Retas aktorius gali pasigirti, jog jam teko vaidinti Hamletą nesulaukus net trisdešimties metų, tačiau Benas Whishawas nėra paprastas aktorius. Puikus pavyzdys, kuomet klasikinį išsilavinimą įgijęs aktorius laiko Holivudą sugniaužęs savo saujoje. Šis aktorius įkūnijo daugybe puikių personažų, tačiau jo privatus gyvenimas taip ir lieka privačiu bei paslėptu už jo paties veikėjų.
Karjerą pradėjęs teatre, „Jo Tamsiosios Medžiagos“ („His Dark Materials“, 2003) adaptacijoje, nenusileidamas tokioms žinomoms britų teatro žvaigždėms kaip Patricijai Hodge, Dominicui Cooperiui, Timočiui Daltonui ar Džonui Karlailui.
2013 m. jis suvaidino vieną pagrindinių herojų, Džoną Loganą, spektaklyje „Peteris ir Alisa“ kartu su Džiude Dench, ir tam niekas neprieštaravo. Tokio pripažinimo jis susilaukė po pasirodymo Trevoro Nunno „Hamlete“ 2004 metais. „The Telegraph“ dienraštis jo pasirodymą įvardino kaip „nepamirštamo ir mylimiausio Hamleto“. Whishawo vardas tapo sinonimu, kartu su Džonatanu Prysu, Simonu Russelliu Bealu bei Marku Rylance, kalbant apie geriausius moderniojo amžiaus aktorius.
Nors B. Wishawas dažniausiai vaidina teatre, jis taip pat gerai atrodo ir didžiajame ekrane, o tai padaryti buvo sunku netgi Laurencui Olivieriui. Tačiau Whishawas tai atlieka itin puikiai. Koks kitas aktorius gali įtraukti Džeimso Bondo, Bobo Dylano ar netgi Fredžio Merkurio vardus į savo CV? Juolab, kad šiam aktoriui nėra net keturiasdešimties!
Nepaisant to, kad šis aktorius dažniausiai vaidino antraeilius vaidmenis, jis įrodė, jog nėra prastesnis už daugelį kitų puikiai žinomų žvaigždžių, kaip Dustinas Hoffmanas, Ralphas Fiennesas, Helena Mirren ar netgi Collinas Farrellas, be to, yra puikus bei humaniškas. Pasinaudodamas sceniniu meistriškumu jis puikiai pritampa prie didžiojo ekrano – kas buvo nemenkas iššūkis net pačiam L. Olivieriui.
10. „Operacija Skyfall“ („Skyfall“, Sam Mendes, 2012)
Tarptautinis Džeimso Bondo gerbėjų klubas viešai verkė po Desmondo Lewelyno mirties. Daugiau nei 30 metų šis aktorius Bondo filmuose atliko Q vaidmenį. Pradėjęs kaip Seano Connerio veikėjui įtakingas asmuo, 80-aisiais jis tapo nepakeičiamu Rogerio Mooro bei Timočio Daltono kompanionu.
Filme „Viso Pasaulio Negana“ Pierco Brosnano vaidinamas personažas pažadėjo Q išėjimą į pensiją. Ši scena tapo dar skausdesnė po Lewelyno mirties. Šį nepakeičiamą istorijos herojų pakeisti bandė Džonas Cleesas, tačiau jo bandymas buvo niekam tikęs ir jį iš žavingo pavertė patetišku. Taip Q pradingo iš ekranų dešimčiai metų.
2012 m. išleistas filmas „Operacija Skyfall“ visą savo siužetą parėmė „senas prieš naują“ idėja. Ginkluotas Bondas kovėsi su technologijų vedliu, o šnipinėjimas buvo paliktas tiek praeičiai, tiek ateičiai. Įkvėptas idėjos apie Q charakteristikos sunaikinimą, Whishawas buvo priimtas vaidinti gyvybingą technologijų mylėtoją, kuris mygtukus spaudinėja taip greitai, kaip Bondas šaudo.
„Perspėsiu, kad sėdėdamas su pižama ir savo nešiojamu kompiuteriu, dar prieš pirmąjį juodosios arbatos puodelį, aš galiu padaryti daugiau nuostolių, nei tu sugebėtum per metus“, – jis pareiškia nuostabioje scenoje, kurioje stebi Turnerį. Kartu su Danieliu Craigu Whishawas yra daug mažiau globėjiškas nei prieš jį vaidinę aktoriai, bet sugeba ir optimistiškai „įkąsti“. „Ar tu tikėjaisi sprogstančio tušinio? Mes jų nebenadojame!”.
Šis pasirodymas Whishawui garantavo Q vietą Bondo filmuose – ateinantiems dešimčiai metų. Whishawas yra garbingas Q herojaus „perkūrimas“. O jeigu Craigas nuspręstų palikti savo vaidmenį, būtent jam tektų apmokyti naująjį agentą.
9. „Zero teorema“ („The Zero Theorem“, Terry Gilliam, 2013)
Aptemdytas tokių didesnių hitų, kaip „Brazilija“ ir „Dvylika beždžionių“, filmas „Zero teorema“ išlieka puikiu Gilliamo mokslinės fantastikos ekstravagantiškumo pavyzdžiu, su vienu iš puikiausių dialogų šio režisieriaus filme nuo pat „Brazilijos“ (abiejų bendraautorius – Charlsas McKeownas). Tiesa, Whishawo atliekamas vaidmuo nėra didelis, tačiau įsimintinas.
Kol Christopho Waltzo vaidinamas herojus išgyvena daugybę tyrimų, Whishawas prisistato kaip įtartinas „Daktaras 3“, tiriantis klientą. Pasiginčydamas su klientu apie jo bereikalingą žodžio „mes“ naudojimą, jis atkerta – „esi tik vienas tu“. Taigi Whishawo vaidmuo į kadrą atneša juodo humoro jausmą.
Pasislėpusi už banguotos šukuosenos, Whishawo išvaizda prisideda prie filmo distopijos, kaip ir jo herojaus frazė – „tu nemiršti. Nors iš esmės, nuo pat gimimo mes visi pradedame mirti. Vadinkite tai „dieviškai suplanuotu senėjimu“ – atsakas yra toks bejausmis, kad pasidaro gan baisu. Nuostabu, tai, kad toks pasyvus pasirodymas gali būti tokiu emociškai paveikiu.
8. Audra („The Tempest“, Julie Taymor, 2012)
Abejotina, ar Julie Taymor kada nors sugebės sukurti gerą filmą. Panašiai kaip ir Zacko Snyderio, jos filmai pilni daugybę spalvingų bei neoninių vaizdinių, tačiau jiems trūksta spalvingos istorijos. Ji, po grandioziniu apšvietimu, sugeba paslėpti net patikimojo bardo naratyvą. „Audroje“ visa tai kompensuojama stipriais pagrindinių aktorių pasirodymais.
„Aš jį (Whishawą) myliu“, – Taymor sakė „Manhattan Movie Magazine“. „Tikėjausi, jog Helen ir jis atras tarpusavio “chemiją“, nebūtinai seksualinę, ir man atrodė, kad jaunesnių vyrų santykių su vyresnėmis moterimis tendencija skamba puikiai.“ Iš tiesų, vienas stipriausių šios juostos aspektų –tai ryšys būtent tarp Whishawo ir Mirren.
Šiame filme Whishawui tenka itin kūniška rolė, daugumą laiko jis praleidžia apnuoginta krūtine nakties dangaus fone, sparčiai ir grakščiai aplink jį sekant kamerai.
Atrodydamas kaip Cherubinas, Whishawas atlieka tai, ką kiti aktoriai gali tik už ekrano ribų: jis atlieka vaidmenį, judesius išreiškdamas plačiais rankų judesiais vietoje subtilių gestų, kuriuos žiūrovams tenka pastebėti patiems. Šis vaidmuo pareikalavo aktoriaus teatrinių sugebėjimų, net kai pati kino juosta jam nepatiko.
7. „Sugrįžimas į Braidshedą“ („Brideshead Revisited“, Julian Jarrold, 2008)
Kalbėdamas su Collider, Matthew Goodas prasitarė kaip jis jaudinosi žinodamas, kad teks dirbti su Whishawu: „buvau truputį išsigandęs dirbti su Benu, mat šis yra pripažintas geriausiu Hamletu per pastaruosius keturiasdešimt metų. Jis – visiška mano priešingybė.“
Goodas ir Whishawas susitiko pasikalbėti apie savo skirtingus vaidmenis: „tematikos yra itin svarbios šiam filmui, todėl susitikome su Whishawu pasikalbėi apie tai, kokius mūsų vaidmenų santykius norime atskleisti bei kokiose vietose tai vyktų.“ Goodo įkūnijamas Čarlzas Raideris yra itin romantiškas, o Whishawo – lordas Sebastianas Flytas įsivaizduoja savo gyvenimą kaip didžiulį, puikų paveikslą. Šie du vyrai filmui suteikia išties dekadentišką gundymą.
Whishawo ekstravagantiškumas čia žaidžia su jo herojaus augančia priklausomybe nuo alkoholio, kuri yra paslėpta už girtumo kaukės. Jis dievina dekadentiškumą, o stiprieji gėrimai šį jausmą dar labiau sustiprina. Užaugęs turtingoje aplinkoje, tačiau nesubrendęs Flytas mažai ką supranta apie pasaulį, išskyrus hedonizmą.
Viliodamas naująjį savo draugą gyvenimo delikatesų link, jis pasiūlo „krepšelį braškių ir butelį Chateau Peyraguey, kurio tu nesi ragavęs, taigi nevaidink.“ Whishawas pažįsta savo personažą ir pabrėžia, kad galimi Flyto homoseksualūs polinkiai yra nuslopinti Raiderio interesų, sakydamas –„Aš iš tavęs prašiau per daug. Visad žinojau, kad tokią meilę tau suteikti gali tik Dievas.“
Pats filmas nėra toks puikus kaip 1981 m. televizijos laida, bet Goodas ir Whishawas pasirodo kaip nuostabūs pretendentai į Jeremy Ironso ir Anthony Andrewso vaidmenis. Whishawo atveju, jis itin panašus į Andrewsa, o jo amžius šiam personažui suteikia labiau įtikinantį „nesubrendėlio“ jausmą nei prieš jį buvusio aktoriaus.
6. Švytinti Žvaigždė („Bright Star“, Jane Campion, 2009)
„Man atrodo neįtikėtina, kaip jis sugebėjo kiekvieną dieną atsikelti ir tęsti savo gyvenimą“ , –Whishawas prisipažino „The Telegraph“. „Keatas gyvenime dažnai susidūrė su mirtimi. Dauguma jo artimųjų mirė. Aš manau, kad visa tai žmogui suteikia kitokią perspektyvą žvelgiant į gyvenimo prasmę bei pakeičia jo jautrumą. Jis buvo itin kantrus.“
Vaidinant vieną didžiųjų romantizmo poetų, Whishawo herojaus atsidavimas Fanny Brawnei tampa beveik tokiu pačiu žavingu kaip Hitklifo – Katerinai.
Kaip ir pridera mokytam personažui, Whishawas savo meilės mintis išreiškia delikačiai, su baime ir drovumu. „Sapnavau puikius sapnus. Skraidžiau virš medžių, savo lūpas sujungęs su gražios figūros lūpomis, ir man atrodė, kad tai truko ilgai. Gėlėtos medžių viršūnės žėrėjo po mumis, kol mes ilsėjomės ant debesies.“ Kad ir koks iškalbus jis bebūtų, aktorius atskleidžia poeto baimę pasiduoti romantiškoms emocijoms, išvengdamas Brawnės klausimo – ar tos lūpos buvo jos.
Whishawo jaunatviškas veidas, nors filmuojantis jam jau buvo dvidešimt devyneri, o poetui – dvidešimt penki, jo herojui suteikia atkaklumo. Jis suteikia struktūrą Keatso iškalbingumui.
5. Manęs Čia Nėra („I´m Not There“, Todd Haynes, 2007)
Vienas idiotiškiausių, biografinių roko kino juostų apie Boba Dylaną – „Manęs Čia Nėra“ itin sudėtinga „įstatyti į rėmus“. Ši istorija nėra nei gyvenimo atpasakojimas, nei metaforų pilnas darbas jo kūrinių analizei, tačiau tuo pat metu abu šie aspektai yra sujungti į vieną.
Cate Blanchett savo pasirodymu pavergė didžiąją dalį žiūrovų, tačiau Whishawo įkūnijamas herojus Artūras Rimbaudas atitinka puikaus menininko dvasią ir tampa geriausiu tarp kitų šešių personažų, pasirodžiusių ekrane. „Aš priimu chaosą, bet nežinau, ar jis priima mane“, – Whishawas taria kamerai, su kuo neabejotinai nesutiktų autorius, parašęs „Tempest“ bei „Blonde to Blonde.“
Tamsiai rudi aktoriaus plaukai bei veido struktūra yra itin panaši į abu herojus – Bobą Dylaną ir Rimbaudą, du poetus, kurie yra sujungti savo gebėjimu rašyti puikias eiles. Pro nosį tardamas balses, siluetiškuose baltai juoduose kadruose Whishawo balsas netgi skamba kaip Dylano.
Su cigarete burnoje bei poetiškomis eilėmis jis iš tiesų puikiai įsijaučia į komentatoriaus rolę, kuris slepiasi už Blanchet perdėtai moteriškų manierų bei Balo melodinių dainų. Jis yra atstumtasis, pagarbus rašytojas. Jis nebijo pasakyti – „žinai, tai nusižengia gamtos valiai. O aš esu prieš gamtą. Man tai visai nepatinka.“
4. Debesų Žemėlapis (Tom Tykwer; Lana Wachowski, 2012)
Ambicingas. Šis žodis geriausiai tinka apibūdinti „Debesų Žemėlapį“. Kiekvienas aktorius šioje juostoje vaidina skirtingus personažus, skirtingose šalyse, erose bei zonose. Ši sudėtinga ambicija tampa gana komplikuota, nes ne visi aktoriai yra tam pajėgūs, tačiau Whishawui pavyksta įsikūnyti į visus penkis vaidmenis, vienas iš jų – moteris vardu Džiordžetė.
Į šį kūrinį jis įneša daug žavesio, kurį pasiskolina iš vaidmens filme „Sugrįžimas į Braidshedą“. Jis puikiai atlieka Roberto Forbisherio vaidmenį, bet dar labiau nustebina, kai persikūnija į parduotuvės klerko iš San Francisko bei į mandagaus jungos roles. Du skirtingi prekybininkai, dviejuose skirtinguose laikmečiuose, visgi Whishawas sugeba juos sujungi, pasitelkdamas dabitišką išvaizdą bei įdėmius žvilgsnius.
Dar labiau nustebina jo įkūnijamas Džiordžetės personažas, tai – moteris, kuri yra be galo graži ir moteriška, ne vien tik dėl makiažo, bet ir dėl nėštumo. Švelniai šnekanti bei dvasinga moteris. Kodėl gi šis aktorius negyveno tais laikais, kuomet Šekspyrui reikėjo tokių žmonių?
3. Meškiukas Padingtonas („Paddington“, Paul King, 2014)
Keista net pagalvoti, kad įgarsintas, animuotas meškiuko personažas galėtų būti vienas iš puikiausių aktoriaus pasirodymų, tačiau Whishawas nėra vienintelis toks aktorius. „Filadelfija“ gal ir suteikė Tomui Hanksui Oskarą, bet jis visada bus prisimenamas kaip Vudis. Markas Hamillas pasitraukė nuo Jedi vaidmens ir tapo didžiausiu Betmeno priešu per įgarsinimą. Whishawas šioje juostoje atliko vieną geriausių savo pasirodymų.
Retas vaikų filmas sugeba sužavėti mažus vaikus, tuo pačiu priversdamas šypsotis ir jų tėvus. Pastatytas pagal Michaelo Bondo knygą, šis kūrinys, kaip ir Whishawas, yra kupinas nostalgijos. „Padingtonas yra šiek tiek kitoks nei prieš tai buvusi televizijos istorija iš 70-ųjų“, – Whishawas pripažino „TimeOut“ dienraščiui.
„Michaelsas Hordernas įgarsindavo visus veikėjus ir turėjo puikų bei turtingą balsą, bet Padingtonas dabar yra gerokai jaunesnis.“ Norint Padingtoną paversti jaunesniu, reikia, kad filmas žiūrovams suteiktų nostalgišką, bet tuo pat ir naują jausmą. Whishawo ekspresyvumas padeda tai įvykdyti. „Juk tu nenaudoji to ausų krapštuko valytis savo dantims – ar ne, Pone Braune?“, – tradiciniam juokeliui suteikdamas naują prieskonį, klausia jis.
Padingtonas pasirodo kaip altruistiškas, žavingas bei optimistiškas veikėjas. Whishawo įgarsinimas šiam filmui suteikia gyvybę bei paverčia jį vienu puikiausių pasirodymų, skirtų vaikų auditorijai.
Šaunus pasirodymas, kurį geriausiai apibūdina paties Padingtono žodžiai „Aš niekada nebūsiu toks, kaip kiti žmonės, bet tai nėra blogai, nes aš esu meškiukas. Meškiukas – vardu Padingtonas.“
2. Omaras („The Lobster“, Yorgos Lanthimos, 2015)
Beprotybė. Tai vienintelis žodis tinkamas šiam filmui apibūdinti. Beprotiškas dialogas, beprotiškas fonas, beprotiški pasirodymai, bet nei vienas jų nėra beprotiškesnis nei Whishawo „Šlubuojantis Vyras“. Tai itin didelis pasiekimas žinant, kad šioje juostoje taip pat vaidino Colinas Farellis, John C. Reillis ir Olivia Colman.
„Išsiaiškinau, kad ji buvo perkelta į zoologijos sodą“, – kalbėdamas su savimi apie nepavykusius santykius, kurie nulėmė jo įkalinimą, prasitaria jis.
„Dažnai su ja ten susitikdavau, duodavau jai pusžalės mėsos. Žinojau, kad vilkai mėgsta žalią mėsą, bet negalėjau atskirti, kuris iš tų vilkų buvo mano motina, todėl mėsos daviau visiems po truputį. Vieną dieną nutariau įeiti į jų narvą. Aš jos labai pasiilgau ir tiesiog norėjau apkabinti… Zoologijos sodo prižiūrėtojai mane greitai pastebėjo ir išvežė į ligoninę. Gerai, kad nepraradau kojos.“
Whishawas vaidina personažą, kuris tiki kiekvienu savo žodžiu. Rimtas, džiaugsmingas bei šlubčiojantis, šis personažas paverčia kiekvieną garsą į gilios reikšmės poeziją.
Kaip ir tinka aktoriui, kuris vaidino Hamletą, jis filmui suteikia galybę ilgiausių bei įsimintiniausių frazių. Tarkime, omaro apibūdinimą, kaip gyvūną, kuris „pagaus tave ir įmes į puodą verdančio vandens, ir ten laikys kol tu mirsi“. Netgi Hamletas nebuvo toks tiesmukas!
1. Kvepalai. Vieno Žudiko Istorija (Perfume: The Story Of a Murderer, Tom Tykwer, 2006)
Pamirškite Leonardą DiCaprio besigrumiantį su lokiu, šis pasirodymas neabejotinai turi būti vienas iš puikiausių per paskutiniuosius dešimt metų. Atodūsiai, išlavinta uoslė bei kvapai yra sunkiai apibūdinami, bet Whishawas šį iššūkį priima itin lengvai.
Būdamas perfekcionistas šiam vaidmeniui jis įkvėpimo sėmėsi iš gyvūnų. „Tai buvo gera vieta pradėti“, – jis paaiškino „IndieLondon“, – „nes gyvūnai, priešingai nei mes, į kvapus reaguoja labai primityviai. Jų reakcijų bei judesių uodžiant kvapus stebėjimas man labai padėjo suprasti šį personažą.“
Genujis yra kvapų meistras, pasiryžęs padaryti viską, kad sukurtų tobulus kvapus, nepaisant šio sumanymo kainos. Anksčiau ši knyga būdavo apibūdinama kaip toji „kurios neįmanoma nufilmuoti“, nes pagrindinio veikėjo rolė reikalavo be galo daugialypio aktoriaus.
Režisierius Tomas Tykeris, pamatęs Hamletą įsitikino, kad Whishawas yra tobulas aktorius šiam vaidmeniui atlikti. „Benas taip pat yra tamsaus bei nekalto charakterio; potencialiai žiaurus, bet tuo pat metu ir mažas berniukas. Jis sugeba minias priversti jį palaikyti nepaisant to, kad jis yra ganėtinai žiaurus.“
Tame pačiame „IndieLondon“ interviu Tykeris pasidalino mintimis, kad Whishawas sugeba perteikti personažą, kuris yra itin dviprasmiškas bei įvairiapusiškas. Atviromis akimis, nosimi bei su svajinga šypsena, Whishawas Genujį paverčia įtikinančiu, atstumiančiu, bet žavingu. Kiekvienas jo judesys, pradedant kvepalų dvelksmu ar baigiant stovėjimu prieš minią tarsi jis būtų angeliška būtybė, yra perteikiamas veikėjo mintyse, o ne per kūno išorę.
Genujis šio aktoriaus filmografijai tampa tiek pat įtakingu, kiek Hamletas jo teatriniui reziumė. Intelektualusis Genujis, su gaištančiais juodais plaukais, europietišku sudėjimu ir vos sulaikoma neviltimi veide – yra nuostabiai įkūnijamas šio aktoriaus bei itin mėgstamas žiūrovų. Tai – vienas geriausių XXI a. pasirodymų kine.
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių naujosios kartos aktorių vyrų
