TOP 10 filmų tęsinių, arba kai antra dalis geresnė už pirmąją

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2019-11-06 10:09

Spausdinti | Komentarai

Kartais filmo tęsinys prilygsta savo pirmtakui ar net jį lenkia. Tačiau kino industrijoje tokie atvejai pasitaiko ne taip ir dažnai. Elementai, kurių reikia geram filmo tęsiniui sunkiai nuspėjami ir padaryti dar geriau nei pirmą kartą yra pakankamai sunku. Pristatome 10 puikių filmų tęsinių, kurie sugebėjo sužibėti ryškiau nei originalios istorijos.

10. „10-TOJI KLOVERFYLDO GATVĖ” („10 Cloverfield Lane“)

Pamirškit vidutinišką 2008-tų filmą „Projektas Monstras“ („Cloverfield“). Pamirškit monstrus ir mažus ir didelius. Pamirškit, tai ką matėte praėjusiame filme, nes filmas „10-toji Kloverfyldo gatvė” yra visai kas kita. Režisieriaus Matt Reeves monstro fanai tikisi, kad šis filmas yra tik tęsinys, bet tiesa yra paprasta – „10-toji Kloverfyldo gatvė“ yra visiškai kitas kūrinys su sava istorija. Itin įtempto siužeto trileris, išsiskiriantis puikiai suvaidintais personažais, tiesiog prikausto žiūrovus prie ekrano ir nepaleidžia iki pačios pabaigos.

Pagrindinę istorijos heroję Michellė (Mary Elizabeth Winstead) pirmiausia pamatome tuomet, kai ji staigiai kraunasi rūbus į lagaminą, palieka buto raktus, savo sužadėtuvių žiedą ir išlekia pro duris. Važiuodama atokiais keliais, ji dvejoja ar atsiliepti telefonu, kai skambina jos pamišęs sužadėtinis ar ne, tačiau įvykus avarijai ji atsiduria griovyje. Ji pabunda jau nebe  savo mašinoje, o požeminiame bunkeryje su sužalota koja, prirakinta prie sienos. Greitai ji sutinka žmogų, kuris dėl viso šito atsakingas.

Filmo režisieriaus Dan Trachtenbergo filmo debiutas, kartu su scenarijaus autoriais Josh Campbell ir Mathew Stuecken (taip pat prisidėjo ir Damien Chazelle) yra puikus derinys kibirkščiuojantis įtampa ir galimybėmis. Didžioji filmo dalis vyksta ankštame bunkeryje ir režisierius pasirūpina tuo, kad mes jaustume tą erdvės trūkumą. Pavyzdžiui oro ventiliacijos scena gali sukelti jums uždaros erdvės baimę, kurios jūs nė nemanėte turįs. Mes mokomės pažinti situaciją kartu su Michelle, taip pat nemažiau svarbus yra filmo dėmesys  pažįstamam garsui, kuris atkeliauja iš kitos sienų pusės.

Vaidinančių aktorių grupė maža, tačiau talentas, kurį jie demonstruoja – milžiniškas. Emmett (John Gallagher Jr.) paprasto kaimiečio įvaizdis yra labiau charakteris nei stereotipas, kuris jam labai tinka. Mary Elizabeth Wintstead visada išlieką filmo centre ir žavi savo emocinėmis savybėmis. Ji puikiai sugeba perteikti Michellės žmogiškumą nepalikdama kito pasirinkimo, kaip tik ją pamėgti ir palaikyti kiekvieną jos judesį.

Paskutinis iš šios smagiosios trijulės yra John Goodman. Jis nuginkluoja su savo šypsena ir keliais savo šokių judesiais, tačiau visąlaik savyje slepią kažkokią grėsmę. Paprasčiausia scena, kur Howardas kažką sako Michellei yra kupina gąsdinančio kiekio įniršio ir jis iškart tampa vienu iš labiausiai bauginančių žmonių-monstrų, kurie pasirodė ekranuose per pastaruosius metus. (K.E.)

9. „PIKTIEJI NUMIRĖLIAI 2“ (Evil Dead II, 1987)

Konservatyvios žydų šeimos, emigravusios į JAV iš carinės Rusijos, palikuonis Samas Raimi „žaisti kiną“ pradėjo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, o jo pirmas vaidybinis filmas „Tai žmogžudystė!“ (It’s Murder!, 1977) buvo tik, kaip sakoma debiutanto bandymas atrasti patį save. Režisieriaus savitumas čia pasireiškė tuo, kad vienoje šeimoje įvykusi žmogžudystės istorija pasakojama pasitelkus tradicinę detektyvo formą, bet pripildant ją siaubo trilerio ir komedijos turiniu.

Kitame Samo Raimi filme „Piktieji numirėliai“ (The Evil Dead, 1981) jokių juokų nebėra. Viskas ne tik labai rimta, bet ir iš tikrųjų baisu. Čia penki draugai savaitgaliui išsinuomoja niūrų namą gūdžiame miške. Bičiuliai turėtų susimąstyti, kodėl nuoma yra tokia pigi. Tačiau šią malonią smulkmeną kompanija nesuvokia kaip grėsmingą perspėjimą ir tik vėliau sužino, kad anksčiau čia gyvenęs archeologas namo rūsyje paliko nemažai mistinę galią turinčių artefaktų, kaip antai nežinomų magiškų kultų atributai ir magnetofono juostoje įrašytos nesuprantamos frazės, panašios į magiškus užkeikimus.

Nuo šio momento prasideda dar iki kino išradimo fantastinėje literatūroje plačiai aprašytos istorijos apie tai, kas atsitinka, kai tuščiagarbiai smalsuoliai pažadina ramybę pagaliau suradusias piktąsias dvasias.

Antrajame filme „Piktieji numirėliai 2“ (Evil Dead II, 1987) vienintelis likęs gyvas pirmosios filmo dalies herojus Ešas Viljamsas (jį vėl vaidina Bruce‘as Campbellas) su mergina Linda (Denise Bixler) grįžta i tą pačią trobelę miške ir vėl iš požemių išleidžia numirėlių ordas. Ešo merginą apsėda demonas, o jis pats priverčiamas grumtis su prakeiktųjų legionais.

Sunku vadinti „Piktuosius numirėlius 2“ pirmojo filmo tęsiniu. Pats Samas Raimi sakė, kad „Piktieji numirėliai 2“ faktiškai ir yra pirmasis filmas tokiu pavidalu, kaip jis ir buvo sumanęs jį padaryti.

Svarbų vaidmenį filme „Piktieji numirėliai 2“ vaidina vadinamoji „Mirusiųjų knyga“ (Necronomicon), kurią išgalvojo gotikinio siaubo literatūros klasikas Howardas Lovecraftas (1890 – 1937). Pirmą kartą šią knygą rašytojas paminėjo 1923 m. apsakyme „Šuo“ (The Hound) čia pat paaiškinęs, kad skaityti „Mirusiųjų knygą“ yra mirtinai pavojinga, todėl ji laikoma saugyklų rūsiuose po septyniais užraktais.

„Piktieji numirėliai 2“ tikrai nėra prastesnis už pirmtaką. Atvirkščiai. Čia ne taip mėgaujamasi kruvinais vaizdais, bet į siaubus žvelgiama neslepiant ironijos. O kai kurios scenos, pavyzdžiui kai dantis šiepia ant sienos kabanti elnio galva, kai Ešas kaunasi su demonų apsėsta savo paties ranka arba kai Linda praryja akį atrodo kaip siaubo kino parodija.

Baigiasi „Piktieji numirėliai 2“ tuo, kad Ešas per portalą įtraukiamas į XIV-ąjį amžių, kad susiremtų su blogio jėgomis kitame filme „Tamsos kariuomenė“ (Army of Darkness, 1992). Kad saugiai sugrįžtų namo Ešas privalo ištarti magišką burtažodį „Klaatu Barada Nikto“. Bet vyrukas pamiršta paskutinį žodį, ir pažadina mirusiųjų armiją. Dar viena – ketvirtoji – komiškos siaubo epopėjos kol kas nenumatyta. (G.J.)

8. „DESPERADO“ (Desperado, 1995)

1992-aisiais metais ekranuose pasirodė kuklus niekam nežinomo jauno (vos 24-erių metų) meksikiečio Roberto Rodriguezo režisuotas veiksmo filmas „Mariačis“ (El mariachi). Mariačiais Meksikoje vadinami pragyvenimui gitaros garsais užsidirbantys klajojantys muzikantai. Vienas jų (jį suvaidino Carlosas Gallardo), trokštantis pratęsti savo šeimos tradicijas, su šypsena lūpose ir juodu gitaros dėklu atkeliauja į mafijos gaujų apsėstą miestelį. Kaip tyčia visi čia laukia atvykstant pagarsėjusio žudiko.

Pirmiesiems žiūrovams patikusį filmą gabus debiutantas vos už 7 tūkstančius dolerių susuko 16 mm. juostoje. Pastebėję šiame filme nemenką komercinį potencialą studijos Columbia Pictures vadovai investavo dar 220 tūkstančių 35 mm. juostos formatui bei reklamai ir netrukus uždirbo du milijonus dolerių.

Filmo apie „Lotynų Amerikos trubadūrą“ tęsinio „Desperado“ (1995) ilgai laukti neprireikė. Antrajam vadinamosios „meksikietiškos trilogijos“ filmui Holivudo bosai nepašykštėjo septynių milijonų dolerių biudžeto ir pagrindiniams vaidmenims patvirtino dvi populiarias kino žvaigždes – ispaną Antonio Banderasą ir meksikietę Salmą Hayek (Carlosui Gallardo šį kartą teko pasitenkinti nedideliu antraplaniu vaidmenėliu).

Siužetas pakito ne itin stipriai. Klajojantis muzikantas po daugelio metų atvyksta keršyti narkotikų prekeivių gaujos vadui Bučui (Joaquimas de Almeida) už mylimos merginos nužudymą. Vaikino rankose – gitaros dėklas, kuriame visai ne muzikos instrumentas, o tikras ginklų arsenalas.

Nužudytų “blogiečių” skaičiumi “Desperado” gerokai lenkia kitus veiksmo filmus, o toną šiai kriminalinei baladei užduoda pats Quentinas Tarantino, filmo pradžioje pasakojantis seną anekdotą ir po kelių akimirkų paspringstantis kulka.

Ugningas Antonio Banderas idealiai tinka paslaptingo keršytojo vaidmeniui, naują herojaus pagalbininkę Karoliną vaidinanti Salma Hayek trykšta nežemišku grožiu, o beveik nenutylančios revolverių salvės susilieja su kerinčiais gitarų garsais (muzika grupės Los Lobos).

Po šio filmo Robertas Rodrigesas tapo anuomet populiarios Quentino Tarantino “gaujos” nariu, o 2003-aisiais realizavo dar vieną veiksmo filmą „Kartą Meksikoje“ (Once Upon a Time in Mexico). Jame paaiškėja, kad pagrindinio herojaus gražuolę žmoną Karoliną ir dukrą nužudo banditai, o jam nelieka nieko kito, kaip keršyti už sugriautą gyvenimą. Bet greitai asmeninio keršto motyvus užgožia kitas tikslas – apginti Meksikos prezidentą nuo galingo narkobarono Bariljo (Willemas Dafoe). Tokią kilnią valstybinę užduotį muzikantas gauna iš korumpuoto CŽV agento (Johnny Deppas), kuris pats visai nenori rizikuoti savo galva dėl svetimos valstybės vadovo. Nuo šio momento prasideda sprogimų ir makedoniškų šaudynių (kai pyškinama dviem pistoletais iš bet kokios padėties) fejerverkas. O štai romantikai šioje pirotechnikos fiestoje šį kartą vietos beveik neliko. (G.J.)

7. „PRIEŠ SAULĖLYDĮ“ (Before Sunset, 2004)

1995 m. režisierius Robertas Linklateris sukūrė nešiuolaikiškai romantišką ir sentimentalų filmą „Prieš saulėtekį“ (Before Sunrise). Jis labai primena senas melodramas apie platonišką meilę, nors jo herojai yra jauni žmonės, susipažįstantys iš Budapešto į Vieną vykstančiame traukinyje. Džesis (Ethanas Hawke’as) yra nedrąsus ir kompleksuotas amerikietis iš Teksaso, o Selina (Julie Delpy) – visai netipiška prancūzaitė. Ji gerai kalba angliškai, todėl kalbos barjerų nėra. Tačiau šiuos atsitiktinius pažįstamus iš karto sujungė gerokai glaudesnis panašios pasaulėžiūros ir artimos vidinės giminystės ryšys. Vienoje jie gali kartu praleisti visą parą. Tik gaila, kad pramogoms abu neturi pinigų. Užtai gali iki valios pasikalbėti, paslampinėti naktinėmis miesto gatvėmis ir atverti vienas kitam slapčiausias savo sielos kerteles. Pradžioje jie tiktai žaidžia žodžiais ir mėgaujasi galimybe be užuolankų atsakinėti į kebliausius klausimus. Vėliau toks “atvirumo testas” pakoreguos žaidimo taisykles, o paryčiui po nemigo nakties ateis laikas skirtis. Ar dabar abu pagaliau išdrįs ištarti pačius svarbiausius žodžius?..

Po devynerių metų jie vėl susitinka. Šį kartą Paryžiuje. Dabar neblogai vienas kitą spėjusi pažinti porelė turi kelias valandas, ir iki saulės laidos turi daug ką nuspręsti. Apie tai pasakoja filmas „Prieš saulėlydį“ (Before Sunset, 2004).  Drauge jie praleido nuostabiausią naktį gyvenime, o atsitiktinis susitikimas abiems tapo lemtingu.

Tiesa 2013 m. ekranuose pasirodė taip pat puikus trečiasis filmas su žiūrovų pamėgtais personažais – „Prieš vidurnaktį“. Trečią kartą Džesį ir Seliną sutinkame graikiškoje Mesenijoje. Čia jiedu atostogauja. Abiem tai puiki proga atitrūkti nuo rūpesčių, pasimėgauti nieko neveikimo malonumais, vėl ramiai paslampinėti ir pasinerti į prisiminimų svaigulį („Prisimeni, kai man rodei sau pačiam parašytą laišką?“).

Nuo dviejų ankstesnių filmų trečiasis skiriasi dviem svarbiomis detalėmis. Jei anksčiau Džesiui ir Selinai pilnai pakako vienas kito, ir jie beveik nekreipė dėmesio į aplinkinius, tai dabar juos supa kiti filmo dramaturgijai svarbūs personažai – pagyvenusi graikų pora, senukas ir jauni įsimylėjėliai (gal ketvirtasis R. Linklaterio filmas pasakos jau apie jų romaną?).

O kitas pastebimas skirtumas yra tai, kad pirmų filmų finalai palikdavo žiūrovams slaptą viltį, kad Džesis ir Selina kada nors bus kartu. Dabar gi baigiantis trilogijai vis dažniau pamąstai apie tai, kad pabuvę drauge jau beveik du dešimtmečius jiedu vis labiau artėja prie pavojingos ribos, kai gali išsipildyti jau minėto laiško pačiam sau pirmieji žodžiai: „Sveikas Džesi. Dabar tau keturiasdešimt. Tikiuosi, kad tu neišsiskyręs…“. (G.J.)

6. „IMPERIJA KONTRATAKUOJA“ (Star Wars: Episode V – The Empire Strikes Back, 1980)

Nors antrąjį „Žvaigždžių karų“ filmą (vėliau jis buvo pavadintas penktuoju epizodu) režisavo kino pasaulyje nelabai žinomas Irvinas Kershneris, akivaizdu, kad tai George‘o Lucaso projektas, kurio režisūrą galima patikėti bet kam, nors generalinės linijos koncepcija nesikeis (tuo pagrįstos visos vadinamosios franšizės).

Seniai seniai tolimoje galaktikoje užsimezgęs kosminės sagos siužetas plėtojamas nesibaigiančio pilietinio karo sąlygomis. Praėjus trims metams po „Mirties žvaigždės“ sunaikinimo princesė Lėja kartu su jai ištikimais draugais palieka Hoto planetą ir yra priversti slapstytis, nes priešiška kosminė Imperija konsoliduoja savo pajėgas, vadovaujamas Darto Veiderio. Jo misija – persekioti pakrikusius sukilėlių būrius. Tačiau galingasis Dartas Veideris turi ir asmeninį tikslą. Jis trokšta surasti jaunąjį Liuką Skaivokerį, kuris išgirdęs Obio Van Kenobio balsą, išvyksta į Dagobos planetą pas magistrą Jodą. Prižiūrimas išmintingojo magistro Liukas mokosi naudotis jam suteiktomis galiomis, tačiau nebaigęs mokslų išvyksta gelbėti bėdoje atsidūrusių draugų, nors gali būti įviliotas į spąstus.

Jaunasis džedajus Liukas meta iššūkį likimui, nors supranta, kad gali žūti arba papildyti Tamsos jėgų kovotojų gretas ir kartu jaučia kažkokį dar nesuprantamą ryšį su sithų lyderiu Dartu Veideriu.

Įspūdingiausia šios filmo dalies scena, be abejo, yra ta, kurioje Liukas Skaivokeris lazeriniu kardu kaunasi su… savo paties antrininku – paprasčiau kalbant, su pačiu savimi. Tokiu būdu Gėrio ir Blogio kovą filmo autoriai susieja ir su žmogiškos prigimties dialektika.

Taip pat maloniai stebina kai kurios įspūdingos transformacijos, pavyzdžiui, kai matome neaprėpiamo dydžio fantastinį monstrą, apsimetantį… asteroidu.

Privers jaudintis ir Hoto planetoje vykstančios kautynės, kuriose pėstininkams tenka atlaikyti psichologinę „žingsniuojančių“ kovinių mašinų ataką.

Filmo tempas nepaprastai greitas, įvykiai keičia vienas kitą tarsi kaleidoskope. Nors tai antrasis „Žvaigždžių karų“ sagos filmas, jį galima žiūrėti ir kaip visiškai atskirą kūrinį, sėkmingą technine prasme ir labai pelningą (kainavo 18 mln. dolerių, vien Amerikoje uždirbo 290 mln., o pajamos visame pasaulyje perkopė pusės milijardo ribą). (G.J.)

5. „BETMENO SUGRĮŽIMAS“ (Batman Returns, 1992)

Betmenu visame pasaulyje vadinamas Žmogus – šikšnosparnis buvo sugalvotas dar ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Pirmą kartą Detektyvinių komiksų (DC Comics) knygelėse jis pasirodė 1939-aisiais. Tada jis dar nebuvo pagrindinis personažas. Bet netrukus jis tapo vienu žinomiausiu komiksų herojumi – net savotišku visos pop kultūros veidu. Skaitytojams (o vėliau ir filmų žiūrovams) patiko tai, kad kovoje su galingais priešininkais Betmenas pasikliauja ne savo supergaliomis, bet moksliniais išradimais, padedančiais jam būti nepralenkiamam ir ant žemės, ir ore (taip pat veltui nenuėjo jo jaunystėje išmoktos kriminologijos paslaptys ir tobulai įvaldyti maskavimosi įgūdžiai).

Pirmieji filmai ir TV serialai apie Betmeną bei jo priešininkus šiandien atrodo labai naiviai, todėl apie septintojo dešimtmečio vidurį ši epopėja išsikvėpė. O naują gyvybę jai įkvėpė režisierius Timas Burtonas filmu „Betmenas“ (1989): franšizė įgavo naujos energijos netgi ne dėl pagrindinio personažo (jį pirmą kartą suvaidino Michaelas Keatonas), o dėl piktadarį Džokerį sodriai suvaidinusio Jacko Nicholsono.

Naujai visais tamsos atspalviais suspindo ir Gotamo miestas, anksčiau atrodęs kaip kartoninių dekoracijų karalystė. Beje, pieštuose komiksuose šio miesto prototipas buvo Niujorkas, o Timo Burtono kūrinyje (ir vėliau sukurtuose filmuose apie Betmeną) Gotamas įgaudavo vis daugiau Niujorko ir Čikagos elementų.

Antrajame filme „Betmeno sugrįžimas“ nėra Gotamą terorizuojančio Džokerio, bet pagrindinio piktadario funkcijos padalintos į tris dalis ir atiteko ne mažiau spalvingiems personažams – grakščiai bei klastingai Moteriai – Katei (Michelle Pfeiffer), bejausmiam milijonieriui Maksui Šrekui (Christopheris Walkenas) ir visai žmonijai karą paskelbusiam mutantui Ponui Pingvinui (jį vaidina visiškai neatpažįstamas Danny DeVito), kuris gyvena kanalizacijos požemiuose, bet jo smogikai mieste sėja paniką.

Jei Moteriai – Katei filme lemta tik iliustruoti moteriško ir vyriško pradų konfliktą amžinoje lyčių kovoje, tai Maksas Šrekas ir Ponas Pingvinas yra infernalinio blogio įsikūnijimai. Žilagalvis ir mėlynakis Christopheris Walkenas vaidina bejausmį magnatą, kuris apsimeta geradariu verslininkų, bet ši kaukė iš tikrųjų slepia dėl pelno bet kam pasiryžusį monstrą. Beje, Maksu Šreku šis personažas pavadintas visai neatsitiktinai – taip vadinosi nebylaus vokiečių kino aktorius, kuris 1922 m. suvaidino vieną baisiausių per visą kino istoriją vampyrą filme „Nosferatu, siaubo simfonija“ (rež. F.W. Murnau).

Klasikinio vokiečių kino ekspresionizmo atmosferą primena ir Pono Pingvino personažas, turintis savo tragišką priešistorę: jis gimė turtuolių Koblpotų šeimoje, tačiau tėvai dėl kūdikio fizinių anomalijų jo atsikratė. Kanalizacijoje užaugęs mutantas vis dar ilgisi tėviškos meilės, o savo pilnavertiškumą ketina įrodyti tapęs… Gotamo meru. (G.J.)

4. „BĖGANTIS SKUSTUVO AŠMENIM​IS 2049“ (Blade Runner 2049, 2017)

Sveiki atvykę į 2049 metus, kur po pasaulio sunaikinimo žmonija laikosi už siūlo galo. Pilnuose griuvėsių miestuose, kurie nyksta tiesiog akyse, bruzda žmonės neturėdami žalio supratimo koks kadaise buvo jų dabar gyvenamas pasaulis.

Nors technologijoms suteikus galimybes žmogus žengė didžiulius žingsnius, daugelis sakytų, kad nueita buvo per toli, nes, pavyzdžiui, 21-ame amžiuje sukūrus dirbtinius humanoidus vergauti kolonijose už žemės ribų, cituojama: „Kiekviena civilizacija buvo pastatyta ant vienkartinės darbo jėgos nugaros“. Šie humanoidai yra vadinami „replikantais“, ir bet kuris iš jų turėdamas nors lašelį žmogiškosios nuovokos pradeda maištauti, pabėga iš kolonijų ir grįžta į žemę, tačiau visa tai vyko dar 2019 metais. Situacija, žinoma, bus pasikeitus nuo tada?

Režisieriaus Denio Vilenueno tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ į ekranus atkeliauja praėjus 30-čiai metų po šio filmo pirmtako išleisto 1982 metais kur Rikas Dekardas, vaidinamas Harisono Fordo, 2019 metais Los Andžele pareigūnas specializuojantis replikantų naikinime, priklausė „Bėgantiesiems skustuvo ašmenimis“ grupei. Visą veiksmą pradedame stebėti kartu su biologiškai konstruotu žmogumi vardu Kėjus, kuris yra užsidirba iš replikantų medžioklės. Policininkas atranda ilgai slėptą paslaptį, kuri gali potencialiai sunaikinti jau ir taip trapią jų visuomenės struktūrą – nėščio replikanto kūną kas turėtų būti fiziškai neįmanoma. Siekdamas išsiaiškinti kas už to slypi, K išsiruošia į kelionę ne tik surasti buvusį LAPD (Los Andželo Policijos Departamento) pareigūną Dekardą, dingusį jau 30 metų, bet taip pat atrasti ir patį save.

Kino pasakojimas trunka beveik 3 valandas. „Bėgantis skustuvo ašmenims 2049“ atrodo tarsi natūralus originalaus filmo pratęsimas nei tingus perpasakojimas, kas yra bonusas palyginus su kai kuriais populiariais 80-ųjų filmų perdarymais.  Vizualiai „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ tiesiog pribloškia – tai vienas geriausių filmo aspektų. Tamsi, purvina aplinka suteikia filmui taip trokštamą neo-noir atmosferą. Los Andželo gatvėse vaizduojamos scenos perteikia miesto nykimą, o naudojamos neoninės hologramos yra tarsi kontrastas prieš šią nutriušusią aplinką. Kinematografiškai scenos buvo puikiai nufilmuotos, suteikdamos žiūrovams stiprius pojūčius. Estetiškai kalbant, filmas nusipelno visų galimų taškų.

3.„TERMINATORIUS 2: PASKUTINIO TEISMO DIENA“ (Terminator 2: Judgment Day, 1991)

Neseniai vienoje „Auksinio proto“ laidoje Arūnas Valinskas klausė, koks populiaraus aktoriaus vaidinamas personažas pirmajame filme buvo pavadintas vienu įspūdingiausių JAV kine „blogiečiu“, o jau antrajame filme buvo „gerųjų“ personažų sąrašo viršuje.

Tąsyk finalo dalyviai teisingo atsakymo nepateikė, todėl vedėjas žaidėjams (ir visai „Auksinio proto“ auditorijai paaiškino, kad tai Arnoldo Schwarzeneggerio suvaidintas kiborgas, kuris stebėtiną transformaciją patyrė pirmuose „Terminatoriaus“ filmuose.

„Terminatorius 2: Paskutinio teismo diena“ (1991) iš tikrųjų yra pagarbos vertas kūrinys, ko dažnai negalima pasakyti apie begalę tęsinių, kurių vienintelis tikslas yra uždirbti kuo daugiau pinigų iš sėkmės susilaukusio filmo, dažnai „klonuojant“ jį jei ne iki begalybės, tai tikrai iki sveiko proto ribų pabaigos.

Po pirmojo „Terminatoriaus“ įvykių praėjo dešimt metų (laiko tarpas tarp abiejų mažesnis – septyni, o veiksmas plėtojasi 1997-aisiais). Saros sūnui Džonui iškyla mirtinas pavojus: jis atsidūrė žudiko taikiklyje. Berniukas, kaip žinia, yra saugios žmonijos ateities garantija, todėl kova su robotu tampa svarbiausiu amžiaus mūšiu dėl rytdienos. Perprogramuotas ir patobulintas Arnoldo Schwarzeneggerio Terminatorius T- 800 stoja į mirtiną mūšį su robotu žudiku).

Per septynerius metus, praėjusius po pirmojo „Terminatoriaus“ premjeros specialiųjų efektų technologijos sparčiai pažengė į priekį. Todėl antrajame filme daug kvapą gniaužiančių scenų su neįtikėtinomis roboto žudiko Т-1000 (Robertas Patrickas) transformacijomis, kai jis, prieš akimirką buvęs žmogaus pavidalu, po akimirkos tampa būtybe iš išsilydžiusio metalo ar iš viso pavirsta skysčio bala.

Nepamirštamą įspūdį palieka ir persekiojimo greitkelyje scena, kupina tokių beprotiškų kaskadinių triukų, kad svaigsta net visko mačiusių žiūrovų galvos.

Filmas apdovanotas keturiais Oskarais (už garsą, grimą ir vizualinius bei garso efektus). (G.J.)

2. „KRIKŠTATĖVIS II” (The Godfather Part II, 1974)

Be jokios abejonės tai – ikoniškiausias visų laikų gangsterių filmas ir vienas geriausių kada nors sukurtų filmų. Pirmąją dalį 1972 m. režisavo Francis Ford Coppola. Filmas sukurtas pagal populiarųjį Mario Puzo romaną (jie abu dirbo rašant scenarijų). Jame vaidina tokios meistriškos žvaigždės kaip Marlonas Brando, Al Pacino, Diane Keaton ar Jamesas Caanas ir šio darbo rezultatas – 3 „Oskarai“: už geriausią filmą, už geriausią aktorių ir už geriausią adaptuotą scenarijų. Sudėtingas, bet sklandus siužetas su švelniu galios ir moralės atspalviu išsivysto į elegantišką ir nepriekaištingą Don Vito Corleone asmens, jo šeimos, kuri yra viena galingiausių Niujorko mafijos šeimų, ir jo veiklos portretą. Tokioje „amerikietiškoje svajonėje“ gyvenantis italų imigrantas sukūrė savo kriminalinę šeimą iš nieko.

Taip pat Francis Ford Coppola režisuotas „Krikštatėvis II“ buvo pirmas tęsinys, laimėjęs „Oskarą“ už geriausią filmą. Filmas toks geras (laimėjo 6 „Oskarus“ ir buvo nominuotas dar 5 „Oskarams“), kad būtų beveik įžeidimas vadinti jį tęsiniu.

Filme „Krikštatėvis II“ rodomos dvi lygiagrečios istorijos: „Krikštatėvio“ siužeto vystymas su Michaelu Corleone (kurį puikiai suvaidino Al Pacino), perimant Corleone šeimos verslą Nevadoje ir pirmosios dalies priešistorė, žvilgtelint į Don Vito Corleone (kurį suvaidino įžymusis Robertas De Niro) ankstyvuosius gyvenimo metus Sicilijoje. Al Pacino transformacija – tiesiog tobula. Jo žvilgsnis šaltas, o gąsdinimas – žiaurus ir labai baisus. Taip pat didžioji dalis pirmojo filmo pagrindinių aktorių pasiliko ir šiame filme, kas lėmė tobulą darbo rezultatą.

„Krikštatėvio“ tęsinyje nužudyto dono Vito Korleonės kriminalinė imperija atitenka jo sūnui Maiklui. Bet autoriams svarbu priminti, kokiais keliais iš mažo kaimelio Sicilijoje į Ameriką atvyko galingo italų mafijos klano įkūrėjas. XX a. pradžioje Jungtinės Amerikos Valstijos viliojo emigrantus iš viso pasaulio. Perpildytais laivais iš Europos į naująjį kontinentą atvykusius naujakurius pasitinkanti Laisvės statula įkūnijo neribotas galimybes ir žadėjo tikrą rojų žemėje. Deja, realybė pasirodė esanti kur kas rūstesnė, ir už savo vietą po saule teko kovoti. Jaunas Vio Korleonė sugebėjo pasipriešinti „Mažosios Italijos“ regioną valdžiusiai organizacijai „Juodoji ranka“, o nužudęs savo tautiečius reketavusį doną Fanučį, jis pats tapo nusikaltėlių klano vadovu. Jam pavyko integruoti šeimyninėmis vertybėmis pagrįstą organizaciją į milžiniškas Amerikos verslo struktūras.

Nuo noir atmosferos iki žymiojo garso takelio – viskas šiame filme puiku ir žiūrovams sukuriama neįtikėtina atmosfera.

1. „TAMSOS RITERIS” (The Dark Knight, 2008)

Britų režisierius, rašytojas ir prodiuseris Christopher Nolan, savo neprilygstamu Tamsos riteriu,  superherojų pasaulyje užkėlė labai aukštą kartelę. Viskas, ką mes turime žinoti apie Betmeną, yra būtent šiame tamsiame ir labai realistiškame trileryje.

Kritikų ir žiūrovų tarpe šis filmas laikomas geriausiu DC komiksų ekranizacijų istorijoje. Nors niekas geriau už aktorių Christian Bale nesuvaidintų Betmeno, šiame filme visą dėmesį prikausto Heath Ledger ir jo įkūnijamas maniakas, chaoso veidas Džokeris. Režisierius visiškai pakeičia nusistovėjusią nuomonę apie paprastus vagis ir nusikaltėlius paversdamas Džokerį neeiliniu personažu – jis netrokšta svetimo turto ar pinigų, vienintelis jo siekis yra sukelti aplink save chaosą ir sunaikinti Betmeną, kaip žmogų ir asmenybę.

Ankstesniuose filmuose kiekvienai rolei buvo rimtai ruošiamos atrankos ir svarstoma kandidatūra iš gausybės aktorių. Šiame filme režisierius Christopher Nolan buvo užtikrintas – Heath Ledger yra tas, kuris turi vaidinti Džokerį ir jis buvo vienintelis režisieriaus aktorių sąraše.

Šis filmas yra geriausias DC ir Warner Bros. kūrinys. Kai 2008 metų sausį pasaulį apskriejo žinia, kad Heath Ledger mirė, filmas gerbėjų tarpe tapo tik dar labiau mistiškas. Vien faktas, kad Heath viso filmavimo laikotarpiu rašė Džokerio dienoraštį, kuriame rašė žymias frazes, piešė iliustracijas ir perrašinėjo scenarijaus eilutes, viso filmo atmosferą ir Džokerio personažą padaro dar labiau tikrovišku ir paslaptingu.

Christopher Nolan sukurtas Betmenas yra daugiausiai pasisekimo sulaukęs herojus, tačiau daugiausiai pagyrų sulaukė ir superblogiuko ikona tapo Heath Ledger Džokeris. Tamsos riteris peržengia visas žanro ribas ir yra tikrai vienas geriausių superherojaus veiksmo filmų.

Gediminas Jankauskas, Kostas Elmonas, Martyna Šalčiūtė

Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų išsiskiriančių savo originalumu

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt