TOP 10 geriausių Keira Knightley kino vaidmenų

Paskelbė: Data: 2019-07-26 08:49

Spausdinti | Komentarai

TOP 10 geriausiu Keira Knightley kino vaidmenu

Kokių tik įdomių dalykų nesužinome skaitydami kino žvaigždžių biografijas! Štai kad ir garsios aktorės Keira Knightley kai kurie gyvenimo faktai skamba kaip avantiūrinio romano fragmentai. Pavyzdžiui, jos „pradėjimo“ istorija. Faktas, kad Keira Knightley gimė 1985 m. kovo dvidešimt šeštąją Londone. Pasakojama, kad kartą būsimos aktorės tėvai, taip pat aktoriai Willas Knightley ir Sharman Macdonald susilažino: kai Sharman, pasiryžusi tapti dramaturge ir dėl to baigusi aktorės karjerą, parduos savo pirmąją pjesę, galima bus rimtai pagalvoti apie šeimos padidėjimą (vieną vaiką jie jau turėjo – sūnų Calebą, gimusį 1979 m.). Lažybos baigėsi sėkmingai, ir iš jų buvo dviguba nauda – pasaulis praturtėjo dar viena dramaturge Sharman Macdonald ir visame pasaulyje žinoma kino aktore Keira Knightley.

Pirmuosius epizodus televizijos filmuose ir serialuose Keira Knightley suvaidino nesulaukusi nė dešimties. Keturiolikmetė ji jau vaidino karalienės Amidalos antrininkę Sabę filme „Žvaigždžių karai: epizodas I. Pavojaus šešėlis“ (Star Wars: Episode I – The Phantom Menace, 1999, rež. George‘as Lucasas) ir buvo tokia panaši į Natalie Portman, kad daugelis galvojo, jog pastaroji vaidino abu personažus.

Pirmą didelį vaidmenį Keira Knightley suvaidino seriale „Daktaras Živago“ (Doctor Zhivago, 2002, rež. Giacomo Campiotti), sukurtame pagal Nobelio literatūros premijos laureato Boriso Pasternako romaną. Mūsų pažintis su Keira Knightley ir prasidėjo nuo šio serialo pagrindinio herojaus mylimosios Laros vaidmens.

Pristatome TOP 10 geriausių aktorės Keira Knightley kino vaidmenų:

10. „PAVOJINGAS METODAS“ (A Dangerous Method, 2011)

A Dangerous Method, 2011

Gana ilgai Kanados režisierius Davidas Cronenbergas vystė avangardinio kino tradicijas ir pagrįstai buvo nusipelnęs autorinio kino klasiko reputacijos. Neretai jo personažai patiria neįtikėtinas metamorfozes arba tampa fantastiškų mutacijų aukomis. Šio režisieriaus fanams pažįstamas ir jo firminis humoras, vadintinas pakaruoklišku arba juoduoju, bet būtent jis dažnai suteikia iš visų logikos ribų išsprūdusiai istorijai paradoksalaus absurdo ar intelektualios parodijos pavidalus.

Tačiau nuo XX a. pradžios Davidas Cronenbergas vis labiau linksta prie platesnei publikai suprantamo žanrinio kino. Po savotiškos kriminalinės dilogijos „Smurto istorija“ (A History of Violence, 2002) ir „Rytietiški pažadai“ (Eastern Promises, 2007) režisierius biografinėje dramoje „Pavojingas metodas“ narsiai nėrė į klaidžius ligotos sąmonės labirintus, kad paaiškintų masėms, kuo žmonijai nusipelnė psichoanalizės tėvas Siegmundas Freudas ir jo garsiausias mokinys Carlas Jungas.

1904 metais rugpjūčio vidury į vaizdingą Burgholzli kliniką Ciuriche buvo atgabenta keista pacientė, iš pažiūros atrodanti kaip tikra beprotė.  Naujus gydymo būdus diegiantis gydytojas Carlas Jungas, susižavėjęs S. Freudo „Kalbėjimo vaistais“ pavadinta metodika, iš karto susidomi šia impulsyvia paciente. Rusų kilmės žydaitę Sabiną Spielrein (ją suvaidino Keira Knightley, pirmą kartą savo karjeroje drąsiai laužanti „rožinės“ romantikės įvaizdį), prieš kurią nuo ketverių metų smurtavo despotas tėvas, periodiškai kamuoja stiprūs mazochistinės isterijos priepuoliai. Kad mergina, kaip visos egzaltuotos natūros, linkusi į savižudybę, patyręs „sielų inžinierius“ supranta iš karto. Pajunta ir tai, kad naujoji pacientė jį sudomino ne tik dėl keistos klinikinės anomalijos. O pati mergina svajoja kada nors irgi tapti psichoanalitike. Ir, kaip parodys ateitis, ji savo tikslo pasiekė.

Biografinė drama „Pavojingas metodas“, sukurta pagal Johno Kerro knygą ir Christopherio Hamptono pjesę. Nors filmo temos solidumas ir realių psichoanalizės pradininkų portretai žadėjo rimtą pasakojimą apie žmonių pasąmonės gaivalus tyrinėjusius mokslininkus, „Pavojingasis metodas“ nestokoja ironijos , o pačios erotiškiausios scenos, kuriose Sabinos isteriją daktaras Jungas įkvėptai gydo „spankingu“ (žr. medicinos terminų žodyną) atrodo kaip parodija ir verčia prisiminti britų komediją „Mano didysis O!“ (Hysteria, 2011, rež. Tanya Wexler).

Smagu klausytis ir dviejų psichoanalizės titanų Freudo bei Jungo dialogų, tariamų rimtais veidais taip, kad neįmanoma nenusišypsoti. Atskiro komplimento nusipelnė prancūzų aktorius Vincentas Casselis „Pavojingajame metode“ persikūnijęs į dar vieną keistuolį pacientą – itin įdomų neurotišką „eksponatą“ Otą Grosą.

9. „VAIZDUOTĖS ŽAIDIMAS“ (The Imitation Game, 2014)

The Imitation Game, 2014

Antrojo pasaulinio karo paslapčių beveik neliko, visos karinės operacijos aprašytos liudininkų ir istorikų, bet tai dar nereiškia, kad negalima pasakyti kažką naujo. Didžiausia XX a. tragedija dar ilgai įkvėps literatus ir filmų kūrėjus naujai įprasminti tai, nuo ko jau seniai nuplėšta paslapties skraistė.

Dar visai neseniai du žodžiai „Visiškai slaptai“ nuo pašalinių akių slėpė nemažai labai svarbių pergalės prieš fašizmą detalių. Itin įdomi yra „Enigmos“ istorija. Šiuo lotynišku žodžiu buvo pavadintas šifravimo aparatą, kuriuo naciai perduodavo užkoduotą informaciją, priešams tapusią nesuprantamu galvosūkiu. „Enigmos“ kodų iššifravimui britų vyriausybė skyrė ypatingas pajėgas. Už 72 kilometrų nuo Londono buvo įsteigtas slaptas objektas „Station X“, labiau žinomas kaip Blečlio parkas (angl. Bletchley Park), kuriame mokslininkų komanda ėmėsi neįmanomos misijos. Bene svarbiausias šios komandos narys buvo kriptologas Alanas Turingas, laikomas šiuolaikinės informatikos pradininku.

Apie slaptus darbus Blečlio parke sukurta nemažai vaidybinių ir dokumentinių filmų. Beveik visų jų siužetai baigiasi  mokslininku triumfu ir pergalės prieš fašizmą apoteoze. Bet tolimesnis Alano Turingo gyvenimas buvo dar dramatiškesnis. Laimėjęs intelektualų mūšį ir paskelbtas karo didvyriu jis vėliau tapo savo žmogiško orumo apginti nesugebėjusia homofobinės visuomenės auka.

Apie tai ir pasakoja filmas „Vaizduotės žaidimas“ (rež. Mortenas Tyldumas), sukurtas pagal oficialią mokslininko biografiją, parašytą britų matematiko Andrew Hodgeso.

Kai sąjungininkų rankose atsidūrė vienas „Enigmos“ aparatas, paaiškėjo, kad naciai taip sukonstravo šios mašinos mechanizmą, jog kasdien keičiant raktus gaunamas protu nesuvokiamas kombinacijų skaičius – 159 kvadrilijonai (paprasčiau kalbant, kodų iššifravimui prireiktų 20 milijonų metų). Todėl iš paties Winstono Churchillio gavęs palaiminimą tapti grupės vadovu Turingas supranta, kad tokį dirbtinį intelektą gali įveikti tik kita mašina. Vadinasi, reikia ją sukonstruoti. Taip po dviejų metų darbo gimė pirmoji elektroninė skaičiavimo mašina, pavadinta „Kristoferiu“. Jo dėka buvo perskaityti slapti nacių kodai ir, kaip skelbia finaliniai titrai, II pasaulinis karas pasibaigė dviem metais anksčiau, ir buvo išgelbėta 14 milijonų gyvybių.

Superslaptai karinei operacijai filmo autoriai skiria didesnę „Vaizduotės žaidimo“ dalį, bet į ją vis įsiterpia Turingo charakterio formavimui svarbūs mokyklinių metų epizodai ir priminimas apie paslaptį, nutikusią 1951-aisiais metais. Po gana miglotos istorijos mokslininkas net buvo apkaltintas tėvynės išdavimu. Bet teistas jis buvo visai už kitus dalykus – už nepadorų elgesį (nuo Oscaro Wilde‘o laikų tokį kaltinimą išgirsdavo vyrai, baudžiami kalėjimu už homoseksualius santykius).

Aktorius Benedictas Cumberbatchas suvaidino jau ne vieną ekscentrišką asmenybę, bet šį kartą jam scenaristai pašykštėjo medžiagos gilesnei jo personažo analizei. Todėl visai nenuostabu, kad Oskaras atiteko ne jam, o kolegai Eddie Redmayne‘ui, kuris filme „Visko teorija“ pasirodė esąs nepralenkiamas.

Keirai Knightley šiame pabrėžtinai vyriškame filme atiteko ryškus epizodinis vaidmuo. Džoanai Klark šiame filme tenka dviguba funkcija – priminti, kad anuo metu moterų diskriminacija buvo labai akivaizdi (tik Turingo dėka mergina lieka slaptą` projektą vykdančioje komandoje) ir kaip savotiška Turingo pirmosios meilės reinkarnacija.

P.S. Nuo 1885 iki 1967 už homoseksualius santykius D. Britanijoje buvo nuteista 49 tūkstančiai vyrų. 2013 m. A. Turingas karalienės Elžbietos II buvo reabilituotas.

8. „ANA KARENINA“ (Anna Karenina, 2012)

Anna-Karenina-2012

„Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, o kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip“, – taip grafas Levas Tolstojus pradėjo vieną garsiausių savo romanų „Ana Karenina“. Istorija apie XIX a. Rusijos aukštuomenės moterį, kuri vardan staiga įsiplieskusios aistros gražuoliui karininkui ryžosi palikti šeimą ir metė iššūkį ją pasmerkusiai visuomenei, seniai jaudina ne tik skaitytojus, bet ir filmų kūrėjus. Daugumai jų romane aprašytos peripetijos tebuvo puiki medžiaga gražiai kostiuminei melodramai. O juk prieštaringai sutiktas gyvo klasiko romanas gimtinėje buvo pavadintas „rusų gyvenimo enciklopedija“ (anksčiau tokios garbės buvo susilaukęs A. Puškino „Jevgenijus Oneginas“). Net Thomas Mannas vertino „Aną Kareniną“ visų pirma dėl to, kad tai, anot jo, „didingiausias socialinis romanas visoje pasaulinėje literatūroje“.

Mažai kas atkreipia dėmesį į romano epigrafą, kuriam rusų literatūros genijus pasirinko Šventajame Rašte užfiksuotus apaštalo Pauliaus „Laiško romiečiams“ žodžius: „Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats“ (Rom 12,19). Šis Naujojo Testamento skyrius „Paraginimai“ baigiamas patarimu: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk piktą gerumu“.

„Aną Kareniną“ 2012 m. ekranizavusiam Joe Wrightui teko sunkus uždavinys – išsaugoti svarbiausius L. Tolstojaus pasvarstymus apie meilę ir šeimą paties rašytojo užsibrėžtame biblinių tiesų kontekste, bet neįkliūti į tokiais atvejais beveik neišvengiamą akademinį nuobodulį. Pastarojo tikslo režisierius siekia, pasirinkęs drąsią, bet rizikingą grandiozinio teatro spektaklio stilistiką. Jau pirmuose kadruose pakyla masyvi teatro uždanga, apnuogindama greitai besikeičiančias dekoracijas ir užrašą „Carinė Rusija, 1874 metai“. Ir tarsi nematomo dirigento batutai mostelėjus scenoje atgyja linksmas vaizdų ir personažų kaleidoskopas.

Ne menkesnis uždavinys yra ir bandymas suderinti teatro spektaklio pasaulį su tikro gyvenimo realybe. Tokie eksperimentai retai pavyksta. Juk realybė ir teatrinė butaforija negali harmoningai derėti. Dramatiškos arklių lenktynės teatro scenoje puikiai šį nesuderinamumą iliustruoja.

Filmo pradžia primena linksmą šventinį balaganą ar teatrinę operetę. Šio žanro, beje, kaip ir operos, grafas Tolstojus nekentė, įrodinėjęs, kad muzikos ir teatro derinys jam atrodo nenatūraliai. Bet naujojo filmo autoriai šio fakto nepaiso ir leidžia „kūniškam vodeviliui“ siausti taip, kaip tai įprasta daryti miuzikluose. Pirmoji (linksmoji) dalis atlikta sonatai būdingos įžangos (allegro) ritmu. Ši dalis išradingumu prilygsta Bazo Luhrmanno „Mulen Ružui“. Skirtumas tik toks, kad „Anos Kareninos“ personažai nedainuoja šiuolaikinių roko dainų. Bet teatrinio pasaulio spindesiu (fejerverkais, gražių kostiumų paradu, nuostabiais kadrais) su „Mulen Ružu“ pilnai gali konkuruoti.

Tokiame kontekste elegantiškus apdarus keičiantys aktoriai dažnai tampa panašūs į puošniais drabužiais aprengtus manekenus (būtent taip atrodo Vronskį vaidinantis Aaronas Tayloras-Johnsonas). Aną Kareniną vaidinančiai Keirai Knightley panašių pretenzijų kur kas mažiau. Ji puikiai susitvarko su vaidmeniu. Tačiau tradicines vertybes puoselėjančiam Kareninui (jį suvaidino Jude’as Law) norisi simpatizuoti labiau, nei geismams lengvabūdiškai pasidavusiai Anai.

Kaip tik ši aplinkybė labiausiai priartina filmą prie romano autoriaus principinės pozicijos.

7. „KARTU IKI PASAULIO PABAIGOS“ (Seeking a Friend for the End of the World, 2012)

Seeking a Friend for the End of the World, 2012

Atrodo, kad apie majų kalendoriuje neva užfiksuotą pasaulio pabaigos datą žmonės jau pamiršo ir jokios apokalipsės nesibijo. O štai filmų kūrėjai šios temos vis dar neapleidžia.

Artėjant 2012-iesiems metams pagausėjo dokumentinių ir vaidybinių filmų, persmelktų pasaulio pabaigos tema ir iliustruojančių galimus apokalipsės scenarijus. Įspūdingiausiai vieną jų ekranizavo vokiečių režisierius Rolandas Emmerichas. 200 milijonų dolerių kainavęs katastrofų blokbasteris „2012“, išnaudojęs visas įmanomas kompiuterinių efektų galimybes, neliko nepastebėtas, bet atrodė kaip kompiuterinis žaidimas, kurio turinį galima modifikuoti iki begalybės.

Visai kitaip pasaulio pabaigos viziją „4:44. Paskutinė diena Žemėje“ (4:44 Last Day on Earth, 2011) parodė režisierius Abelis Ferrara. Filmo pavadinimo skaičiai reiškia iš anksto paskelbtą apokalipsės laiką, kurio belaukdama porelė – jauna dailininkė ir pagyvenęs aktorius – visai nepanaši į siaubo apimtus žmones, karštligiškai skaičiuojančius paskutines gyvenimo akimirkas. Prabangiame bute Manhatane jie įprastai nuobodžiauja, be ypatingos aistros mylisi, spokso į televizorių ir kompiuterį, žodžiu, elgiasi taip, kaip buvo įpratę tai daryti kasdien. Pasaulio pabaigos akivaizdoje nėra jokio katarsio, tik abejinga išvada: „Pasaulis juda prie pabaigos nuo savo pradžios momento“.

Filmas „Kartu iki pasaulio pabaigos“ užima tarpinę nišą tarp A. Ferraros ir Larso von Triero „Melancholijos“ (2011). Iš pirmojo kolegos režisierė Lorene Scafaria perima bendrą pasaulio beprasmybės įvaizdį, iš antrojo – pasaulio pabaigą mums atnešantį kosminį kūną.

Jau pirmoji filmo „Kartu iki pasaulio pabaigos“ scena nepalieka jokios vilties – paskutinė galimybė išgelbėti žmonių planetą žlugo: 110 kilometrų skersmens asteroidas „Matilda“ su Žeme susidurs lygiai po trijų savaičių.

Žiniasklaida įjungia skaitiklį, kuris nuo šiol fiksuos vis mažėjantį laiką iki tragedijos momento, bet nepamirš kaskart pridurti: „Likite su mumis ir mėgaukitės muzikiniais hitais“.

Ką galima nuveikti per jums dar likusią 21 dieną? Kiekvienas filmo herojus į šį klausimą turės atsakyti savaip. Vieni siaubs parduotuves ir mėgausis tuo, kad liks nenubausti už šiuos vandalizmo aktus. Kiti skandins baimę alkoholyje ir malšins siaubą ciniškais pokštais („Mes visi „Titaniko“ keleiviai, tik neturėsim gelbėjimo valčių“). Kai kas apsispręs nelaukti agonijos ir šoks žemyn galva pro langą. Bijantys pasilikti vieni žmones bursis į kompanijas, ramins vieni kitus tuščiais plepalais ir vertins vakarėlius kaip paskutinę galimybę realizuoti kokią nors drąsią fantaziją iš sąrašo „Svajojau kada nors tai padaryti“. O draudimo kompanijoje dirbantis Dodžas (jį vaidina šį kartą ypatingai liūdnas komikas Steve’as Carrellas), ir anksčiau, matyt, nespinduliavęs optimizmo (tikriausiai, todėl ir žmona jį paliko), dabar iš viso pavirto vaikščiojančia Depresija.

Kaimynystėje gyvenanti gražuolė Penė (Keira Knightley) yra visiška Dodžo priešingybė. Mergina tiesiog trykšta optimizmu, skrajoja padebesiais ir moka džiaugtis trumpomis laimės akimirkomis. Normaliomis aplinkybėmis jiedu kažin ar galėtų būti drauge. Bet ekstremalios sąlygos paverčia juos bendrakeleiviais, turinčius bilietus tik į vieną pusę. Ir gavusius galimybę susimąstyti, ar tikrai šalia mūsų yra tas žmogus, su kuriuo norėtųsi būti pasaulio pabaigos akimirką.

6. „NEPALEISK MANĘS“ (Never Let Me Go, 2010)

Never Let Me Go, 2010

Šis režisieriaus Marko Romaneko filmas sukurtas pagal japonų rašytojo Kazuo Ishiguro romaną. Pagal vieną jo knygą 1993-aisiais Didžiojoje Britanijoje buvo sukurtas puikus filmas „Dienos pėdsakais“ (The Remains of the Day, rež. Jamesas Ivory), kuriame pagrindinius vaidmenis vaidino Anthony Hopkinsas ir Emma Thompson. Vertindami šią knygą britų literatūros kritikai sakė, kad japonui pavyko parašyti geriausią XX a. britų romaną.

2017 m. rašytojui buvo įtekta Nobelio premija, kurio formuluotėje pabrėžiama, kad rašytojo „didžiulės emocinės galios romanuose atskleidžiama praraja tarp pasaulio ir mūsų iliuzinio jo suvokimo“.

Kazuo Ishiguro knygą „Nepaleisk manęs“ įtakingas žurnalas „TIME“ įtraukė į šimto geriausių visų laikų britų romanų sąrašą.

Filmas pasakoja nuostabią meilės istoriją, kurioje, kaip geriausiuose britų romanuose, didelę reikšmę turi ilgai slepiama tikroji tiesa. Pagrindinių herojų tamprūs tarpusavio ryšiai užsimezgė dar vaikystėje, kai Ketė, Rūta ir Tomis augo Charleso Dickenso internatus primenančioje įstaigoje – privačioje Hevišemo mokykloje. Čia vyrauja griežtos taisyklės, auklėtiniai izoliuojami nuo giminaičių, bet negali skųstis gera priežiūra: čia rūpinamasi ir vaikų sveikata, ir jų dvasiniu tobulėjimu – skatinama bet kokia jų kūrybinė veikla. Geriausi vaikų darbai net išvežami demonstruoti į kažkokią Galeriją. Kokiu tikslu – ilgai lieka neaišku.

Ketė yra kukli ir romantiška paauglė, Rūta – visiška jos priešingybė – ekstravertė ir lyderė. O Tomis, nemokantis kontroliuoti savo emocijų, šiame trikampyje gana ilgai atrodo kaip „silpnoji grandis“.

Veiksmas plėtojasi šiuolaikinėje Anglijoje, bet ne tikroje, o alternatyvioje, kurioje žmonių klonavimas tapo įprastu reiškiniu. Trys pagrindiniai Hevišemo mokyklos auklėtiniai anksti supranta baisią paslaptį: kai jie taps pilnamečiais, jų laukia organų donorų dalia. Baigusieji mokyklą perkeliami į užmiesčio kotedžą, kuriame po truputį susipažįsta su pasauliu, nuo kurio daug metų buvo izoliuoti, o tai gerokai pakoreguoja jų vaikystėje susiformavusius tarpusavio santykius.

Organų donorystė – ne tokia jau reta tema šiuolaikiniame kine. Dažniausiai ji eksploatuojama fantastiniuose siužetuose. Ryškus pavyzdys – filmas „Sala“ (The Island, 2005 m., rež. Michaelas Bay’us), kuriame XXI a. viduryje specialiame rezervate laikomi žmonės, laukiantys, kada jų organų prireiks “aukštesnės rasės” šeimininkams.

„Saloje“ veiksmas plėtojamas akivaizdžiai futuristinėje aplinkoje. Filme „Nepaleisk manęs“ jokių futuristinės ateities ženklų nėra. Autoriai nekvaršina savo ir žiūrovų galvų samprotavimais apie klonavimo tokiems tikslams amoralumą. Pagrindinis dėmesys nukreipiamas į savo pasmerktumą suvokiančių žmonių emocijas. Labiausiai šia prasme trijulėje išsiskiria suaugusią Rūtą vaidinanti Keira Knightley.

Dar vienas filmo privalumas kyla iš ankstesnio Marko Romaneko amato – prieš tapdamas kino režisieriumi, jis kūrė muzikinius klipus Madonnai, Michaelui Jacksonui, Davidui Bowie ir kitoms estrados žvaigždėms. Todėl daug dėmesio filme „Nepaleisk manęs“ skiriama vaizdo klipams būdingam vizualumui, kuris neretai kompensuoja ir aktorių statiką, ir paties siužeto dramaturgijos spragas.

 „HERCOGIENĖ“ (The Duchess, 2008)

The Duchess, 2008

„Hercogienę“ didesnė žiūrovų dalis visame pasaulyje ėjo žiūrėti tik todėl, kad šio filmo herojė reklaminiuose tekstuose buvo vadinama aštuonioliktojo amžiaus princese Diana. Jos abi tikrai yra giminaitės ir panašaus likimo moterys.

„Hercogienė“ (2008, rež. Saulas Dibbas) iš tikrųjų yra įspūdingas reginys. Čia yra kur akis paganyti! Nes kiekvienoje šio filmo scenoje pagrindinį vaidmenį atliekanti Keira Knightley demonstruoja vis kitokią XVIII a. pabaigos suknelę ir kvapą gniaužiančius perukus. Vienas jų (perukų!) net suliepsnoja ryškiu fakelu, simbolizuodamas pagrindinės herojės širdies liepsną.

1774-ųjų metų birželio šeštąją, likus vienai dienai iki septynioliktojo gimtadienio žavi ir kilminga Georgiana Spencer ištekėjo už Devonšyro hercogo Williamo Cavendisho. Po prabangių vedybų, regis, turėjo prasidėti tikra pasaka. Bet jaunamartė greitai suprato, kad ji despotui sutuoktiniui tėra reikalinga tik kaip gražus žaisliukas ir būsimojo palikuonio gimdytoja. Ledi Dži anksti turėjo susitaikyti su vyro ištvirkavimais žmonos panosėje ir gyvenimu po vienu stogu su jo meiluže ir pavainikiais. Senos aristokratų giminės palikuonis aktorius Ralphas Fiennesas vaidina ūmaus būdo tironą, pripratusį aplink save regėti nuolankius ir pataikaujančius prisitaikėlius. Žinoma, šį savimylą siutina žmonos nenoras nuolankiai prisitaikyti prie jo paskelbtų taisyklių.

Naujoji Devonšyro hercogienė tapo tikra savo epochos įžymybe. Subtilus skonis padėjo jai pelnyti „Mados imperatorienės“ titulą, o aštrus protas – garsių politikų simpatijas. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos išvakarėse ir Didžiosios Britanijos politikai ragino tautiečius keisti saikingumo politiką į laisvės idealus. Hercogienei šios idėjos labai patiko. Ji nenorėjo būti saikingai mylima. Todėl išdrįso mesti iššūkį veidmainiškai aplinkai ir leidosi į ją kompromituojančius intymius santykius su perspektyviu politiku Charlesu Gray’umi, kuris po audringo bei romantiško romano pasielgė kaip saikingas konservatorius. Priešingai, žinoma, nebūtų tapęs Didžiosios Britanijos premjeru.

Net plika akimi matosi, kad istorijos apie dvi Spencerių giminės atstoves – hercogienės Georgianos ir princesės Dianos – stebėtinai panašios. Abiejų garsiųjų moterų gyvenimai buvo paženklinti nepavykusiomis santuokomis, politinėmis ambicijomis, labdaringa veikla, tragišku likimu ir ankstyvomis mirtimis.

Spencerių dinastija (o gal reikėtų sakyti „klanas“), kaip matome iš istorijos ir filmo „Hercogienė“, link britų imperijos sosto ėjo daugiau nei du šimtmečius. Pradėjo šį kelią Georgiana Spencer, įamžinta Tomo Gainsborough nutapytame portrete (1787 m.) ir pašiepta už savo politines ambicijas begalėje karikatūrų. Bet jau dvidešimtajame amžiuje ji tapo už savo teises kovojančių moterų vėliava. Tiesa, dabartinės feministės jau turi visai kitus idealus. Todėl „Hercogienės“ herojė, kaip ir jos brolio palikuonė princesė Diana, dabar primena tik karališkos muilo operos veikėjas – anksti vėjyje sudegusias žvakes.

„PUIKYBĖ IR PRIETARAI“ (Pride & Prejudice, 2005)

Pride & Prejudice, 2005

Kinematografininkų dėmesys britų rašytojos Jane Austen (1775–1817) kūrybai staiga išaugo 1995-aisiais, kai pasaulio ekranuose pasirodė Oskaru už geriausią adaptuotą scenarijų apdovanota romantinė melodrama „Protas ir jausmai“ (rež. Angas Lee). Dar 1813 metais parašytos ir anksčiau keletą kartų ekranizuotos knygos turinys pasirodė esąs nepaprastai aktualus ir paklausus romantikos pasiilgusiems žmonėms. Filmo sukūrimo metu istorija apie dvi seseris Elinorą (Emma Thompson) bei Marianą (Kate Winslet), kurios po tėvo ponas Dešvudo mirties imasi iniciatyvos ieškoti tinkamų bei garbingų vyrų, jau negalėjo visuomenės šokiruoti, kaip rašytojo laikais, kai bet kokia moters iniciatyva buvo smerkiama. Feminisčių kova už lygias teises davė savo vaisių, tačiau merginų troškimui ištekėti didelio poveikio nepadarė.

Po metų – 1996-aisiais dar vienas panašios tematikos Jane‘s Austen romanas „Ema“ buvo ekranizuotas net du kartus: režisieriaus Douglaso McGrath‘o dvidešimt vienerių metų sulaukusią, bet tekėti dar netrokštančią merginą Emą Vudhaus amerikietiškoje versijoje suvaidino kino žvaigždė Gwyneth Paltrow, o britiškoje to paties siužeto versijoje Emos vaidmenį pasimatavo tada dar mažai kino pasaulyje žinoma Kate Beckinsale.

„Puikybė ir prietarai“ – dar viena chrestomatinė Jane‘s Austen knyga, pagal kurią 1995-aisiais sukurta Didžiosios Britanijos televizijoje gimusi versija (rež. Simonas Langtonas) kritikų net buvo prilyginta šviesios atminties „Forsaitų sagai“, o legionai romantikių pripažino, kad Darsį geriau už Coliną Firthą niekas negalėtų suvaidinti. Elizabetę Benet šiame TV seriale suvaidinusi Jennifer Ehle taip pat idealiai persikūnijo į „senosios gerosios Anglijos“ panelę, pranašesnę už tradicinį tipažą ryškesniu savigarbos jausmu ir smailu liežuviu.

2005 metais „Puikybę ir prietarus“ ekranizavo režisierius Joe Wrightas. Siužetas liko tradicinis, bet jo interpretacija ir herojų charakteristikos pateikiamos modernia kino kalba. Dabar Elizabetę vaidinančiai gražuolei Keirai Knightley, matyt, niekas nepaaiškino, kad Viktorijos ir kitų rimtų britų imperijos valdovų laikais gerai išauklėtai panelei nedera lakstyti amžinai išsidraikiusiais plaukais ir skardžiai juoktis, kaip kokiai XX a. gimnazistei. O Darsio vaidmens atlikėjui Matthew Macfadyenui tiktų barono Miunhauzeno pastaba: „Rimtas vedai dar nereiškia didelio proto…“

Penkias dukteris – Džeinę, Elizabet, Merę, Kitę ir Lidiją – užauginę Benetai tikisi, kad jų mergaitės ištekės už turtingų vyrų ir taip prisidės prie šeimos finansinės padėties pagerinimo. Benetai nepriklauso aukštuomenei. Jų namą Hertfordšyre pono Beneto mirties atveju paveldės tolimas jo giminaitis. Tačiau šios šeimos gyvenimas pasikeičia, kai vasaros atostogų į miestelį atvyksta turtingas viengungis ponas Binglis su geriausiu savo draugu ponu Darsiu. Kuklioji Džeinė (Rosamund Pike) netrukus įsimyli poną Binglį (Simon Woods), tuo metu Lizė, nusprendusi, kad Darsis yra pasipūtėlis snobas, prisiekia nekęsti jo visą gyvenimą…

Filmas žiūrovams patiko: 28 mln. dolerių kainavęs projektas visame pasaulyje uždirbo penkis kartus daugiau, o režisierius Joe Wrightas su Keira Knightley vėliau sukūrė dar dvi jaudinančias dramas – „Atpirkimą“ (2007) ir „Aną Kareniną“ (2012).

„KARIBŲ PIRATAI: “JUODOJO PERLO” UŽKEIKIMAS“ (Pirates of the Caribbean: The Curse of the Black Pearl, 2003)

Pirates of the Caribbean The Curse of the Black Pearl, 2003

Iki XX a. pabaigos iš visų filmų apie piratus pastovia žiūrovų meile mėgavosi tik Roberto L. Stevensono „Lobių salos“ ekranizacijos. Bandymai apsieiti be chrestomatinio piratų vado Džono Silverio kine paprastai baigdavosi visišku fiasko. Panašus likimas ištiko net patyrusį režisierių Romaną Polanskį, kurio holivudiškai įspūdingas reginys „Piratai“ (1986) nesusilaukė tinkamo žiūrovų įvertinimo. Apmaudų krachą patyrė ir brangiai kainavęs Holivudo projektas „Galvažudžių sala“ (Cutthroat Island, 1995, rež. Renny Harlinas), kurio neišgelbėjo net žavioji Geena Davis.

Po šių nesėkmingų projektų didžiųjų kino studijų bosai ilgai nieko nenorėjo girdėti apie filmus su piratais. Bet 2003 metų vasarą „Linksmojo Rodžerio“ vėliava vėl suplevėsavo. Gražinti gerą vardą jūrų plėšikams ryžosi Walto Disney studija, iš kurios paviljonų į tolimą (ir, kaip parodė finansiniai rodikliai visame pasaulyje, superpelningą) plaukiojimą išvyko piratų laivas „Juodasis perlas“.

Taip prasidėjo beprecedentė „Karibų piratų“ odisėja pasaulio ekranuose, jau dabar vadinama pelningiausiu pasaulyje kino serialu. Aiškintis šio fenomeno populiarumo priežasčių turėtų ne tiek kino kritikai, kiek sociologai ir psichologai. Bet ir paprastam mirtingajam aišku, kad „Karibų piratų“ sėkmę visų pirmą nulėmė žmogaus prigimtyje slypintis romantikos troškimas ir kapitoną Džeką Sparou („Žvirblį“) suvaidinusio Johnny Deppo charizma.

Kapitono Džeko vaidmens atlikėjas J.Deppas gana originalų požiūrį į savo herojų komentavo taip: „Man atrodo, kad piratai buvo savotiškos XVIII amžiaus roko žvaigždės. Jie buvo laisvi, nes išdrįso mesti iššūkį visuomenėje egzistuojančioms taisyklėms. Vyrai jiems pavydėjo, o moterys juos įsimylėdavo… Aš nusprendžiau suteikti Džekui kokios nors dabartinio roko garsenybės bruožų“. Kadangi J. Deppas draugavo su legendiniu „Rolling Stones“ įkūrėju Keihtu Richardsu, tai iš jo ir nusižiūrėjo daug detalių savo personažo manieroms.

Rūsčios išvaizdos vyrų vėjo nugairintomis ir randų išvagotomis fizionomijomis kompanijoje visada malonu matyti gražų moterišką veidelį. Būtent tokią funkciją keliose „Karibų piratų“ filmuose tenka Keirai Knightley. Jau pirmajame filme „Juodojo perlo“ užkeikimas“ (2003) gražuolę Elizabetą Svon Port Rojalio mieste pagrobė klastingasis plėšikas Barbosa (Geoffrey Rush’as), užvaldęs ir jūrų vilko Džeko laivą. Džekas, žinoma, nesiruošia aukoti savo laivo kažkokiam niekšui. O Elizabetės vaikystės draugas Vilas Terneris (Orlando Bloomas) puola gelbėti merginą.

Kai Oskaru už vizualinius efektus apdovanotas filmas per trumpą laiką vien Amerikoje surinko virš 300 milijonų dolerių, tapo aišku, kad atrasta naujoji aukso gysla ir kad reikia kalti geležį, kol ji karšta. Po trijų metų pasirodė antrasis filmas „Numirėlio skrynia“ (2006), dar po metų – „Pasaulio pakrašty“, 2011-aisiais – „Ant keistų bangų“, o 2017 m. penktasis epopėjos filmas „Salazaro kerštas“.

Keiros Knightley nebuvo tik viename iš penkių filmų „Ant keistų bangų“ (2011), kuriame gražuolės tarp pabaisų funkcijos atiteko temperamentingai pirato Juodabarzdžio dukrai Andželika, kurią suvaidino Penélope Cruz. Bet paskutiniame (kol kas!) filme „Salazaro kerštas“ jos nebeliko, užtai vėl sugrįžo Keira Knightley.

P.S. Pikti liežuviai sako, kad dabar rašomas dar vienų Karibų piratų“ scenarijus, kuriame nebeliks paties Johnny Deppo.

„KOLETĖ“ (Colette, 2018)

Kolete

Per daugiau nei 20 metų trunkančią kino karjerą aktorei Keirai Knightley teko suvaidinti keletą istorinių asmenybių. Biografinėje dramoje „Domino“ (2005, rež. Tony Scottas) ji suvaidino garsaus britų aktoriaus (beje, gimusio Joniškyje) Lawrence‘o Harvey dukrą Domino. Ji gimė 1969 m., kai tėvui liko gyventi vos ketveri metai (jis mirė nuo skrandžio vėžio). Trumpas Domino gyvenimas buvo iššūkis – artimiesiems, aplinkai, visam pasauliui. Anksti netekusi tėvo ir galiausiai pamesta motinos ji tapo dar viena “maištininke be priežasties”. Galėjusi ramiausiai mėgautis bohemiško gyvenimo malonumais prabangiuose rūmuose su baseinu, Domino pasiunčia po velnių tokį likimą ir tampa… nusikaltėlių medžiotoja. Į pražūtingą kriminalinį verpetą įsukta mergina mirė nuo narkotikų perdozavimo.

Dar viena kamerinė biografinė drama „Meilės riba“ (The Edge of Love, 2008, rež. Johnas Maybury) taip pat pasakojo tragišką istoriją apie komplikuotus tarpusavio santykius, susiejusius Velso poetą Dylaną Thomasą ir dvi jį įsimylėjusias moteris. Vieną jų – Vera Phillips suvaidino Keira Knightley.

„Hercogienėje“ (The Duchess, 2008, rež. Saulas Dibbas) gražuolė Keira vaidino XVIII a. aristokratę Georgianą Spencer, princesės Dianos prosenelę. „Pavojingame metode“ (A Dangerous Method, 2011, rež. Davidas Cronenbergas) aktorei teko sudėtinga misija – suvaidinti vieną psichoanalizės mokslo pradininkę Sabiną Spielrein, Siegmundo Freudo ir Carlo Jungo pacientę bei kolegę.

O pernai susuktoje biografinėje juostoje „Koletė“ (Colette, rež. Washas Westmorelandas) garsi aktorė pasimatavo garsios prancūzų rašytojos Gabrielle‘s Colette drabužius. Filmas pasakoja apie XIX-ojo amžiaus pabaigos merginą, iš kitų išsiskyrusią ne tik grožiu, bet ir ypatingais literatūriniais sugebėjimais. Augdama provincijoje, šio savo talento mergina stengėsi nedemonstruoti, tačiau ištekėjusi už Paryžiaus rašytojo ir persikėlusi į prabanga pribloškiantį sostinės gyvenimą, Koletė leidžiasi įtikinama vyro Henry Gauthier-Villarso (Dominicas Westas), kad moters, kūrybos niekas neskaitys, ir ji turėtų savo knygas skelbti jos vyro literatūriniu pseudonimu „Vilis“.

Romanas apie jauną, žavią, išmintingą ir nuovokią provincijos merginą Klodiną Paryžiuje sukelia tikrą sensaciją ir tampa bestseleriu. Pajutęs tikrą aukso gyslą, Koletės sutuoktinis įtikina žmoną rašyti istorijos tęsinius. Kiekviena nauja knyga sukelia vis didesnę susidomėjimo bangą, o visa garbė bei šlovė atitenka „Viliui“. Galų gale Koletei atsibosta taikstytis su tokia padėtimi, ir ji kyla į kovą ne tik dėl kūrybinės laisvės, bet ir visuomenėje vyraujančius socialinius suvaržymus, trukdančias moters teisę tiesiog būti savimi.

Kai kurie kritikai šį K. Knightley vaidmenį pavadinu geriausiu jos aktorinėje karjeroje. Vaidmuo iš tikrųjų atskleidžia platų aktorės kūrybinį diapazoną ir temperamentą.

P.S. Tikroji Sidonija-Gabrielė Koletė (Sidonie-Gabrielle Colette) gyveno 1873-1954 m. Be knygų rašymo, moteris taip pat dirbo žurnaliste bei vaidino teatre. Per savo gyvenimą ji parašė 30 kūrinių. Ji draugavo su kompozitoriumi Maurice‘u Raveliu ir poetu Jeanu Cocteau, šokiravo visuomenę trumpa šukuosena ir vyriškais drabužiais, vaidino skandalinguose spektakliuose, buvo tapusi Gonkūrų akademijos nariu ir net prezidentu, gavo Garbės legiono ordiną. 1948-aisiais rašytoja buvo nominuota Nobelio literatūros premijai.

„ATPIRKIMAS“ (Atonement, 2007)

Atonement, 2007

Kai pirmą kartą žiūrėjau ekranuose tik pasirodžiusį „Atpirkimą“, ilgai negalėjau atsikratyti minties, kad visai neseniai kažką panašaus jau mačiau. O kai ekrane pasirodė aktorė  Romola Garai, viskas atsistojo į savo vietas – prisiminiau prancūzų režisieriaus François Ozono „Angelą“ (2007), kuriame ši britų aktorė vaidino pagrindinį vaidmenį. „Angelo“ veiksmas susijęs su I pasauliniu karu, „Atpirkimo“ herojų likimus suluošina Antrasis pasaulinis. Abu filmai yra solidžių angliškų romanų ekranizacijos – „Angelo“ pagrindą sudaro Elizabeth Taylor knyga, o „Atpirkimas“ sukurtas pagal Iano McEwano romaną. Ir, pagaliau, abiejuose filmuose Romola Garai vaidina svajoklę rašytoją, kurios fantazijos artimiausiems žmonėms atneša vien skaudžias tragedijas.

Brionė (ją ir vaidina Romola Garai) nuo vaikystės žavisi literatūra, rašo pjeses ir labiausiai domisi savo vyresnės sesers Sesilijos (Keira Knightley) bei jų namuose gyvenančios ekonomės sūnaus Robio Ternerio (Jamesas McAvoy‘us) meilės romano intymiomis detalėmis. Kadangi Brionė pati įsimylėjusi Robį ir pavyduliauja seseriai, perdėtas vaikiškas smalsumas išprovokuoja nepataisomų nelaimių grandinę.

Viskas prasidėjo dar 1935 metais, kai trylikametė Brionė šeimyniniame teatre inscenizuoja savo pjesę. Smalsi paauglė šnipinėja Robį ir Sesiliją (svarbūs filmo įvykiai dažnai rodomi du kartus – Brionės akimis ir taip, kaip jie vyko iš tikrųjų), todėl kartais įvykius interpretuoja savaip. Pavyzdžiui, pamačiusi Robį ir Sesiliją besimylinčius bibliotekos kambaryje, Brionė pagalvoja, kad Robis yra smurtautojas. Kai vėliau smurto auka tampa Brionės pusseserė Lola, Brionė seksualine prievarta apkaltina Robį. O šiam tenka rinktis – tapti kaliniu arba „patrankų mėsa“ karo apkasuose.

Melagingas liudijimas persekioja Brione visą gyvenimą. Ji tampa garsia rašytoja (vėliau ją vaidina britų kino veteranė Vanessa Redgrave), kuri gerai įsisavina gyvenimišką išmintį – galima suklijuoti sudužusią vazą ir gražinti jai pirmykštę formą arba iš naujo perrašyti knygos siužetą. Bet ar galima gyvenimą gražinti į tą tašką, kur pasielgei nedorai ir viską pakeisti?

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių Joaquin Phoenix kino vaidmenų

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt