Per pastaruosius du dešimtmečius aktorius Robertas De Niro (g. 1943 m.) daug kartų dalyvavo jo talento tikrai nevertose filmuose (dažniausiai visai nejuokingose komedijose), bet neseniai viešai šią situaciją paaiškino: anot aktoriaus, esą taip elgtis verčia jo žmona Grace Hightower, neprotingai investavusi jo honorarus, todėl jis patyręs milžiniškų nuostolių ir buvo priverstas filmuotis daugiau, nei pats būtų norėjęs. „Tuo sunku patikėti, nes aktoriaus turtas vertinamas 300 milijonų JAV dolerių, o jo verslo imperija, į kurią įeina ir madingasis restoranų bei viešbučių tinklas „Nobu“, – daugiau nei milijardu“ (taip buvo teigiama žurnale „Žmonės“).
Robertas De Niro gimė Niujorko rajone Grinvič Vilidž tapytojo bei skulptoriaus Roberto De Niro vyresniojo ir poetės Virginijos Holton Admiral šeimoje. Tėvas buvo italų ir airių kilmės, o motina turėjo anglų, vokiečių, prancūzų ir olandų kraujo. Tėvai išsiskyrė, kai Robertui jaunesniajam buvo treji. De Niro augo su motiną Manheteno Mažosios Italijos rajone. Būdamas šešiolikos Robertas metė mokslus ir ėmė siekti aktoriaus karjeros.
Pirmą kartą ekrane Robertas De Niro pasirodė 1965 m. prancūzų režisieriaus Marcelio Carné filme „Trys kambariai Menhetene“ (Trois chambres à Manhattan) trumpučiame epizode. Šiame prancūzų filme Bobis atsirado dėl dviejų priežasčių: tuo metu Paryžiuje gyveno ir dirbo jo tėvas, o pats Bobis tada sugalvojo pakeliauti po Europą ir jau buvo šiek tiek pramokęs prancūziškai.
Bet tikrasis Roberto De Niro debiutas kine įvyko dar anksčiau – 1963-aisiais, kai pradedantis režisierius Brianas De Palma su bendražygiais Wilfordu Leach‘u bei Cynthia Munroe vos už 40 tūkst. dolerių susuko mėgėjišką vaidybinį filmą „Vestuvės“ (The Wedding Party), bet filmą gaminusi studija bankrutavo, ir „Vestuvės“ JAV ekranuose pasirodė tik 1969 m., kai jau buvo parodytas palankiai sutiktas kitas Briano De Palmos filmas „Linkėjimai“ (Greetings, 1968), o Robertą De Niro publiką jau pažinojo dėl jo vaidmenų teatre.
Išgarsino Robertą De Niro pagrindinis vaidmuo sportinėje dramoje „Mušk būgną lėtai“ (Bang the Drum Slowly, 1973 m.). Šiame jauno režisieriaus Johno Hancocko filme, sukurtame pagal Marko Harriso romaną, Robertas De Niro suvaidino aukščiausios beisbolo lygos žaidėją Briusą Pirsoną, kuriam medikai diagnozavo Hodžkino sindromą, paprasčiau kalbant kraujo vėžį.
Kadangi pagrindinis dėmesys filme skiriamas lėtai jauno sportininko agonijai, Robertas De Niro nemažai laiko praleido klinikose, kur stebėjo šios ligos pakirstus pacientus, kad net menkiausias jo gestas ekrane atrodytų tikroviškai. Vėliau toks pedantiškas įsijautimas į vaidinamų personažų dvasinį pasaulį tapo būtina Roberto aktorinės technikos dalimi, ir paruošiamajame laikotarpyje jaunas aktorius imdavosi neišpasakytų žygių. Rengdamasis vaidinti jauną Vitą Korleone antrajame „Krikštatėvyje“ De Niro važiavo į Siciliją, susirado mažą Korleonės kaimelį, kad įrašytų į portatyvinį magnetofoną, o paskui pats įvaldytų vietinių gyventojų dialektą. Ruošdamasis filmui „Taksi vairuotojas“ (Taxi Driver, 1976) aktorius išsipirko taksisto licenciją, kad pavažinėtų tamsiomis Niujorko gatvėmis ir savo kailiu pajustų visus naktinio gyvenimo pavojus. Kad suvaidintų saksofonininką kitame Martino Scorsese‘s filme „Niujorkas, Niujorkas“ (New York, New York, 1977) aktorius gerą pusmetį nesiskyrė su saksofonu. O kad įgautų tinkamą sportinę formą „Įsiutusiam buliui“ (Raging Bull, 1980) – ilgai treniravosi bokso ringe kartu su profesionalais. Užtai ir rezultatai kaskart buvo puikūs.
Gaila, kad šiuos savo kūrybinius principus Robertas De Niro dabar prisimena vis rečiau.
10. „NELIEČIAMIEJI“ (Untouchables, 1987)
„Oskaro“ apdovanojimas už geriausią antro plano aktorių (skirtas Seann Connery) ir kitos trys „Oskarų“ nominacijos – šiame sąraše esantį Briano De Palmos kūrinį pamatyti būtina. Kevinas Costneris puikiai suvaidino jauną, nepatyrusį, bebaimį, nepaperkamą ir idealistišką FTB agentą Elliotą Nessą, išsiunčiamą į Čikagos gatves, kuriose visus socialinius sluoksnius kontroliuoja liūdnai pagarsėjęs Al Capone (aktorius Robertas De Niro).
Elliotas Nessas susiduria su sunkumais atliekant jam paskirtą veiklą, o Al Capone numato visus jaunojo agento veiksmus. Būtent tada Elliotas Nessas atsitiktinai sutinka patyrusį policininką Jimą Malone (aktorius Seann Connery) ir jie kartu suformuos specialią darbo grupę su pareigūnais, kurie prisijungs prie jų kovoje su Al Capone‘s nusikalstamais veiksmais, siekiant paduoti jį į teismą.
Puikus vaidmenų atlikimas (vienas iš geriausių Kevino Costnerio karjeroje) pastebimas kiekvienu filmo momentu. Filmo, kuriame, be jau minėtų dalykų, vaizduojama policijos kova su visais apribojimais, kuriuos daugiausia nulemia Al Capone‘s galia ir kuriame parodomos pasekmės, kurias pareigūnų šeimoms sukėlė darbas.
9. „BAIMĖS IŠKYŠULYS“ (Cape Fear, 1991)
Pirmą kartą filmas pagal Johno MacDonaldo romaną “Egzekutoriai” buvo sukurtas 1962 metais. Tąsyk režisierius J.Lee Thompsonas, pasitelkęs juodai baltą juostą ir klasikinio JAV „juodojo“ kriminalinio kino metodus papasakojo šiurpią istoriją apie advokatą Semą Boudeną (jį vaidino Gregory Peckas), kurio šeimos gyvenimą tikru pragaru paverčia iš kalėjimo į laisvę išėjęs psichopatas Maksas Keidis (Robertas Mitchumas). Keidis teisme buvo kaltinamas seksualiniu smurtu, o Boudenas jį gynė.
Nepaisant to, kad advokato šeimą nuo pavojingo psichopato bandė ginti vietinis šerifas, jo pagalba pasirodė esanti per silpna, todėl norėdamas apsaugoti žmoną ir dukrą, Boudenas pats buvo priverstas gelbėti artimiausių žmonių ir savo gyvybes. Finalinė Gėrio ir Blogio kova įsiplieskia pelkių valstijos Džordžijos tamsybėse, o juodai baltas trileris baugino ne prasčiau už šiuolaikinius siaubo filmus.
Šio siužeto perdirbinį po trijų dešimtmečių norėjo realizuoti Stevenas Spielbergas, bet jis devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo pernelyg užsiėmęs kitais kino projektais, todėl pasiliko sau tik prodiuserio pareigas, o scenarijų perleido Martinui Scorsese‘i. Šiam scenarijus visai nepatiko, M. Scorsese jį pavadino stereotipinių situacijų rinkiniu. Bet 34 milijonų dolerių biudžetas ir S. Spielbergo leidimas perrašyti scenarijų išsprendė reikalą.
Jei primoje romano ekranizacijoje advokato „kaltė“ tebuvo ta, kad jis nusikaltėlio nuomone nepakankamai gerai gynė jo interesus, tai M. Scorsese‘s versijoje teisminė kolizija atrodo visai kitaip. Čia advokatas Semas Boudenas (dabar jį suvaidino Nickas Nolte) padarė viską (net klastojo įkalčius), kad triumfuotų teisybė ir pavojingas smurtautojas ilgam sėstų už grotų.
Jau pirmoje naujojo filmo scenoje regime Maksą Keidį jo kalėjimo kameroje. Jis dažnai grūdina savo kūną varginančiomis treniruotėmis, kiekvieną akimirką galvodamas tik apie būsimąją keršto akciją. Operatoriaus Freddie Franciso kino kamera pastabi charakteringoms detalėms, kuriomis iš karto piešiamas įspūdingas nusikaltėlio psichologinis portretas: ant sienos šalia kitų nuotraukų kabo… J. Stalino fotografija, o ant paties Keidžio kūno – begalė tatuiruočių. Įspūdingiausia tatuiruotė ant nugaros – savaip interpretuota Temidės tema, tik ne tradicinės statulos pavidalu, o kaip didžiulis kryžius, ant kurio vieno skersinio pakabintoje lėkštėje guli Biblijos knyga ir užrašas „tiesa“, o ant kito – durklas su užrašu „teisingumas“.
Keidis neslepia savo tikslo, todėl baisu darosi jau filmo pradžioje.
Robertas De Niro jau turėjo du Oskarus ir vėl buvo nominuotas. Tačiau šį kartą jį nurungė Anthony Hopkinsas, kuriam Oskaro statulėlė buvo įteikta už Hanibalo Lekterio vaidmenį. Kritikai tąsyk nepraleido progos pašmaikštauti, kad psichopatą įveikė kanibalas.
8. „KARŠTIS“ (Heat, 1995)
Pirmą kartą du bene garsiausi dabartinio JAV kino aktoriai Robertas De Niro ir Alas Pacino pirmą kartą filmavimo aikštelėje buvo susitikę filme „Krikštatėvis II“ , bet tąsyk bendrų scenų neturėjo, nes Robertas De Niro vaidino doną Vitą Korleonę jaunystėje, o Alas Pacino – jo užaugusį sūnų Maiklą, po tėvo mirties perėmusį visą šeimos kriminalinį verslą ir „krikštatėvio“ pareigas mafijos hierarchijoje.
Užtai režisieriaus Michaelo Manno kriminaliniame trileryje „Karštis“ abu aktoriai – jau visaverčiai partneriai, kurių tarpusavio santykiai ir sudaro viso filmo „stuburą“.
Robertas De Niro dabar vaidina patyrusį nusikaltėlį Nilą Makoulį, kuris turi neįtikėtiną intuiciją ir beveik gyvulišką pavojaus nuojautą. Jis vadovaujasi paprasta gyvenimo filosofija – gyvenime neprisirišk prie nieko, nuo ko negalėsi atsitraukti, kai bus „karšta“. Bet Nilo pėdomis jau seniai seka Los Andželo policininkas Vincentas Hana (Alas Pacino). Netoli ta diena, kai jų keliai susikirs.
Šio filmo epigrafu galėtų būti žodžiai, užrašyti Jeano-Pierre’o Melville’io „Samurajaus“ (1968 m.) titruose: “Nėra didesnės vienatvės už tigro vienatvę džiunglėse“. Tokia budistinė maksima režisierius apibrėžė gangsterio egzistencijos esmę. Puikiai tinka ši charakteristika ir Nilui Makouliui, kuris nėra vien scenaristų sugalvotas personažas. .
Režisierius Michaelas Mannas draugavo su tikru Čikagos policininku Chucku Adamsonu, kuris ne kartą draugą konsultavo, kai šis kūrė kriminalinius trilerius. Adamsonas keletą metų persekiojo tikrąjį Makoulį, kol nusikaltėlį pavyko nušauti dar vieno nusikaltimo vietoje.
Įspūdinga yra ir filme pavaizduota visa Makloulio bendražygių komanda, kurioje išsiskiria karštakošis Krisas (Valas Kilmeris) ir pavojų užgrūdintas Neitas (Jonas Voightas). Bet Nilas, aišku, pats ryškiausias gaujos narys. Kol kas jam dar sekasi, instinktai jo neapgauna, o apiplėšimai kaitina kraują, ir toks gyvenimo būdas šiam vienišam vilkui patinka.
Tuo tarpu Vincentas Hana yra idealus įstatymo riteris, panašus į medžiotojų skaliką: jis kantriai seka įkandin nusikaltėlių, kad lemiamą akimirką sučiuptų persekiojamą auką ir jau nebepaleistų jos.
Bet režisierius suspėja parodyti ir kitą abiejų antagonistų pusę. Abu ir asmeniniame gyvenime yra vieniši, nors artimą moterį turi. Bet Vincento ir Džastinos (Diane Venora) gyvenimas dėl nuolatinių profesinių pavojų nuolat balansuoja ant skyrybų ribos. O Nilas praranda budrumą ir nusižengia svarbiam vienišo vilko principui, pajutęs prieraišumą jį pamilusiai vienišai moteriai. Nilas pavargo nuo amžinų pavojų ir bastūno dalios, bet jau suvokia, kad ramiai pasitraukti iš kriminalinio verslo nepavyks ir kad už mirtinas nuodėmes bei pralietą kraują jo laukia neišvengiamas atpildas.
Tikra kino klasika, jau patekusią į kino režisūros vadovėlius, yra scena pakelės restoranėlyje, kur prieš lemiamą susirėmimą nesutaikomi antagonistai bendrauja tête-à-tête, nieko vienas nuo kito neslėpdami be jokių diplomatinių gudrybių. Todėl ir vieno priešininko mirtimi pasibaigianti finalinė dvikova atrodo kaip vienas kito vertų partnerių kova.
7. „AIRIS” (The Irishman, 2019)
Martino Scorsese‘s „Airis“ sukurtas pagal gerai gangsterių pasaulį pažinusio rašytojo Charles‘o Brandto knygą „Girdėjau, kad tu dažai namus“ (I Heard You Paint Houses). Keistokas knygos pavadinimas nusikaltėlių žargonu reiškia „Girdėjau, kad esi samdomas žudikas“ (po tokio „specialisto“ apsilankymo aukos namuose paprastai lieka krauju aptaškytos sienos). Knyga buvo parašyta gerai išstudijavus realius įvykius ir pasinaudojus paties „Airio“ (taip buvo vadinamas gangsteris Frankas Sheeranas) pasakojimais.
Scorsese išreiškė norą ekranizuoti šią knygą jau prieš gerą dešimtmetį, tačiau studijos Paramount vadovai ilgai delsė ir galiausiai šio projekto atsisakė. Tada į darbą kibo internetinė platforma Netflix, o kad vėl nekiltų konfliktų (dar visai neseniai Netflix filmai nebuvo priimami į Kanų kino festivalio konkursą ir nenominuoti Oskarams motyvuojant tuo, kad tai TV, o ne kino produkcija) prieš savaitę išleido „Airį“ į didžiuosius ekranus (prieš porą dienų JAV Mariettos mieste gyvenanti draugė veidaknygėje skundėsi, kad pirmomis dienomis neįmanoma nusipirkti bilietų).
Per tą dešimtį delsimo metų, kol buvo derinamas šio kino projekto likimas, žinoma, neišvengiamai išaugo filmo kaštai ir negailestingas laikas pastebimai pasendino pagrindinių vaidmenų atlikėjus, todėl teko griebtis specialių technologijų, padėjusių šią problemą spręsti (ne visada, žinoma, vykusiai, bet tai jau kita kalba).
Trijų su puse valandos trukmės filme tiksliai apibrėžiamas šeštojo dešimtmečio pabaigos istorinis fonas. Tai didelių politinių bei socialinių sukrėtimų metas: Kenedžių klano įsigalėjimas JAV politiniame gyvenime, socialistinės revoliucijos Kuboje išprovokuotas šaltojo karo paaštrėjimas ir mafijos galių išplėtimas užvaldant darbininkų profsąjungas.
Charakterizuodami šiuos svarbius JAV politinio gyvenimo veiksnius filmo autoriai pateikia daug įdomių detalių, kurios mums gerai žinomus politinius įvykius leidžia pamatyti naujoje šviesoje. Pavyzdžiui, kad įtakingo politinio klano patriarchas Josephas Kennedy, artimai draugavęs su mafijozų vadeivomis, iš jų gavo rimtą pagalbą per prezidentinius rinkimus (kai mafijos dėka rinkimų apygardose už Johną Kennedy masiškai balsavo mirusios sielos, kurių žemiškos pavardės į rinkimų biuletenius buvo perkeliamos iš užrašų antkapiuose). Arba kad bandymas nuversti Fidelio Kastro režimą buvo nepavykusi karinė akcija, kuris tikrasis tikslas – sugražinti Amerikos mafijozų Kuboje prarastas pozicijas ir turtą (kazino ir pan.).
Ttrijų kino grandų dalyvavimas viename projekte jau savaime garantuoja aukštą aktorystės lygį. Negalima nepastebėti, kaip azartiškai visi trys tarsi iš natų „groja“ savo partitūras (nedažnai pastaruoju metu Robertas De Niro ir Alas Pacino kine gaudavo jų talento vertus vaidmenis, o Joe Pesci prieš kelis metus iš viso buvo atsisveikinęs su kinu ir sugrįžo tik todėl, kad to primygtinai ir ilgai prašė režisierius).
Trijų su pusę valandų trukmės filmą režisierius apjungia „žiedine kompozicija“ (taip vadinamas metodas, kai siužeto finale sugrįžtama į pradinę poziciją). Senelių namuose baigiantis savo dienas Frankas Sheeranas pradeda savo išpažintį.
6. „ĮSIUTĘS BULIUS“ (Raging Bull)
Bronkso buliumi pramintas vidutinio svorio bokso čempionas Jake‘as LaMotta buvo tikra Amerikos sporto legenda (jis mirė 2017 m. rugsėjo devynioliktąją). Ūmaus temperamento bokso čempionas išgyveno ne tik svaiginantį pergalių triumfą, bet ir gerokai ilgiau trukusį autsaiderio kartėlį.
Šį filmą reiklūs kritikai pripažino geriausiu devintojo dešimtmečio filmu, o JAV Meno ir mokslo akademijos nariai apdovanojo dviem „Oskarais“. „Įsiutusį bulių“ galima būtų drąsiai vadinti vienos karjeros istorija, tačiau žinomo boksininko Jake‘o LaMottos gyvenimą režisierius Martinas Scorsese pavertė talpia žmogiškosios egzistencijos metafora. Norėdamas dar labiau pabrėžti siužeto autentiškumą, režisierius nufilmavo „Įsiutusį bulių“ nespalvotoje juostoje, tik retsykiais įterpdamas spalvotus kadrus.
Bokso legenda Jake‘as LaMotta penktajame praeito amžiaus dešimtmetyje kovojo vidutinio svorio kategorijoje. Nesuvaldomas ir skandalingas būdas visą gyvenimą buvo didžiausias boksininko priešas, pridaręs jam nemažai rūpesčių tiek asmeniniame gyvenime, tiek bokso ringe. LaMotta amžinai įsiveldavo į muštynes ir skandalus dėl smulkmenų, keldamas pavydo scenas, o kartais net paleisdamas į darbą kumščius, nes liguistai pavyduliavo dėl savo gražuolės žmonos.
Filmo veiksmas vyksta 20 metų, per kuriuos matome boksininko pakilimus ir nuosmukius, svorio bei išvaizdos pokyčius.
5. „KAZINO“ (Casino, 1995)
Filmo „Kazino“ scenarijus parašytas, remiantis mafijozų teismo proceso protokolais ir liudininkų parodymais, todėl viskas čia atrodo labai tikroviškai. Semas Rotšteinas (Robertas De Niro) kažkada buvo lošėjas virtuozas, už savo meistrystę pramintas Tūzu. Dabar Kanzas Sičio mafija patiki jam kontroliuoti didelį Las Vegaso kazino. Biznis kurį laiką klesti, tačiau lyg lavina ant Semo galvos pasipila viena nelaimė po kitos. O viskas tik todėl, kad Semas susižavėjo prostitute Džinžer (Sharon Stone) ir ją vedė.
Režisierius Martinas Scorsese sodriomis spalvomis tapo įprastą kriminalinį „vaizdelį“ – lošimų namus Las Vegase kontroliuoja kelios italų mafijos „šeimos“, vadinasi, jos ir valdo visą už nusikaltėlių pinigus dykumoje pastatytą lošimų sostinę. Žinoma, oficialūs lošimo namų vadovai yra mafijos statytiniai, puikiai išmanantys savo darbo specifiką ir mokantys viską daryti taip, kad turtuoliai loštų prie ruletės bei pokerio stalų ir, žinoma, praloštų didžiules sumas. Oficialiai Semas negali būti legalus kazino vadovas, nes dėl savo abejotinos reputacijos nė už ką negautų licencijos. Betgi mafija ir ne tokias problemas išsprendžia. Nes, kaip žinome, mafijozai gali pateikti kam reikia „pasiūlymus, kurių neįmanoma atsisakyti“.
Semas Rotšteinas yra tikras savo amato virtuozas. Jis kriminaliniame versle sukasi nuo ankstyvos jaunystės: buvo kortų sukčius, bukmekeris, kitų azartinių žaidimų specialistas. Žodžiu, jis yra žmogus, kuriam nuolatinė lošimų rizika ir yra gyvenimo esmė.
Mafijozai pasitiki Semu, bet dėl visa ko deleguoja jį prižiūrėti patyrusį galvažudį Nikį Santorą (jį vaidina senas režisieriaus bičiulis Joe Pesci). Semui tokia draugija visai nepatinka, nes Nikį pastoviai seka ir dažnai areštuoja policiją bei federaliniai agentai. Bet įstatymų sergėtojai yra priversti jį greitai paleisti, nes akivaizdžių savo kaltės įrodymų šis savo srities profesionalas niekur nepalieka.
P.S. „Kazino“ yra puikus įrodymas, kad gerame filme viskas iki smulkmenų yra svarbu. Štai muzikos specialistai pastebėjo, kad filmo garso takelyje skambanti J.S. Bacho „Mato evangelijos“ muzika turėtų atidžiam žiūrovui pasufleruoti, kad tokiu būdu brėžiama paralelė tarp R. De Niro personažo degradavimo ir… Liuciferio žlugimo.
P.P.S. „Kazino“ buvo aštuntas bendras režisieriaus M. Scorsese‘s ir R. De Niro darbas. Netrukus (nuo „Niujorko gatvių“ prasidės ilgas ir produktyvus M. Scorsese‘s bendradarbiavimas su Leonardo DiCaprio (kol kas jie drauge sukūrė penkis vaidybinius filmus, dabar sukamas šeštasis – biografinė drama apie JAV prezidentą Theodore‘ą Rooseveltą.
4. „KARTĄ AMERIKOJE“ (Once Upon a Time in America, 1984)
Itališkais vesternais išgarsėjęs režisierius Sergio Leone paskutiniajame savo kūrinyje nusprendė pasigalynėti su amerikietiško gangsterinio kino meistrais. Sakoma, kad jis savo metu atsisakė režisuoti garsųjį „Krikštatėvį“. Užtai ne mažiau įspūdingame epe „Kartą Amerikoje“ pakilo iki klasikų aukštumų. Filmo herojai savo kriminalinį gyvenimą pradėjo dar būdami paaugliais “sausojo įstatymo” laikais. Tada penki Bruklino vaikėzai prisiekė niekada nesiskirti, o kartu uždirbtus pinigus laikyti nuosavame “banke” – stoties bagažo saugojimo spintelėje. Bet idilija trūko neilgai, nes nusikaltėlių pasaulyje nepilnamečiams nebūna jokių nuolaidų.
Noras sukurti šį filmą režisierius kilo beskaitant kriminalinį romaną „Nutrūktgalviai“ (The Hoods), kurią Harry Grey‘aus pseudonimu išleido Davidas Aaronsonas, pats 15 metų praleidęs Sing Singo kalėjime už žmogžudystę.
Savo įspūdžius, sukeltus knygos skaitymo, Sergio Leone komentavo taip: „Šis gangsterinis romanas savotiškai tobulas. Aš jame įžvelgiau labai savitai ir kartu žiauriai išreikštą Amerikos gyvenimo simbolį. Smulkaus žydo gangsterio biografija buvo apgaubta iš niekur nepasiskolintos, o giliai išjaustos ir išmąstytos Tiesos. Dėl tos Tiesos romane papasakota vieno gyvenimo katastrofa nuskambėjo kaip senojo graikų mito apie žmonių draugystę ir išdavystę atmaina, labai šiuolaikiška ir netikėta. Žmogus, patikėjęs draugystės jėga ir per ją pakilęs iš socialinio dugno, kartą pats išduoda draugus, o paskui, ilgus metus beprotiškai lenktyniavęs su likimu, vėl patenka į dugną, tik jau be draugų, be idealų ir be noro gyventi… Gaila, kad neatsirado Homero, kuris būtų apdainavęs tokių vargšų vargus, būtų sukūręs jo epa…“
1989 m. pabaigoje mūsų ekranuose pasirodžiusį filmą „Kartą Amerikoje“ žurnale „Kinas“ (1990 m. nr. 1) puikiai pristatė mūsų kino režisierius Algimantas Kundelis. „Plačiai ir išsamiai nušviesdami reikšmingus XX a. JAV istorijos momentus (filmo veiksmas retrospekcijomis perkeliamas tai į 1922, tai į 1933, tai į 1968 metus) autoriai nepameta pagrindinės dramaturginės gijos – dviejų vaikinų, augusių vargingame Niujorko žydų rajone – žemutiniame Ist Saide – draugystės istorijos. Deividas Aronsonas, pramintas „Lakštiniu“, ir Maksas – labai skirtingos, net priešingos natūros. Maksas – šaltas, racionalus, toli į priekį žvelgiantis, savo gyvenimo tikslą aiškiai įvardijęs, jokių priemonių nevengiantis žmogus. O „Lakštinis“ – romantiška, kartais ir lyriška, labai greit pažeidžiama, impulsyvi ir net anarchiška natūra. Ypatingos dvasinės įtampos momentais emocijos jam tarsi aptemdo protą ir jis ryžtasi netikėčiausiems poelgiams“.
Juosta buvo filmuojama 1982 m. birželį – 1983 m. balandį Niujorke. Tai buvo pirmas Leone filmas po beveik 14 metų pertraukos.
P.S. Baigus darbą, režisierius turėjo daugiau kaip 8 valandas filmuotos medžiagos. Sutrumpinęs ją iki 6 valandų, Leone norėjo filmą išleisti 2 dalių po 3 valandas trukmės kiekvieną, tačiau kino kompanija ir prodiuseriai atsisakė tokios idėjos, baimindamiesi, kad gali pasikartoti finansinė Bernardo Bertolucci epo „1900“ nesėkmė. Leone buvo priverstas sutrumpinti filmą iki 269 minučių, tačiau 1984 m. Kanų kino festivaliui ir platinimui Europoje juosta buvo dar kartą sutrumpinta iki 229 minučių.
P.P.S. 1. JAV demonstruota versija buvo vos 139 minučių trukmės – be režisieriaus žinios ji buvo permontuota, perdarant filmą taip, kad veiksmas vyktų nuoseklia eiga, o ne atsiminimų forma, kaip originale. Filmas per pirmą savaitgalį surinko 2,4 milijono dolerių, viso – 5,3 milijono ir buvo didelė finansinė nesėkmė. Juosta drastiškai skyrėsi nuo Europoje rodomos versijos ir sulaukė įvairių vertinimų. Kuomet JAV tapo prieinama pilna filmo versija, tiek kritikai, tiek žiūrovai iš naujo įvertino filmo vertę ir kokybę: pvz., kritikas Gene Siskel filmo originalą pavadino geriausiu 1984 metų filmu, o sutrumpintą versiją – blogiausiu metų filmu.
P.P.S. 2. Muziką filmui sukūrė Ennio Morricone. Kadangi filmavimo darbai tęsėsi ilgą laiką, kompozitorius savo darbą baigė gerokai anksčiau. Nuostabi muzikinė kompozicija, žinoma kaip „Deboros tema“, buvo parašyta kitam filmui, bet liko nepanaudota, ir Leone ją pritaikė savo filmui.
3. „GERI VYRUKAI“ (Goodfellas, 1990)
Režisierius Martinas Scorsese ne kartą bandė įminti šiuolaikinės mafijos Amerikoje gyvybingumo paslaptį. „Geruose vyrukuose“ (1990) jis atskleidė naujokų verbavimo mechanizmą, pagrįstą ydingais idealais ir elementaria baime vėliau sulaužyti kraujo priesaiką. Filmas buvo sukurtas pagal mafijos tradicijas gerai žinančio Nikolo Pileggi knygą „Gudragalvis“ (Wiseguy), todėl viskas čia alsavo gyvenimo tiesa.
„Gerais vyrukais“ Martinas Scorsese pradėjo “mafijozinių” kriminalinių filmų seriją su Robertu De Niro pagrindiniuose vaidmenyse.
Prasideda filme pasakojama istorija 1955-aisiais rytų Bronkse. Ambicingas jaunuolis Henris Hilas, airio ir emigrantės iš Sicilijos sūnus (Ray‘us Liotta), dirba gangsterių “pasiuntinuku”, tačiau svajoja apie gerokai aukštesnę vietą šioje nusikaltėlių hierarchijoje (filmą pradeda nuoširdus vaikino prisipažinimas: „Kiek save pamenu, visada norėjau būti gangsteris“; šiuos žodžius girdime tuo metu, kai Džimis ir Tomis žudo automobilio bagažinėje gulintį žmogų). Greitai jam pasitaiko puiki proga įsiteikti vietiniam “krikštatėviui” ir gerokai pataisyti savo padėtį. Henris veda žydaitę Karen (Lorraine Bracco), kuri ilgai nežinos savo vyro tikrosios profesijos.
Vėliau vaikiną užgrius ištisa nesėkmių lavina – skyrybos su žmona, ketveri metai kalėjime, nemalonumai dėl narkotikų. Bet visa tai menkniekis, palyginus su baime gauti kulką į kaktą nuo saviškių. Mat po ne visai vykusio aerouosto apiplėšimo gangsteriai ims likviduoti šio nusikaltimo dalyvius. Supratęs, kad pagaliau ateina jo eilė, Henris bando ieškoti pagalbos FTB…
Pats tapęs gangsteriu, Henris griežtai laikėsi dviejų svarbiausių šios profesijos žmonėms privalomų taisyklių Neužduodamas jokių klausymu daryk tai kas liepta ir laikyk liežuvį už dantų, kai kalbi su pašaliniais. Yra dar vienas įsakymas, gal net pats svarbiausias – niekada nieko neišduok, nes to reikalauja „omerta“ (tylėjimo įžadai): už šio įstatymo sulaužymą gresia tik vienas atpildas – mirtis.
Robertas De Niro vaidina gangsterį Džeimsą Konvėjų – ramių nervų žudiką, kuris nė nemirktelėjęs įvykdys bet kokį mafijos įsakymą. Ypač Džimis globoja bendražygį Tonį De Vito (už šį vaidmenį Jos Pesci buvo apdovanotas Oskaru). Ypatingo dėmesio Džimio akyse Tonis nusipelnė dėl to, kad jis yra vienintelis grynakraujis italas visoje kompanijoje. Už ypatingą uolumą ir ištikimybę mafijos interesams Tonio netrukus turėtų sulaukti ypatingo „neliečiamojo“ statuso, o jeigu taip atsitiktų, tai ir Džimio „akcijos“ bendrame kriminaliniame versle žymiai išaugtų.
Studijos vadovus pradžioje nuliūdino išankstinių seansų rezultatai, kuriuose pirmieji žiūrovai į standartinį testo klausimyną prirašė nemažai pastabų. Buvo baiminamasi, kad 25 mln. biudžetas neatsipirks. Galiausiai filmas Amerikoje surinko beveik 47 mln., nors didele sėkme tai laikyti negalima, nes pusė pajamų už filmų rodymą lieka kino teatruose. Bet JAV kino kritikai iš karto pavadino „Gerus vyrukus“ gangsterinio žanro išskirtiniu kūriniu.
2. „KRIKŠTATĖVIS 2“ (The Godfather 2, 1974)
Baigiantis septintajam dešimtmečiui Amerikoje įvyko daug socialinio ir politinio gyvenimo permainų, kurios taip pat stipriai įtakojo ir ženklius pasikeitimus JAV kino pramonėje. Rezultatas fantastiškas: net 80 procentų filmų Amerikoje tada gimsta ne didžiosiose studijose. O JAV Aukščiausiam teismui panaikinus kelis dešimtmečius veikusį draudimų sąrašą, vadinamą „Heiso kodeksu“ (vietoj jo studijos buvo įpareigotos nurodyti amžiaus cenzą žiūrovams), filmų kūrėjai tapo drąsesni, o jų kūrinių siužetai – gerokai tikroviškesni ir žiauresni.
Pastaroji aplinkybė į naudą išėjo ir tradiciniam amerikiečių žanrui – kriminaliniam kinui, o ypač filmams apie gangsterius. Ledus pralaužė režisieriaus Arthuro Penno filmas „Boni ir Klaidas“ (Bonnie and Clyde, 1967), o netrukus atėjo eilė ir savo žanro klasika iš karto tapusiam „Krikštatėviui“.
Pirmojo filmo (1972) siužeto foną sudaro žūtbūtinė gangsterių kova. Autorių simpatija yra dono Vito Korleonės pusėje, nes ši mafijos grupuotė susijusi giminystės ryšiais, tvirta draugyste ir tarpusavio meile.
Garsi kriminalinė trilogija dažnai vadinamą įspūdingiausiu visų laikų filmu apie gangsterius. Vieną geriausių savo vaidmenų čia suvaidinęs Marlonas Brando teigė, jog jo mafijos vadovas yra „tik paprastas amerikietiško verslo atstovas, o jo veiksmai niekuo nesiskiria nuo „General Motors“ kovos prieš konkurentus“. Prieš keturis dešimtmečius tokia paralelė dar galėjo šokiruoti. Dabar ji jau netrukdo žvelgti kur kas giliau.
Filmo pirmoje dalyje kontrapunktu susiejami mafijos boso dono Vito Korleonės ir jo šeimos gyvenimo ir profesijos reikalai. „Krikštatėvio“ tęsinyje (The Godfather: Part II, 1974) nužudyto dono Vito Korleonės kriminalinė imperija atitenka jo sūnui Maiklui. Bet autoriams svarbu priminti, kokiais keliais iš mažo kaimelio Sicilijoje į Ameriką atvyko galingo italų mafijos klano įkūrėjas.
XX a. pradžioje Jungtinės Amerikos Valstijos viliojo emigrantus iš viso pasaulio. Perpildytais laivais iš Europos į naująjį kontinentą atvykusius naujakurius pasitinkanti Laisvės statula įkūnijo neribotas galimybes ir žadėjo tikrą rojų žemėje. Deja, realybė pasirodė esanti kur kas rūstesnė, ir už savo vietą po saule teko kovoti. Jaunas Vio Korleonė (Robertas De Niro) sugebėjo pasipriešinti „Mažosios Italijos“ regioną valdžiusiai organizacijai „Juodoji ranka“, o nužudęs savo tautiečius reketavusį doną Fanučį, jis pats tapo nusikaltėlių klano vadovu. Jam pavyko integruoti šeimyninėmis vertybėmis pagrįstą organizaciją į milžiniškas Amerikos verslo struktūras.
Filmas pelnė šešis Oskarus. Jauną Vitą Korleonę suvaidinęs Robertas De Niro uždirbo pirmą savo gyvenime Oskarą (dar kaip geriausias antraplanis aktorius). Kiti penki atiteko režisieriui, scenaristams, muzikos autoriui, dailininkui ir prodiuseriams už geriausią metų filmą.
1. „TAKSI VAIRUOTOJAS” (Taxi Driver, 197 6 m.)
Minėjome „Baimės iškyšulį”, psichopatu gyvenimas taip pat pavertė Roberto De Niro (anti)herojų, kurį jis suvaidino Martino Scorsese‘s filme „Taksi vairuotojas“. Vietnamo karo veteranas Trevisas Biklas dėl chroniškos nemigos priverstas dirbti naktiniu taksistu. Susidūręs su didmiesčio tamsoje tarpstančiais nusikaltimais, smurtu, narkomanija ir prostitucija pažeistos psichikos vyras ryžtasi iškuopti visą šį purvą ir ima kruopščiai rengtis atsakingai misijai.
Kai „Taksi vairuotojas“ Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas Auksine palmės šakele, Roberto De Noro trofėjų lentynoje jau puikavosi jo pirmasis Oskaras (už geriausią antraplanį vaidmenį filme „Krikštatėvis 2“).
Scorsese ir De Niro susidomėjo Paulo Schraderio scenarijumi „Taksi vairuotojas“ gerokai anksčiau. Pradžioje scenaristas norėjo, kad jo veikalą ekranizuotų režisierius Brianas De Palma, bet šiam labiau patiko kita P. Schraderio istoriją, kurią De Palma pavertė siaubo trileriu „Pamišimas“ (angl. Obsession, 1976). Kitiems prodiuseriams, kurie tarsi blynus kepė avantiūrines komedijas „Taksi vairuotojo“ paranoiška istorija nepasirodė tinkama medžiaga, todėl apsukęs nedidelį ratą scenarijus atsidūrė Scorsese‘s ir De Niro rankose.
Kino kritikai pagrindinę filmą temą pavadino „vienatvės kvintesencija“, o pats scenaristas Trevisą Biklą charakterizavo rašytojo Thomas‘o Wolfe‘o žodžiais – „Dievo užmirštas žmogus“. Tiksliau nepasakysi!
Taksi automobilis, kurio Trevisas suka ratus skersgatviais aplink 42-ąją gatvę ir Times Square‘ą Niujorke, yra lyg kosminė kapsulė, judanti nusikaltimų tvaiko persisunkusioje toksiškoje aplinkoje, o pro šios kapsulės langą išorėn abejingai žvelgiantis vyrukas panašus į kitų galaktikų atstovą. Trevisui iš tikrųjų svetimas šis pasaulis, kurį jis ilgai stebi, bet paskui imasi ryžtingų veiksmų, kad ką nors pakeistų.
Vieną siužetinę liniją savo scenarijui P. Schraderis pasiskolino iš JAV politinio gyvenimo. 1972-ųjų metų prezidentinės kampanijos metu Merilendo valstijoje buvo brutaliai pašalintas vienas Richardo Nixono konkurentų – Demokratų partijos kandidatas, Alabamos gubernatorius George‘as Wallace‘as. Į jį vos pasibaigus vienam politiniam mitingui keturias kulkas paleido 22 metų jaunuolis Arthuras Bremeris (dar trys kulkos pataikė į apsauginius). Politikas nežuvo, bet buvo paralyžiuotas, o žudikas buvo nuteistas kalėti 63 metus. Amerikiečiai psichologai dabar net turi specifinį terminą „Bremerio tipas“ – taip „sielų inžinieriai“ charakterizuoja psichopatologišką žmogų, kuris gali ryžtis viešai atliktai žmogžudystei.
Trevisas savo kovą su viso pasaulio blogiu taip pat pradeda nuo ketinimo pasikėsinti į senatorių Čarlį Palantainą. Kai Trevis susipažįsta su šio politiko štabe dirbančia mergina Betse (Cybill Shepherd) ir iš arti pamato rinkimų virtuvėje vyraujančius santykius bei cinišką požiūrį į manipuliacijas žmonėmis, vaikino ryžtas tik sustiprėja.
Bet pasikėsinti į Palantainą Trevisui nepavyksta. Tada visa jo sukaupta pykčio energija nukreipiama į dvylikametės mergaitės gelbėjimą iš ciniškų prostitucijos verslo gniaužtų. Nepilnametę Airisę suvaidinusiai Jodie Foster tada buvo trylika, bet TV filmuose bei serialuose ji filmavosi nuo septynerių metų ir net ryškiai pasirodė ankstesniame M. Scorsese‘s filme „Alisa čia nebegyvena“ (angl. Alice Doesn’t Live Here Anymore, 1974). Finalinę mergaitės išlaisvinimo operaciją galima drąsiai vadinti viena kruviniausių scenų pasauliniame kine. Ją žiūrėdami žiūrovai drauge su pamišusiu herojumi panardinami į tikrą pragarą.
Komentuodamas išprotėjusio taksisto portretą režisierius sakė: „Trevisas iš tikrųjų yra apsėstas gerų ketinimų, jis tiki, kad elgiasi teisingai ir jaučiasi esąs panašus į šv. Paulių. Jis nori apsivalyti savo gyvenimą, mintis ir sielą. Jį net galima pavadinti dvasingu žmogumi, ta prasme, kaip dvasingu galima pavadinti Charlesą Mansoną, nors toks dvasingumas neturi nieko pozityvaus. Panaši dvasios galia tarnauja tik blogiems darbams. Reikia būti ypatingai drąsiam, kad prisipažintum turįs tokių jausmų, o po to duotum jiems valią. Manau, kad tai yra filmo raktas“.
Nors filmo biudžetas buvo nedidelis, tenka pripažinti, kad autoriai labai pasistengė, kad lėšų stygių kompensuotų tokiais atvejais labai svarbi talento bei išradingumo kombinacija. Vienoje scenoje nusifilmavo pats režisierius – jis suvaidino keistą psichą, kuris taksi automobilyje vairuotojui rodo apšviestą miegamojo langą, už kurio jo žmona vakaroja su meilužiu, ir pasakoja kaip norėtų abu sugulovus nubausti. Tai dar vienas „Bremerio tipo“ personažas, kurį stebėdamas aiškiai suvoki, kad su juo naktinėse gatvėse geriau nesusidurti. Ši ir panaši scena dvelkia labai tiksliai pagauta siaubo atmosfera, kurioje murdosi totalios nemigos išvargintas žmogus – psichologai tokią būseną vadina „pelėdos efektu“.
„Taksi vairuotojas“ yra vienas ryškiausių savo laikmečio kino šedevrų. Kuo labiau tolstame nuo filmo sukūrimo aplinkybių, tuo darosi akivaizdžiau, jog filmo autoriams pavyko ne tik užfiksuoti laiką, bet ir užčiuopti jo nervą. Perfrazuojant vienos Tennessee Williamso pjesės pavadinimą, Trevisą Biklą galima pavadinti Orfėjumi, kuris nusileidžia į šiuolaikinio metropolio pragarą. Bet panašių asociacijų, regis, filmo autoriai vengia, todėl baigia savo filmą ne triumfuojančio gėrio pergale: dviprasmiškas finalas visai neprimena tamsos karalystę nugalėjusio šviesos triumfo.
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių XXI a. antro dešimtmečio filmų
