TOP 10 geriausių Samuelio L. Jacksono kino vaidmenų.

Paskelbė: Data: 2020-01-31 11:21

Spausdinti | Komentarai

Iki septintojo dešimtmečio pabaigos amerikiečių kine juodaodžiams aktoriams dažniausiai tekdavo tik ištikimų tarnų arba visokiausių „blogiečių” vaidmenys. Išimtis buvo daroma tik aktoriui Sidney’ui Poitier, kuris retsykiais vaidindavo inteligentiškus afroamerikiečius politiškai korektiškuose filmuose. Jis buvo pirmas juodaodis aktorius, pelnęs Oskarą pagrindinio aktoriaus kategorijoje už vaidmenį filme „Lauko lelijos“ (Lilies of the Field, 1963, rež. Ralphas Nelsonas). Keista, bet užuot džiaugęsi tokia gentainio šlove kino pasaulyje ir autoritetu politiniame gyvenime Sidney‘ų Poitier juodaodžiai vadino konformistu ir išdaviku.

Svarbiu įvykiu tapo 1965 m. Jungtinių Tautų priimta konvencijaDėl visų rasinės diskriminacijos formų panaikinimo (ji įsigaliojo 1969 m., Lietuva ją ratifikavo 1998 m. pabaigoje).

Kiek anksčiau analogiški procesai prasidėjo ir pačioje Amerikoje. 1964 metais čia buvo pasirašytas žymus Jungtinių Amerikos Valstijų įstatymo lygmens teisės aktas (Civil Rights Act of 1964), įstatymiškai uždraudęs rasinę segregaciją mokyklose, viešose vietose ir darbovietėse. Šis įstatymas buvo skirtas padėti afroamerikiečiams, tačiau kiek vėliau jis buvo pataisytas, kai įsigaliojo moterų teisių apsaugos įstatymas.

Tokios permainos negalėjo nepaveikti ir Amerikos kino, juolab kad septintojo dešimtmečio pabaigoje ėmė formuotis „Naujasis Holivudas“, plačiai atvėręs duris ir anksčiau uždraustoms temoms, ir naujiems talentams.

Netrukus Amerikoje atsirado lingvistinis naujadaras „Blaxploitation“ („Juodaodžių eksploatacija“): šį terminą kine pirmasis panaudojo Junius Griffinas, kai žurnale „Variety“ aršiai kritikavo Gordono Parkso filmą „Šaftas“ („Shaft“, 1971).

Blaxploitation“ – tai mažo biudžeto filmai, apėmę platų žanrų spektrą (vesternus, miuziklus, trilerius), pirmiausia išsiskyrė savo herojais – stipriais jaunais vyrais, trykštančiais seksualumu bei agresija ir galinčiais pasipriešinti baltųjų galios diktatui. Tokie filmai dažniausiai buvo kuriami natūralioje aplinkoje, juose skambėjo juodaodžių muzika, (fankas ir soulas), netrūko atvirų sekso ir smurto scenų. (plačiau apie šį fenomeną skaitykite žurnale „Kinas“ 2018, nr. 3 išsamioje Ilonos Vitkauskaitės apžvalgoje).

Dabar JAV kine matome nemažą būrį juodaodžių kino režisierių (Spike‘as Lee ir Co.) bei aktorių, kurie kaip lygūs su lygiais varžosi „aukščiausioje lygoje“ ir neretai konkuruoja Oskarų nominacijose, nors kaltinimų rasizmu kino industrijoje pasitaiko kasmet.

Niekas nenuginčys to fakto, kad ir Denzelas Washingtonas, ir Samuelis L. Jacksonas dabar yra populiariausių ir brangiausių Holivudo aktorių viršūnėse. Abiejų karjerai kine galingą impulsą suteikė režisierius Spike‘as Lee: D. Washingtonui filmuose „Daugiau gero bliuzo“ ir „Malkolmas X“, o S.L. Jacksonui filmuose „Elkis teisingai“ ir „Džiunglių karštligė“.

Kitas svarbus S.L. Jacksono karjerai režisierius yra, aišku, Quentinas Tarantino, visame pasaulyje aktorių išgarsinęs „Bulvariniame skaitale“ (1994). Kas gi bent kartą pamatęs galėtų pamiršti vešliais garbanotais plaukais žudiką Džiulijusą, ryjantį mėsainius ir kiekvienai savo aukai prieš mirtį įkvėptai padeklamuojantį biblinio pranašo Ezechielio pamokslą apie kerštą?

10. „KINGSMAN. SLAPTOJI TARNYBA“ (Kingsman: The Secret Service, 2014)

Nors šaltojo karo laikai oficialiai seniai pasibaigė, bet dviejų antagonistinių pasaulių mūšiai tebevyksta. Vis dažniau tokių susirėmimų arena tampa Didžioji Britanija.

Didžioji Britanija po Jungtinių Amerikos valstijų yra antroje vietoje pagal Rusijos slaptųjų tarnybų dėmesį užsienio šalims. Paaiškinti tai visai nesunku, juk Didžioji Britanija turi milžinišką įtaką NATO ir Europos Sąjungoje vykstantiems politiniams procesams. Nors žvalgų ir šnipų veikla visada yra itin slepiama, britų saugumo organizacija MI5 laikraštyje „Sunday Telegraph“ paviešino tokią slaptą informaciją: šiuo metu Londone gali veikti iki 50 rusų šnipų.

Nenuostabu, kad tokie nuo visuomenės kruopščiai slepiami politiniai procesai susilaukia knygų autorių ir filmų kūrėjų dėmesio.

Filmas „Kingsman. Slaptoji tarnyba“, sukurtas pagal Marko Millaro ir Dave‘o Gibbonso komiksus „Slaptoji tarnyba“, išsiskiria iš rimtai šnipų temą nagrinėjančio kino, nes nevengia nei parodijos elementų, nei absurdo situacijų.

Patyręs slaptosios tarnybos veteranas Haris Hartas (jį vaidina idealaus britų džentelmeno įsikūnijimas Colinas Firthas) priklauso prestižiniam šnipų klubui, kurio nariai save tituluoja šiuolaikiniais Apvaliojo stalo riteriais ir net pasivadinę karaliaus Artūro bei jo svitos vardais. Slaptajai tarnybai „Kingsman“ (stovinčiai aukščiau politikos ir biurokratijos) neegzistuoja jokios geografinės sienos, jos tinklas apraizgė visą pasaulį, o agentai netikėtai atsiranda ten, kur yra labiausiai reikalingi.

Kartą šios slaptosios tarnybos gretas papildo septyniolikmetis Egsis Vinvinas, kurio tėvas žuvo būdamas aktyvus šios organizacijos narys. Tokia rotacija neišvengiama, todėl daug vietos filme „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ užima ekstremalios jaunų savanorių treniruotės. Pradžioje atrodo, kad aktoriaus Tarono Egertono suvaidintas tikras gatvės vaikis Egsis mažiausiai tinkamas papildyti elitinio tikrų vyrų būrio gretas. Bet būtent jam bus lemta reabilituoti dabartinių aristokratų vaikus.

Dar didesnę staigmeną žiūrovams pateikia Samuelis L. Jacksonas, persikūnijęs į Džeimso Bondo vertą priešininką. Kvaileliu apsimetantis ir juokingai švepluojantis milijardierius Ričmondas Valentainas, neva susirūpinęs globalios ekologijos problemomis, iš tikrųjų brandina žmonijai nieko gera nežadančius planus.

Gana dažnai panašiais atvejais atsitinka taip, kad ryškus piktadarys būna įdomesnis už visais atžvilgiais teigiamą superherojų. Samuelis L. Jacksonas puikiai šią taisyklę iliustruoja.

9. „ŠAFTAS“ (Shaft, 2000)

Šis filmas davė startą naujam terminui „Blaxploitation“, kai 1971 m. JAV ekranuose pasirodė juodaodžio režisieriaus Gordono Parkso kūrinys, pasiūlęs kino žiūrovams naujo tipo supermeną – afroamerikietį privatų detektyvą Džoną Šaftą, kuris, kaip ir Clinto Eastwoodo suvaidintas Purvinasis Haris, nepripažįsta jokių autoritetų. Pradžioje jis Niujorko gatvėse „tvarkosi“ su Harlemo juodaodžių nusikaltėlių karaliumi Bampiu, o vėliau susikauna su „baltųjų“ mafija, pagrobusią Bampio dukrą.

Šaftą tąsyk vaidino aktorius Richardas Roundtree. Tai buvo tikras juodaodis džentelmenas, sukurptas pagal Džeimso Bondo trafaretą, o pagrindinio vaidmens atlikėjas net neslėpė, kad bando būti panašus į aktorių Seaną Connery. Pirmasis filmas apie Šafto nuotykius turėjo Amerikoje didžiulį rezonansą ir net pagimdė ilgokai trukusią juodaodžių tematikos madą.

2000-siais metais kitas juodaodis režisierius Johnas Singletonas sukūrė naują „Šafto“ versiją, pagrindinį vaidmenį čia suvaidino jau superpopuliarus Samuelis L. Jacksonas, o jo herojus – nebe privatus detektyvas, bet Niujorko policininkas. Jis taip pat nepripažįsta jokių autoritetų, ginčus linkęs spręsti kumščiais ir todėl dažnai konfliktuoja su kolegomis.

Pagrindinius “Šafto” konfliktus išprovokuoja rasinis nepakantumas. Vieną naktį naktiniame bare žiauriai nužudomas juodaodis studentas. Atvykęs į nusikaltimo vietą, Džonas Šaftas nė kiek neabejoja, kad tai garsėjančio žiaurumu rasisto Valterio Veido (Christianas Bale’as), milijonieriaus sūnelio, rankų darbas. Bet įrodyti jo kaltę nebus lengva.

Nusikaltimą mačiusi kelnerė gauna už tylėjimą iš žudiko pinigų, kad galėtų dingti. Todėl iš teismo salės Veidas paleidžiamas į laisvę, o nusikaltėlį areštavusiam policininkui Šaftui teks dar ne kartą minti žudikui ant kulnų. Žiūrint šį filmą, peršasi nelinksmi klausimai. Visų pirma, kur dingo išgirtasis politinis korektiškumas? Kodėl filme su žiburiu nerasite nė vieno (!) teigiamo baltosios rasės žmogaus?

Ir pagaliau, kodėl gelžbetoninį supermeną vaidinantis Samuelis L. Jacksonas už savo 10 milijonų dolerių honorarą yra padarytas įspūdingu manekenu ar net efektinga “rūbų kabykla”, ant kurios sukabinta tiek daug madingų drabužių – Armanio juodas lietpaltis, Versace liemenė, Kenzo batai, Missoni kepurė… Sąrašas toli gražu nepilnas. Norintys atrodyti taip pat “kietai”, atidžiai skaitykite finalinius titrus.

8. „ŽUDIKO ASMENS SARGYBINIS“ (Hitman’s Bodyguard, 2017)

Iš Australijos kilęs režisierius Patrickas Hughesas (g. 1978) savo pirmą pilnametražį filmą susuko gimtinėje. Tai buvo vesternas „Raudonoji kalva“ (Red Hill, 2010) – istorija apie tai, kaip į mažą provincijos miestelį su nėščia žmona atsikraustęs konsteblis jau pirmąją darbo dieną susiduria su policijos vadovo priešiškumu ir kitomis rimtomis problemomis. Konfliktų padaugėja, kai iš kalėjimo pabėga žiaurus nusikaltėlis, prisiekęs sugrįžti ir atkeršyti visiems, per kurių malonę pateko už grotų. Miestelio gyventojus apima panika dėl galimų kruvinų skerdynių.

Kraujas liejasi laisvai ir filme „Nesunaikinami 3“ (The Expendables 3, 2014), bet tai nieko neturėtų stebinti, juk tai trečioji veiksmo filmo dalis, kurioje Sylvesterio Stallone‘s vadovaujama gerokai pagyvenusių supermenų komanda atlieka dar kelias mirtinai pavojingas misijas. Šį kartą patyrę „sėkmės kariai“ keliauja į Mogadišą likviduoti stambų ginklų prekeivį, suvaidintą Melo Gibsono. Iš pirmo karto tikslo pasiekti nepavyks, bet antras kartas žada daug efektingų sprogimų ir kautynių scenų ir, kaip įprasta šiai franšizei, šmaikščių dialogai bei pokštų.

Trečiasis Patricko Hugheso filmas „Žudiko asmens sargybinis“ taip pat stengiasi maksimaliai išnaudoti kriminalinio kino teikiamas galimybes. Ir kol kas tai yra pats linksmiausias šio režisieriaus filmas. Dar juokingesnis, matyt, turėtų būti dabar kuriamas šios kriminalinės komedijos tęsinys „Žudiko žmonos asmens sargybinis“ (The Hitman’s Wife’s Bodyguard), kuris ekranuose turėtų pasirodyti vasaros pabaigoje.

Samuelis L. Jacksonas filme „Žudiko asmens sargybinis“ vaidina vieną pavojingiausių pasaulyje samdomų žudikų Darijų Kinkeidą, kurį reikia per 24 valandas saugiai iš Mančesterio nugabenti į Hagą, kur tarptautiniame tribunole jis, kaip tikimasi, duos parodymus prieš žiaurų Baltarusijos diktatorių Vladislavą Duchovičių (Gary Oldmanas dar vienu ryškiu tipažu papildo ir taip nemenką per tris dešimtmečius suvaidintų piktadarių kolekciją). Beje, Rusijoje šį filmą leista rodyti tik po to, kai Baltarusijos diktatorius buvo pavadintas… Bosnijos vadovu.

Nusikaltėlių „transporteriu“ paskiriamas agentas Maiklas Braisas (Ryanas Reynoldsas), neseniai sužlugdęs svarbią misiją ir pažemintas iki antrosios klasės asmens sargybinio.

Aišku, kad tai nebus lengvas darbelis. Juk diktatoriaus galvažudžiams jau duotas įsakymas padaryti viską, kad pakeliui Kinkeidui atsitiktų kas nors rimta, paprasčiau kalbant, kad jis teismo taip ir nepasiektų. Situaciją komplikuoja dar ir tai, kad abu vyrukai dar visai neseniai buvo nuožmiausi priešai. Bet dabar jie priversti pamiršti visus praeities konfliktus ir tapti darnia komanda, kitaip taps jokių šansų neturinčiais lengvais judančiais taikiniais

Kaip dažniausiai būna tokiais atvejais, pagrindinė porelė yra visiškos priešingybės. Maiklas stengiasi viską tiksliai suplanuoti, bet gyvenimas paprastai jo planus sugriauna. O Kinkeidui labiausiai patinka gyvenimas be jokių taisyklių, ir jis geriausiai jaučiasi, kai aplink chaosas ir anarchija.

7. „GRĖSMINGASIS AŠTUONETAS“ (The Hateful Eight, 2015)

Anksti pradėjęs „Grėsmingojo aštuoneto“ reklaminę kampaniją garsus kino skandalistas Quentinas Tarantino aiškino, kad bus kuriamos dvi filmo versijos. Ilgesnė turės uvertiūrą ir pertrauką, o multipleksams skirtas filmo variantas bus trumpesnis. Dar režisierius užsigeidė, kad naujasis jo filmas primintų aštuntojo dešimtmečio kiną, todėl pasirinko dabar retai naudojamą Ultra PANAVISION 70 mm. pločio kino juostą. Q. Tarantino įsitikinęs, kad tai yra gera alternatyva kino pasaulį užvaldžiusiems skaitmeniniams filmams ir kad režisieriai dabar privalo ieškoti ypatingų būdų pateikti savo filmus žiūrovams. Ypač vesternus, kurių populiarumas Amerikoje ir pasaulyje pastebimai mažėja.

Grėsmingas aštuonetas“ yra antrasis Q. Tarantino vesternas. Pirmojo – „Ištrūkęs Džango“ (2012) – istorija prasidėjo, kai iki Pilietinio karo pradžios liko dveji metai. O „Grėsmingasis aštuonetas“ (titruose vadinamas aštuntuoju Q. Tarantino filmu) pasakoja istoriją, vykusią pasibaigus karui. Vaizdingoje Vajomingo kalnų papėdėje siaučiant pūgai pakeliui į Raudonosios uolos miestą susitiko du galvų medžiotojai: Džonas Rutas (Kurtas Russelas) į kalėjimą gabena daug rūpesčių keliančią žudikę Deizę (akt. Jennifer Jason Leigh), o juodaodis majoras Markusas Vorenas (Samuelas L. Jacksonas), buvęs šiauriečių kavaleristas, tikisi geros premijos už tris nušautus nusikaltėlius. Netrukus prie spalvingos trijulės prisijungs šerifu prisistatantis aršus rasistas Krisas Meniksas (Waltonas Gogginsas). Dar keturis savęs vertus niekšus diližano keleiviai sutiks pakelės smuklėje, kur palengva ims aiškėti, kad pasibaigus audrai ne visiems pavyks iš čia ištrūkti gyviems.

Q. Tarantino fanai „Grėsmingame aštuonete“ ras viską, už ką mėgsta šio režisieriaus stilių – ir į dalis paskirstytą filmo siužetą, ir ilgus herojų monologus bei neretai varginantį (tegu ir, kaip visada, meistriškai sukurtą) besaikį plepėjimą. Bet firminių Q. Tarantino smurto scenų pasiilgusiems žiūrovams teks ilgokai palaukti, užtai ilgai trunkančioje finalinėje dalyje jie tikrai bus apdovanoti už kantrybę.

6. „PRIEŠINGUMO RIBA“ (The Sunset Limited, 2011)

2007-aisiais metais filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country for Old Men), brolių Ethano bei Joelio Coenų sukurtame pagal Pulitzerio premijos laureato Cormac‘o McCarthy romaną aktorius Tommy Lee Jonesas suvaidino šerifą Edą Belą, o po ketverių metų jau kaip režisierius ekranizavo kitą rašytojo knygą „The Sunset Limited“.

Cormac‘o McCarthy knygos pastaruoju metu dažnai ekranizuojamos. Pirmoji knyga, virtusi filmu, buvo „Tie žavūs žirgai“ (All the Pretty Horses, 2000): lietuviškai ši knyga pasirodė pavadinta „Laukinių arklių pakerėti“ (2009). Lietuviškai galime paskaityti ir knygą „Kelias“, pagal kurią sukurtas puikus postapokaliptinis filmas tuo pačiu pavadinimu (angl. The Road, 2009).

Matėme dar vieną Cormac‘o McCarthy knygos ekranizaciją – režisieriaus Ridley Scotto „Patarėją“ (The Counselor, 2013). Liko pažiūrėti dar „Dievo sūnų“ (2009, rež. Jamesas Franco), ir būsime susipažinę su visomis tikrai originalaus rašytojo ekranizacijomis.

Cormac‘o McCarthy knygose visada keliami aštrūs klausimai, nesvarbu kokiame kontekste jie skambėtų. Ne išimtis ir „Priešingumo riba“, kurią pagal originalų knygos pavadinimą galėtume versti kaip „Vakaro ekspresas „Sunset Limited“. Šio filmo scenarijus panašus į kamerinę pjesę, o pats filmas – tai greičiau 90 minučių trunkanti filosofinė bei teologinė dvikova, besirutuliuojanti pagal klasikinių trijų vienovių (veiksmo, vietos ir laiko) principus. Vienas kambarys, du vyrai. Ateistas profesorius ir katalikas, buvęs kalinys. Dievas prieš Velnią. Gyvenimas prieš Mirtį. Angelas prieš Pasmerktąjį. Kunigas prieš Nusidėjėlį. Juoda prieš Balta. Minimum veiksmo, tačiau neįmanoma nuo ekrano atitraukti akių nė akimirkai.

Klaustrofobiškoje erdvėje įkalinti visiškai priešingų pažiūrų vyrai neturi net vardų. Vienas yra tiesiog Juodasis (Samuelis L. Jacksonas), o kitas – Baltasis (jį vaidina filmą režisavęs Tommy Lee Jonesas).

Kodėl verta žiūrėti šį filmą? Į šį klausimą Darius Miniotas internete atsako taip:Skaičiusieji C. McCarthy kūrinius žino, kad šis autorius pasižymi be galo vaizdinga, alegorine literatūrine kalba, dėl kurios dažnai yra lyginamas su Williamu Faulkneriu, Samueliu Becketut ir Jose Saramago. Filmas netampa išimtimi – dialogai tokie turtingi, kad siekiant pilnai suvokti filosofinių debatų prasmę reikalinga ne viena peržiūra. Diskusija, kaip ir gyvenimas bei mirtis, nelaukia pasimetusio žiūrovo. Filmą pats režisavęs Tommy Lee Jonesas meistriškai susitvarko su sudėtingu uždaviniu – besąlygiškai sudominti apsiribojant minimalistinėmis priemonėmis – vieno kambario erdve ir dviem personažais. Po klasikinio „Dial M for Murder“ [1954 m. sukurtas Alfredo Hitchcocko trileris – G.J.] tai pirmasis filmas, maksimaliai priartinantis prie buvimo teatro salėje jausmo“.

Praradęs viltį gyventi ir nusivylęs žmonėmis profesorius (Tommy Lee Jonesas) ketina nusižudyti po vakarinio ekspreso ratais. Juodasis gi daro viską, ką sugeba, kad išgelbėtų „paklydusią sielą“.

Kokios konkrečiai priežastys skatina Baltąjį galvoti apie savižudybę? Aiškiai apie tai nepasakoma. Autoriams labiau rūpi ramiai pasamprotauti apie žmogaus gyvybės kainą ir gyvenimo prasmę. Neveltui ant stalo tarp antagonistų guli Biblijos tomelis. O aplink Šventąją knygą įsiplieskia priešingų pasaulėžiūrų kova. Viename jos poliuje – rafinuota, bet viskuo nusivylusio ateisto logika, kitame – gilaus tikėjimo išmintis.

Ar šį kartą Gyvenimas nugalės Mirtį? Ar suvoks save jau pasmerkęs žmogus Jono Evangelijos žodžius:Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn, 3, 16)?

5. „METAS ŽUDYTI“ (A Time to Kill, 1996)

Pagal Johno Grishamo bestselerį sukurtas filmas plėtoja dar vieną amerikietiško rasizmo istoriją. Misisipės valstijoje daugelio liudininkų akivaizdoje du savo mažos dukrelės prievartautojus nušauna juodaodis Karlas Li Heilis (Samuelis L. Jacksonas) ir už tai atsiduria teisiamųjų suole. Už šį nusikaltimą nelaimingas tėvas gali būti nuteistas mirčiai. Vilties teikia tik tai, kad vyrą ginti imasi jaunas ir patyręs advokatas (Matthew McConaughey), kol kas nepralaimėjęs nė vienos bylos.

Tačiau Heilio šansus būti išteisintam komplikuoja dvi aplinkybės: teismas vyksta viename pietinių valstijų miestelyje Kantone (ten ir dabar neretai civilizuotą teisingumą pakeičia žiaurūs Lynčo teismai), o prisiekusių teisėjų vietose sėdi baltaodžiai. Ar išdrįs jie pasipriešinti rasistinių prietarų tradicijoms?

Advokato Džeiko Briganso vaidmeniui buvo bandomi garsūs aktoriai Bradas Pittas, Johnas Cusackas, Woody Harrelsonas ir kiti. Daugiausia šansų turėjo Kevinas Costneris, bet jo kandidatūrai pasipriešino knygos autorius Johnas Grishamas, manydamas, kad Costneris nustelbs visus kitus.

O Matthew McConaughey pradžioje buvo patvirtintas vaidinti Kukluksklano narį Fredį Kobą, Heilio nužudyto smurtautojo brolį, bet jį galiausiai suvaidino Kieferis Sutherlandas. Matthew McConaughey‘iui tokia rokiruoti tik išėjo į naudą – pagrindinis vaidmuo gerokai pakėlė jo karjeros „akcijas“.

Johno Grishamo knygose veiksmas dažnai plėtojasi teismuose. „Firmoje“ (Firm“, 1993) Tomo Cruise‘o suvaidintas jaunas teisininkas Mičas Makdiras gynė Čikagos mafijos grupuočių interesus. Filme „Klientas“ (The Client, 1994) teisininkė Redžė (Susan Sarandon) teisme nuo mafijos keršto gelbėjo atsitiktiniu nusikaltimo liudininku tapusį berniuką. Filme „Sėkmes šauklys“ (The Rainmaker, 1997) pradedantis advokatas Rudis Beiloras (Mattas Damonas) taip pat susiduria su tamsiąja teisėtvarkos puse. O filme „Verdiktas už pinigus“ (Runaway Jury, 2003) rimtai suabejojama, ar tikrai prisiekusiųjų teismas yra pati objektyviausia tiesos nustatymo instancija? Romano ir filmo autoriai nesunkiai įrodo, kad prisiekusieji tėra tik lengvai valdomos marionetės, jei reikalo imasi tikri profesionalai.

O kaip rasistinio tvaiko persisunkusio miestelio teisme pasielgs baltaodžių prisiekusieji, teisdami juodaodį vyrą, nužudžiusį niekšus, kurie išniekino jo dešimtmetę dukrelę?

4. „NEPALAUŽIAMASIS“ (Unbreakable, 2000)

1999-aisiais metais tikra sensacija kino pasaulyje tapo jauno indų kilmės režisieriaus M. Nighto Shyamalano mistinis trileris „Šeštasis pojūtis“ (The Sixth Sense): jo painus siužetas buvo panašus į lėtai sukamą spiralę, kuri finale atsivynioja taip greitai, kad apverčia visą fabulą aukštyn kojomis.

Kitame filme „Nepalaužiamasis“ režisierius tęsia panašius eksperimentus ir vėl bando pritaikyti tą patį pasakojimo metodą. Abejuose filmuose pagrindinius vaidmenis suvaidino Bruce’as Willisas. „Šeštajame pojūtyje“ jis buvo Filadelfijoje gyvenantis vaikų psichiatras, bendraujantis su aštuonmečiu berniuku, kuris regi mirusius žmones ir aiškiai girdi jų balsus (kaip tik tokius sugebėjimus psichologai ir vadina “šeštuoju pojūčiu”).

O filme „Nepalaužiamasis“ Bruce’as Willisas vaidina futbolo stadiono apsauginį Deividą Daną, kuris iš Niujorko į Filadelfiją vykstančio traukinio katastrofoje, nusinešusioje per 130 žmonių, lieka sveikut sveikutėlis. Būtent tai ir kelia įtarimą. Bet akimirksniu šis “laimės kūdikis” tampa nacionaliniu didvyriu: apie jį rašo visi laikraščiai, o televizijos stotys varžosi tarpusavy dėl teisės daryti su juo išskirtinį interviu. Pamažu ir pats Deividas ima galvoti, kad yra nepalaužiamas. Kaip tik čia, matyt, ir reikėtų laukti netikėtumų.

Pirmasis netikėtumas, privertęs Deividą susimąstyti apie savo išskirtinumą, buvo po stiklų valytuvais pakištas raštelis su klausimu: „Kada jūs paskutinį kartą sirgote?“. Panašu, kad kažkas vyrą stebi ir žino apie jį ne mažiau, negu pats Deividas. Tik ką tai galėtų reikšti.

Antrą ne mažiau svarbų filmo personažą suvaidino Samuelis L. Jacksonas. Jis persikūnijo į nestabilios psichikos vyrą, nedidelės meno dirbinių parduotuvėlės savininką Elaidžą Praisą, be kita ko, didelį klasikinių komiksų gerbėją.

Atskleisti tolesnių peripetijų negalima, bet atidus žiūrovas kai kuriuos finalinius akcentus gali nuspėti.

3. „IŠTRŪKĘS DŽANGO“ (Django Unchained, 2012)

Mūsų ekranuose Quentino Tarantino filmas „Ištrūkęs Džango“ pasirodė papuoštas penkioms nominacijoms Oskarui, bet galiausiai laimėjo tik du – už originalų scenarijų ir geriausią antraplanį vyro vaidmenį (Christophas Waltzas).

Galima teigti, kad į prie šio filmo režisierius ėjo ilgai, bet nuosekliai. Q. Tarantino išgarsėjo, transformuodamas seniai žinomas klasikinio kino schemas. Ir „Pasiutusiuose šunyse“ (1992), ir labiausiai režisierių išgarsinusiame „Bulvariniame skaitale“ (1994), ir „Džekėje Braun“ (1997) jis bandė dėlioti naujus kriminalinius pasjansus. Vėliau filme „Nužudyti Bilą“ (2003-2004) Q. Tarantino atidavė duoklę Honkongo kung-fu kinui, pagardindamas efektingą reginį vesterno elementais ir japonų animacijos intarpais. Paskui buvo „Negarbingi šunsnukiai“ (2009), laisvai manipuliuojantys II pasaulinio karo realijomis. Iš visų šių filmų trykšte tryško kino klasikos citatos ir atvirai nuplagijuoti epizodai, bet kaltinimus režisierius atremdavo iš koto verčiančiu argumentu: Plagijuoja tik nevykėliai, o talentingi menininkai vagia atvirai!“.

Kai Q. Tarantino dar dirbo vaizdajuosčių nuomos punkte, jis peržiūrėjo begalę klasikinių filmų. Labiausiai jam patiko kriminaliniai ir siaubo trileriai, Honkongo koviniai filmai ir vesternai. Bet ne amerikietiški, o septintojo dešimtmečio vidury masiškai gaminti Italijoje. Kad publika juos atskirtų nuo amerikietiškų, jie buvo vadinami „spagečių vesternais“. Ironiška etiketė greitai prigijo. Anksti pasimatė ir tokių vesternų specifika. Amerikietiško vesterno kanoną paprastai sudaro istorijos apie gero herojaus konfliktą su blogais, kurį vainikuoja įspūdinga gėrio pergalė prieš blogį. Itališkose vesternuose veikėjai skirstomi ne į gerus ir blogus, o į blogus ir dar blogesnius. „Dar blogesnių“ fone pagrindinis personažas atrodė kaip teigiamas herojus.

Štai kodėl filmas „Ištrūkęs Džango“ labiau giminingas ne amerikietiškiems vesternams, bet jų itališkiems giminaičiams. Jų gretose beveik prieš keturis dešimtmečius gimė ekscentriškas personažas, vardu Džango, kurį 1966- asiais suvaidino mėlynakis italas Franco Nero (jį pamatysime ir Q. Tarantino filmo epizode). Iš ano seno filmo į naująją versiją atkeliavo ir pradinė daina, kuri turėtų sugraudinti klasikinių „spagečių vesternų“ gerbėjus.

Skambant šiam iškilmingam laukinių vakarų himnui ir prasideda įtampos nestokojanti istorija Iki Pilietinio karo pradžios lieka dveji metai. Vergija dar nepanaikinta, todėl iš žmogišką orumą žeminančių pančių naująjį Džangą (jį dabar vaidina juodaodis Jamie Foxxas) išvaduoja po laukinius vakarus klajojantis buvęs stomatologas Kingas Šulcas. Taip išlaisvintas vergas pradeda baisaus keršto epopėją.

Samuelio L. Jacksono vaidmuo šiame filme epizodinis, bet ir šį seną bambeklį tarną Stiveną aktorius suvaidino meistriškai. Galima net jo pasirodymą pavadinti atskiru koncertiniu numeriu.

2. „DŽEKĖ BRAUN“ (Jackie Brown, 1997)

Tai dar viena „Bulvarinio skaitalo“ istorija su pakankamai painiu siužetu ir labai ryškiais neigiamais charakteriais.

Nebe pirmos jaunystės stiuardesė Džekė Braun (Pam Grier) dažnokai piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ir padeda oro linijomis gabenti kontrabandą (kartais narkotikus, bet dažniau nešvarius ginklų prekeivų pinigus). Anksčiau ar vėliau ji tiesiog turėjo įkliūti. Taip ir atsitiko. Dabar jai tenka spręsti nesudėtingą lygtį su dviem nežinomaisiais: išduoti federalams savo bendrininką Ordelą Robį (už šį vaidmenį Samuelis L. Jacksonas apdovanotas Sidabriniu Lokiu Berlyne) arba praleisti keletą metelių už grotų. Tačiau gudrioji Džekė sugalvoja savo žaidimą ir “suvysto” visus. Juk pagrindinė amerikiečių taisyklė skelbia – nugalėtojui atitenka viskas.

Quentinas Tarantino garsus dar ir tuo, kad sugeba naujam gyvenimui prikelti aktorius, kurių karjera arba pastebimai „išsikvėpė“ arba gerokai prigeso. Dabar jau sunku įsivaizduoti, kad Johnas Travolta po svaiginančių debiutų muzikiniuose disko filmuose („Šeštadienio nakties karštinė“, „Briliantinas“) galėjo smukti taip, kad buvo pasmerktas užmarščiai. Tikriausiai, taip būtų ir atsitikę, jeigu Q. Tarantino būtent jam „Bulvariniame skaitale“ nebūtų pasiūlęs žudiko Vincento Vegos vaidmenį.

Džekėje Braun“ Q. Tarantino panašų fokusą atliko du kartus. Režisierius vėl atkreipė publikos dėmesį į aktorių Robertą Forsterį, kuris tada filmavosi tik trečiarūšiuose filmuose. Rezultatas puikus – už Makso Čerio vaidmenį jis buvo (beje, vienintelį kartą per ilgą karjerą) nominuotas Oskarui už geriausią antraplanį vaidmenį.

Publikos buvo primiršta ir juodaodė aktorė Pam Grier, anksčiau vaidinusi keliuose svarbiuose „Blaxploitation“ serijos filmuose. Juos jaunystėje mėgo žiūrėti Q. Tarantino, todėl pasitaikius progai atgaivino mylimos aktorės karjerą. Net pakeitė stiuardesės Džekės Braun odos spalvą (Elmore‘o Leonardo romane „Romo punšas“, pagal kurį filmas sukurtas, ši moteris buvo baltaodė).

Dar keli aktoriai „Džekėje Braun“ nusipelnė ryškių benefisinių vaidmenų: Bridget Fonda vaidina į kriminalinę aferą įtrauktą efektingą blondinę narkomanę Melani Ralston. Robertas De Niro – karikatūrišką banditą Luisą Garą: apie jį S.L. Jacksono herojus vienoje scenoje sako: „Tu esi rimtas kaip infarktas“ (antrą kartą šią frazę S.L. Jacksonas pakartos filme „Priešingumo riba“).

Siužeto branduolį visoje painioje istorijoje sudaro pavojinga operacija, kurios metu Džekei reikia pargabenti pusę milijono dolerių grynais, kad jos draugelis Ordelas galėtų ramiai iš kriminalinio verslo pasitraukti.

1. „BULVARINIS SKAITALAS“ (Pulp Fiction, 1994)

Šiam Quentino Tarantino filmui teko Oskaras už originalų scenarijų, pagrindinis Kanų kino festivalio prizas ir kultinio kino reputacija. Trijose novelėse, turinčiose savo pavadinimus („Vincentas Vega ir Marcelo Voleso žmona“, „Auksinis laikrodis“ beir „Bonės situacija“) režisierius iki valios pasityčioja iš kriminalinio kino stereotipų, užtikrintai balansuoja ant kičo estetikos ašmenų ir apgyvendina iš piršto išlaužtą siužetą nepamirštamais personažais.

Čia juodaodis samdomas žudikas Džiulijusas (Samuelis L. Jacksonas) kiekvienai savo aukai prieš mirtį įkvėptai perskaito biblinio pranašo Ezechielio pamokslą apie kerštą. Jo porininkas Vincentas Vega (Johnas Travolta) neapdairiai pakliūva į boso žmonos kerų pinkles ir priverstas griebtis radikalios medicinos pagalbos. Nevykėlis boksininkas Bučas (Bruce’as Willisas) patenka į rankas seksualiniams maniakams, bet savotišku būdu atsiteisia skriaudikams už prarastą garbę ir orumą. Pedantiškas mafijos likvidatorių globėjas (Harvey Keitelis) pirmą kartą per visą savo kriminalinę karjerą atsiduria labai komplikuotoje padėtyje. O filmą pradedantys ir baigiantys nevykėliai barų plėšikai (Timas Rothas ir Amanda Plummer) gauna gerą žudikų etikos pamoką.

Bulvarinis skaitalas“ padarė tikrą perversmą kriminaliniame kine, nors šio žanro taisyklės per keletą dešimtmečių buvo tvirtai sustyguotos.

Q. Tarantino leido sau sujaukti net nuoseklaus pasakojimo principus. Pavyzdžiui, antroje novelėje nušautas Johno Travoltos personažas kaip niekur nieko gyvas bei sveikas be jokio paaiškinimo pasirodo trečiojoje. Panaši struktūra labai patiko Q. Tarantino pasekėjams, todėl kuri laiką jaunų režisierių kine buvo populiari.

Filmo pradžioje paaiškinamas kūrinio pavadinimas: „Bulvariniu skaitalu“ (Pulp) Amerikoje vadinami vadinamieji „geltonieji“ žurnalai, leidžiami masiniais tiražais ir nekvaršinantys galvų skaitytojams rimtais probleminiais straipsniais.

Labai lengvabūdiška yra ir paties filmo stilistika, sudaryta iš apiplėšimų ir žmogžudysčių, jaunos merginos (Uma Thurman) išgelbėjimo nuo narkotikų perdozavimo itin ekstremaliu būdu, ir (pseudo)filosofinių pasamprotavimų „apie nieką“ (čia jau negalima nepaminėti sąmojų žaižaruojančių paradoksalių dialogų, o šioje srityje Q. Tarantino, regis, nėra lygių).

O kad Johnui Travoltai nėra lygių improvizuotuose šokiuose, įrodo scena bare „Triušis Džekas“ (Jack Rabbit), kai Johnas su Uma Thurman (kuri tualete dar pauosto kokaino) suskelia ugningą tvistą su originaliais kūno judesėliais pagal Chucko Berry hitą „You Never Can Tell“.

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių Roberto De Niro vaidmenų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt