TOP 5 režisieriaus Christopherio Nolano filmai

Paskelbė: Data: 2019-05-26 06:58

Spausdinti | Komentarai

1970 metais Londone gimęs režisierius Christopheris Nolanas jau vaikystėje pelnytai buvo vadinamas vunderkindu. Būdamas septynerių jis pasižiūrėjo ką tik pasaulio ekranuose pasirodžiusius „Žvaigždžių karus“ ir buvo taip sužavėtas, kad pradėjo pats rašyti kosminius fantastinius siužetus ir drauge su vyresniu broliu Mattu tėvo padovanota kino kamera Super-8 nufilmavo pirmuosius kino etiudus. Netrukus vaikiškas žaidimas pavirto rimta aistra.

1989 m. jo trumpametražė novelė „Tarantela“ jau rodoma vieno JAV universiteto studentiškų filmų festivalyje. O baigęs anglų literatūros studijas Londono University College‘e Ch. Nolanas susuko dvi trumpas siurrealistines miniatiūras „Vagystė“ (Larceny, 1996) ir Doodlebug (1997). Vėliau režisierius komentavo, kad abejuose skyrė didžiausią dėmesį ne siužetui, o atmosferos bei nuotaikos kūrimui.

Anot Ch.Nolano kūrybos tyrinėtojų, šį režisierių visada domina idėja, kad realybė ir žmogaus sąmonė nėra simetriškos sąvokos. Jau savo pirmajame filme „Persekiojimas“ (Following, 1998) gabus debiutantas kriminaliniuose trileriuose dažnai pasitaikančią situaciją su auką terorizuojančiu nusikaltėliu pavertė įspūdinga šarada, kurioje linijinis veiksmas buvo visai suardytas, o iš atskirų skeveldrų dėliojama istorija kaskart atskleisdavo vis naujas pasakojimo briaunas. Panašų pasakojimo būdą režisierius naudojo ir vėliau.

MEMENTO“ (2000)

memento

Kažkada prancūzų „Naujosios bangos“ pradininkas Jeanas – Luc’as Godard’as yra pasakęs: „Kiekvienas filmas privalo turėti pradžią, vidurį ir pabaigą, bet nebūtinai tik tokia eilės tvarka“. Panašu, kad filmo „Memento“ (2000) režisierius Christopheris Nolanas idealiai vykdo šį priesaką: visą laiką atrodo, kad sprendi kažkokį rebusą, kuriame viskas sujaukta, o realus gyvenimas išskaidytas į sudužusio veidrodžio šukes. Jos nuolat įsiterpia į chaotišką istoriją, kurioje sulaužytos visos nuoseklaus pasakojimo taisyklės. Toks metodas puikiai perteikia komplikuotą herojaus savijautą. Buvusį draudimo tarnybos agentą Leonardą Šelbį (Guy Pearce’as) kamuoja reta liga, vadinama trumpalaikiu atminties praradimo sindromu. Vyrukas prisimena tik tai, kas įvyko iki žmonos žūties. Norėdamas rasti žudiką Šelbis turi atstatyti visų tragiškų įvykių seką. Ir prisiminti viską.

Vienas pirmųjų nuoseklaus pasakojimo tradicijas griovė kino genijumi vadinamas Orsonas Wellesas. Jau pirmajame pilnametražiame filme „Pilietis Keinas“ (Citizen Kane, 1941), dažniausiai vadinamame pačiu geriausiu visų laikų filmu arba talpiausia kinematografinių išradimų enciklopedija, pradiniuose kadruose rodoma pagrindinio herojaus mirtis, o vėliau, vis sugrįžtant į Čarlzo Fosterio Keino praeitį bandoma įminti šio neeilinio žmogaus mįslę.

Christopheris Nolanas bando panašią užduotį dar labiau apsunkinti. Jis savo ir taip supainiotą fabulą pasakoja per epizodus, vis toliau nušokančius į Šelbio praeitį, tačiau kaskart tie epizodai pradedami nuo pabaigos, kai dar neaiški veikėjų poelgių logika. Atminties motyvas čia tampa dominuojančiu. Jis deklaruojamas jau pavadinimu, kuriame iš Horacijui priskiriamos garsios lotyniškos frazės „Memento mori“ (Prisimink apie mirtį) liko tik pirmas žodis. Paties filmo sukūrimui buvo įsteigta kino kompanija „I Remember“ (Aš prisimenu) ir sugalvotas gerai siužeto esmę atspindintis bei tinkamas asociacijas provokuojantis reklaminis šūkis „Kai kuriuos įvykius geriau neprisiminti“.

Tokių įvykių, kurių geriau neprisiminti, Leonardo Šelbio praeityje buvo daug. Praktiškai visi, išskyrus tuos momentus, kada jiedu su žmona buvo laimingi. Kam ir kodėl prireikė sugriauti jųdviejų laimę, o Leonardą paversti paranojos apsėstu maniaku, karštligiškai bandančiu užčiuopti siūlą, kuris galėtų išpainioti piktavališkai suraizgytą aistrų ir nuodėmių kamuolį?

Režisierius sąmoningai vengia aiškinti veikėjų poelgių motyvacijas, ir šį metodą vienoje filmo scenoje aiškina Leonardo antagonisto Tedžio (Joe Pantoliano) žodžiais: Faktai nėra prisiminimai, jie priklauso tik nuo to, kaip juos tirsi ir interpretuosi.

PRESTIŽAS“ (The Prestige, 2006)

The Prestige 2006

Kai Christopherio Nolano filmas „Prestižas“ (2006) pasirodė mūsų ekranuose, mes jau buvome perskaitę jo pagrindą sudarantį Christopherio Priesto romaną. Ir knyga, ir filmas panardina mus į magijos pasaulį, kuris visada vilioja minias profanų, nenustojančių stebėtis, kaip iliuzionistai sugeba iš tuščio cilindro ištraukti gyvus triušius arba supjausto į dalis žavią asistentę, o ši pasibaigus triukui šypsosi sveikut sveikutėlė.

Nuo neatmenamų laikų panašus menas rėmėsi optiniu akių dūmimu ir, žinoma, rankų miklumu. Tačiau atsiradus elektrai magai gavo į rankas labai galingą kozirį. Štai kodėl istorijoje apie du draugus ir kartu konkurentus stebukladarius svarbią vietą užima mokslininkas Nikola Tesla, išradęs elektros energijos perdavimo metodą kintamos srovės impulsais. Negana to, jis vienas pirmųjų rimtai ėmėsi eksperimentuoti dirbtinio proto sukūrimo baruose ir svajojo surasti galimybę fotografuoti žmonių mintis. Vieni jį laikė genijum, kiti – paprasčiausiu šarlatanu. Bet Nikolos Teslos asmenybė ligi šiol neduoda ramybės kūrėjams. Jam skirta ne viena knyga, keli filmai ir net viena amerikietiška opera. O „Prestiže“ šį ekscentrišką originalą vaidina dainininkas Davidas Bowie. Vien to pakanka, kad filmą pažiūrėti labai norėtųsi.

Tačiau pagrindinis autorių dėmesys atitenka dviem XX a. pradžios magams, Londone surenkantiems minias žiūrovų. Kadaise jie buvo geri draugai, bet negailestingi konkurencijos dėsniai negalėjo nepaversti jų nesutaikomais priešais. Rafinuotų manierų Robertas Andžeris (Hugh Jackman) yra tobulas šoumenas, o kur kas grubesnis Alfredas Bordenas (Christianas Bale‘as) lenkia kolegą genialiais sumanymais, bet jis visai nemoka patraukliai pristatyti savo triukų.

Akivaizdu, kad dvi tokios ambicingos asmenybės taikiai po vienu cirko kupolu išsitekti negali. Nuolatinis noras įrodyti konkurentui savo pranašumą tampa tikra manija. Vadinasi, tragiška atomazga neišvengiama. Kokie jau čia fokusai…

Pradžioje Robertas ir Alfredas dirbo drauge ir virtuoziškai mulkino patiklią publiką, bet kartą atliekant sudėtingą triuką žuvo asistentė (Roberto žmona), draugai tapo priešininkais, kurie daugiausia laiko ir energijos skiria išradingiems veiksmams, galintiems pakenkti konkurento reputacijai. Abu vienija tas pats tikslas ir tas pats gyvenimo šūkis: Jis pavogė mano gyvenimą, o aš pavogsiu jo triuką“.

PRADŽIA“ (Inception, 2010)

Inception 2010 movie

Po to, kai filmas „Tamsos riteris“ pasaulyje surinko daugiau nei milijardą dolerių, tapo aišku, kas realizuos kitą filmą apie Betmeną. Bet prieš imdamasis dar vieno projekto apie žmogų-šikšnosparnį režisierius Christopheris Nolanas už 160 milijonų dolerių sukūrė „Pradžią“ (2010).

Sakoma, kad „Pradžios“ scenarijų režisierius rašė beveik dešimt metų. Jei tai tiesa, tokios „spartos“ norėtųsi palinkėti visiems filmų kūrėjams. Tada nebeliktų pasaulio ekranuose karaliaujančio vienadienio niekalo, o kinas vėl susigražintų sau kadaise turėtą rimto meno reputaciją. Deja, apie tai galima tik pasvajoti. Bet tokie žmonės, kaip Ch. Nolanas, savo darbais įrodinėja, kad kine dar galima išrasti naujų išraiškos priemonių ir suteikti kitokius pavidalus jau anksčiau skambėjusiems motyvams.

Sąmonės skeveldrų dėlionės. Tikrovė kaip siurrealistinis košmaras. „Pradžią“ lengviausia apibūdinti būtent tokiais sakiniais. Čia siužetas ne kartą keis pavidalus, realybė (kaip Davido Lyncho filmuose) dažnai atrodys kaip klaikus siurrealistinis košmaras, o tikroji tiesa net ir finale bus tokia efemeriška, kad prie laimingos pabaigos pripratę žiūrovai turėtų pasijusti sutrikę. Ko gero, panašios reakcijos ir tikėjosi pats Ch.Nolanas, savo filmą pavadinęs „metafiziniu apiplėšimu“.

Pagrindinį herojų suvaidinęs Leonardo DiCaprio džiugina geros aktorystės kokybe ir žengia į tokias psichologinio persikūnijimo aukštumas, kuriose artimiausioje ateityje jam lygių bus nedaug. Ekstra klasės šnipas Domas Kobas įsigudrino daryti tai, apie ką Džeimsas Bondas nė sapnuoti negalėjo – jis gali lengvai patekti į miegančio žmogaus sąmonę, „prisijungti“ prie jo sapnų ir daryti ten visokias manipuliacijas. Pavyzdžiui, vogti genialias idėjas ir parduoti jas konkurentams. Šis amatas modernių technologijų ir pramoninio šnipinėjimo pasaulyje tampa tikra aukso gysla. Bet Kobas vis dažniau įsitikina, kad panašūs eksperimentai yra pavojingi ne tik jo nieko neįtariantiems „pacientams“, bet ir jam pačiam.

Manipuliacijos su žmonių sąmone visada domino fantastus. Į jokią jaučio odą nesurašytum visų fantastinių trilerių, kurių siužetus generavo įvairios „smegenų plovimo“ technologijos. Dažniausiai šie filmai ir buvo suvokiami kaip su realybe nieko bendro neturintys reginiai ar įaudrintos vaizduotės kliedesiai. Gal tik pagal „kiberpankinės“ fantastinės literatūros klasiko Williamo Gibsono apsakymą sukurtas „Džonis Mnemonikas“ (1995, rež. Robertas Longo) įtikino, kad artimiausioje ateityje žmonės galės „ištrinti“ neturinčią vertės informaciją (pavyzdžiui visiškai „nenaudingus“ vaikystės prisiminimus), o į atsilaisvinusią vietą „įrašyti“ ką nors svarbesnio. Būtent taip tąsyk pasielgė Keanu Reeveso suvaidintas elektroninis kurjeris Džonis, paslėpęs savo smegenyse informaciją, kurią medžiojo galinga japonų kompiuterinė mafija.

Be japonų mafijos negali apsieiti ir Ch.Nolanas, kurio „Pradžioje“ užkoduota labai artima giminystė „Džoniui Mnemonikui“. Tik šį kartą L. DiCaprio herojui japonų verslininko Saito dėka teks atlikti ne banalią svetimų paslapčių vagystę, o įvykdyti kur kas sudėtingesnę idealaus nusikaltimo partiją. Kartu su pagalbininkais Kobas turi įsiskverbti į stambios finansinės imperijos paveldėtojo Roberto Fišerio jaunesniojo smegenis bei įrašyti informaciją, kuri leistų jo konkurentams pakoreguoti verslininko mąstyseną ir, atitinkamai, jo tolimesnius veiksmus. Jei toks parapsichologinis fokusas pavyktų, Fišerių imperiją ištiktų finansinis krachas, ir tik tada Kobui būtų galima pasitraukti iš pavojingo verslo. O jeigu ne…

DIUNKERKAS“ (Dunkirk, 2017)

Dunkirk, 2017 movie film

Beveik vienu metu 2017 metais mūsų ekranuose pasirodė dvi karinės dramos, kurių centre atsidūrė ta pati II pasaulinio karo operacija – karo mūšis prie Diunkerko, kur žiauriose kautynėse jungtinės Sąjungininkų karinės pajėgos buvo išvaduotos iš hitlerinės Vokietijos armijos apsupties.

Ši operacija vėliau buvo pavadinta „Stebuklu Diunkerke“. Tai buvo ir pirmoji Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio pergalė II pasauliniame kare. 1940-ųjų gegužę jis karaliaus Jurgio VI-ojo buvo paskirtas į naujas pareigas (šias aplinkybes gerai nušviečia režisierius Joe Wrightas dramoje „Tamsiausia valanda“), o jau po kelių dienų teko spręsti spąstuose atsidūrusių didelių karinių pajėgų evakuacijos problemą. Kadangi reikiamų karinių pajėgų nepakako, Churchillis tada kreipėsi pagalbos į privačius žvejybinių laivų, katerių bei jachtų savininkus.

Diunkerko apsuptis ir gelbėjimo operacija „Dinamo“ – vienas herojiškiausių ir žiauriausių II pasaulinio karo istorijos puslapių. 1940 m. gegužės pabaigoje netoli Belgijos esančio Prancūzijos miesto Diunkerko paplūdimiuose nacių kariuomenė apsupo Sąjungininkų pajėgas, sudarytas iš britų, prancūzų, kanadiečių, lenkų, belgų ir olandų karių. Gelbėjimo operacijos metu nuo gegužės 26 iki birželio 4 dienos pavyko evakuoti 338 226 karius. Tačiau per nacių oro ataką taip pat buvo išžudyta apie 290 000 prancūzų ir apie 68 000 britų kareivių – neskaitant kitų Sąjungininkų aukų bei daugiau nei tūkstančio žuvusių civilių.

Po šios operacijos apie W. Churchillį buvo sakoma: „Jis mobilizavo anglų kalbą ir išsiuntė ją į karą“, o pats premjeras, neslėpdamas kartėlio dėl pernelyg didelio aukų skaičiaus sakė, kad „Diunkerkas simbolizuoja pergalę, iškilusią iš pralaimėjimo.

Joe Wrighto „Tamsiausia valanda“ ir Christopherio Nolano „Diunkerkas“ atrodo kaip dvi to paties medalio pusės. Tik, kaip labai tiksliai išsireiškė The Hollywood Reporter apžvalgininkas, ten, kur „Diunkerke“ aidi pabūklai, „Tamsiausioje valandoje“ kalba Winstonas Churchillis“.

Tamsiausioje valandoje“ Churchillį suvaidino neatpažįstamai nugrimuotas aktorius Gary Oldmanas, ir tai yra pelnytas garsaus aktoriaus benefisas. O štai Christopheris Nolanas „Diunkerke“ apsieina be šio labai svarbaus operacijos dalyvio. Pats režisierius filmą vadino ne kariniu kinu, o istorija apie išgyvenimą. Todėl filme labai nedaug personažų, kurie vadinami vardais ir kuriems scenaristai nepagailėjo gilesnių charakterių. Užtai panikos jausmą, apėmusį karių minias, žiūrovas pajunta iš karto: čia visi susilieja į bendrą neviltin pakliuvusių žmonių portretą.

Ir kurdamas „Diunkerką“ režisierius stengiasi kiek galėdamas atsisakyti linijinio pasakojimo būdo. Visą siužetą jis padalina į tris dalis: savaitę laiko apsiaustame paplūdimyje vykstančius įvykius, vieną dieną trukusį reportažą iš nedidelio civilio katerio ir vienos valandos įvykių panoramą, pamatytą iš karinio naikintuvo kabinos. Artėjant finalui visos trys pasakojimo linijos artėja viena prie kitos.

TAMSOS RITERIS“ (The Dark Knight, 2008)

The Dark Knight 2008

Dėl bene garsiausio visų laikų kino komikso herojaus laurų jau seniai tarpusavy varžosi du panašaus amplua personažai – Supermenas ir Betmenas.

Betmenas pirmą kartą plačiai savo sparnus išskleidė 1943-ųjų metų filme. O Supermenu pavadintas pasaulio gelbėtojas JAV ekranuose startavo tuoj po II pasaulinio karo. Galima net sakyti, kad šie žiūrovų pamėgti personažai padėjo amerikiečiams įveikti karo siaubus ir pokario sunkumus. Nes stebuklinės pasakos pradas šiose istorijose buvo susietas su realaus pasaulio problematika ir rėmėsi amžinu kaip pasaulis tikėjimu, kad gėris visada privalo įveikti blogį. Abu superherojai gyveno dvigubą gyvenimą – banalų ir neįtikėtiną (kokį svajonėse regi pilka kasdienybe nusivylęs žmogus). Pertraukose tarp savo pasakiškų žygių Supermenas tapdavo kompleksuotu reporteriu Klarku Kentu. O Betmenas, nusiėmęs savo juodą kaukę ir nusivilkęs plačiaskvernį apsiaustą, virsdavo ramiai savo valdose tūnančiu, bet nepastebimai gerus darbus dirbančiu milijonieriumi Briusu Veinu. Amerikiečiams belikdavo tik mintyse susitapatinti su vienu iš jų, bet tai visai netrukdė žavėtis abiem ir nekantriai laukti naujo susitikimo su pamėgtais herojais.

Lyginant tarpusavy Supermeno ir Betmeno kinematografines epopėjas, akivaizdu, kad pirmojo herojaus evoliucija nuo 1978-ųjų metų šedevro kaskart smuko tik žemyn: paskutiniai filmai apie Supermeną galėjo pradžiuginti nebent darželinukus. Užtai naujausios „Betmeno” istorijos jau pretenduoja tapti gilius filosofinius kontekstus turinčiais kūriniais, kuriuos niekaip negalima apibrėžti tik vaikiško kino sąvoka. Ypač ši tendencija išryškėjo, kai prie šio projekto vairo stojo režisierius Ch. Nolanas. Filme „Betmenas: Pradžia“ (2005) jis „perkrovė“ gerokai nuvalkiotą siužetą ir suteikė jam anksčiau neregėtą pavidalą. O intelektualios prigimties aktoriui Christianui Bale‘ui Betmeno vaidmenyje pavyko išsivaduoti iš plokščio personažo stereotipo, ko niekaip nepavyko anksčiau padaryti jo pirmtakams Michaelui Keatonui, Valui Kilmeriui ir George‘ui Clooney.

Eksperimentas su legenda buvo rizikingas, tačiau baigėsi sėkmingai. Tačiau ilgai lauktą „Tamsos riterį“ buvo aptemdžiusi žinia apie premjeros nesulaukusį ir tragiškai iš gyvenimo pasitraukusį aktorių Heath‘ą Ledgerį, perėmusį didžiausio komiksų pasaulyje niekšo Džokerio estafetę iš Jacko Nicholsono.

Po teisybei, galima teigti, kad paskutinis H. Ledgerio vaidmuo yra ir aukščiausia jo aktorinio meistriškumo viršūnė.

Kino pasaulyje apstu savų prietarų. Dramų ir tragedijų aktoriams neretai tenka vaidinti neišvengiamose mirties scenose, tačiau jie dažniausiai vengia atsigulti į karstą. Manoma, kad tokios natūralistinės detalės gali išprovokuoti tragiškas pasekmes. Ir ne kartą kažkas panašaus yra atsitikę. „Tamsos riteryje“ taip pat yra susimąstyti verčiantis epizodas. Jame Džokeris apgauna policijos pareigūnus apsimesdamas mirusiu ir pasislėpdamas numirėliams skirtame maiše. Ši scena pati savaime dvelkia lediniu mirties šalčiu. Bet dabar joje prieš autorių valią atsiranda šokiruojantis ir šiurpus kontekstas.

Kas tai – paprasčiausias atsitiktinumas ar perspėjimas niekada neperžengti pavojingos ribos?

P.S. Jau paskelbta naujausio filmo „Džokeris“ (Joker) premjera. Lietuvoje jis bus rodomas nuo spalio ketvirtosios. Naująjį filmą režisavo Toddas Phillipsas. Piktadarį Džokerį suvaidino Joaquinas Phoenixas.

Taip pat skaitykite: TOP 5 režisieriaus Larso von Triero filmai

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt