Seniai pastebėta, kad pasaulio ekranuose pasirodo vis daugiau filmų apie šnipus, kai tik paaštrėja Rusijos bei Vakarų pasaulio konfrontacija. Užkulisines slaptųjų tarnybų kovas šaltojo karo metu puikiai atskleidė Stevenas Spielbergas trileryje „Šnipų tiltas“ (2015), labai kruopščiai restauravusiame bene garsiausią šaltojo karo laikų istoriją, žinomą kaip „pulkininko Abelio ir Gary Powerso byla“.
Sovietų ir Vakarų valstybių konfrontacijai pastaruoju metu buvo skirta nemažai vaidybinių filmų. Luco Bessono filme „Ana“ (Anna, 2019) Rusijos supermodelis Sasha Luss suvaidino superagentę, kurią KGB siunčia į Paryžių pašalinti kelis Maskvos režimui pavojingus žmones.
Bene tituluočiausia britų aktorė Judi Dench trileryje „Raudonoji Džoana“ (Red Joan, 2018) vaidino šnipę Joaną Stanley, iš britų vyriausybės administracijos, kurioje buvo įdarbinta, beveik penkis dešimtmečius sovietams perdavinėjusią slapčiausią karinę informacija ir žinias apie britų pasiekimus konstruojant atominį ginklą.
Beje, turėjome netrumpai trukusį laikotarpį, kai superšnipes vaidino tokios kino gražuolės, kaip Angelina Jolie („Druska“), Gina Carano („Prarasta kontrolė“), Zoe Saldana („Kolumbiana“), Jennifer Lawrence („Raudonasis žvirblis“), Salma Hayek („Everly“) ar Diane Kruger „Agentė“ (2019). Visos jos, kaip galėjome įsitikinti, šaudo iš visokiausių ginklų ir valdo rytų kovos menų paslaptis ne prasčiau (o neretai ir geriau) už vyrus, o jau gudrumu tikrai lenkiančios visą vyriškąją padermę.
Netrūksta ir filmų, parodijuojančių dažniausiai naudojamus tokio kino štampus. Čia įvairovė milžinišką – nuo neseniai vienu metu rodytos animacijos (amerikietiškų „Užsimaskavusių šnipų“ ir Kinijoje pagamintų „Gauruotų šnipų“) iki veiksmo komedijų „Ji – šnipė“, „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ ar „Šnipo iš U.N.C.L.E.“
Nelieka nuošalyje ir serialų kūrėjai, primenantys žymius „nematomojo fronto“ karius. Pavyzdžiui, Izraelio šnipą Elį Koeną (jį seriale „Šnipas“ pernai suvaidino populiarus komikas Sacha Baronas Coenas), keletą metų sėkmingai šnipinėjusį Sirijoje, kol buvo demaskuotas 1965 m. .
Amžinoje baimės atmosferoje gyvenanti Šiaurės Korėja taip pat mėgsta gaminti filmus apie jų komunistinę laimę trokštančius sugriauti užsienio priešus. Filme „Šnipas, išėjęs į šiaurę“ (The Spy Gone North, 2018, rež. Yoon Jong-Bingas) pasakojama apie vieną tokį agentą, pramintą „Juodąją Venera“, kuris siunčiamas pas „šiauriečius“ trukdyti jų branduolinės ginkluotės planus.
Populiariam šnipų kino mainstreamui tinka ir garsios praeities šnipinėjimo istorijos. Japonijoje sukurta drama „Šnipas Zorgė“ (2003) primena legendinį šnipą Richardą Zorgę, ketvirtajame dešimtmetyje Sovietų vyriausybės pasiustą į Japoniją išsiaiškinti aukšto rango japonų militaristų ketinimus.
Pernai „Scanoramos“ kino festivalyje matėme istorinę biografinę dramą „Šnipė“ apie norvegų aktorę Sonja Wigert, II pasaulinio karo metu aplinkybių priverstą tapti dviguba agente.
Ką tik mūsų ekranuose tyliai praslinko žiūrovų beveik nepastebėtas lenkų režisieriaus Romano Polanskio filmas „Pareigūnas ir šnipas“, labai detaliai atskleidęs gėdingą XIX a. antisemitizmo istoriją, kai žydas karininkas Alfredas Dreyfusas buvo apkaltintas tuo, ko tikrai nepadarė.
Kovo šeštąją mūsų ekranuose startavo dar vienas kriminalinis trileris „Kubos voratinklis“: jo režisierius yra Olivier Assayasas (2010-aisiais „Kino pavasaryje“ matėme jo „Karlosą Šakalą“, kurio herojus buvo garsus tarptautinis teroristas Sánchezas.
„Kubos voratinklis“ – tai dar viena reali istorija, kurio veiksmas plėtojasi Kuboje bei Floridoje tuoj po Sovietų sąjungos griūties. Tada ir Laisvės sala vadinamoje Kuboje, ir Amerikoje buvo laukiama, kad artinasi galas ir Fidelio Castro režimui. Karo pilotui Rene Gonzalezui (Edgaras Ramírezas) pavyksta pabėgti į Ameriką, bet jo žmona (Penélope Cruz) ir dukrelė lieka Havanoje. Drauge su dar vienu pabėgėliu Rene užmezga kontaktus su JAV žvalgyba ir prisideda prie politinių emigrantų iš Kubos, siekiančiu nuversti Castro.
Neabejokime, kad šnipų filmų mada greitai nepasibaigs. Juk Rytų ir Vakarų konfrontacija kasdien tik didėja.
10. „ŠNIPĖ“ (Spionen, 2019)
Sonja Wigert – garsi norvegų aktorė, kurią likimas privertė Antrojo pasaulinio karo metu tapti šnipe (tiksliau sakant, dviguba agente), o už tokią veiklą, kaip sako šnipės kuratorius, šlovės niekas negarantuoja (nebent už nuopelnus Tėvynei būsi apdovanotas vardiniu žiebtuvėliu sau karališkomis regalijomis). Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, viena žymiausia Skandinavijos aktorių Sonja Wigert gyvena neutraliame Stokholme ir vaidina teatre. Švedija per abu pasaulinius karus išsaugojo savo šalies neutralumą. O štai Norvegijos likimas buvo labai dramatiškas. 1940 m. naciams okupuoti šią šalį padėjo Norvegijoje įkurtos fašistų partijos lyderis Vidkūnas Quislingas, okupantų paskelbtas marionetinės Nacionalinės asamblėjos vadu, nors tikroji valdžia priklausė Reicho komisariatui ir Trečiojo reicho vietininkui Josefui Terbovenui.
Beje, naciai Norvegijoje buvo radę ir kur kas įtakingesnių rėmėjų bei gerbėjų. Štai Nobelio premijos laureatas rašytojas Knutas Hamsunas ne tik neslėpė simpatijos Adolfui Hitleriui, bet ir susilaukė garbės būti priimtam fiurerio rezidencijoje. O savo Nobelio premijos medalį rašytojas padovanojo nacių propagandos ministrui Josephui Goebbelsui. Aktyvus fašistų politikos palaikymas gerokai pakenkė literatūros klasiko reputacijai, ir ši tema daug metų po karo buvo paprasčiausiai nutylima, o rašytojo šlovė iki paskutiniųjų gyvenimo valandų buvo virtusi jo gėda, nes 1948 m. vasarą Norvegijos teismas K. Hamsuną paskelbė tėvynės išdaviku (apie tai, beje, pasakojo prieš keletą metų „Scanoramoje“ parodytas režisieriaus Jano Troellio filmas „Hamsunas“).
Filmas „Šnipė“ (rež. Jensas Jonssonas) atkuria okupuotos Norvegijos įvykius. Kaip ir kitose okupuotose Europos teritorijose pradžioje naciai stengėsi elgtis „civilizuotai“: nepaklusniems ir besipriešinantiems naujajam režimui buvo rengiami būsimųjų represijų planai, o inteligentus buvo bandoma į savo pusę palenkti, kaip sako dabartiniai politikai, „minkštosios galios“ priemonėmis, paprasčiau kalbant, propaganda. Didelis vaidmuo šiame ideologiniame kare buvo numatytas kinui (Trečiajame reiche visą nacių valdymo laikotarpį tokia politika davė puikius rezultatus).
Kai vokiečiai nusprendė „įdarbinti“ kiną savo propagandos kare, Sonja Wigert iškarto atsidūrė Reicho komisaro Josefo Terboveno (Alexanderis Scheeras) sąrašo viršuje. Gyvenanti Stokholme Sonja jautėsi pakankamai saugi ir arogantiškai paniekino kvietimą atvykti į Oslą dalyvauti oficialiame aukšto rango vadovų vakarėlyje. Netrukus mergina suprato padariusi klaidą, nes jos tėvas buvo suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Pasirinkimo nebeliko – teko sutikti su Norvegijos pasipriešinimo judėjimo vadovų pasiūlymu tapti šnipe, kad išgelbėtų tėvą ir pasitarnautų Tėvynei.
9. „ARGO“ (Argo, 2012)
Dramatiškas trileris „Argo” pasakoja apie 1979 m. Irano įkaitų krizės metu įvykdytą įspūdingą šešių amerikiečių gelbėjimo operaciją ir slaptą CŽV bei Holivudo vaidmenį joje. Kino kritikai vienbalsiai sutaria, kad ši istorija verta visų jai skiriamų liaupsių.
Amerikoje dominavo palankios šio filmo recenzijos. Savo nuomonę išsakė ir kino kritikai, ir politikai. O Irane filmas dėmesio nesusilaukė. Aktyvus dramatiškų įvykių dalyvis Masoumehas Ebtekaras, 1979 m. buvęs studentu ir stebėjęs įvykius iš arti, teigė, kad „filmas neparodė tikrųjų politinio konflikto priežasčių“.
1979-ųjų metų lapkričio ketvirtąją vadinamoji revoliucija Irane pasiekia apogėjų. Diplomatinio incidento tarp Irano ir JAV metu islamistų kovotojai šturmuoja JAV ambasadą Teherane ir įkaitais paima 52 amerikiečius. Pasinaudojus kilusiu chaosu, šešiems amerikiečiams pavyksta pasprukti. Jie prieglobstį rado Kanados ambasadoriaus Keno Tayloro namuose. Suprasdamos, kad anksčiau ar vėliau bėgliai visgi bus surasti ir, greičiausiai, nužudyti, Kanados ir JAV vyriausybės pagalbos kreipiasi į CŽV, kuri savo ruožtu šią sudėtingą operaciją paveda savo labiausiai patyrusiam įkaitų išlaisvinimo specialistui agentui Tony Mendezui.
Mendezas (jį filme ir suvaidino Benas Affleckas) pasiūlo neįtikėtiną planą, kaip minėtus šešis amerikiečius saugiai išgabenti iš šalies – apsimesti kino kūrėjų komanda, tvirtinančia, kad Iranas su savo kalnais ir druskos ežerais yra ideali vieta fantastikos filmui „Argo”, kuri pradeda filmuoti viena Holivudo kino studija.
Planas tiesiog fantastiškas ir toks neįtikėtinas, kad panašus į dar vieną holivudinį veiksmo filmą. Ir filmo siužetas kaip tik būtų idealiai panašus į panašų reginį, jei beveik viskas nebūtų atsitikę tikrovėje. Tai dar sykį įrodo seną tiesą – pats gyvenimas dažnai yra gerokai išradingesnis už lakiausią vaizduotę turinčius Holivudo scenaristus profesionalus.
Holivudo gražuolis Benas Affleckas daugelį metų buvo žiniasklaidos linksniuojamas už daugelį dalykų. Už dalyvavimą pelninguose, bet primityviuose reginiuose, už sugebėjimą įsivelti į visiškai beviltiškus kino projektus („Džiglis“, „Drąsiaširdis“), už įkyriai reklamuotas, bet taip ir neįvykusias „amžiaus vedybas“ su Jennifer Lopez. Bulvarinis triukšmas, žinoma, savo padarė: Benas Affleckas tapo gerai apmokama kino žvaigžde ir įtakingo žurnalo „People“ buvo pavadintas „Pačiu seksualiausiu dabarties vyriškiu“.
Šiame šurmulyje visi jau seniai pamiršo, kad savo karjeros saulėtekyje B. Affleckas kartu su savo draugeliu Mattu Damonu buvo apdovanoti Oskaru už scenarijų filmui „Gerasis Vilas Hantingas“ (1997), o dar anksčiau Benas režisavo savo pirmą filmą labai keistu pavadinimu „Aš nužudžiau savo lesbietę žmoną, pakabinau ją ant skerdienos kablio ir dabar turiu kontraktą trims filmams su Disney studija“ (1993). Ekranų ši trumpametražė satyrinė komedija taip ir nepasiekė, bet gandas apie įdomų debiutą buvo pasklidęs plačiai.
2007 m. ekranuose pasirodęs pirmasis pilnametražis Beno režisuotas trileris „Dingusioji“ (Gone Baby Gone) patvirtino, kad Benas Affleckas sėkmingai įveikė pavojingą tuščiagarbiško triukšmo periodą ir atsidėjo rimtiems darbams. Tai patvirtino ir dar viena kriminalinė drama „Miestas“ (The Town, 2010), inscenizavusi labai originalią vieno Bostono banko apiplėšimo istoriją.
Įdomus buvo ir dar vienas Beno Afflecko režisuotas filmas „Nakties įstatymai“ (Live by Night, 2016), kurį pats autorius anonsavo taip: „Jūs jau matėte daug gangsterinių filmų apie Niujorką ir Bostoną, bet istorija apie Floridą – visai kitas reikalas. Dabar kiekvienas žemės centimetras Floridoje padengtas cementu. O kadaise miestų pakraščiai buvo panašūs į laukines džiungles. Aš labai norėjau perkelti į ekraną šį nuostabų kontrastą“.
Dabar darbštuolis Benas Affleckas turi ką veikti. Kovo šeštąją JAV ekranuose pasirodė sportinė drama „Sugrįžimas“ (The Way Back, rež. Gavinas O’Connoras), kurioje aktorius suvaidino krepšininką Džeką Kaningemą, gavusį šansą išbristi iš alkoholizmo liūno.
O kaip režisierius Benas dabar užsiėmęs iš karto dviem projektais. Pirmasis vadinasi „Vaiduoklių armija“ (Ghost Army) ir atskleidžia mažai žinomas II-jo pasaulinio karo metu vykdyto amerikiečių pasirengimo „Dienai D“ detales. Antrasis projektas – tai Agathos Christie detektyvas „Kaltinimo liudytojas“ (Witness for the Prosecution).
8. „SIRIJANA“ (Syriana, 2005)
Netiesa, kad pinigai nekvepia. Dideli turtai tikrai turi specifinį aromatą. Jie skleidžia lengvai atpažįstamą smurto, apgaulės ir kraujo dvoką. O visa didžioji (skaityk, globalioji) politika tiesiog permirkusi “juoduoju auksu” – nafta. Dabar dėl jos, o ne dėl kažkokių idėjų pradedami ilgai trunkantys beprasmiški karai (Čečėnija, Irakas, Sirija). Ir jei naftos dėmę nuo prabangaus kostiumo reikalui esant pašalins efektingai veikiantys skalbimo milteliai, o krauju aplaistytus milijonus “išplaus” ofšorinės kompanijos, tai purvinos politikos tvaiku permirkusią reputaciją nuo moralinio bankroto anksčiau ar vėliau neapsaugos niekas.
Šias paprastas, bet moderniame pasaulyje labai aktualias mintis populiarus amerikiečių aktorius George‘as Clooney įrodinėja aistringai ir visai nesibijo būti apkaltintas politiniu angažuotumu.
Už savo vaidmenį “Sirijanoje” (rež. Stephenas Gaghanas) George‘as Clooney gavo Oskarą kaip geriausias antrojo plano aktorius. Atsiimdamas paauksuotą statulėlę aktorius pajuokavo: “Dabar suprantu, kad Oskaro kaip geriausias režisierius tikrai negausiu…” (tais metais jis buvo nominuotas dar ir kaip režisierius už filmą „Labos nakties ir sėkmės“ (Good Night, and Good Luck).
Sirijana – tai CŽV sukurtas geopolitinis terminas, charakterizuojantis karščiausius Vidurio Rytų taškus, kuriuose ypač aktyviai priešinamasi JAV karinėms pajėgoms. Sirijana yra ta vieta, kur politika, nafta ir terorizmas yra glaudžiausiai susiję.
Išvarginti brangiai kainuojančių technologijų ir modernių specefektų Holivudo kūrėjai vis dažniau imasi politinių temų. Vieni (Stevenas Spielbergas “Miunchene”) restauruoja šiurpias praeities politines realijas, kiti (Michaelas Moore‘as “Farenheite 9/11”) dokumentinės kameros ginklais smogia skaudų smūgį apsimelavusiems politikams, o George‘as Clooney kartu su režisieriumi Stephenu Gaghanu („Sirijana“ buvo kuriama pagal dokumentinę Roberto Baerio knygą „Nematyti blogio: Tikra svarbaus kareivio istorija CŽV kare su terorizmu““) metaforiškai modeliuoja svarbiausius modernios politikos akcentus. Šiame pasaulyje be sienų tikslas pateisina bet kokias priemones. Čia žmogaus gyvybė neverta nė skatiko. O visokiausių sąmokslo teorijų išradingumas yra beribis. Todėl “Sirijaną” žiūrėti nelengva. Filme tiek daug įvykių, herojų, neįtikėtinų situacijų ir nenuspėjamų atomazgų, kad visą seansą sėdi kaip ant adatų. Prarasi budrumą bent penkioms minutėms, ir sunkiai besuprasi, kas čia vyksta.
Filmo reklaminis šūkis „Viskas tarpusavy susiję“ gerai perteikia ir sudėtingą siužetą, kuriame tampriai persipina politinės ambicijos, milžiniškų pelnų troškimas, slaptųjų tarnybų piktnaudžiavimas joms suteiktomis galiomis ir kiti globalaus pasaulio reiškiniai.
George‘as Clooney suvaidino legendinį CŽV agentą Beną Barnsą, kurio sąskaitoje – dešimtys sėkmingų ir unikalių operacijų. Prieš eidamas pensijon jis ryžtasi dar vienam iššūkiui – likviduoti neįvardintos Persijos įlankos valstybės princą Nasirą Al Subajų. Baigęs mokslus Vakaruose Nasiras įtikinėja savo tėvą šeichą, kad šis savo imperijos paveldėtoju paskirtų jį, o ne brolį Mešarą. Jei taptų visagaliu princu Nasiras žada atsikratyti JAV įtakos ir iš naftos gaunamus milijardus skirtų šalies gyventojų interesams. Šiems princo planams pritaria JAV verslininkas Brajenas Vudmanas (Mattas Damonas). O amerikiečių politikai, žinoma negali likti tik stebėtojais, kol jų pozicijos dar stiprios.
Finaliniuose titruose išreiškiamas filmo autorių perspėjimas nesieti filmo personažų su realiais diplomatais bei slaptaisiais agentais. Tai ne vien tradicinis užrašas, kad „bet koks sutapimas yra atsitiktinis“. Su „islamo kariais“ ir tais, kurie juos valdo, juokai menki.
Beje, baigiantis kadenciją JAV prezidentas George‘as Buschas viešai pripažino, kad Amerikos (o ir viso likusio pasaulio) politika “sėdi ant naftos švirkšto”. Geresnį epigrafą “Sirijanai” būtų sunku sugalvoti.
7. „ŠNIPŲ ŽAIDIMAS“ (Spy Game, 2001)
Pirmą kartą vienoje filmavimo aikštelėje Robertas Redfordas ir Bradas Pittas susitiko 1992 metais filme „Čia teka upė“ (A River Runs Through It). Tada filmą režisavęs Robertas Redfordas jau buvo pripažintas meistras, o Brado Pitto filmografijoje buvo tik keli antraplaniai vaidmenys. „Šnipų žaidime“ jiedu jau lygiaverčiai partneriai, vaidinantys „nematomojo fronto“ karius. Paprasčiau kalbant, jų herojai yra seniai vienas kitą pažįstantys šnipai, ne kartą kartu vykdę pavojingas užduotis Vietname, Berlyne ar Beirute.
Paskutinę savo darbo dieną prieš išeidamas į užtarnautą poilsį specialusis CŽV agentas Nathanas Muiras (Robertas Redfordas) sužino, kad tolimoje Kinijoje įkalintam jaunajam kolegai Tomui Bišopui (Bradas Pittas) gresia mirties bausmė. Ir, atrodo, kad CŽV vadovybei dabar patogiau paaukoti vaikiną ir jo gyvybę „nurašyti“ į slaptojo karo nuostolius.
Režisavo „Šnipų žaidimą“ Tony Scottas: nors jis sukūrė kelis įsimenančius veiksmo filmus – „Paskutinis skautas“ (su Bruce‘u Willisu), „Fanas“ (su Robertu De Niro), „Raudonasis potvynis“ (su Denzelu Washingtonu ir Gene‘u Hackmanu) – bet vis likdavo vyresnio brolio Ridley Scotto šešėlyje.
Buvo Tony Scotto „taupyklėje“ filmas apie šnipus ir anksčiau – 1998 m. ekranuose pasirodęs „Valstybės priešas“ (Enemy of the State) – istorija apie advokatą Robertą Diną (Willas Smithas), apkaltintą žmogžudyste, kurios neįvykdė, ir dėl to tapusį Nacionalinio saugumo departamento priešu. Ir viskas tik todėl, kad prieš mirtį aukšto rango politikų machinacijas atskleidęs žurnalistas perdavė Dinui vaizdo kasetę su kompromituojančia medžiaga. Padėti advokatui gali tik buvęs slaptųjų tarnybų darbuotojas Edvardas Lailas (Gene’as Hackmanas).
Abiejų filmų – ir „Valstybės priešo“, ir „Šnipų žaidimo“ siužetai daug kuo panašūs. Panašūs ir abiejų filmų pagrindiniai protagonistai. Identiška yra ir abiejų filmų tema – slaptosios tarnybos lengvai aukoja ir niekuo nekaltus žmones, ir net savo agentus efemeriškiems „valstybės interesams“.
Slaptosioms tarnyboms atskiro žmogaus gyvybė nereiškia nieko. Tai tik maža dulkelė arba nereikšminga šachmatų figūra, kurią galima be didelio nuostolių paaukoti sudėtingoje ir tik aukšto lygio profesionalams suprantamoje kombinacijoje. Tikriausiai, būtent į tai nori atkreipti žiūrovų dėmesį filmo autoriai, davę Brado Pitto herojui Bišopo pavardę (bishop anglų kalba reiškia ir „vyskupas“, ir „rikis“).
Visas „Šnipų žaidimo“ siužetas iš tikrųjų panašus į sudėtingą šachmatų partiją. Muiras užverbavo Bišopą dar Vietnamo karo metais, vėliau globojo jį ir auklėjo tarsi tėvas, bet ir nubaudė, kai vaikinas, gavęs „Skauto“ slapyvardį, sužlugdė operaciją Beirute 1985 metais. Tačiau baigdamas karjerą senas žvalgybos vilkas Muiras negali leisti, kad jo globotinis būtų pražudytas.
Tai ne tik gražus žmogiškas poelgis, bet jis turi ir gerokai platesnę prasmę: gelbėdamas nemalonėn patekusį jauną idealistą Muiras meta iššūkį pačiai žvalgybos sistemai, kuriai niekur ir niekada negaila jai ištikimai tarnaujančių žmonių.
6. „GEISMAS, ĮSPĖJIMAS“ (Lust, Caution, 2007)
Režisierius Ang Lee ko gero daugiausiai dėmesio susilaukė po filmo „Kuprotas kalnas“ pristatymo, tačiau jo drama „Geismas, įspėjimas“ verta ne mažesnio dėmesio. Šis savitu stiliumi pasižymintis režisierius mėgsta ir geba vaizduoti įtampa ir trauka pasižymintį pasaulį. Tai jis meistriškai daro ir čia. Išsami ir tikroviška istorija įtraukia bei kiek patampo nervus, o šiame kontekste dar iškyla ir keletas klausimų.
Iš esmės tai (ne)tikros meilės istorija. Istorija apie įtakingą, bet nelaimingą vyrą ir vienišą bei naivią moterį. Pasakojimas nebūtų labai sudėtingas ar kažkuo tai ypatingas, jei ne komplikuotas istorinis kontekstas. Karo metai Kinijoje, pagrindinė herojė Wang savanoriškai įstoja į pogrindinio teatro trupę, kuri seka išdavikišką veiklą vykdančius politikus, renka kompromituojančią medžiagą ir rengia pasikėsinimo planus. Wang gauna pavojingą užduotį, kuri kardinaliai pakeis jos gyvenimą – ji stengsis sugundyti itin aukštas pareigas užimantį Kinijos vyriausybės pareigūną Yee, užsitarnauti besąlygišką jo pasitikėjimą ir tapti jo meiluže…
Uždavinys aiškus, tikslai pasiekti šiam uždavinukui iškelti. Bet kai rimtos veiklos imasi mėgėja, kyla klausimas, kiek ji gali padaryti, kaip toli nueiti vardan bendro tikslo? Kiekviena moteris turi (bent jau turėtų turėti) savo ribą ir labai greitai kyla klausimas, ar naivioji Wang nepamils savo aukos ir pati netaps auka…?
Visas filmas pilnas įtarių, geidulingų, pavydžių, smerkiančių, teisinančių ir visokiomis kitokiomis emocijomis besimėtančių žvilgsnių. Iš esmės šiame filme pamatysite visokiausio pobūdžio akių kontaktų. Kas šiaip jau nėra blogai, ganėtinai įdomu ir jausminga. Tačiau turint omenyje faktą, kad filmas trunka dvi valandas su puse labai tikėtina, kad tos žvilgsnių atakos gali ir atsibosti. Kartas nuo karto žvilgsnių šou papildo dalykiški ar kartkartėmis emocionalūs dialogai, tačiau labai daug veiksmo tai neprideda.
Brutalumas ir šaltumas, išdžiuvę emocijos ir išsilydę jausmai. Visą šią keistą košę bežiūrint jau filmui įpusėjus pamirštama kas gerieji, kas blogieji, o greitai suvokiama, kad ko gero tokių čia iš viso nėra. Kiekvienas kovoja už savo tiesą, kiekvienas turi savo moralės normas. Sielos korozija yra paveikusi visus, tik kiekvieno situacija galima aiškinti iš kitos prizmės. Vienas draskosi prispirtas vyriškumo, kitai kažkaip giliai išsivystęs pelenės sindromas. Vienok, istorija įdomi, nes vienu metu ji tampa ir sudėtinga, ir labai paprasta. (Raminta Česnaitė)
5. „MIUNCHENAS“ (Munich, 2005)
Nespėjo praeiti nė pusė meto po “Pasaulių karų”, o režisierius Stevenas Spielbergas vėl privertė visus diskutuoti apie savo dar naujesnį filmą. Ir dar kartą įrodė, kad kaip niekas kitas Holivude sugeba žaibiškai atsiliepti į visuomenėje vyraujančias nuotaikas. Kiekvienas jo filmas vaizdais paversdavo tai, kas kilo iš kolektyvinės žmonių pasąmonės vienu ar kitu konkrečiu laikotarpiu.
Banalu priminti, kad po rugsėjo vienuoliktosios teroro aktų gyvename visiškai kitame pasaulyje. Nuolatinės baimės atmosferos užnuodytiems amerikiečiams dabar net hipotetinė marsiečių invazija asocijuojasi su realaus priešo grėsme. Būtent tokią paralelę išvedė Stevenas Spielbergas Herberto H. Wellso “Pasaulių karų” ekranizacijoje. O dar naujesniam režisieriaus filmui “Miunchenas” jokių hipotetinių išvedžiojimų nebereikia. Nes jo pagrindą sudaro realūs ir šiurpą vis dar tebekeliantys įvykiai.
1972 metais Miuncheno olimpiados metu Palestinos teroristų grupė “Juodasis rugsėjis” nužudė vienuolika Izraelio sportininkų. Nuo šio įvykio įprasta pradėti šiuolaikinio terorizmo epochą. O filmo finale Niujorko panoramoje regime dar “gyvus” brolius dvynius – Pasaulinio Prekybos Centro dangoraižius. Taigi, autoriai aiškiai nubrėžia perspektyvą, nenumaldomai vedančią link dar vieno ir kol kas šiurpiausio modernaus teroro epochos įvykio.
Po to, kai vienuolika atletų Miunchene buvo įžūliai nužudyti, tuometinė Izraelio ministrė pirmininkė Golda Meir palaimino “Mosado” agentus keršto akcijai ir paskelbė mirties nuosprendį tokiam pat skaičiui palestiniečių, susijusiu su beprecedentėmis žudynėmis. Iš praeities žinome, kad pasmerktieji susilaukė žiauraus (politikai tokiais atvejais sako “adekvataus” arba “simetriško”) atpildo. Šūvis Romoje, sprogimas Paryžiuje, tikros skerdynės Beirute, Atėnuose, Ispanijoje…
“Teroristinio turizmo” geografija plečiasi, o į pirmą planą vis ryškiau iš siužeto gelmių kyla svarbiausia mintis: ar aklai vykdomas Senojo Testamento šūkis “Akis už akį!” nepaverčia kilnaus keršto dar vienu amoraliu nusikaltimu?
„Miuncheną“ pagal George‘o Jonaso knygą (Vengeance: The True Story of an Israeli Counter-Terrorist Team) Stevenas Spielbergas susuko vos per dvejus mėnesius. O tai reiškia, kad filmo idėja buvo brandinama ilgai (Spielbergo praktikoje dažnai pasireiškia rusiška patarlė: „kinko ilgai, bet paskui greitai važiuoja“). Režisierius nelabai skubėjo dar ir todėl, kad 1984 m. pasirodžiusi George‘o Jonaso knyga „Kerštas: Tikra Izraelio antiteroristinio būrio istorija“ buvo sutikta labai prieštaringai.
Nemažai kritikos knyga susilaukė ir pačiame Izraelyje. Visų pirma už vieno herojaus slaptojo agento Avnerio (filme jį suvaidino Ericas Bana) išreikštas abejones. Ar „kilniųjų keršytojų“ veikla baudžiant mirtimi žudikus neveda į aklavietę? Ar kova su terorizmu pačių teroristų metodais nepanaši į beprasmišką kovą su drakonu, kai vietoje vienos nukirstos galvos užauga kelios naujos?
Nuo vienareikšmių atsakymų gudrusis Stevenas Spielbergas diplomatiškai išsisuka. O ką daryti mums, kurie jau kelis dešimtmečius stebime nesiliaujančius, o tik žiauresnes formas įgaunančius Izraelio ir Palestinos karinius konfliktus?
4. „TAIKINYS #1“ (Zero Dark Thirty, 2012)
Beveik vienu metu mūsų ekranuose vienas paskui kitą pasirodė du vaidybiniai filmai, atskleidžiantys globalios politikos įvykių užkulisius. Aktoriaus Beno Afflecko režisuota ir trimis Oskarais apdovanota drama „Operacija Argo“ (Argo, 2012) pasakojo apie 1980 m. Irano įkaitų krizės metu įvykdytą šešių amerikiečių gelbėjimo operaciją ir slaptą CŽV bei Holivudo vaidmenį joje. Rimčiausiu jo konkurentu varžybose dėl kino pasaulyje geidžiamiausių paauksuotų statulėlių tąsyk buvo režisierės Kathryn Bigelow filmas „Taikinys #1“ (jis buvo nominuotas penkiems Oskarams, bet pelnė tik vieną – už geriausią garsą).
Taikiniu #1 Amerikoje paprastai vadinamas JAV prezidentas, kurio apsaugai negailima nei lėšų, nei beprecedenčių priemonių. Ir tai suprantama – šalyje, kurioje nuo žudikų kulkų žuvo net keli prezidentai, visos priemonės išvengti panašios tragedijos yra pateisinamos. Apie tikrus ir tariamus pasikėsinimus į JAV vadovo gyvybę Holivude prikurta dešimtys kino filmų. Tačiau visada kietu charakteriu pasižymėjusi režisierė renkasi sudėtingesnę užduotį. Jos „Taikinys #1“ pasakoja apie garsiausio naujųjų laikų teroristo medžioklę.
Tarptautinė Osamos Bin Ladeno medžioklė buvo paskelbta tuoj pat, kai tik išaiškėjo Al Qaedos lyderio vaidmuo organizuojant 2001-aisiais Niujorke įvykdytą teroristinį aktą, nusinešusį beveik tris tūkstančius gyvybių. Tačiau šio gyvo taikinio tiksli būvimo vieta ilgai nebuvo žinoma. Viltis nušvito po dviejų metų, kai į JAV antiteroristinių pajėgų spąstus pakliuvo Bin Ladeno sūnėnas Amaras.
Filmas pradedamas pirma Amaro kvotos scena, vykdoma slaptame CŽV kalėjime. Seną kaip pasaulis „bizūno ir meduolio“ taktiką kaitaliojantis tardytojas Danas (Jasonas Clarke’as) neabejoja, kad net pats galingiausias džihado karys vieną dieną palūžta („Tokia žmogaus biologija“). Jei ne nuo fizinio skausmo, tai nuo psichologinio šantažo, galvą į gabalus plėšiančios sunkiojo metalo muzikos, seksualinio pažeminimo, užsiundytų šunų, priverstinės nemigos, itin siaubingų ledinio vandens terapijos procedūrų, kankinimų laukimo baimės ir nuolatinio grasinimo: „Aš tave mušiu, jei tu man meluosi“.
Kai kurias filmo scenas sunku ištverti ne tik kankinamam teroristui, bet ir žiūrovams. Tačiau šių sadistiškų priemonių dėka buvo išgauta itin svarbi informacija, leidusi 2011 metų gegužės pirmąją Pakistano mieste Abotabade pradėti karinio būrio „SEAL Team 6“ reidą, kuriam žalią šviesą Baltuosiuose Rūmuose uždegė JAV prezidentas Barackas Obama. Jau žinome, kaip baigėsi garsiausio mūsų laikų teroristo likvidavimo misija (jai filme skiriama daug dėmesio).
Beje, originalus filmo pavadinimas „Zero Dark Thirty“ karinių terminų žodyne reiškia 30 minučių po vidurnakčio. Šiuo žargonu buvo užfiksuotas Bin Ladeno mirties laikas.
3. „ŠNIPŲ TILTAS“ (Bridge of Spies, 2015)
Filmų kūrėjai kartais labai greitai sureaguoja į permainas pasaulinėje politikoje. Vos tik Winstonas Churchillis 1946 metais kovo penktąją savo kalboje Misūrio valstijos Fultono koledže atvirai nurodė komunizmo plėtros pavojų ir pasakė garsią frazę („Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos skersai visą žemyną nusileido geležinė uždanga“), kinematografininkai ėmė energingai vystyti paskelbto šaltojo karo siužetus, kuriuose stalininei Rusijai atiteko pagrindinio politinio intriganto ir agresoriaus vaidmuo.
Churchillis net įvardijo už geležinės uždangos linijos esančius miestus – senųjų Centrinės ir Rytų Europos valstybių sostines (Varšuva, Berlynas, Praha, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas ir Sofija), kurie ir tapo aršių kovų (realybėje ir kine) poligonais, veikiamus „vis labiau didėjančios kontrolės iš Maskvos pusės“.
Dabar vėl pastebimas panašių filmų bumas. Ir tai suprantama. Kai kasdien aštrėja JAV ir dabartinės Rusijos tarpusavio kaltinimai, jau nebeslapstomi rafinuotos diplomatijos skraistėmis, siužetų apie šnipus paklausa gerokai padidėjo abejuose Atlanto pusėse. Amerikiečiai į naują šaltojo karo eskalavimą žvelgia rimtai.
Nenusiteikęs juokauti ir S. Spielbergas, ekranizavęs Vakarų pasaulyje žinomą romaną „Nepažįstamieji ant tilto: pulkininko Abelio ir Franciso Gary Powerso byla“.
Dažnai S. Spielbergo filmuose pasirodantis aktorius Tomas Hanksas „Šnipų tilte“ vaidina knygos autorių, Bruklino advokatą Jamesą B. Donovaną, kuris 1960-aisiais metais tampa svarbiu veikėju, sprendžiant garsų politinį incidentą, pasibaigusį šnipų siužetams būdingu susikompromitavusių agentų apsikeitimu. Rusai tada virš savo teritorijos buvo numušę amerikiečių žvalgybinį lėktuvą U-2 ir paėmę į nelaisvę jį pilotavusį oro asą Francisą Gary Powersą, kurį „teisingiausias pasaulyje“ teismas įkalino dešimčiai metų (jį, beje 1985 metais rusų filme „Mes kaltiname“ vaidino mūsiškis Remigijus Sabulis). O CŽV Brukline suėmė sovietų šnipą Rudolfą Abelį. Juo advokatu ir paskiriamas Donovanas, anksčiau specializavęsis draudimo bylose.
Sudėtingoje politinėje rokiruotėje nemenkas vaidmuo atiteko ir liūdnai pagarsėjusios Berlyno sienos statybos metu Demokratinėje Vokietijoje suimtam amerikiečiui studentui Frederikui Pryorui.
Spielbergas ir šį kartą lieka ištikimas savo principams bei kūrybiniam credo: jis visada nori ne tik intriguojančią istoriją papasakoti, bet ir vainikuoja ją išmintingu reziumė arba senamadiškai kalbant, moralu.
Nors gindamas „liaudies priešą“ Donovanas iš tautiečių susilaukia grasinimų ir atvirų bauginimų, užsispyrėlis advokatas atkakliai kelia amerikiečiams visada aktualų klausimą: kas svarbiau – nacionalinis saugumas ar Konstitucija, numatanti teisę į gynybą kiekvienam piliečiui?“.
Atsakymą nesunku numanyti. Bet taip pasaulyje ir turi būti. Nes, anot buvusio JAV prezidento B. Obamos, „Steveno filmai visų pirma pasižymi tikėjimu mūsų bendražmogiškomis vertybėmis“.
2. „BASTŪNAS, SIUVĖJAS, KAREIVIS, ŠNIPAS“ (Tinker, Tailor, Soldier, Spy, 2011)
Nors Šaltojo karo laikai oficialiai seniai pasibaigė, bet dviejų antagonistinių pasaulių „nematomo fronto“ nuožmūs mūšiai tebevyksta. Vis dažniau tokių susirėmimų arena tampa Didžioji Britanija.
Didžioji Britanija po Jungtinių Amerikos valstijų yra antroje vietoje pagal Rusijos slaptųjų tarnybų dėmesį užsienio šalims. Paaiškinti tai visai nesunku, juk Didžioji Britanija turi milžinišką įtaką NATO ir Europos Sąjungoje vykstantiems politiniams procesams. Nors žvalgų ir šnipų veikla visada yra itin slepiama, britų saugumo organizacija MI5 laikraštyje „Sunday Telegraph“ paviešino tokią slaptą informaciją: šiuo metu Londone gali veikti iki 50 rusų šnipų.
Niekam ne paslaptis, kad prieš kelerius metus aukščiausių Rusijos vadovų įsakymu Londono centre polonijumi buvo nunuodytas žvalgybos rezidentas Aleksandras Litvinenka. Prieš dvejus metus du GRU agentai nesėkmingai nuodijo „tėvynės išdaviką“ britų Solsberyje.
O visai neseniai britų laikraštis „Sunday Telegraph“ paskelbė dar vieną informaciją apie tai, kad šalies valdžia deportavo demaskuotą Rusijos žvalgybos agentą Michailą Repiną, kuris daugelį metų vykdė žvalgybinę veiklą dengiamas Rusijos ambasados vadovų. Užuot viešai pripažinę savo agento kaltę rusai iš Maskvos išsiuntė į tėvynę vieną britų ambasados darbuotoją (diplomatų kalba tai vadinama „simetriniu atsaku“).
Nenuostabu, kad tokie nuo visuomenės kruopščiai slepiami politiniai procesai susilaukia knygų autorių ir filmų kūrėjų dėmesio.
Gerai stambiausių pasaulio šalių žvalgybos paslaptis išmanantis britų rašytojas Johnas le Carré ne vieną savo knygą skyrė rusų ir britų šnipų istorijoms. Pagal jo romaną „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“ britai dar 1979 m. sukūrė to paties pavadinimo TV serialą. Jame aktorius Alecas Guinnessas taip puikiai suvaidino žvalgybos asą Džordžą Smailį, kad netrukus gimė serialas „Smailio žmonės“, papasakojęs dar šešias šio agento bylas.
Dabar, kai Rusijos ir Didžiosios Britanijos politinių konfliktų abi šalys nė nebando slėpti, panašūs siužetai literatūroje ir kine vėl labai populiarūs. Todėl netenka stebėtis, kad romanas „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“ vėl ekranizuotas. Šį kartą įkūnyti Šaltojo karo laikų paranoją patikėta švedų režisieriui Tomui Alfredsonui (sukūrusiam mums žinomą ir originalų vampyrišką siaubo trilerį „Įsileisk mane“).
1973-ieji. Pasaulio valstybių tarptautinius santykius griaunantis Šaltasis karas pasiekė dar vieną piką. Kiekvienos šalies saugumu rūpinasi slaptųjų žvalgų tarnybos, bet jų geriausieji agentai yra lengvai pažeidžiami viliojančiais priešų pasiūlymais. O tų, kurie nesusigundo dideliais pinigais arba nepalūžta šantažuojami, laukia klastingas šūvis iš pasalų. Taip Vengrijoje buvo nužudytas britų agentas Džimas Prido. Žlugus slaptai operacijai Prido bosas, vadinamas tiesiog Kontrolieriumi, lekia iš savo posto kartu su patyrusiu žvalgybininku Džordžu Smailiu (Gary Oldmanas). Bet pastarajam netrukus bus lemta sugrįžti į „Cirką“ (taip konspiracijos tikslais vadinama šnipų būstinė), nes reikia išsiaiškinti svarbų dalyką – panašu, kad pačiame organizacijos viršuje jau daugelį metų diversinį darbą vykdo „kurmis“. Kas jis? Gal šią paslaptį padės įminti Anglijos vaikams žinoma skaičiuotė: „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas. Šnipe, eik lauk!“
Gavęs galimybę reabilituotis ir išjudinti iš mirties taško įstrigusią bylą Smailis sudaro trumpą potencialių įtariamųjų sąrašą. Jame penki žmonės – komiškos išvaizdos ambicingas neūžauga Persis Alelainas (Toby Jonesas), tikras džentelmenas Bilas Heidonas (Colinas Firthas), stipruolis Rojus Blendas (Ciaránas Hindsas), nemalonaus charakterio įkyruolis Tobis Esterhasas (Davidas Dencikas). O penktuoju šiame sąraše Smailis įrašė… save patį. Senas žvalgybos asas puikiai žino, kad jo darbe negalima niekuo pasitikėti. Netgi pačiu savimi…
1. „PAVOJINGO ŽMOGAUS IŠPAŽINTYS“ (Confessions of a Dangerous Mind, 2003)
Kaip ir jo kolega Benas Affleckas, garsus aktorius George’as Clooney kartais imasi režisūros, ir rezultatai įprastai būna sėkmingi.
Štai jo režisuota drama „Labos nakties ir sėkmės“ (Good Night, and Good Luck, 2005) gražino žiūrovus į 1953-uosius metus, kai Jungtines Valstijas sudrebino liūdnai pagarsėjusi „raganų medžioklė“. Senatorius Josephas McCarthy tada pakilo į kryžiaus žygį prieš komunizmo idėjas ir privertė ryškiausius politikos bei meno atstovus liudyti specialioje senato komisijoje ir skųsti savo kolegas.
Centrinis filmo personažas – garsus JAV naujienų žurnalistas Edwardas Murrow, tapęs ryškia šeštojo dešimtmečio amerikietiškos realybės figūra (savo laidas jis visada baigdavo linkėdamas tautiečiams labos nakties ir sėkmės). Šis nepalenkiamas kovotojas už teisybę, nepaisydamas išdaviko etiketės, ryžosi pasikviesti McCarthy akistaton su plačiąja auditorija ir tiesioginiame TV eteryje nuplėšė jo veidmainišką kaukę.
Vėliau George‘as Clooney režisavo dar kelis filmus – romantinę retro komediją „Odinės galvos“ (Leatherheads, 2008) ir karinę dramą „Brangenybių medžiotojai“ (The Monuments Man, 2014), kurioje dar nepasibaigus II pasauliniam karui JAV prezidento įsakymu specialistų komanda ieško nacių pavogtų ir paslėptų neįkainojamų meno vertybių.
O pirmą kartą režisieriaus amatą George’as Clooney išbandė 2002 m., kai susuko 30 mln. dolerių kainavusią vaidybinę dramą „Pavojingo žmogaus išpažintis“.
Šis filmas daug kam primins Steveno Spielbergo veiksmo komediją “Pagauk jei gali” (Catch Me If You Can, 2002), kurioje Leonardo Di Kaprio suvaidino genialų aferistą Frenką Ebigneilą. Bet šis romantikas nublanksta prieš “pavojingą žmogų” Čaką Berisą, populiarių JAV televizijos žaidimų autorių ir vedėją, pramintą Misteriu Reitingu. 1984 metais išleistoje knygoje autorius prisipažino, kad pertraukose tarp savo šou jis dirbo samdomu žudiku, dažnai važinėjo į Rytų Europą ir Lotynų Ameriką, kur nužudė 33 revoliucionierius ir komunistus.
Retai kada garsių aktorių savarankiškai režisuoti filmai tampa ženkliais kino meno įvykiais. George’ui Clooney pavyko išvengti tokiais atvejais dažnai pasitaikančios profanacijos. Žanras balansuoja tarp šiurpaus trilerio ir satyrinės komedijos, nesibodinčios juodoko humoro. O finalinis “Pavojingo žmogaus išpažinčių” akcentas vertas naujų laikų “perliuko” vardo. Čakas Berisas siūlo naują “realybės šou” idėją: “Šou vadinasi “Senas žaidimas”. Studijoje trys senukai su užtaisytais pistoletais. Kiekvienas atvirai pasakoja apie savo gyvenimą, neslėpdamas nė vieno gėdingo fakto. Laimės tas, kas neištaškys sau smegenų. Jis laimės šaldytuvą…”
„Pavojingo žmogaus išpažinties“ scenarijų rašė garsus Holivudo „šaipokas“ Charlie Kaufmanas, sugebėjęs išryškinti tragikomiškus Čako Beriso gyvenimo ir „kūrybos“ paradoksus.
Filmas estetiškai primena juodai baltą Bobo Fosse‘o šedevrą „Lenny“, kuriame garsų estrados komiką Lenny Bruce‘ą prisimena jo draugai bei artimieji. „Pavojingo žmogaus išpažintyje“ draugai bei artimieji dalijasi prisiminimais apie ekscentrišką ramybės drumstėją Čaką Berisą, o aktoriai inscenizuoja ryškesnius jo gyvenimo epizodus .
Man asmeniškai didžiausiu atradimu tapo aktorius Samas Rockwellas, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį. Nuo „Pavojingo žmogaus išpažinties“ peržiūros nekantraudamas laukiu kiekvieno naujo jo vaidmens. Ir galiu prisipažinti, kad kol kas nenusivyliau…
Taip pat skaitykite: TOP 10 mirtinų Džeimso Bondo priešininkų
