią įkvėpė karalienės dienoraščiai ir laiškai Abdului Karimui. Viena paslaptingiausių draugysčių monarchijos istorijoje tapo pagrindu ne vienam literatūros kūriniui, o šia istorija susižavėjęs režisierius S. Frears karalienės vaidmeniui sugebėjo prisivilioti pačią Judi Dench, vis rečiau šmėžuojančią kino ekrane. „Vaidinti karalienes man patinka!“, – juokiasi kultinė aktorė.

Nepaisydama amžiaus ir sveikatos sutrikimų, Oskaro laureatė, 84-ejų aktorė Judi Dench dirba po dvylika valandų per parą, keliauja, stačia galva neria išbandyti naujovių ir tikina, jog po 80-ies gyvenimas tik prasideda. Septynis kartus Oskarui nominuota J. Dench karjerą kine pradėjo tik sulaukusi 63-ejų.

„Nesu gražuolė, tačiau tai nebuvo kliūtimi kino ekrane vaidinti karalienes“ – šypteli J. Dench, istorinėje dramoje „Viktorija ir Abdulas“ atliekanti karalienės Viktorijos vaidmenį.

Anot filmo siužeto, užėmusi sostą vos 18-os, Viktorija pelnė Didžiosios Britanijos ir Airijos karalienės bei Indijos imperatorės titulus. Švenčiant auksinį gimtadienį, tarp tūkstančių rūmų darbuotojų monarchės akis pastebi jauną padavėją Abdulą Karimą, prielankumas kuriam jau netrukus bus aptariamas visose karalienei pavaldžiose žemėse. Išniręs, regis, iš niekur, jaunas indas pelno karalienės draugystę, tampa jos mokytoju ir netrunka virsti įtakingu asmeniu karališkuosiuose rūmuose. Daugiau nei dešimtmetį trukusi judviejų draugystė skatino paskalas, prieš juos kūrė sąmokslus ir intrigas, draugai virto priešais, tačiau kad ir kas benutiktų, juodu turėjo vienas kitą…

9. „MEILĖ“ (Amour, 2012)

Po sudėtingos konstrukcijos ir gilių kontekstų kupino „Balto kaspino“ kitas režisieriaus Michaelio Haneke‘s filmas lakonišku pavadinimu „Meilė“ yra pabrėžtinai paprastas, tačiau taip gali pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio.

Šį kartą režisierius idealiai laikosi teatralams gerai žinomo laiko, veiksmo ir vietos vienybės principo. Veiksmo laikas – viena para, vieta – pagyvenusių intelektualų butas, o pats veiksmas kiek įmanoma minimalizuotas ir gali būti pavadintas mirties laukimu. Tik pradžioje mes pamatome Žoržą (Jeanas-Louis Trintignantas) ir Aną (Emmanuelle Riva) filharmonijos salėje klausančius fortepijoninio koncerto).

Žiūrint „Meilę“ gana ilgai neapleidžia mintis, kad šį kartą režisierius ignoruoja jį išgarsinusius kozirius – postmodernistinę dėlionę iš smurto ir dinamišku montažu susietų smurto scenų, drąsių metaforų ir globalių iššūkių kupino konteksto.

Nieko panašaus „Meilėje“ lyg ir nėra – tik ramus (bet vidinės įtampos nestokojantis) besiartinančios mirties laukimas. Mat Ana paveikta sunkios ligos: po operacijos progresuoja silpnėjanti atmintis, o kūnas netenka jėgų ir vis labiau apimamas paralyžiaus. Du vienas po kito sekę insultai dar labiau pablogina ligonės savijautą.

Žoržas bando samdyti ateinančias slauges, tačiau netrukus supranta, kad iš svetimo žmogaus gali reikalauti tik profesionalios pagalbos, bet ne nuoširdumo ir neapsimestinio jautrumo. Tada Žoržas meta darbą Konservatorijoje ir pasineria į mylimos žmonos priežiūrą, nes neįsivaizduoja Anos senelių prieglaudoje. Kaip tik tokį variantą Žoržui siūlo retsykiais tėvų bute apsilankanti dukra Eva (Isabelle Huppert), bet Žoržui jis visiškai nepriimtinas.

Žoržas ir Ana drauge nugyveno ilgą gyvenimą. Dabar jiedu artėjančios mirties alsavimą priima kaip neišvengiamą žemiško kelio pabaigos akcentą. Ir nors istorijos atomazga aiški, finalas priverčia į daugelį dalykų pažvelgti kitaip.

Nenumaldomą atomazgos artėjimą režisierius pabrėžia subtiliais niuansais, elegiška atmosfera, iškalbingomis detalėmis-simboliais, sapnais. Ypač įspūdingas yra Žoržo sapnas, kai jis mato save vaikščiojantį vandens apsemtoje laiptinėje šalia lifto užkaltomis durimis.

Žinantys Michaelio Haneke‘s kūrybinę manierą „Meilę“, žinoma, suvoks ne tik kaip vienos sutuoktinių poros akistatą su mirtimi, bet ir kaip savotišką Franzo Schuberto muzikos nuspalvintą requiem į nebūtį besitraukiančiam visam senosios kultūros pasauliui. (G.J.)

8. „PABANDOM IŠ NAUJO“ (Hope Springs, 2012)

Vyresnių žmonių seeksualinį gyvenimą tyrinėja penkiasdešimtmečio amžiaus barjerą jau senokai peržengęs (vadinasi, labai kompetentingas) JAV režisierius Davidas Frankelis. Ant filmo „Pabandom iš naujo“ plakatų šalia žodžių „romantinė komedija“ reikėtų užrašyti lakonišką, bet daug sakančią pastabėlę „Tiems, kuriems virš 50“. Tokiu būdu jaunimas būtų perspėtas apie pagrindinių herojų amžiaus cenzą, o tie, kuriems iš tikrųjų „virš…“, galėtų tikėtis naudingų patarimų pakliuvus į labai keblias situacijas. Pavyzdžiui, irstant santuokai ar netikėtai užklupus pirmiesiems senatvės požymiams.

Pats pirmiausias artėjančios senatvės požymis žinomas visiems. Vyrams jis pasireškia visada tais pačiais simptomais – „žilė galvon, velnias uodegon“. Tokio šišo apimtus vyrus vaidino ir Jackas Nicholsonas („Mylėti(s) smagu“, 2003), ir Alecas Baldwinas („Tai sudėtinga“, 2009), ir Anthony Hopkinsas („Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“, 2010), ir, žinoma, pats W. Allenas („Visi sako, kad aš tave myliu“, 1996).

Aktoriaus Tommy Lee Joneso filme „Pabandom iš naujo“ suvaidintas Arnoldas į tokius „pernokusius“ meilužius visai nepanašus. Su žmonele Kei (ją kaip visuomet ryškiai vaidina Meryl Streep) santuokoje jis pragyveno jau 31 metus. Viskas, ko žmonės gali per tokį bendrą gyvenimą sukaupti, pora jau turi. Ko gera, Arnoldas ir Kei net galėtų laimėti pavyzdinės šeimos konkursą. Bet vaikai užaugo, ir jiedu liko vieni tuščiuose namuose. Jausmai išblėso, aistra pasimiršo, pokalbiams trūksta žodžių ir tinkamos nuotaikos, tačiau skirtis jau per vėlu. Belieka tik kaupti santaupas naujai kabelinei televizijai ir kelialapiui į kelionę kruiziniu laivu.

Bambekliui Arnoldui tokia šeimyninė atmosfera seniai įprasta. Jokių užuominų apie galimas permainas jis nė girdėti nenori. Todėl krizinę situaciją į savo rankas ima entuziazmo dar neiššvaisčiusi Kei. Kai moteris perskaito pašlijusių šeimyninių santykių ekspertu pasivadinusio profesoriaus Feldo (jį vaidina komikas Steve’as Carellas) knygą „Apie santuoką atvirai“, ji ryžtasi paaukoti dalį santaupų konsultacijai pas šį specialistą. Kiekvieną centą taupančiam niurzgai Arnoldui tokia iniciatyva visai nepatinka, bet lašas po lašo ir akmenį pratašo. Nekalti moteriški triukai savo padaro.

P.S. Jei kada nors pakliūsite į analogišką situaciją, bet stokosite pinigų brangiai kainuojančiam krizinių santykių reguliavimo specialistui, nenusiminkite. Du svarbiausius patarimus S. Carellas pateikia nemokamai. Būtinai juos įsidėmėkite: „Nieko nėra neįmanoma“ ir „Niekad ne per vėlu“. (G.J.)

7. „Bacchus ponia“ / “The Bacchus Lady”(Lee Jae-yong, 2016)

The-Bacchus-Lady-4

Pietų Korėjos kino pasaulyje jau seniai žinomas režisierius E J-yong savo naujausiame filme „Bacchus ponia“ nagrinėja sukrečiančią temą, nuo kurios dauguma verčiau rinktųsi nusukti akis. Filme pasakojama senyvo amžiaus moters istorija, kurios vienintelė išeitis prasimanyti pinigų yra parsidavinėti. Per jos akis galima išvysti žiaurią pensinio amžiaus sulaukusių žmonių realybę dabartinėje Pietų Korėjos visuomenėje.

So-young, kurios vaidmenį atlieka aktorė Youn Yuh-jung, yra viena iš Seulo „Bacchu ponių“ – senyvo amžiaus moterų, siūlančių prostitucijos paslaugas vyrams miesto parkuose. Jos gyvenimas monotoniškas, besisukantis tik apie darbą ir du neturimą šeimą atstojančius kaimynus – transeksualę Tiną ir invalidą Do-hoon. Tačiau jos gyvenimas pasisuka netikėta linkme kai ji imasi globoti maišytos kilmės berniuką Minho. Tuo pat metu vienas po kito So-young ilgalaikiai klientai ima iš jos prašyti daugiau nei jos „paslaugų“ – nusivylę savo gyvenimais, jie prašo moters pagalbos juos užbaigti.

Nors filme atspindėta nemažai socialinių problemų, į jas labai nesigilinama, nenukrypstama nuo pagrindinės siužeto linijos. Gilinamasi į pagrindinės veikėjos neviltį ir sunkumus, jos vidinę dilemą, kai iš prigimties geraširdė ir užjaučianti, ji priversta rinktis tarp savo pačios likimo ir galimybės padėti besikankinantiems savo klientams. Nors siužetas rimtas, filme netrūksta ir ironijos bei šiek tiek humoro. Pagrindinė veikėja juokauja, kad kalėjimas jos gyvenime nebūtų blogai, kadangi ji neturi pakankamai pinigų gyventi senelių namuose. (U.N.)

6.„ŠIMTAMETIS, KURIS IŠLIPO PRO LANGĄ IR DINGO“ (Hundraåringen som klev ut genom fönstret och försvann, 2013)

Jau gerą dešimtmetį skandinavų kinas yra, kaip dabar madinga sakyti, „ant bangos“. Prie to, žinoma, ženkliai prisideda nuo 2003-aisiais metų daug šio regiono filmų kasmet pristatanti „Scanorama“.

Nauja susidomėjimo skandinavišku kinu banga mus pasiekė 2009-aisiais, kai pamatėme visame pasaulyje išgarsėjusį trilerį „Mergina su drakono tatuiruote“ (rež. Nielsas Ardenas Oplevas), sukurtą pagal švedų rašytojo Stiego Larssono romaną. Vėliau pamatėme kitas dvi „Milleniumo“ ciklo knygų ekranizacijas – „Merginą, kuri užkliudė širšių lizdą“ ir „Merginą, kuri žaidė su ugnimi“ (abu filmus režisavo Danielis Alfredsonas).

O 2014-aisiais „Kino pavasaris“ pristatė labai keistą ir tikrai originalią rašytojo Jono Jonassono knyga intriguojamu pavadinimu „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“, kuri Skandinavijos šalyse (beje, be jokios agresyvios reklamos) tapo populiariausia literatūrine naujiena.

Jau skaitydami pačią knygą įvertinome jos autoriaus paradoksalų humorą ir sugebėjimą garsius XX a. įvykius parodyti per vaizdą deformuojančius absurdo akinius. Gražaus gyvenimo saulėlydžio sulaukęs šimtametis Alanas Karlsonas (herojaus pavardė, be jokios abejonės, nėra atsitiktinė) savo jubiliejaus išvakarėse pabėga iš senelių prieglaudos. Šiuo įvykiu prasideda ir filmas, o tolimesnį jo siužetą sudaro bėglio kelionė erdvėje ir laike. Ypač įdomi pastaroji, nes palengva ima aiškėti, kad be mūsų herojaus neapsiėjo beveik visi pagrindiniai XX a. įvykiai, ir Karlsonas ne ne tik buvo jų liudininkas, bet kai kuriuos jų netgi nulėmė, nors visada, kaip ir dera „nematomo fronto didvyriui“, likdavo antrajame plane!

Žodžiu, šimtamečio gyvenimas buvo nuolatinis ir niekad nesibaigiantis nuotykis. Kitas nuo panašių išmėginimų ir mirtinų pavojų būtų seniai palūžęs, bet Karlsonas, tarsi šaunus kareivis Šveikas, net tragiškiausiomis akimirkomis neprarasdavo savitvardos, o liaudiška išmintis ir jokių aplinkybių neįveikiamas optimizmas suteikdavo jėgų. Nes Alanas visam gyvenimui įsisąmonino mirštančios motinos priesaką: „Viskas yra kaip yra ir viskas bus, kaip bus“, kuris tapo ir jo paties gyvenimo šūkiu.

Likimas šiam Karlsonui lėmė artimą pažintį su bemaž visais XX a. diktatoriais. Ne visi jie iš knygos į filmą pakliuvo. Bet ir parodyta istorinių asmenybių galerija tikrai įspūdinga – nuo Ispanijos diktatoriaus fašisto Franco iki aršaus antikomunisto Ronaldo Reagano. Visi jie pasirodo trumpuose, užtai įsimenančiuose epizoduose. Bet mums, ko gera, įdomiausi du istoriniai personažai, į kuriuos persikūnijo lietuvių aktoriai. Algirdas Paulavičius groteskiškai suvaidino Josifą Staliną („ūsų klijuoti neprireikė, užteko savų“), o Sigitas Račkys — Sovietų Sąjungą reformuoti bandžiusį Michailą Gorbačiovą („vaidinti nebuvo sunku – nusipieši dėmę ant galvos — ir jau Gorbačiovas“). (G. J.)

5. „SVEIKI, MANO VARDAS DORIS“ (Hello, My Name Is Doris, 2015)

Pasiilgusiems geros humoro dozės, nuoširdumo, optimizmo arba Oskaro apdovanojimu pagerbtos aktorės Sally Field vaidybos, iš tiesų vertėtų pažiūrėti naujausią jos filmą „Sveiki, mano vardas Doris“. Po ilgokos pertraukos vėl sugrįžusi į kiną, 69 metų aktorė ir režisierė įrodė, kad net bėgant metams, jos puikūs komedijų įgūdžiai nei kiek nesuprastėjo, ir net priešingai – tapo dar brandesni bei itin profesionalūs.

Pagrindinė filmo veikėja Doris – niekada nevedusi, 60-metė biuro darbuotoja, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusi Steiteno saloje su savo tingia, riebia kate, neįgalia motina ir krūva įvairiausių daiktų, radusių savo vietą jos namuose, po pabūvojimo konteineryje – taip, Doris neabejotinai „šiek tiek“ kaupikė. Net jos drabužiai, menantys II Pasaulinio karo laikus, niekada taip ir nebuvo nustumti į tamsiausią spintos kampą, o iš „naujoviškų“, bėgant metams tapo vintažiniais. Susipažinę su šia moterimi, mes galime juoktis iš jos silpnybių, abejoti jos sprendimais, užjausti, verkti kartu dėl patirtų nesėkmių ar džiaugtis dėl mažų pergalių… Tačiau niekas negalime paprieštarauti, kad visuomenėje, kurioje pagyvenusiems žmonėms dažniausiai klijuojama etiketė „neįdomus“ – Doris atvykimas į kino ekranus, yra tarsi pirmasis šilto ir gaivaus pavasarinio oro gūsis, kasmet priverčiantis mus bent trumpam pamesti galvą.

„Sveiki, mano vardas Doris“ prasideda laidotuvių scena, ir toks filmo režisieriaus Michael Showalters sprendimas, nei kiek nestebina. Tiesą pasakius, gana įprasta kai filmai, vaizduojantys vyresnių žmonių gyvenimą prasideda laidotuvėmis po kurių, kažkas jų galvose tarsi uždega raudoną lemputę, skatinančią pamiršti visą gyvenimą slėgusius suvaržymus ir pasinerti į nuotykį kol dar yra laiko.

Nors per motinos laidotuves viską keičianti lemputė Doris galvoje neįsižiebė, tačiau šis įvykis, neabejotinai leido moteriai nusimesti ilgus metus neštą neįgalios mamos naštą ir pasijusti šiek tiek laisvesne, nepriklausoma. Net nežinodama ką turėtų toliau daryti su savo gyvenimu ir netikėta laisve, Doris nusprendžia atlikti savo pareigą ir kaip įprastai, keliauti į darbą. Štai čia ir sumaišomos jos viso ramaus gyvenimo kortos. Netikėtai ankštame lifte sutiktas daugiau nei perpus jaunesnis vaikinas, pagiria droviosios moters akinius, taip pažadindamas joje keistą, dar nepatirtą aistrą. Galite tik numanyti, kaip Doris sutrinka, kai paaiškėja, kad tas pats žavusis jaunuolis nuo šiol dirbs tame pačiame biure kaip ir ji!

Pavėluota vidurio amžiaus krizė, visiškai kitaip veikia 60-metę moterį nei įprastai. Nuolatinės staiga atsiradusios romantiškos ir seksualinės fantazijos, susijusios su naujuoju bendradarbiu, iš pradžių baugina Doris, tačiau vėliau, ji suvokia, kad tame nėra nieko blogo ir ji tiesiog privalo pasinaudoti naujomis gyvenimo suteiktomis galimybėmis, bei pabandyti užkariauti naujojo bendradarbio širdį. Lyg mokinukė planuodama „netyčinius“ susitikimus su naująja simpatija, kurdama netikras socialines anketas bendravimui, bei iš esmės pakeitusi savo įvaizdį, moteris atranda visai naują pasaulį, kupiną veiksmo, jaunatviško pozityvumo ir netikėčiausių, visus planus griaunančių įvykių, kurie tarsi nušvitimas priverčia Doris susimąstyti, koks aklas ir nuobodus iki šiol buvo jos gyvenimas. (G.S.)

4. „SENIAI – PLĖŠIKAI“ (Старики-разбойники, 1972)

Kaip ir dauguma puikių rusiškų tragikomedijų meistro Eldaro Riazanovo filmų („Saugokis automobilio“, „Likimo ironija, arba Po pirties“, „Tarnybinis romanas“ ir kt.) „Seniai-plėšikai“ prasideda užkadriniu komentaru (jį lengvai atpažįstamu balsu skaito populiarus aktorius Jurijus Jakovlevas): „Žmonės skirstomi į tuos, kurie sulaukia pensijos ir į visus likusius. Pensininkais vadinami tie, kuriems mokami pinigai už tai, kad jie nedirbtų. Senatvę reikia gerbti kaip savo netolimą ateitį. Juk kiekvienas – jeigu pasiseks – taps senuku.

Nikolajui Sergejevičiui Miačikovui ir jo draugui Valentinui Petrovičiui Vorobjovui jau pasisekė: jei Valentinas Petrovičius ėjo į darbą paskutinį kartą, tai Nikolajaus Sergejevičiaus laukė, regis, paprasta darbo diena“.

Vorobjovą (akt. Jevgenijus Jevstignejevas) tą dieną darbo kolektyvas gražiai išlydėjo į pensiją, padovanojo ramiam poilsiui reikalingų daiktų (virdulį, kavinuką, meškerę), nes „išleistuvės į pensiją – jaudinantis renginys. Tą dieną visi bendradarbiai gailisi sukaktuvininko, myli jį ir sako jam tik gražius žodžius“. Valentinas Petrovičius taip susigraudino klausydamas kolegų ritualinių tarnybinių rypavimų, kaip jie be jo negalės nei gyventi, nei dirbti, kad susigraudino ir pareiškė, kad suprato kaip jis reikalingas kolektyvui ir pasilieka, tuo, žinoma, sukeldamas visai neplanuotas problemas.

Svarbi problema laukė darbe ir geraširdžio tardytojo Miačikovo (akt. Jurijus Nikulinas), nes į jo vietą jau numatytas gerokai jaunesnis pareigūnas, o tokiai valdžios iniciatyvai ekscentriškasis milicijos skyriaus vadovas Fediajevas (akt. Georgijus Burkovas) pasipriešinti nedrįsta, bet ir atleisti pareigingojo Miačikovo nėra už ką. Todėl Fediajevas duoda Miačikovui mėnesį laiko įrodyti, kad jis yra nepakeičiamas.

Gerą problemos sprendimo būdą bėdon pakliuvusiam draugui pasiūlo jo bičiulis Vorobjovas. Reikia įvykdyti kokį nors garsų „amžiaus nusikaltimą“. Bet tokie ant kelio nesimėto, vadinasi jį reikia organizuoti. Vorobjovo planas teoriškai atrodo nepriekaištingai – reikia pavogti iš muziejaus kokį nors vertingą paveikslą, kad Miačikovas greitai surastų pagrobtą šedevrą ir visiems nušluostytų nosis: „Turime įrodyti, kad ne amžius lemia žmogaus vertę“.

Bet lengva pasakyti, kur kas sunkiau tokį planą įvykdyti vidury dienos ir kai muziejuje yra daug lankytojų.

Keista, tačiau abiem vagišiams pavogti Rembranto paveikslą iš muziejaus pavyko be jokių sunkumų: pakako tik pasakyti, kad paveikslas išgabenamas restauruoti. Bet ši aplinkybė šią „amžiaus vagystę“ pavertė niekais, nes niekas paveikslo net nepasigedo. Teko „seniams-plėšikams“ kitą planą brandinti…

Lyrinė tragikomedija buvo mylimiausias Eldaro Riazanovo žanras. Tačiau „Seniai-plėšikai“ niekuomet nebuvo tokie populiarūs, kaip kiti šio režisieriaus filmai, nes pasakoja visai nelinksmą istoriją apie senatvę, kuri visuomet žmogų užklumpa iš pasalų.

Bet labai intymi autorių intonacija ir nuoširdi aktorių vaidyba leido į siužetą prikaišioti gana drąsių socialistinės tikrovės kritikos elementų, kurie kitokiame kontekste būtų tiesiog neįmanomi. (G.J.)

3. „NARKOKURJERIS“ (The Mule, 2018)

Sunku patikėti, bet Clintui Eastwoodui gegužės 21-ąją sukaks devyniasdešimt metų, bet apie ramų poilsį jis, regis, tikrai dar negalvoja ir kaip sakoma vesternuose, „vis dar tvirtai sėdi balne“.

Clintas Eastwoodas yra vienas labiausiai gerbiamų Holivudo veteranų, kuris, nepaisant garbaus amžiaus, ir toliau išlaiko stulbinamą produktyvumą. „Narkokurjeris“ yra 37-asis jo režisuotas pilnametražis filmas: net 16 jų susukta šiame tūkstantmetyje.

Šių metų pradžioje JAV Nacionalinė Kino kritikų taryba (The National Board of Review of Motion Pictures, sutr. NBR) „Aktorinio proveržio“ nominacijoje (Breakthrough Performance) apdovanojo aktorių Paulą Walterį Hauserį, naujausiame Clinto Eastwoodo filme „Richardas Jewellas“ suvaidinusį pagrindinį vaidmenį. Filmas pasakoja apie apsauginį, kuris perspėjo policiją apie planuojamą teroro aktą per Olimpines žaidynes 1996 m. Atlantoje: be šio žmogaus aukų būtų buvę kur kas daugiau.

Richardas Jewellas“ yra kol kas pats naujausias Clinto Eastwoodo režisuotas filmas, kuriame jis pats nevaidina. O metais anksčiau susuktame „Narkokurjeryje“ jis suvaidino pagrindinį vaidmenį, kurį labai lengva lyginti su filmo „Gran Torino“ 2008) herojumi Voltu Kovalskiu, kurį taip pat suvaidino Clintas Eastwoodas.

Gran Torino“ – tai gerai išlaikytas kolekcinis 1972-ųjų metų automobilis, kuriuo labai didžiuojasi jo savininkas. Voltas Kovalskis yra niūrus tylenis kategoriškai atsisakantis gyventi pagal modernėjančio pasaulio taisykles. Buvusiam Korėjos karo veteranui nusispjauti ir ant Amerikoje klestinčio politinio korektiškumo. Gyvenimo vėtytą ir mėtytą atsiskyrėlį skaudina, kad net artimiausi žmonės užmiršo senus gerus amerikietiškus idealus. Sūnūs – išdavikai – važinėja japoniškais automobiliais ir verčiasi “įteisinta vagyste” – prekyba, anūkėms be dažytų nagų, auskarų bamboje ir plepalų mobiliaisiais daugiau niekas nerūpi. Apie pagarbą vyresniesiems nėra ko nė kalbėti…

Narkokurjerio“ herojus Erlas Stounas – taip pat vienišas senukas, priklausantis „lūzerių“ legionui. Daug metų šis vienišius, buvusios žmonos pašaipiai vadinamas „ponu botaniku“, praleido oranžerijoje, augindamas retų veislių orchidėjas.. Seniai išsiskyręs su žmona vyras negali pasigirti ir itin gerais santykiais su dukra bei anūke. Lyg to būtų maža, Erlą užklumpa ir finansinės bėdos: bankrutuoja jo kuklus verslas.

Kad pataisytų padėtį vyras susigundo netikėtai gautu pasiūlymu užsidirbti nieko nedirbant – tiesiog nuvežant mažus krovinius savo senu automobiliu iš vienos vietos į kitą.

Gyvenimo vėtytas ir mėtytas vyras, karo veteranas, turėtų suprasti, kad tai nėra visai nekaltas užsiėmimas – kas gi mokėtų gerus pinigus tiesiog už pasivažinėjimą? Yla iš maišo, žinoma, išlenda greitai: kaip ir reikėjo tikėtis, paaiškėjo, kad Erlui tenka vežioti vis didėjančias kokaino siuntas, o naujieji jo „darbdaviai“ – Meksikos narkotikų kartelio atstovai.

Galiausiai vyras įkliūva policijai su 3 milijonų dolerių vertės kokaino siunta.

Siužeto idėją C. Eastwoodas pasiskolino iš žurnale „New York Times“ 2014-ųjų birželį paskelbto straipsnio. Realią istoriją į pilnametražio filmo scenarijų perdirbo Nickas Schenkas („Gran Torino“). Tikras narkokurjeris buvo 90- metis II pasaulinio karo veteranas Leonardas Sharpas, dirbęs Meksikos narkotikų karteliui „Sinaloa“ ir 2011 m. įkliuvęs su 90 kg. kokaino, kurio bendra vertė taip pat buvo 3 milijonų dolerių.

Savo kaltės teisme Sharpas nepripažino, bet buvo nuteistas trims metams kalėti. Bausmė galėjo būti nepalyginamai griežtesnė, bet advokatams pavyko įtikinti teisėją, kad jų klientas paveiktas marazmo.

P.S. Paskutinieji Clinto Eastwoodo režisuoti filmai taip pat pagrįsti realiomis istorijomis. Be jau paminėtų prisiminkime dar kelis.

Oskaru už garsą apdovanotas ir Amerikoje susilaukęs piktos kritikos „Amerikiečių snaiperis“ (American Sniper, 2014) pasakoja apie geriausiu visų laikų amerikiečių snaiperiu pramintą Chrisą Kyle‘ą, per savo karinę karjerą, trukusią iki 2009-ųjų, „karštuose taškuose“ likvidavusį 255 gyvus taikinius. Pats Chrisas 2013 m. žuvo nuo Irako karo veterano kulkos.

Stebuklas virš Hadsono“ (Sully, 2016) – tikra istorija apie tai, kaip 2009-ųjų metų sausio penkioliktąją patyręs lėktuvo kapitonas Česlis Salenbergeris (jį suvaidino Tomas Hanksas) avariją patyrusį keleivinį lainerį Airbus A320 sėkmingai nutupdė tiesiai ant Hadsono upės paviršiaus.

O „Traukinys į Paryžių“ (The 15:17 to Paris, 2018) – istorija apie nesenus įvykius, pakliuvusius net į mūsų TV vakaro žinias: 2015 . rugpjūčio 21 d. greitajame traukinyje N 9364 siautusius teroristus sutramdė trys po Europą keliavę jauni amerikiečiai.

Netikiu, kad Clintas Eastwoodas ir po 90-ojo gimtadienio iš kino pasitrauks. (G.J)

2. „FILOMENA“ (Philomena, 2013)

Tikrais faktais paremtas filmas sužavi žemišku nuoširdumu. Be įmantrių kinematografinių gudrybių pasakojama istorija ne tik sujaudina  iki širdies gelmių, bet ir priverčia nusišypsoti.

Stephen Frears režisuota drama pasakoja pagyvenusios airės gyvenimo istoriją. Dar būdama jaunutė Filomena (Judy Dench) tampa nėščia, o jos katalikui tėvui merginos išsižadėjus, pastaroji apsigyvena vienuolyne. Gyvendama su vienuolėmis Filomena susilaukia sūnaus Antony, kuris iš jos yra atimamas ir parduodamas amerikiečių šeimai. Po 50 metų, moteris apie atimtą sūnų papasakoja dukrai, kuri, sutikusi iš darbo atleistą BBC žurnalistą Martiną (Steve Coogan), paprašo jo pagalbos. Pasispyriojęs Martinas vis dėlto nusprendžia padėti Filomenai surasti senai prarastą sūnų ir parašyti moters gyvenimo istoriją.

Filomena – paprasta moterėlė, nei aukštojo mokslo, nei filosofinių knygų ji nekrimto, tačiau dabar jau pensininkę, buvusią medicinos seselę, mokė gyvenimas. Būtent moters paprastumas, nuoširdus humoro jausmas ir neblėstantis pozityvumas net ir itin žiaurių įvykių akivaizdoje, sukuria graudžiai komišką nuotaiką. Tuo tarpu Martinas – kiek iš aukšto žiūri į, jo nuomone, naivią senučiukę. Ciniškas ir vienareikšmiškai nešališkas žurnalistas dėl savo išsilavinimo ar įsivaizduojamo statuso mano turįs teisę ironizuoti Filomenos nuomonę bei pasirinkimus.  Du veikėjai tarytum iš visiškai skirtingų pasaulių: liberalus intelektualas ir buitiškai paprasta pensininkė, leidžiasi į kelionę, kurios metu abu randa žymiai daugiau negu tikėjosi.

„Filomena“ susilaukė nemenkos tikinčiųjų bendruomenės kritikos, „Religinių ir civilinių teisių Katalikų lyga“  filmą pavadino „žiauria vienuolių karikatūra, kuri yra pagrįsta pusiau tiesomis ir melu“. Tačiau juostoje vaizduojamas religinis hipokritiškumas, ar veidmainiškas dogmų laikymasis, nors ir verčia piktintis, nėra svarbiausias istorijos ekranizacijos momentas. Nepaisant žiaurumo ir neteisybės, kurios sulaukė iš vienuolių ir apskritai katalikiškos bendruomenės, pagrindinė veikėja nuoširdžiai tiki, jos tikėjimas Dievu neapsiriboja tik smerkimu, stereotipais ar sekmadieniniais vizitais bažnyčioje. Atsidavimas, atvirumas ir gebėjimas atleisti bei nesinešioti širdyje pagiežos – bruožai, kuriais ne visada gali pasigirti ir didžiausiu krikščioniu save laikantieji.

Steve Coogan atliko pagirtiną darbą ne tik vaidindamas Martiną, bet ir kartu su Jeff Pope rašydamas filmo scenarijų. Labai lengvai galėjusi virsti verksminga drama „Filomena“ atsiskleidžia kaip neištęsta ir įdomi istorija. Filme visas 100 minučių besitęsiantis virsmas  įtraukiantis ir jaudinantis, o svarbiausia neperkrautas nereikalingomis detalėmis ar lyriniais išvedžiojimais.

Ko gero, labiausiai imponuoja tai, jog filmas paremtas tikros moters istorija. Tikrojo Martin Sixmith 2009 metais išleista knyga „Prarastasis Filomenos Li vaikas“ koncentruojasi į Antony, o tiksliau Michael gyvenimą, jo istoriją jau po įvaikinimo, nors knygos autorius savo darbo taip pat nevadina vien faktais paremta biografija. Tuo tarpu didžiausiuose kino ekranuose pasirodžiusios versijos epicentru tampa Filomena bei jos išgyvenimai, kas nulemia tai, jog tam tikros istorijos detalės yra scenaristų vaizduotės vaisius. Pavyzdžiui, tikroji Filomena niekada su Martinu neskrido į Jungtines Valstijas, o duomenų rinkimas ir knygos rašymas truko apie 4 metus. Nepaisant filme susipinančios fantazijos ir tikrų faktų, visi šokiruojantys ar netikėti siužeto vingiai tikrai įvyko.

Susižėręs per dvidešimt apdovanojimų įvairiuose festivaliuose, filmas nelaimėjo nė vieno iš keturių „Oskarų“, kuriems buvo nominuotas, galimai būtent dėl labai akivaizdžiai pašiepiamos bažnyčios. (G.R.)

1. „JAUNYSTĖ“ (Youth, 2015)

Ironiška, kad filme „Jaunystė“ išvysite iš pirmo žvilgsnio niūrų ir visai nelinksmą senjorų gyvenimą, kurio kasdienybė yra spalvinama žaismingai dramatiškais arba komiškais elementais. Kiekviena scena, kiekvienas veikėjo žingsnis yra meistriškai apgalvotas taip, kad specialiai žiūrovui sukeltų bent menkiausią emociją. Šia prasme, filmas yra koncentruotas į momentinius išgyvenimus, iššaukiančius daug kam gerai pažįstamą narciziškumą, pasididžiavimą ar kaltės jausmą.

Visgi, italų kilmės režisierius Paolo Sorrentino, savo antrame anglų kalba statytame filme, kartais sudaro žiūrovui klaidinantį įpūdį, kad pastarasis apie veikėjus ir jų patirtis savotiškai žino bei suvokia daugiau nei jie patys. Tokią išvadą pagrindžia specialiai 2015 m. filmui sukurtas originalus garso takelis „Paprastoji daina“, kurį atliko įspūdingo soprano savininkė iš Pietų Korėjos – Sumi Jo. Dainos žodžiai – „Aš jaučiu jausmą. Aš gyvenu šalia. Aš gyvenu dabar tau.“ – išdidžiai filme skambant orkestrui visai neatsitiktinai vainikuoja kulminacinį tašką ir dar kartą nusėja žiūrovo kūną šiurpuliukais.

Išėjęs į pensiją, pagrindinis „Jaunystės“ veikėjas, muzikos kompozitorius ir maestro Fredas Ballingeris (Michael Caine) iš gyvenimo nesulaukė ypatingų dovanų ar raudonimis rožėmis kloto kelio. Vis dėlto, toks jo naujas gyvenimo būdas, o galbūt jo taip mėgstama vienatvė, suteikė jam tam tikro romantiško pojūčio. Ballingeris, kaip ir jo kolega bei geriausias draugas filmų režisierius Mickas Boyle‘is (Harvey Keitel) šturmuoja prabangius įmantraus Šveicarijos Spa koridorius ir mėgaujausi atgaivinančia Alpių gamta. Arba bent jau taip atrodo iš pradžių. Fredas nenori klausyti susirūpinusios dukters Lenos (Rachel Weisz) patarimų ar tuo labiau lankytis jos paskirtose spa procedūrose. Negana to, gavęs pakvietimą iš karalienės atlikti jo žymiąją „Paprastąją dainą“ princui, šio atsisako.

Išėjęs į pensiją, pagrindinis „Jaunystės“ veikėjas, muzikos kompozitorius ir maestro Fredas Ballingeris (Michael Caine) iš gyvenimo nesulaukė ypatingų dovanų ar raudonimis rožėmis kloto kelio. Vis dėlto, toks jo naujas gyvenimo būdas, o galbūt jo taip mėgstama vienatvė, suteikė jam tam tikro romantiško pojūčio. Ballingeris, kaip ir jo kolega bei geriausias draugas filmų režisierius Mickas Boyle‘is (Harvey Keitel) šturmuoja prabangius įmantraus Šveicarijos Spa koridorius ir mėgaujausi atgaivinančia Alpių gamta. Arba bent jau taip atrodo iš pradžių. Fredas nenori klausyti susirūpinusios dukters Lenos (Rachel Weisz) patarimų ar tuo labiau lankytis jos paskirtose spa procedūrose. Negana to, gavęs pakvietimą iš karalienės atlikti jo žymiąją „Paprastąją dainą“ princui, šio atsisako.

Tokiu būdu Sorrentino leidžia įsijausti į Fredo cinišką požiūrį, giliai nekapstant to ciniškumo kilmės šaknų. Pastarasis savo dienas moderniame spa leidžia paprasčiausiai mąstydamas, kaip/ar teiksis apsilankyti tualete arba bandydamas prisiminti, ar tikrai permiegojo su savo pirmąja vidurinės mokyklos meile. Tad kiekvienas veikėjas jungia istoriją su savomis problemomis, nostalgiškais prisiminimais, kandžiais pastebėjimais ir grubiais, arogantiškais pasisakymais. Susidaro įspūdis, kad filme veikėjai dažnai garsiai šneka, norėdami išgirsti savo pasąmonės mintis.

Galbūt pats filmo režisierius taip pat jaučiasi perlipęs jaunystės slenkstį, kaip ir jo pagrindiniai veikėjai – nusivylę realybe, skaičiuojantys savo paskutinius metus šioje žemėje ir smerkiantys visuomenėje vyraujančią stigmą apie jaunystės grožio maniją. Jie nostalgiškai išaukština savus jaunystės laikus, todėl praeitis šiems atrodo žymiai mielesnė. Visas gyvenimo grožis ir jo suteikiami potyriai – trumpalaikiai. Fredas tokią mintį iliustruoja scenoje su žiūronais, kuomet atsiveda jauną merginą pažiūrėti kvapą gniaužiančių Alpių didybės: „Kai esi senas, viskas atrodo labai toli – tai yra praeitis. Kai esi jaunas, viskas atrodo arti – tai yra ateitis“. (G.S.)

Gediminas Jankaskas, Greta Rozenbergaitė, Greta Simaitytė, Ugnė Nausėdaitė, Gabija Stankevičiūtė

Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų apie žmones, kurių gyvenimas sunkesnis nei tavo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: