TOP 10 pasaulio pabaigų kino filmuose

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2019-10-09 08:48

Spausdinti | Komentarai

Dar visai neseniai, pasitinkant 2012-uosius metus buvo sunerimę ir mokslininkai, ir istorikai. Astrofizikai žino, kad kartą per 26 tūkstančius metų per gruodžio lygiadienį Žemė atsiduria vienoje ašyje su galaktikos centru. Artimiausia tokio ciklo pabaiga sutapo su 2012-ųjų gruodžio 21 d. Kaip tik tada baigėsi ir senovės majų sudarytas kalendorius. Belaukiant šios datos skambėjo vienas už kitą baisesni netolimos apokalipsės scenarijai. Knygos „Laiko pabaigos monumentas“ autorius Vincentas Bridgesas teigė: „Pasaulis arba pražus, arba atsinaujins. Trečio varianto būti negali“.

Kai kas tada įrodinėjo, kad ženklai ir perspėjimai apie galimą pasaulio pabaigą 2012-aisiais užkoduoti ir Egipto piramidėse bei egiptiečių garbinto dievo Antajaus kryžiuje, ir net… masonų įstatuose. Bet dažniausiai buvo linksniuojamas prieš beveik 500 metų miręs pranašas Nostradamas, kurio katrenuose (ketureiliuose) išminčiaus kodų šifruotojai 2012-iesiems priskiria šias eilutes“: „Bus didelis kraujo praliejimas, kuris padarys daug žalos žemei, jūrai, orui ir dangui. Susimaišys karalystės ir sektos, bus badas ir ligos“.

Nieko panašaus, dėkui Dievui, 2012-aisiais neįvyko, bet fantastinio kino kūrėjai sugebėjo kilusiu ažiotažu pasinaudoti.

Apžvelgiant pasaulio pabaigos scenarijus, galima teigti, kad filmų kūrėjai dažniausiai naudojasi trimis schemomis. Pirmąją dar 1898 m. romane „Pasaulių karas“ pasiūlė Herbertas. G. Wellsas: jo daug kartų ekranizuotoje knygoje (ir pagal ją sukurtuose filmuose) Žemę bei visa, kas joje gyva, nori sunaikinti nuožmūs ufonautai, bet tikslo jie nepasiekia, nes… patys žūva nuo žemiškos kilmės virusų.

Antroji pasaulio pabaigos versija kine paplito tuoj po II pasaulinio karo pabaigos, kai žmonija buvo šokiruota ir ilgai negalėjo atsigauti po siaubo, patirto per atominius sprogimus Japonijoje. Po Hirosimos ir Nagasakio tragedijų tapo aišku, kad reali branduolinio armagedono grėsmė gerokai baisesnė už hipotetinę ufonautų invazija. Tada ir buvo sukurti pirmieji fantastiniai filmai-perspėjimai.

O trečioji, dabartiniame kine itin dažnai (rimtai ir juokais) plėtojama tema, kurią galėtume pavadinti „zombių apokalipsė“.

Primename 10 puikių filmų, kuriuose plėtojama pasaulio pabaigos tema:

10. „KARTU IKI PASAULIO PABAIGOS“ (Seeking a Friend for the End of the World, 2012)

Seeking a Friend for the End of the World, 2012) movie film

Atrodo, kad apie majų kalendoriuje neva užfiksuotą pasaulio pabaigos datą žmonės jau pamiršo ir jokios apokalipsės nesibijo. O štai filmų kūrėjai šios temos vis dar neapleidžia.

Artėjant 2012-iesiems metams pagausėjo dokumentinių ir vaidybinių filmų, persmelktų pasaulio pabaigos tema ir iliustruojančių galimus apokalipsės scenarijus. Įspūdingiausiai vieną jų ekranizavo vokiečių režisierius Rolandas Emmerichas. 200 milijonų dolerių kainavęs katastrofų blokbasteris „2012“, išnaudojęs visas įmanomas kompiuterinių efektų galimybes, neliko nepastebėtas, bet atrodė kaip kompiuterinis žaidimas, kurio turinį galima modifikuoti iki begalybės.

Visai kitaip pasaulio pabaigos viziją „4:44. Paskutinė diena Žemėje“ (4:44 Last Day on Earth, 2011) parodė režisierius Abelis Ferrara. Filmo pavadinimo skaičiai reiškia iš anksto paskelbtą apokalipsės laiką, kurio belaukdama porelė – jauna dailininkė ir pagyvenęs aktorius – visai nepanaši į siaubo apimtus žmones, karštligiškai skaičiuojančius paskutines gyvenimo akimirkas. Prabangiame bute Manhatane jie įprastai nuobodžiauja, be ypatingos aistros mylisi, spokso į televizorių ir kompiuterį, žodžiu, elgiasi taip, kaip buvo įpratę tai daryti kasdien. Pasaulio pabaigos akivaizdoje nėra jokio katarsio, tik abejinga išvada: „Pasaulis juda prie pabaigos nuo savo pradžios momento“.

Filmas „Kartu iki pasaulio pabaigos“ užima tarpinę nišą tarp A. Ferraros ir Larso von Triero „Melancholijos“ (2011). Iš pirmojo kolegos režisierė Lorene Scafaria perima bendrą pasaulio beprasmybės įvaizdį, iš antrojo – pasaulio pabaigą mums atnešantį kosminį kūną.

Jau pirmoji filmo „Kartu iki pasaulio pabaigos“ scena nepalieka jokios vilties – paskutinė galimybė išgelbėti žmonių planetą žlugo: 110 kilometrų skersmens asteroidas „Matilda“ su Žeme susidurs lygiai po trijų savaičių.

Žiniasklaida įjungia skaitiklį, kuris nuo šiol fiksuos vis mažėjantį laiką iki tragedijos momento, bet nepamirš kaskart pridurti: „Likite su mumis ir mėgaukitės muzikiniais hitais“.

Ką galima nuveikti per jums dar likusią 21 dieną? Kiekvienas filmo herojus į šį klausimą turės atsakyti savaip. Vieni siaubs parduotuves ir mėgausis tuo, kad liks nenubausti už šiuos vandalizmo aktus. Kiti skandins baimę alkoholyje ir malšins siaubą ciniškais pokštais („Mes visi „Titaniko“ keleiviai, tik neturėsim gelbėjimo valčių“). Kai kas apsispręs nelaukti agonijos ir šoks žemyn galva pro langą. Bijantys pasilikti vieni žmones bursis į kompanijas, ramins vieni kitus tuščiais plepalais ir vertins vakarėlius kaip paskutinę galimybę realizuoti kokią nors drąsią fantaziją iš sąrašo „Svajojau kada nors tai padaryti“. O draudimo kompanijoje dirbantis Dodžas (jį vaidina šį kartą ypatingai liūdnas komikas Steve’as Carrellas), ir anksčiau, matyt, nespinduliavęs optimizmo (tikriausiai, todėl ir žmona jį paliko), dabar iš viso pavirto vaikščiojančia Depresija.

Kaimynystėje gyvenanti gražuolė Penė (Keira Knightley) yra visiška Dodžo priešingybė. Mergina tiesiog trykšta optimizmu, skrajoja padebesiais ir moka džiaugtis trumpomis laimės akimirkomis. Normaliomis aplinkybėmis jiedu kažin ar galėtų būti drauge. Bet ekstremalios sąlygos paverčia juos bendrakeleiviais, turinčius bilietus tik į vieną pusę. Ir gavusius galimybę susimąstyti, ar tikrai šalia mūsų yra tas žmogus, su kuriuo norėtųsi būti pasaulio pabaigos akimirką.  (G.J.)

9. „DIENA PO RYTOJAUS” (The Day After Tomorrow, 2004) 

The Day After Tomorrow, 2004 film movie

Mokslinės fantastikos filmas, kuriame pasakojama apie katastrofišką Žemės klimato pasikeitimą. Visame pasaulyje prasideda netikėti klimato pokyčiai, kurie sukelia neregėto masto katastrofas: milžiniški potvyniai, žemės drebėjimai, uragani ir kt. Tuo metu, Niujorke temperatūra per vieną dieną svyruoja nuo kaitros iki stingdančio speigo. Pasaulyje kyla panika, žmonės mąsto, jog Žemėje prasideda naujas ledynmetis.

Profesorius Džekas Holas (akt. Dennis Quaid) tyrinėja šiltnamio efekto sukeltus klimato pokyčius. Jis bando įspėti Vašingtoną apie artėjančius pavojus, tačiau valdžia nekreipia į tai dėmesio. Taigi, profesorius turi pats rasti atsakymus į visai žmonijai rūpimus klausimus: ar įmanoma išsigelbėti? Ar įmanoma nuraminti įsisiautėjusią gamtą? Be to, Džekas privalo išgelbėti savo nerūpestingą sūnų Semą (akt. Jake Gyllenhaal), įstrigusį milžinišku ledo miestu virtusiame Niujorke. Semas, kartu su savo draugais, yra įkalintas Niujorko viešojoje bibliotekoje, o vienintelė išeitis išgyventi stingdančiame šaltyje – iš knygų susikurti laužą. Prasidėjus nevaldomai žmonių panikai ir visuotiniam bėgimui, Džekas palieka Vašingtoną ir keliauja į Niujorką, į bekraštes ledo ir sniego platybes, iš kurių visi nori ištrūkti.

Jokia stichinė nelaimė nesutrugdys Džekui išgelbėti sūnaus. Režisierius R. Emmerichas, anksčiau sukūręs tokius filmus kaip „Nepriklausomybės diena“ ir „Godzila“, žino kaip sukurti dėmesio vertą kataklizmą – jis pasitelkia tornadus, potvynio bangas ir greipfrutų dydžio krušas.

8. „AŠ ESU LEGENDA“ (I Am Legend, 2007)

I Am Legend, 2007

Šį filmą režisierius Francis Lawrence‘as sukūrė pagal garsaus rašytojo Richardo Mathesono siaubo romaną „Aš esu legenda“, kurį galime perskaityti ir lietuviškai. Tik nereikėtų lyginti knygos ir filmo, nes autoriai pakeitė ne tik pesimistišką knygos finalą, bet ir paties literatūrinio kūrinio esmę.

Filmo pradžioje iš amerikietiškos TV sužinome, kad daktarei Alisai Krippin (ją suvaidino titruose nenurodyta britų aktorė Emma Thompson) pavyko padaryti tikrą perversmą medicinoje – pavojingi virusai nuo šiol pavirs žmonėms naudingais mikrobais, o nauja vakcina taps tikra panacėja nuo vėžio. Pasveikimo garantija – šimtaprocentinė.

Bet žiūrovams nelemta su palengvėjimu atsipūsti ir kiek ilgiau pasidžiaugti tuo, kad iki šio stebuklo liko visai nedaug – filmo veiksmas užsimezga 2009-aisiais metais. Tuoj po optimistiško prologo matome, kaip atrodys tas netolimos ateities „rojus“ Žemėje. Praėjus vos trims metams po stebuklingos vakcinos išradimo žole užžėlusiomis pagrindinėmis Niujorko gatvėmis laksto sulaukėjusios stirnos, kurias tarsi džiunglėse medžioja liūtai. Kažkada didingas JAV miestas virto milžinišku surūdijusių automobilių ir karinės technikos kapinynu. O aplink, kiek akys mato, vien siaubą keliantis peizažas.

Dekoratoriai ir kompiuterinių efektų specialistai padirbėjo šauniai – tik klaikiame sapne gali įsivaizduoti tokią civilizacijos pabaigą. Todėl užgniaužęs kvapą stebi vienintelį žmogų, išlikusį po genetinio armagedono. Tai Robertas Nevilis – mokslininkas virusologas (Willas Smithas). Jau susitaikęs su savo šeimos narių ir visų Niujorko gyventojų žūtimi, jis vis dar tiki stebuklu, todėl desperatiškai siunčia signalus, raginančius atsiliepti panašaus likimo aukas.

Deja, vienintelės gyvos būtybės (neskaitant Nevilio šuns ir laukinės faunos atstovų) į vidurdienį skleidžiamus signalus neatsiliepia. Nes tai dienos šviesos nekenčiantys zombiai, kažkada buvę žmonėmis. Šita siaubinga infekuotų pabaisų armija dienomis tūno tamsiausiose ištuštėjusių namų pakampėse, o naktį slampinėja vaiduokliško miesto gatvėmis ir ieško šviežio kraujo.

Kai Nevilis pirmą kartą susiduria su šiomis pabaisomis, prasideda tikras holivudinis reginys ir praktiškai baigiasi visos asociacijos su knyga. Nuo šio momento iki filmo pabaigos autorius domina tik vienas dalykas – kuo įspūdingiau parodyti paskutinio žmonių giminės atstovo ir nuožmių kraugerių kovas. O knygos autoriui svarbiausia buvo kartu su herojumi rasti atsakymą, kodėl būtent jį, Robertą Nevilį, apvaizda pasirinko tokiai misijai. (G.J.)

7. „TARP ŽVAIGŽDŽIŲ” (Interstellar, 2014)

Interstellar, 2014 movie film

Kristoferio Nolano režisuota juosta „Tarp žvaigždžių“ nukelia žiūrovą į ateitį. Ateitį, kurioje mūsų laikas Žemėje eina į pabaigą. Ateitį, kurioje yra suformuoja tyrėjų komanda, kuri siekia išsiaiškinti ar žmonija vis dar gali turėti nors kažkokią ateitį. Daug ateities. Tai vienintelis, galima sakyti, tikras režisieriaus mokslinės fantastikos filmas. Tiesa, skirtingai nei dauguma mokslinės fantastikos filmų, jis apeliuoja ir į tokias pirmaprades problemas, kaip laiko supratimas ir žmogaus būtis. Nominuotas penkiems, tačiau iš jų laimėjęs tik vieną oskarą už vizualinius efektus, „Tarp žvaigždžių“ ne tik primena seną gerą nolanišką filmą, bet ir leidžia pažvelgti į režisierių ir jo darbus kiek kitu kampu.

Istorijos centre puikuojasi Matthew McConaughey, jausmingai ir ramiai nešantis visą pasaulio svorį. Kai kurie gali pasakyti, kad vaidinti didvyrius yra lengva užduotis, tačiau filme gausu momentų, kurie tik įrodo, kad pasirodymas nėra toks lengvas ir reikia didžiulio talento ir pastangų jį įgyvendinti. Aktoriui pavyksta šį filmą paversti dar tikresniu ir užsitarnauti žiūrovų palankumą. Joe Cooper personažas nėra toks ypatingas, prieš išskrisdamas į kosmosą jis buvo tėvu, kuris myli savo vaikus ir puikus įrodymas yra scena, kurioje aktoriui tenka verkti stebint savo vaikus, augančius be tėčio. McConaughey įkvepia charakterį laikytis tik vieno tikslo, dirbti tam, kad galėtų apsaugoti savo dukterį, nors viskas aplink jį verčia grįžti jį atgal į žemę pas savo šeimą.

Tai yra beveik trijų valandų kino filmas apie kvantinę fiziką su giliomis ir kebliomis filosofinėmis kalbomis apie likimą, visatą ir mūsų vietą joje. Režisierius Christopher Nolan sukūrė savitą kino stilių, kuris, tuo laiku kai pasirodė filmas „Tarp žvaigždžių“, padarė jį vienu iš labiausiai ambicingų pasakotojų kino versle. Tačiau daug žmonių jau buvo pavargę būtent nuo šio režisieriaus savito stiliaus. Jie teigė nusivylę  perdozuota mokslinės fantastikos istorija, kuri buvo per ilga ir turėjo daugiau scenarijaus duobių, negu kirmgraužos suvarpytas medis. Kita vertus, režisieriaus šalininkai manė, kad tai vienas iš geriausių jo pasiekimų su įdomiomis filmo idėjomis, vizualizacijomis ir temomis. „Tarp žvaigždžių“ filmas kelia klausimus apie gyvenimo prasmę, naudoja sparčiai augančią muziką, tam kad pakeltų susijaudinimo lygmenį. Filmą lydi nepriekaištingi efektai, vaidyba ir originalus scenarijus – tai pagrindinės priežastys dėl ko „Tarp žvaigždžių“ vertinamas palankiai. Tačiau net su nepaprastai ambicingomis mintimis ir gražiu grandioziniu rezultatu, ši žavi, bet su trūkumais mokslinė fantastika, kenčia nuo sunkaus aiškinamojo dialogo bei scenarijaus neišpildymo.

6. „SNIEGO TRAUKINYS“ (Snowpiercer, 2013)

Snowpiercer-3

Režisierius Bong Joon-ho pateikia įtaigią gyvenimo traukinio metaforą. Tiesa, ko gero tik Rytų pasaulio režisieriai sugeba taip miglotai kalbėti apie aiškius ir paprastus dalykus. Retai kada mokslinė fantastika sugeba taip neblogai pasiknaisioti po žmogaus vidurius, norus, troškimus ir siekius.

Filmo veiksmas vyksta 2031 – siais, po to kai praėjo jau septyniolika metų nuo to laiko kai žlugo paskutinis bandymas sustabdyti globalinį klimato atšilimą. Žemės planetą sustingdęs ledynmetis išnaikino visą žmoniją. Liko gyvi tik tie, kurie spėjo nusipirkti bilietą ar kitaip patekti į traukinį. Milijardierius pramoninkas Vilfordas (Edas Harris) vienintelis numatė, kad miestus sugriaus ir užšaldys sniegas. Todėl jis nutiesė milžinišką geležinkelį ir sukonstravo traukinį, kuris privalo judėti be sustojimų, nes kitaip varikliai neteks energijos. Per kiekvienus metus traukinys apvažiuoja vieną ratą aplink pasaulį. Jame apsigyvenusi visuomenė pasiskirstė pagal socialines klases: vargingiausieji keleiviai apgailėtinomis sąlygomis tūno keliuose paskutiniuose vagonuose ir tarnauja turtingiesiems, o pasiturintys asmenys įsikūrė prabangiai įrengtose kajutėse arčiau lokomotyvo. Nenuostabu, kad neapsieinama be nesutarimų ir pagiežos, tad traukinyje bręsta revoliucija. Norint ją laimėti, reikia užgrobti lokomotyvą ir perimti variklių kontrolę.

Kitaip sakant, pasaulis kitas – problemos tos pačios. Nors žmonija ties išnykimo riba, batas tebėra batas. Kaip ir visais laikais reikia žinoti savo vietą. O kai pamiršti kur ta tavo vieta ar ne pagal paskirtį naudoji batą – susilauki bausmės. Bausmės irgi nelabai keičiasi. Gal tik jų vykdymo metodai tobulėja. Kadaise Soboro teisynas už vagystes baudė nukirsdamas rankas, vėliau tai propagavo ir fašistinės Vokietijos lyderis, na štai tolimoje ateityje rankos neteksime, jei ne pagal tiesioginę paskirtį naudosime batus. Tad visais laikais pravartu žinoti, kur tavo ir tavo batų vieta.

Nors prieš akis rodomas išgalvotas ateities pasaulis na arba viena iš galimų ateičių, ja visai nesunku patikėti. Nuo Didžiosios Romos imperijos laikų iki tariamos/galimos pasaulio priešpabaigos laikotarpio vyrauja tos pačios bėdos bėdelės. Akivaizdi neteisybė, silpnesnių žeminimas ir engimas, išnaudojimas. Šalia valkiojasi ir laisvės bei teisybės paieškos. Iš dalies, kuo skiriasi pateikiamas žiaurus ir negailestingas traukinio pasaulis, nuo pasaulio kuriame gyvename dabar?  Žinoma, čia pateikiamas žiauresnis ir skurdesnis žmonijos kapituliacijos vaizdinys. Bet skirtumas nėra jau toks akis draskantis. Žiūrint „Sniego traukinį“ galima trepsėti iš pasipiktinimo ir spjaudyti į ekraną, kad egzistuoja tokia neteisybė, tačiau ši vaizduojama neteisybė nėra fantastikos dalis.

Kaip ir didžiosios bėdos užprogramuotai eina iš kartos į kartą, taip, matyt, genetiškai pasireiškia ir pasipriešinimo troškimas. Žmonės niekada nesimėgavo engimu ir anksčiau ar vėliau atsirasdavo kažkokio pobūdžio pasipriešinimo judėjimas. Atsiranda jis ir čia.

Filmas kažkaip visai netikėtai ima priminti žaidimą. Seną gerą šaudyklę. Lygis po lygio, durys po durų ir štai bosas – didysis, galutinis susikovimas. Gal toks įspūdis susidaro todėl, kad filmas kurtas pagal grafinį romaną „Le Transperceneige“. Kad ir kaip ten bebūtų visas pateikiamas gyvenimas panašėja į žiaurų žaidimą, kur darosi vis sunkiau suprasti, kas laimi, o kas pralaimi.

„Sniego traukinys“ paliečia amžinąsias problemas, dar kartą primindamas apie jau amžių amžius egzistuojančią ir niekur neketinančią trauktis neteisybę. Tuo pačiu metu, tas pats traukinys neleidžia pamiršti ir fakto, kad viską daro pats žmogus ir tik jis atsakingas už savo veiksmus.

5. „28 DIENOS PO…“ (28 Days Later…, 2003)

28 Days Later..., 2003 film movie

Britų kino režisierius Danny Boyle’as į kiną įsiveržė kaip ryški kometa. Savo chuliganišką juodąją komediją „Negilus kapas“ ir tragikomišku pagal Irvine‘o Welsho knygą sukurtu „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting, 1996), labai greitai tapęs kultiniu filmu, po kurio žodis „rūgštis“ ėmė reikšti heroino miltelius. Po natūralistinių narkotinių vizijų kupino “Traukinių žymėjimo“ režisierius Danny Boyle’as, matyt, nusprendė suderinti poilsį su darbu ir išvyko į džiungles ieškoti “prarastojo rojaus“ drauge su aktoriais Leonardo DiCaprio, Tilda Swinton ir Virginie Ledoyen. Egzotiškas „Paplūdimys“ nestokojo romantikos, atvirukinių civilizacijos nepaliestų gamtos vaizdų ir net galėjo nuraminti tuos, kurie amžinai svajoja pabėgti nuo juos supančios aplinkos žodžiais, kuriuos pasako Leonardo DiCaprio suvaidintas jaunas nuotykių ieškotojas Ričardas: „Rojus ten, kur tu dabar esi“.

Po „Paplūdimio“ kraštutinumus mėgstantis Danny Boyle’as vėl nustebino savo fanus fantastiniu trileriu „28 dienos po…“ (2003), tapusiu ženkliu kūrinių „zombių apokalipsės“ serijos filmų galerijoje. Radikalių kovotojų už gyvūnų teises būrys įsibrovė į laboratoriją, kurioje vykdomi slapti genetiniai bandymai su beždžionėmis. Nepaisydami Kembridžo mokslininkų perspėjimų „žalieji“ ekstremistai paleidžia iš narvų agresyvias infekuotas šimpanzes. Jie dar nesupranta, kad kartu su eksperimentiniais gyvūnais į laisvę išsiveržė baisus virusas, kuris akimirksniu išplinta po visą Didžiąją Britaniją. Pakliuvęs į bet kokį gyvą kūną virusas paverčia jį nepasotinamu kanibalu.

Vos per 28 dienas epidemija šalį paverčia ekstremalaus pavojaus zona: nedidelė dalis gyventojų spėjo evakuotis, likusieji slepiasi bunkeriuose arba jau susitaikė su neišvengiamos žūties šmėkla. Bet tikrieji siaubai dar tik prasideda.

Pagrindinį vaidmenį atlikęs aktorius Cillianas Murphy suvaidino ir kitame režisieriaus fantastiniame trileryje „Gęstanti saulė“ (Sunshine, 2007), kuriame modeliuojama žmonijos ateitis, kai saulė pradės iš lėto merdėti. Pirmuosius šio liūdno reiškinio simptomus žmonės pastebės jau po 50 metų. Todėl nedelsiant ryšis siusti į kosmosą auksiniais skafandrais pasipuošusią astronautų komandą, kad ši specialios technologijos pagalba „įmestų malkų“ į vėstantį kosminį laužą… (G.J.)

 4. „TIES RIBA Į RYTOJŲ“ (Edge of Tomorrow, 2014)

Ties riba i rytoju

Filme „Ties riba į rytojų“ (rež. Dougas Limanas) netolimos ateities Žemei vėl iškilo mirtinas pavojus. Dar iki pradinių titrų autoriai meistriškai kuria siaubo atmosferą, manipuliuodami televizinės žiniasklaidos reportažų fragmentais, kaip tai buvo daromą 2001-ųjų rugsėjo vienuoliktąją, viso pasaulio geros valios žmonėms pateikiant šiurpą keliančių stambaus masto agresijos prieš Jungtines Valstijas kronikos kadrus. Tik dabar iššūkį pasauliui paskelbė ne radikalūs teroristai, o žiauri ateivių rasė, provokuojanti naujos rūšies pasaulinį (o gal net tarpgalaktinį) karą ir tarsi maro epidemija stulbinamu greičiu plintanti per Europą.

Karišką uniformą dėvintis Tomo Cruise‘o herojus pulkininkas Bilas Keidžas, iš TV ekranų ramina tautiečius, teigdamas, kad kosminiams agresoriams pasiryžę efektingai priešintis vadinamieji „Verdeno angelai“ – moderniausi superkareiviai. Reikšmingos kovos prieš nekviestus agresorius turėtų įsiplieksti ten, kur dar 1944-aisiais metais plėtojosi reikšmingi II Pasaulinio karo įvykiai. Ten, operacijos „Įsiveržimas“ išvakarėse paslaptingomis aplinkybėmis atsiduria ir pulkininkas Bilas Keidžas, kažkodėl paskelbtas dezertyru ir pažemintas iki eilinio. Rytojaus mūšyje jam suteikiama galimybė reabilituotis ir, kaip anksčiau buvo sakoma, „krauju išpirkti savo kaltę“.

Absoliučiai absurdiška situacija, kurios Keidžas kol kas nesuvokia, baigiasi jo žūtimi jau pirmajame mūšyje bei … stebuklingu prisikėlimu ir nauju įsakymu vėl vykti į kovos lauką. Netrukus vyras ima suvokti, kad jis pateko į laiko kilpą, todėl mirti ir prisikelti jam teks dar ne kartą.

Galvoti apie tai, ką iš tikrųjų ši situacija reiškia ir kaip iš jos galima išsikapstyti, ilgai teks ne tik Tomo Cruise‘o herojui, bet ir taip pat ilgai nieko nenutuokiantiems žiūrovams. (G.J.)

 3. „MELANCHOLIJA“ (Melancholia, 2011)

melancholija

Larso von Triero kūrybą seniai įprasta nagrinėti pasitelkus filosofines koncepcijas ir psichoanalizės metodikas. Net plika akimi matosi, kad tai neurotiškos (gal net psichopatologiškos) asmenybės kūryba, kurioje autorius net nesistengia giliai slėpti savo fobijų. Ypač stipriai baimės jausmu buvo persmelktas „Antikristas“ (2009 m.), kuriame iracionalų siaubą kelia du psichologinės agresijos kupini šaltiniai – metafizinė gamtos energija ir racionaliai nesuvokiama moteriškų geismų prigimtis.

„Melancholija“ – ne mažiau sudėtingas filmas, primenantis kinų dėžutę, kurią atidaręs randi kitą, ir tai kartojasi tiek kartų, į kiek lygių yra pasiruošęs leistis filmo interpretatorius. Prasideda šis intertekstualus žaismas jau nuo paties pavadinimo. Sekdamas vokiečių romantikų tradicijomis režisierius linkęs jį dažnai užvaldančią depresiją vadinti melancholija. Tai vienas autoriaus poziciją nusakančių filmo „raktelių“. Kitas yra visai paviršiuje, nes Melancholija čia vadinama kosminė planeta, kuri milžinišku greičiu skrieja link mūsų, ir jos susidūrimas su Žeme reikštų pasaulio pabaigą.

Melancholija (vokiečių romantikų prasme) valdo ir pagrindinę heroję Žiustiną (linkėjimai markizui de Sade‘ui!), kurios vestuvių scena filmas prasideda.  Žiustinos (ją suvaidinusi amerikietė Kirsten Dunst Kanuose buvo apdovanota už geriausią moterišką vaidmenį) elgesį ir veido išraišką valdo kažkoks somnambuliškas atsiribojimas nuo aplink vyraujančio džiaugsmo. Šią gilią sumaištį nesunku paaiškinti labai proziškai – kaip tik prieš vestuves Žiustinos konfliktiniai santykiai su artimiausiais žmonėmis pasiekė aukščiausią piką. Bet L.von Trieras nebūtų vertas didžiojo provokatoriaus vardo, jei pasitenkintų tik tokia žemiška koordinačių sistema. Režisieriaus užmojai kur kas didesni, jis visada siekia ištrūkti iš realizmo (ir įprasto kino) gniaužtų.

„Melancholijoje“ daug Wagnerio muzikos – dominuoja „Tristano ir Izoldos“ uvertiūra ir trečio akto pradžia, geriau žinoma kaip „Tristano mirtis“. Muzikologai paprastai vadina šią operą idealia melancholijos išraiška muzikoje (o Marcelis Prustas, žinia, „Tristaną ir Izoldą“ titulavo garsiausiu visų laikų kūriniu). Tokiame kontekste ir Žiustiną apėmusią nuotaiką režisierius „rimuoja“ su Wagnerio aistros apsibrėžimu „Liebestod“ („Meilė mirtyje“). Suvokus bent šiuos L.von Triero pasiūlytus orientyrus aiškėja ir Žiustinos sapnų prasmė, dviejų planetų susidūrimą vaizduojant visai ne kaip apokalipsę, o kaip meilės ekstazę ir strindbergišką mirties šokį. (G.J.)

2. „ŽMONIŲ VAIKAI“ (Children of Men, 2006)

Children of Men, 2006

Meksikos režisierius Alfonso Cuarónas  ekranizavo P.D. Jameso romaną “Žmonių vaikai”, kuriame vaizduojami ne taip tolimi įvykiai, panašūs į kraupų žmonijos saulėlydį.

Anot romano ir filmo, jau 2027 – aisiais pasaulį užvaldys tamsa, chaosas ir visiška anarchija, o žmonija atsidurs ant katastrofos slenksčio. Žlugo Niujorkas, Paryžius, Maskva, Honkongas ir kiti megapoliai. Šiokia tokia tvarkos iliuzija dar rusena Britanijoje, bet ir ten santvarka labiau primena neofašistinį terorizmą. Į Londoną iš viso pasaulio suplūdo niekieno nekontroliuojamos nelegalių emigrantų minios, todėl rasiniai konfliktai ir nacionalinės nesantaikos provokuojami kruvini susidūrimai tapo tikra žiaurios kasdienybės rykšte.

Tačiau visų baisiausia tai, kad ką tik buvo nužudytas prieš aštuoniolika metų “Žemėje, žmonių planetoje” gimęs paskutinis vaikas. Demografinė katastrofa, apie kurią seniai trimitavo mokslininkai tapo realybe. Nes žmonės neteko galimybės natūraliai tęsti savo giminę. Vadinasi, pasaulis stulbinamu greičiu sensta ir greitai apie jį neliks kam prisiminti. Tokios niūrios ateities nenumatė net garsiausias XX amžiaus antiutopijos autorius George‘as Orwellas.

Bet kokia fantastika gimsta iš dabarties realijų arba netolimos ateities problemų nuojautos. “Žmonių vaikų” autoriai modeliuoja visai įtikinamą “naują nuostabų pasaulį”, kuriame Vakarų pasaulio gatvėmis pergalingai žygiuoja “kalašnikovais” ginkluoti “Alacho kariai”, nelegalai suvaryti į perpildytus rezervatus, virš šio apokaliptinio chaoso sklando “puotos maro metu” dvasia, o iš visų ateities vizijų teliko vienintelė perspektyva – “kas mirs paskutinis, tegu nepamiršta išjungti šviesą”…

Laimė, autoriai nepasitenkina vien tik juodomis spalvomis. Netikėtai šioje tamsos karalystėje nušvinta šviesos spindulėlis, panašus į tikrą stebuklą – juodaodė moteris nešioja po širdimi kūdikį. Kaip čia neprisiminsi išminčiaus Rabindranato Tagorės žodžių: “Kiekvienas naujagimis yra pats ryškiausias įrodymas, kad Dievas dar nenusivylė žmogumi…” (G.J.)

1. „KELIAS’’ (The Road, 2006)

The-road-2

Australų prodiuserio Johno Hllcoato ir scenarijaus autoriaus Joe Penhallio, kruopščiai analizavusių Cormaco McCarthy’s bestselleriu tapusią knygą, filmas yra sukrečianti ir neįtikėtina istorija apie išgyvenimą ir žmonijos moralinį dugną po apokalipsės. 2009 metais kino juosta laimėjo Auksinio liūto apdovanojimą.

Cormaco McCarthys dešimtoji novelė ,,Kelias” ko gero labiausiai sukrečiantis ir turbūt asmeniškiausias autoriaus kūrinys. Neaiški katastrofa nusiaubė pasaulį ir pavertė jį pelenų laukais, kuriuose liko tik keletas žmonijos atstovų bei pora išgyvenusių šunų. Čia dangus yra nuolatos apgaubtas dulkėmis ir kietosiomis dalelėmis, o metų laikai – tik mažai kintantis šalčio ir drėgmės lygis. Šiose košmariškose pasaulio liekanose, išsekęs tėvas ir jo jaunėlis sūnus stengiasi pabėgti nuo artėjančios Apalačų žiemos ir eiti link pietinės pakrantės atsargiai pasirinktais keliais stengiantis įveikti kanibalus, vagis ir alkį.

Filme sužalotą tėvą vaidina danų aktorius Viggo Mortensen ir Kodi Smit-McPhee, atliekantis sūnaus rolę, bei epizode pasirodanti Charliz Theron, vaidinanti motiną. Visi aktoriai sulaukė daugybę liaupsių už šį pasirodymą, ypatingai už jų gilių ir nuoširdžių vaidmenų sukūrimą, bei dramatiškus ir tamsius dialogus. Priešingai nei kiti filmai apie pasaulio pabaigą šis vaizduojamas labai realistiškai: mylintis tėvas darantis viską, kad jo sūnus pamatytų šviesesnį rytojų.

Mumijomis pavirtę lavonai yra vieninteliai palankūs jų kelionės kompanionai. Sėdintys mašinose ir ant namų slenksčių suledijusiose siaubo ir agonijos pozose, lyg sušalę asfalto gabalai jie sukuria niūrią mirties atmosferą. Berniuko ir jo tėvo prieglobstis ir turtas – jų kūnus šildantys skarmalai, keli maisto likučiai bei meilė vienas kitam. Jiedu išgyvena kontrastingų įvykių seriją, kurioje reikia priimti daug sunkių sprendimų lemsiančių gyvenimą arba mirtį.

Jei kraštovaizdis mums gali priminti Tarkovskio ,,Stalkerį”, pagrindinio herojaus balsas ir prarasto rojaus vaizdai grąžina mus į Terrenco Malicko filmus, ypač ,,Mažytė raudona siaura linija”. Vienas iš nedaugelio gerumo šviesulių kyla iš reikšmingos detalės – kelių trumpalaikių atsiminimų iš vyro gyvenimo iki neaiškios katastrofos bei kelios akimirkos po jos: glostant arklį kaimiškoje idilėje ir gražus jo besilaukiančios, o dabar jau mirusios žmonos veidas. Šie prisiminimai mums leidžia susipažinti su šeima geriau, nes filme nėra daug palaikančiųjų aktorių, kurie leistų suprasti katastrofos priežastis. (K.P.)

Gediminas Jankauskas, Raminta Česnaitė, Kristina Plečkaitytė

Taip pat skaitykite: 42 filmai, kurių pajamos perkopė 1 milijardo JAV dolerių ribą

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt