Užgesus telefonui, televizoriui ar kompiuterio ekranui pasirodo tamsus ir bauginantis „Juodasis Veidrodis“. Charlie Booker psichologinis trileris „Juodasis veidrodis“ (angl. „Black Mirror“) tikrai išsiskiria iš kitų mokslinės fantastikos kūrinių. Nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo, kad antologinio serialo tema apie žmogaus ir technologijų santykį yra nuvalkiota, tačiau „Netflix“ platformoje šiuo metu pasiekiamas televizijos kūrinys, pasitelkęs satyrą, originaliai atvaizduoja visuomenės tamsiausią atspindį. Serialo serijos nėra susijusios su ankstesnėmis, todėl kiekviena iš jų prasideda su naujais režisieriais, aktoriais, istorija ir absurdiška idėja, kuri pradėjus žiūrėti serialą, atrodo kaip nepasiekiama technologijų ateitis, bet pasibaigus suvoki, jog tai nėra taip toli realybės.
10. „Black Mirror: Bandersnatch“
2017 metais „Netflix“ platforma pradėjo pirmuosius interaktyvaus kino eksperimentus animaciniuose filmuose vaikams. Praėjusių metų gruodžio 28 dieną išleistas „Juodojo veidrodžio“ kūrėjų darbas yra pirmasis „Netflix“ interaktyvus filmas suaugusiems. Psichologinis trileris turi penkias skirtingas pabaigas ir tik žiūrovas televizoriaus pulteliu, priimdamas pagrindinio veikėjo gyvenimo pasirinkimus, gali pasukti siužetą netikėta linkme. Žiūrovas, sėdintis scenaristo kėdėje, turi daugybę pasirinkimų, tačiau ribotas laikas ir psichologiškai sunkūs sprendimai sukelia įtampą. O klaidingas pasirinkimas gali kainuoti net žmogaus gyvybę.
Istorijoje pasakojama apie paauglį Stefaną (akt. Fionn Whitehead žinomas iš dramos „Diunkerkas“), kuris turi rimtų psichologinių problemų. Nuo vidinių demonų jaunuolis stengiasi pabėgti, sugalvojęs sukurti kompiuterinį žaidimą, turintį kompleksinę istoriją ir pasirinkimų laisvę kaip ir pats filmas. „Juodojo veidrožio“ scenaristas Charlie Booker pripažino, kad išgalvotas pagrindinis veikėjas – Stefanas puikiausiai atspindi sudėtingą interaktyvaus filmo kūrybos procesą, nes iš principo jiedu kūrė tą patį konceptą. „Netflix“ komandai teko išrasti scenarijaus rašymo įrankį, jog išeitų sukurti išsišakojusį siužetą. Scenarijaus rašymo įrankis leidžia pasiklydusiems filmo žiūrovams sugrįžti laiku atgal ir priimti kitokį sprendimą. Greičiausiai filmą galima peržiūrėti per 40 minučių, bet vidutiniškai žmonės prie šios interaktyvios kino juostos užtrunka apie pusantros valandos. Nors filmas gali pasirodyti ir kaip kompiuterinis žaidimas, tačiau kūrėjai kratosi šios etiketės ir tikina, kad tai televizijos evoliucija, kuri perkels istorijos pasakojimą į naują lygmenį.
9. „USS Callister“
Scenaristas Charlie Booker pradėjo savo karjerą nuo kompiuterinių žaidimų apžvalgų, todėl nenuostabu, kad „USS Callister“ yra dar viena serija apie gabų programuotoją Robert Daly. Nors darbe Robert ir užima svarbias pareigas, tačiau pagarbos iš savo kolegų nesulaukia. Susikaupusį įtūžį programuotojas išlieja virtualios realybės žaidime, kuris simuliuoja amerikiečių kosminės operos televizinį serialą „Star Trek“. Tarpžvaigždinės kelionės Robert tampa kasdieninė pramoga, nes kompiuteriniame žaidime jis kosmoso laivo kapitonas. Pasinaudojęs kolegų DNA ir suklonavęs juos virtualios realybės žaidime, užkietėjęs programišius paskiria savo bendradarbius kosmoso įgulos nariais. Serija laimėjo net keturis „Emmy Awards“ apdovanojimus, tačiau kritikų teigimu, Charlie Booker, sukuręs „USS Callister“, nusižengė serialo taisyklėms ir stiliui. Televizijos ekrane atviras humoras užgožė satyrą. Negana to, atsirado daugybę specialiųjų efektų, kurių „Juodojo veidrodžio“ kūrėjai įprastai vengia, nes televizijos serialą iš intriguojančio psichologinio trilerio tai paverčia į tikrą mokslinę fantastiką. „Daktaro Kas“ (angl. „Doctor Who“) ir „Šerloko“ (angl. „Sherlock“) režisierius Toby Haynes iš aktoriaus Jesse Plemons (vaidinusio programuotoją) išspaudė du kardinaliai skirtingus personažus. Aktorius žiūrovams įrodė, kad yra ne kino žvaižgė, o tikras savo srities profesionalas. Charlie Booker „USS Callister“ atskleidžia, kodėl žmonės taip mėgsta kompiuterinius žaidimus, ir pristato tobulėjančių technologijų grėsmes. Serijos pabaiga yra unikali, nes vieni žiūrovai istorijos pabaigą įsivaizduoja kaip laimingai pasibaigusią, o kitiems atrodo, kad tai yra viena iš liūdniausių.
8. „Metalhead“
Viena iš „Juodojo veidrodžio“ serijų, kurią peržiūrėjus kyla daug neatsakytų klausimų. To priežastis yra serialo kūrėjų sprendimas montuojant iškirpti priešistorinę serijos dalį, kuri jiems pasirodė tiesiog nereikalinga. Pasakojimas prasideda postapokaliptiniame pasaulyje, kai robotai šunys medžioja paskutinius išgyvenusius žmonės žemėje. Tarp jų atsiranda ir pagrindinė veikėja Bella (akt. Maxine Peake), kuri pademonstruoja, kad net ir ištobulintą bei sunkiai pažeidžiamą autonomišką robotą žmonės vis tiek sugeba pergudrauti. Serijos idėja kūrėjams kilo pamačius inžinerijos ir robotikos kompanijos „Boston Dynamics“ vaizdo įrašą internete apie robotus – šunis „BigDog“. „Nasos“ pagalba sukurti robotai sugeba neįtikėtinai gerai išlaikyti pusiausvyra ir keturiomis kojomis keliauti per tokius paviršius, kurių nesugebėtų įveikti vikšrai ar ratai. Negana to, robotai šunys patys atsistoja net ir apsivertę ant šono. Visa tai galima išvysti ir „Metalhead“ serijoje. Britų režisierius David Slade pastatė tikrą siaubo trilerį, nes įtampa žiūrovų neapleidžia visas 40 minučių. Serialo kūrėjai nusprendė seriją nufilmuoti juoda, balta spalvomis, o garso takelius pasirinko iš šiurpą keliančių orkestro skambesių, taip diktuodami atitinkamą nuotaiką televizijos ekrane. Režisieriui „Boston Dynamics“ robotai sukėlė neujaukumo ir baimės jausmą, todėl būtent šiuos pojūčius ir stengėsi perduoti žiūrovams. Serijos pabaiga parodo didžiausią skirtumą tarp robotų ir žmonių.
7. „Shut Up and Dance“
Kas nutiktų, jeigu žmonių didžiausios paslaptys taptų viešinamos? Europos Sąjunga prieš pusę metų įvedė asmens duomenų apsaugos naujovę, tačiau serialo kūrėjai jau 2016 metais išleidę „Shut Up and Dance“, įžvelgė šios problemos pavojaus lygį. James Watkins režisuoto psichologinio trilerio veiksmas sukasi aplink pagrindinį veikėją – paauglį Kenny (akt. Alex Lawther), kuris tampa įsilaužėlio – programišiaus auka. Šantažuodamas paviešinti piktantišką bei asmeninę jaunuolio informaciją, paslaptingasis įsilaužėlis priverčia Kenny padaryti keisčiausias užduotis ir net nusikaltimus. Devyniolikmetis, atlikinėdamas paslaptingojo asmens užgaidas, susipažįsta su kita programišiaus auka – Hector (akt. Jerome Flynn žinomas iš serialo „Sostų karai“), kuris taip pat stengiasi nuslėpti tamsiausią savo paslaptį. Serijos neįmanoma pavadinti moksline fantastika, nes viskas, kas joje nutinka yra įmanoma ir realu. Paslaptingasis programišius sugeba įsilaužti į kompiuterių kameras ir nufilmuoti asmeninę informaciją. 2013 metais Johns Hopkins tyrimai parodė, kad toks šnipinėjimo būdas yra įmanomas, o buvusio FTB direktoriaus Marcus Thomas žodžiai tai tik dar kartą patvirtina. Personažas Kenny per vėlai sugalvoja uždengti nešiojamo kompiuterio kamerą, kaip tai daro daugelis dėl asmeninės informacijos bijančių žmonių. Galima pastebėti, kad scenaristas Charlie Booker tokį žmonių manipuliavimo būdą laiko realia grėsme, todėl akcentuoja ne tik trečiajame, bet ir ketvirtajame sezone, „USS Callister“ serijoje.
6. „Men Against Fire”
Pavadinimas išduoda, kad serija sukurta pratęsiant knygos „Men Against Fire: The Problem of Battle Command“ diskusiją. Knygoje rašoma, kad nepaisant žiaurių karinių treniruočių net 70% Amerikos kareivių Antrajame pasauliniame kare nešovė į priešininką, o jeigu šovė tai besitaikydami virš galvos. Distopinis televizijos serialas demonstruoja, kaip pasitelkiant naujiausias technologijos galima pražudyti žmonių empatiją vienas kitam. „Men Against Fire” serijoje pristatomos didžiausios grėsmės, kurias scenaristas Charlie Booker įžvelgia prasidedančioje ketvirtoje pramonės revoliucijoje. Nors dėl tobulėjančių dirbtinio intelekto ir biotechnologijų sričių galima tikėtis ilgesnio gyvenimo ir platesnių žmogaus galimybių, tačiau, anot serialo kūrėjų, iškyla reali grėsmė būti kontroliuojamais. Serijoje kareiviai su mikroschemomis savo kūnuose yra apribojami, kad jaustų tik tuos jausmus, kurie reikalingi kare. Belgų režisieriaus Jakob Verbruggen serijoje kritikuojama kariuomenė nejaučia nei empatijos, nei užuojautos, nei baimės. Negana to, kad kareiviai negali užuosti kvapų, jie dar ir kitaip mato pasaulį. Kritiku teigimu, „Juodojo veidrodžio“ serija per anksti atskleidė atomazgą, kurią įprastai serialo gerbėjai yra įpratę matyti prieš užgestant ekranui ir pasirodant „Juodajam Veidrodžiui“.
5. „Nosedive”
Serijoje pristatoma netolima ateitis, kurioje socialiniai tinklai peržengia visas moralines ribas. Vaizduojama visuomenė nešioja akių implantus, su kuriais užtenka pažiūrėti į žmogų, jog pamatytum jo socialinių tinklų reitingą. Pagrindinė veikėja Lacie Pound (akt. Bryce Dallas Howard žinoma iš „Jurassic World“) įklimpsta į socialinių tinklus, kuriuose žmonės yra reitinguojami nuo 1 iki 5 žvaigždučių. „Juodojo veidrodžio“ serijoje išmaniuoju telefonu vertinami yra ne tik „Uber“ vairuotojai, tačiau visi aplinkiniai žmonės. Socialinių tinklų sistema leidžia gauti didesnio pripažinimo iš aplinkinių ir suteikia galimybę pasinaudoti paslaugomis, priveligijomis ir nuolaidomis, kurios skirtos tik galingiausiams „influenceriams“. Režisierius Joe Wright pasirinko visą seriją nufilmuoti pastelinių spalvų filtru, tokiu būdu suteikdamas žiūrovui „tobulo pasaulio“ reginį, kuris šiais laikais yra populiarus tarp socialino tinklo „Instagram“ vartotojų. Televizijos seriale galima pastebėti daugybę nejaukių ir nenuoširdžių pokalbių, kurie socialinių tinklų hierarchijoje atrodo pakankamai tikroviški. Kad visa „Nosedive” serija neatrodytų per daug hiperbolizuota ir absurdiška, kūrėjai nusprendė parodyti ir abejingus socialiniams tinklams veikėjus. Serialo scenos, kuriose šie personažai susitinka su„influenceriais“, yra kurioziškos bei nusakančios pagrindinę „Nosedive“ mintį. Tokios mobiliosios programėlės kaip „Peeple“ ir greitu metu pasirodanti kinų vyriausybės nacionalinė reputacijos sistema (angl. „Social Credit System“) leidžia tik spėlioti, po kiek laiko pasirodys „Juodojo veidrodžio“ scenarijus realybėje.
4. „Fifteen Million Merits”
Euros Lyn režisuota seriją sunku pavadinti serialu, nes tai tarsi dar vienas įtraukiantis filmas, kuris užgesus ekranui žiūrovą palieka giliuose apmąstymuose. Charlie Booker scenarijų rašė kartu su savo žmona Kanak Asha, todėl nenuostabu, kad „Fifteen Million Merits” serijoje galima išvysti ir meilės istoriją. Kūrėjai verti plojimų užtai, kad sugebėjo subtiliai įterpti romantikos nuobodžioje personažų rutinoje. Futuristinio serialo scenų dekoracijos taip pat nepadėjo Charlie Booker ir Kanak Asha kurti jaukios atmosferos. Vienas iš romantikai perteikti pasirinktų elementų yra įsimintinas ir puikiai atitaikytas šešiasdešimtųjų Irma Thomas muzikos takelis „Anyone Who Knows What Love is“. Svarbiausias „Juodasis veidrodis“ serijos akcentas yra kritika reklamai, kuri šiais laikais egzistuoja visur ir nuo jos pasislėpti įmanoma tik susimokėjus. Pagrindinis veikėjas Bingham Madsen (akt. Daniel Kaluuya sužibėjęs siaubo trileryje „Get Out“) gyvena pasaulyje, kuriame reikia minti stacionarius dviračius, jog galėtum užsidirbti virtualių pinigų. Už netikrą valiutą žmonės gali įsigyti maisto, pramogų ir dalyvio bilietą televiziniame šou, kuris daugeliu aspektu primena „X faktorių“. Įdomiausia tai, kad „Fifteen Million Merits” premjera Britanijoje įvyko būtent po „X faktoriaus“ finalo. Serijoje Bingham susipažįsta su nuostabaus balso savininke Abi Khan (akt. Jessica Brown Findlay), kurią įtikina dalyvauti talentų pasirodyme. Konkurso laimėtojai gali ištrūkti iš vergovę primenančios aplinkos, tačiau kas slypi už šviečiančių ekranų niekam nėra žinoma.
3. „The National Anthem”
Pirmoji „Juodojo veidrodžio“ serija (2011), tapusi scenaristo Charlie Booker įspūdingos kūrybinės kelionės pradžia. Pasakojimas sukasi aplink Britų ministrą pirmininką Michael Callow (akt. Rory Kinnear), kuriam teko prieš nacionalinės televizijos kamerą santykiauti su kiaule. Politikas nusižemino prieš visą šalį ne savo noru, mėgindamas išgelbėti pagrobtos karališkosios šeimos narės – princesės Susannah (akt. Lydia Wilson) gyvybę. Vykdydamas pagrobėjo sąlygas Michael Callow sutrypė savo savigarbą, kurios interneto amžiuje nebeįmanoma susigrąžinti. Kas atsiranda internete – tas ir lieka. Serija susilaukė gero įvertinimo tiek tarp žiūrovų, tiek tarp kino ekspertų ir yra lyginama su nepatvirtintu anekdotu „Piggate“ apie buvusį Britų ministrą pirmininką David Cameron (2010-2016). „Piggate“ pasakojama, kad David Cameron, studijuodamas Oksfordo universitete norėjo įstoti į studentų grupelę „Piers Gaveston Society“. Grupelės narių įšventinimo ceremonijoje buvusiam ministrui pirmininkui teko „privačią anatomijos dalį“ įdėti į mirusios kiaulės burną. Kad ir kaip šlykščiai skambėtų scenarijus ir su juo siejamos istorijos, tačiau režisieriaus Otto Bathurst pasirinkimu „The National Anthem” serijoje nėra rodomi pasibaisėtini kadrai. Atvirkščiai – objektyvas atsuktas į nacionalinės televizijos žiūrovus, kurie net ir žinodami, ką stebės, vis tiek žiūrėjo televizoriaus ekrane kuriama šou. Tokiu būdų „Juodojo veidrodžio“ kūrėjai atskleidė savo pasišlykštėjimą kitoje ekrano pusėje esančia visuomene. Scenaristas Charlie Booker per vieną iš savo intervių yra atskleidęs, kad ilgai rinkosi, kurį gyvulį parinkti šiai serijai, o rimtuose apsvarstymuose buvo atsiduręs net sūrio gabalas.
2. „Hated in the Nation”
Ilgiausia trečiojo sezono (89min.) detektyvinė serija, kurioje aiškinamasi nužudymo paslaptis, susijusi su „Twitter“ vartotojais ir automatizuotomis bitėmis, gebančiomis išspręsti taršos padarinių problemą. Scenaristas Charlie Booker dar kartą pademonstruoja, kokiems siaubingiems apokaliptiniams scenarijams žmonija nėra pasiruošusi. Duodamas interviu „The Debrief“ apie šią seriją Charlie kritikos strėles paleido į negatyvius komentatorius, kurie nesuvokia, kokią įtaką daro jų parašyti žodžiai internete. „Hario Poterio“ gerbėjams žinoma aktorė Kelly Macdonald, atlikusi pagrindinę rolę, įsiminta yra ne tik dėl savo išskirtinio personažo – detektyvės Karin Parke, bet ir atkreips žiūrovų dėmesį, kurie nėra pratę prie škotiško akcento. Dažniausiai kine tokie neprognazuojami ir keistai besielgiantys personažai kaip Kelly yra kritikuojami dėl jų netikroviškumo, tačiau „Hated in the Nation“ serijoje režisierius James Hawes iš šios veikėjos sugebėjo nulipdyti simpatišką asmenybę. Taip pat galima pagirti režisieriaus sugebėjimus viename kadre perteikti ne tik veikėjų, bet ir bičių vietovės tranzicijas, keitinėjant tik objektyvo fokusavimo režimą. Tarp 26 kviestinių sviečių, padėjusių pastatyti seriją, atsirado ir „Sostų karų“ žvaigždė Faye Marsay, kuri atliko Karin kolegės Blue Coulson vaidmenį. Nors veiksmo vystymasis kaip ir visose trečiojo sezono serijose vyksta gana lėtai, tačiau toks kūrėjų pasirinkimas „Hated in the Nation” nei kiek nesugadina, o galbūt net ir pagerina. Pabaiga kaip ir didžioji dalis „Juodojo veidrodžio“ serijų palieka su daugybę apmąstymų.
1. „San Junipero”
Daugelio įvardijama kaip viena iš geriausių „Juodojo veidrodžio“ serijų, turinti sunkiai nuspėjamą ir šokiruojančią atomazgą. Owen Harris režisuota „San Junipero” laimėjo net devynis prestižinius apdovanojimus. Scenaristas Charlie Booker visos serijos metu dalina smulkias ir abstrakčias užuominas, kuriuos daugeliui žiūrovų sukelia daugiau klausimų negu atsakymų, bet toks elementas ir padaro šią seriją ypatingą. Istorija prasideda nedrąsiai merginai Yorkie (akt. Mackenzie Davis žinoma iš „Bėgantis Skustuvo ašmenimis“, „Marsietis“) atvykus į kurortinį miestą „San Junipero“. Įsiliejusi į verdantį naktinį gyvenimą Yorkie klube susipažįsta su linksmybes mėgstančia nepažįstamąja Kelly (akt. Gugu Mbatha-Raw) ir tarp jų užsimezga meilės istorija. Bet viskas nėra taip paprasta, kaip gali skambėti, nes optimistišką aštuonesdešimtųjų laikmetį primenantis miestas tik imituoja tikrovę. Kūrėjai atskleidė, kad klasiškoms naktinio klubo dekoracijoms sukurti, jie pasinaudojo vienu iš naujiausių metodų – virtualios realybės akiniais. Visų pirmą, naktinis klubas buvo modeliuojamas 3D erdvėje ir tik pataisius trūkumus atkurtas realybėje. „San Junipero“ prodiuseris Laurie Borg pripažino, kad biudžetas serijai nebuvo didelis, todėl Kaliforniją primenančius vaizdus kūrėjams teko atkurti Londono gatvėse ir Afrikos mieste – Keiptaune. Serijoje taip pat nelieka nepastebėti legendiniai aštuoniasdešimtųjų muzikos hitai, kurių žodžius ir ritmą yra girdėjusi dauguma žiūrovų. Serija, kurią būtina pamatyti savo akimis.
Taip pat skaitykite: TOP 10 puikių filmų kuriuos galbūt praleidote 2018-siais
