TOP 5 režisieriaus François Ozon filmai

Paskelbė: Data: 2019-08-16 08:52

Spausdinti | Komentarai

Gimtojoje Prancūzijoje režisierius François Ozonas jau senokai laikomas ryškiu jaunosios kartos lyderiu, nevengiančiu nei šokiruojančių apibendrinimų, nei subtiliai dozuoto seksualumo, nei juodo humoro. Pirmame pilnametražiame filme „Žiurkynas“ (Sitcom, 1998) jis išsklaidė tradicinį buržuazinės šeimos vertybių mitą, „Kriminaliniuose meilužiuose“ (Les amants criminels, 1999) postmodernistiškai pažaidė „gimusių žudyti“ tema, „Lietaus lašuose ant įkaitusio akmens“ (Gouttes d’eau sur pierres brûlantes, 2000), sukurtuose pagal Rainerio Wernerio Fassbinderio pjesę, sėkmingai išbalansavo ant homoseksualinio siužeto briaunų, o dramoje „Po smėliu“ (Sous le sable, 2000) leidosi į filosofines egzistencijos lankas. Kaskart iš šio provokatoriumi ir chuliganu dažniausiai pravardžiuojamo režisieriaus buvo laukiama kažko neįprasto. Ir François Ozonas ne kartą šias viltis pateisino.

François Ozono filmai beveik visuomet balansuoja tarp modernistinės šokiruojančios estetikos ir tradicinio sentimentalumo (neatsitiktinai būtent jam Hamburgo kino festivalyje buvo įteikta Douglaso Sirko vardinė premija). Juose tankiai regime sodriai vaizduojamą atmosferą, siužetuose visuomet paliekama plati erdvė potekstėms, personažai nestokoja “antrojo matavimo” ir išraiškingų charakterio detalių. Pagaliau, ir patys filmai yra skirtingos stilistikos. Bet iš jų susidėlioja visai ne margas kilimas, o nuoseklus originalaus menininko pasaulis.

Abejingų šio režisieriaus filmams beveik nėra (išskyrus, žinoma, tuos, kurie nė karto nėra ragavę šio specifinio kino “ozono”).

Pristatome penkis garsius režisieriaus François Ozono filmus:

5. „AČIŪ DIEVUI“ (Grâce à Dieu, 2019) 

aciu dievui filmas

Jau keletą metų svarbiausiuose tarptautiniuose kino festivaliuose nenuslūgsta triukšmingos akcijos #MeToo, dažniausiai viešinančios įtakingų kino pasaulyje vyrų seksualinio smurto prieš moteris istorijas. Šiemet vasarį vykusiame Berlyno kino festivalyje prancūzų režisierius François Ozonas į šią jautrią problemą pažvelgė iš kitokių pozicijų. Jau pripratome iš šio režisieriaus kaskart sulaukti ko nors netikėto. Nenuvilia savo ištikimiausių gerbėjų jis ir dabar. Aišku, kad naujausias jo filmas „Ačiū Dievui“ [man labiau patiktų lietuviškas pavadinimas „Dievo malonė“ – G.J.] susilauks labai kontraversiškų vertinimų.

Gimtojoje Prancūzijoje režisierius F. Ozonas jau senokai laikomas ryškiu savo kartos lyderiu, nevengiančiu nei šokiruojamų apibendrinimų, nei subtiliai dozuoto seksualumo, nei juodo humoro. Išbandęs skirtingus žanrus pastaruoju metu jis vis dažniau koncentruojasi į skirtingų seksualinių patirčių nagrinėjimą. Kad tai nebuvo tik trumpas sustojimas, liudijo filmai „Provokuojantys užrašai“ (2012), „Jauna ir graži“ (2013), o „Dvilypį meilužį“ (2017) dėl nuogybių pertekliaus kino kritikė Živilė Pipinytė net buvo pavadinusi „ginekologišku trileriu“.

Naujausias F. Ozono filmas „Ačiū Dievui“, Berlyno kino festivalyje apdovanotas Didžiuoju žiūri prizu, įkvėptas tikro, šiuo metu Prancūzijoje dar nenuslūgusio pedofilijos skandalo, kurio epicentre atsidūrė Liono kunigas Bernardas Preynat‘as, kurio vaikus tvirkinančią veiklą neva žinojęs ir dangstęs kardinolas Philippe‘as Barbarinas, užimantis Liono arkivyskupo pareigas.

Pradžioje režisierius norėjęs apie tai sukurti dokumentinį filmą, tačiau jame reikėtų tiksliai įvardinti žmones, kurie ryžosi papasakoti apie tai, kokį smurtą patyrė. Todėl buvo pasirinktas kitas variantas – maksimaliai išsaugoti pedofilijos aukų liudijimus, tačiau įdėti juos į suvaidintų personažų lūpas. Todėl prieš žiūrint filmą reikėtų žinoti, kad visi vardai yra pakeisti, nors Fransua ir Aleksandras yra labiau panašūs į savo anoniminius prototipus, o Emanuelis yra kelis realius likimus vienijantis personažas.

Užbėgdamas būsimiems kritikams už akių, F. Ozonas sakė, kad šis filmas nėra nukreiptas prieš Katalikų Bažnyčią. Prancūzų dienraščiui „Le Parisien“ režisierius kalbėjo: „Noriu padėti Bažnyčiai suprasti jos padarytas blogybes ir klaidas. Filme nėra nuosprendžių, aš tik keliu klausimus. Pagrindinis tikslas – megzti diskusiją ir siekti, kad tokie nusikaltimai nesikartotų ir būtų baudžiami.“

Rinkdamas medžiagą filmui F. Ozonas kalbėjosi su beveik septyniasdešimčia nuo kunigų pedofilų nukentėjusių vyrų. Dauguma jų Preynat‘o smurtą patyrė vaikystėje katalikų skautų stovykloje. Kai kurie jų išdrįso apie šią patirtį prisipažinti tėvams, bet nesulaukę iš jų palaikymo, buvo priversti gyventi toliau, nors gėdos jausmą ir psichologinės traumos pasekmes įveikti taip ir nepajėgė. Kai kurie jų, sužinoję, kad juos tvirkinęs kunigas vis dar dirba su vaikais, surinko nukentėjusiųjų parodymus ir savo teisių gynimui net organizavo judėjimą „Išlaisvintas žodis“ (pranc. La Parole Libérée)

Pirmasis pavojaus varpu paskambino Aleksandras Gerenas (Melvilis Poupaud) – uolus katalikas, penkerių vaikų tėvas. Jis naiviai tikėjosi, kad bus ne tik išgirstas, bet ir suprastas, o Bažnyčia pati išdrįs apsivalyti nuo įsisenėjusių nuodėmių. Kai to neįvyksta, prabyla religijai abejingas Fransua Deboras (Denis Ménochet) ir palūžęs epileptikas Emanuelis Tomazinas (Swannas Arlaud). Kadangi lėšų režisierius turėjo nedaug ir skubėjo baigti filmą kuo greičiau (kol spaudoje linksniuojamas skandalas neišsikvėps), teko pasirinkti du pagrindinius metodus – reportažinį (televizininkai pasakytų, su stambiais planais filmuojamomis „kalbančiomis galvomis“) ir protokolinį (kai už kadro greitai skaitoma teismo bylose esanti informacija). Nors retsykiais F. Ozonas prisimena dar turįs ir subtilų humoro jausmą. Apie tai liudija scena, kur aptarinėjamas labai originalus būdas pritraukti visuomenės dėmesį ekscentriška akcija su malūnsparniu, virš Vatikano skraidinančiu milžinišką… falą.

P.S. Juostos pavadinimu tapusi frazė „Ačiū Dievui“ prancūzams gerai žinoma. Ją ištarė Liono arkivyskupas kardinolas metropolitas Philippe‘as Barbarinas 2016 m., reaguodamas į tai, kad baudžiamajai kunigo atsakomybei suėjo senaties terminas.

Gal jau pats laikas seksualinę prievartą prieš vaikus paskelbti tokiu nusikaltimu, kuriam senaties terminas negaliotų?

4. „AŠTUONIOS MOTERYS“ (8 femmes, 2002)

8 femmes, 2002 film movie

François Ozonas mėgsta eksperimentuoti. Su temomis (nors dažniausiai lieka ištikimas dominuojančiai erotinių santykių tematikai), su žanrais (jo filmotekoje yra ir trilerių, ir komedijų, ir detektyvų ir dramų) ir netgi su įprasta pasakojimo forma (kurdamas filmą „5×2“ pačią banaliausią pasauliniame kine situaciją „Vaikinas sutinka merginą“ režisierius rodo ne nuo pradžių, o laiko juostą nuo pabaigos suka atgal).

François Ozonas yra atidus stebėtojas ir jautrus pašnekovas, kai kuria dramas ir išradingas šelmis, kai į komedijos lankas leidžiasi lydimas puikių aktorių komandos („Žmonos maištas“, „Provokuojantys užrašai“). Prie pastarųjų priskiriamas ir kamerinio kino šedevras „Aštuonios moterys“ (2002). Tai pagal Robert’o Thomas pjesę sukurta keista kriminalinė mįslė, visą laiką švytuojanti tarp Agathos Christie tipo psichologinio detektyvo ir klasikinio prancūziško farso tradicijų.

Prancūzai sako, kad dvi moterys po vienu stogu – tai ginčas, o trys – jau skandalas. Tačiau kaip tada apibrėžti situaciją, kai po vienu stogu komplikuotomis aplinkybėmis atsiduria net aštuonios skirtingo temperamento ir amžiaus gražuolės? – Žinoma, tai katastrofa!

Tikra katastrofa ir sudaro filmo pagrindą. Šv. Kalėdų išvakarėse viename Prancūzijos regiono nuošaliame dvare peilio dūriu į nugarą nužudytas pagyvenęs vyras. Šį nusikaltimą galėjo įvykdyti viena iš aštuonių moterų, susirinkusių pažymėti gražią šeimyninę šventę. Visos jos turėjo rimtų pretenzijų vieninteliam vyrui šeimoje. Tačiau kuri iš jų ryžosi tokiam žiauriam poelgiui? Kuri iš jų viską iki smulkmenų apskaičiavusi galėjo nupjauti visus telefono laidus, kad niekas neiškviestų policijos, sugadinti automobilio variklį, kad niekas neišvažiuotų, ir užblokuoti masyvių vartų atsidarymo mechanizmą, kad niekas nepabėgtų?

Štai jums ir klasikinis “cherchez la femme” (ieškokite moters). Rinktis tikrai yra iš ko. Potencialios žudikės yra viena už kitą įspūdingesnės. Ir vaidina jas ryškiausios skirtingų kartų atstovės, pradedant kino legenda Danielle Darrieux ir baigiant gražutėmis Prancūzų nacionalinio kino viltimis Virginie Ledoyen ir Ludivine Sagnier.

Prancūzų kino žinovai iš karto supras, kad vyresnės aktorės čia ne tik demonstruoja organišką ir virtuozišką ansamblio jausmą, bet ir įsigudrina savo vaidmens rėmuose sugroti savo garsiais vaidmenimis suformuotą temą. Visuomet graži ir elegantiška Catherine Deneuve vėl dvelkia nepasiekiamos viršukalnės šalčiu. Ryškius raudonus apdarus efektingai dėvinti Fanny Ardant vėl pateisina „nuodingos gebenės“ ir fatališkos moters įvaizdį. O Isabelle Huppert į šį filmą tarsi nužengė iš skandalingosios Michaelio Hanekės „Pianistės“.

Tiek spalvingų tariamųjų viename filme senokai neteko regėti. Išskirti kurią nors vieną tikrai neįmanoma. Tikriausiai, būtent todėl šių metų Berlyno festivalyje „Sidabro lokiu“ už geriausią moters vaidmenį apdovanotos visos aštuonios! Net pats karalius Saliamonas nebūtų nusprendęs išmintingiau…

3. „BASEINAS” (Swimming Pool, 2003)

swimming pool baseinas filmas movie

Šiame François Ozono filme jau antra kartą pagrindinį vaidmenį suvaidino garsi britų aktorė Charlotte Rampling. Dramoje „Po smėliu“ (Sous le sable, 2000) jos herojė Mari Drijon atsidūrė absoliučiai siurrealistinėje istorijoje: Mari vyras Žanas kartą įbrido į jūrą ir visam laikui pradingo iš moters gyvenimo. Kas tai buvo – nelaimingas atsitikimas, savižudybė ar gerai suplanuotas būdas išsivaduoti nuo atsibodusios santuokos pančių? Teisingo atsakymo režisierius tąsyk taip ir nepateikė.

Baseine“ taip pat yra paslapčių, ir tai taip pat suprantama, juk šį kartą François Ozonas kūrė detektyvą, o šio žanro kūrinimų esmė – pinti sudėtingas intrigas ir stengtis, kad skaitytojas (žiūrovas) kuo ilgiau būtų vedžiojamas už nosies.

Detektyvų kūrėją Sarą Morton (Charlotte Rampling) ištiko kūrybinė krizė. Knygų leidėjas Džonas Boslodas (Charles Dance’as) pasiūlo rašytojai pailsėti pietų Prancūzijoje, jo vasarnamyje, ir ši tokiu dosniu pasiūlymu pasinaudoja.

Lepindamasi kaitriais saulės spinduliais Provanse, Sara pamažu pamiršta lietingąjį Londoną, sugrįžta įkvėpimas ir palaima. Ji net pradeda plėtoti jai dar traukinyje į galvą atėjusią naujos knygos idėją. Bet staiga nežinia iš kur atsibeldžia leidėjo dukra Žiuli (Ludivine Sagnier). Jauna ir emocinga prancūzaitė apverčia rašytojos gyvenimą aukštyn kojom. Ji priperka skanių, bet labai kaloringų produktų, geria viskį, nuoga maudosi baseine ir kiekvieną naktį į namus parsiveda vis kitą vyrą. Iš pradžių rašytoją siutina tokia kaimynystė, bet būtent Žiuli padovanoja Sarai naujo romano siužetą.

Rašytoja pamažu susidraugauja su žavingąja prancūzaite, stengiasi kuo daugiau sužinoti apie ją, perskaito Žiuli dienoraštį. Jųdviejų santykiai pasikeičia tik tada, kai vasarnamio teritorijoje atsiranda … lavonas.

Paprastai klasikiniuose kriminaliniuose siužetuose mirtinas nusikaltimas ir bendra paslaptis labiausiai suartina skirtingus žmones. Taip bus ir šį kartą. Tik nuo šio momento išmonė ir realybė persipina, žiūrovui sunku atskirti, kas vyksta iš tikrųjų, o kas – tik rašytojos fantazijos vaisius.

Finalui režisierius paruošė detektyvams tiesiog privalomą siurprizą. Tokios yra klasikinio detektyvo taisyklės. Tik šį kartą bus svarbu sužinoti ne tik svarbiausią detektyvo paslaptį – kas nužudė, bet ir pamąstyti apie tai, kas iš tikrųjų yra kas. Ir Sara praskleidžia savo kruopščiai nuo kitų slepiamą savo slaptų geismų pusę, ir Žiuli, regis, yra visai ne ta, kuria prisistatė, o į leidėjo Boslodo lūpas režisierius įdėjo garsių posakių žinyno vertą cinišką frazę, neva priklausančią kino klasikui Billy Wilderiui:Pripažinimas kaip hemorojus – kiekvienas užpakalis kada nors jo pagaliau sulauks“.

2. „JAUNA IR GRAŽI“ (Jeune et jolie, 2013)

Jeune-Jolie-2

Jau pripratome iš prancūzų režisieriaus François Ozono kaskart sulaukti ką nors netikėta. Nenuvylė savo ištikimiausių gerbėjų šis režisierius ir pateikęs žiūrovų teismui provokuojančią dramą „Jauna ir graži“, susilaukusią labai kontraversiškų vertinimų.

François Ozono kūrybos mėgėjai žino, kad dažniausiai režisierius apsiriboja vienos šeimos narių tarpusavio santykiais, kuriuose galima lengvai įžvelgti apibendrinamus dėsningumus. Jie F. Ozono filmuose susidėlioja į skirtingas dramų arba tragikomedijų kombinacijas, visada kontrastuojančias su išoriškai apgaulinga, neretai idiliška aplinka. Čia už padoriai atrodančio fasado režisierius būtinai aptinka kruopščiai slepiamas paslaptis ir seksualinių perversijų apraiškas, kurias paverčia erzinančiomis provokacijomis.

Panašiai elgiamasi ir filme „Jauna ir graži“. Pagrindinę idėją režisierius komentavo taip: „Šis filmas pasakoja apie tai, ką reiškia būti septyniolikos ir matyti, kaip keičiasi tavo kūnas. Paauglystė kine dažnai idealizuojama. Man tai buvo skausmingas sudėtingų pokyčių laikotarpis; nejaučiu jam jokios nostalgijos“.

Šis autoriaus prisipažinimas paaiškina ir filmo stilistiką, ir autoriaus poziciją, šį kartą apsiribojančią pasyvaus stebėtojo vaidmeniu. Pastarąją poziciją gerai iliustruoja jau pats pirmasis filmo kadras, kuriame pusnuogius kūnus paplūdimyje stebi paauglys, pagrindinės herojės brolis. Šmirinėdamas vasarnamio koridoriais jis pro praviras duris mato ir suaugusių intymaus gyvenimo detales, ir savo vyresnės sesers Izabelės pirmąsias seksualines patirtis, kurioms vėliau bus skiriamas pagrindinis dėmesys.

Septyniolikos dar niekas nebūna rimtas“, – ši prancūzų poeto Arthuro Rimbaud dažnai kartojama frazė tampa savotišku filmo kamertonu, bet režisierius klasiko teiginį interpretuoja su postmodernistams būdingu iššūkiu tradicijoms. Asociacijų, kaip dera tikram postmodernistiniam kūriniui, „Jauna ir graži“ kelia daug. Ypač ryškus čia siurrealisto Luiso Buñuelio šešėlis, atklydęs iš jo filmo „Dienos gražuolė“ (1967). Jame aktorės Catherine Deneuve suvaidinta jauna moteris Severina po vedybų paslapčia nuo vyro lankosi viešnamyje, kuriame semiasi patirties ne kaip stebėtoja, bet kaip aktyvi seksualinių fantazijų dalyvė. Tokio pasirinkimo motyvaciją L. Buñuelis neskubėjo kaip nors komentuoti, palikdamas didelę erdvę pačių žiūrovų interpretacijai.

F. Ozonas taip pat nesiima psichoanalitiko vaidmens, palikdamas tai profesionalams, kurie, kaip parodyta filme, bet kokį nukrypimą nuo kanonų būtinai stengiasi įsprausti į psichoanalizės stereotipus. F.Ozonas nori pabėgti nuo klišių ir modeliuoja situaciją, kai vos nekaltybę praradusi septyniolikmetė mergina tampa prostitute ir tenkina tik pagyvenusius klientus. Žinoma, už pinigus, bet visai ne dėl jų. Apie pasekmes Sorbonos universiteto studentė kol kas nekvaršina sau galvos. Bet, akivaizdu, kad Izabelės laukia ne vienas akibrokštas.

1. „FRANCAS” (Frantz, 2016)

frantz movie film 2016

Pradėti pokalbį apie šį François Ozono kūrinį derėtų nuo finalinių titrų, kuriuose parašyta, kad „Francas“ laisvai interpretuoja kino klasiko Ernsto Lubitscho filmą „Nutraukta lopšinė“ (Broken Lullaby, 1932). O jis savo ruožtu garsinio kino epochos pradžioje buvo sukurtas pagal prancūzų dramaturgo Maurice‘o Rostand‘o pjesę.

Kai kuriuose šalyse Ernsto Lubitscho filmas „Nutraukta lopšinė“ buvo vadinamas taikliai fabulos turinį atspindinčiu pavadinimu „Žmogus, kurį aš nužudžiau“. Tai rūsti antikarinė drama, kurios pradžioje 1919 m. bažnyčioje po mišių jaunas kareivis prašo kunigo išklausyti jo išpažinties, kurią pradeda skaudžiu prisipažinimu: „Šventasis tėve, aš nužudžiau žmogų“. Tai įvyko mūšyje, ir kunigas vaikinui atleidžią šią nuodėmę, sakydamas: „Tu atlikai savo pareigą“. Bet Polio Reno tai visai nepaguodžia, ir jis vyksta į Vokietiją ieškoti jo nužudyto eilinio Volterio Hiolderlino artimųjų .

Šią istoriją iš naujo neseniai inscenizavo François Ozonas, šį kartą rūsčiam siužetui pasirinkęs juodai balto senojo kino stilistiką, į kurią retsykiais įsiterpia ryškiai spalvoti inkliuzai. Siužetas pakeistas nežymiai, bet kai kurie svarbūs akcentai sudėlioti savaip.

Ką tik baigėsi Pirmasis pasaulinis karas. Mažame Vokietijos miestelyje gyvenanti Ana kasdien lanko priešakinėje fronto linijoje žuvusio sužadėtinio Franco kapą. Vieną dieną padėti gėlių jos mylimojo amžino poilsio vietoje atvyksta jaunas paslaptingas prancūzas Adrianas. Po skaudaus Vokietijos pralaimėjimo kare, prancūzo buvimas miestelyje sukelia daugybę prieštaringų aistrų.

Išdrįsęs pasibelsti į Franco tėvų namo duris charizmatiškas ir jautrus prancūzas Adrianas (jį suvaidinusiam Pierre‘ui Niney jau atsivėrė puikios aktorinės karjeros perspektyvos) netrukus išsikovoja ir Franco tėvų, ir pačios Anos (Paula Beer) simpatijas, nes atvykėlis apie Francą papasakoja tokių dalykų, kuriuos gali žinoti tik jo artimiausias bičiulis.

Netrukus ima aiškėti, kad gražios istorijos apie Adriano ir Franco draugystę yra visiškas melas. Melas, kurį galima pavadinti „pateisinamu“, nes kartais pasakyti skaudžią teisybę yra per sunku. O melas „iš gerų ketinimų“ padeda apsaugoti žmones nuo tragiškų pergyvenimų. Taip bent dažnai atrodo žmonėms itin sudėtingose situacijose. Iš tikrųjų gi, tiesa anksčiau ar vėliau beveik visada paaiškėja ir tada viskas apsiverčia aukštyn kojomis.

Pristatydamas „Franzą“ Berlyno kino festivalyje režisierius taip samprotavo apie svarbią reikšmę filme užimančią melo temą: „Melas kartais į mūsų gyvenimą įneša daugiau harmonijos, negu tiesa. Kaip jums atrodo, kas svarbiau – būti geru ar teisingu? Jautriu ar sąžiningu? Man sunku atsakyti į šiuos klausimus, kaip ir mano herojams. Jie pastoviai susiduria su šia dilema: pasakyti tiesą ir tuo įskaudinti žmones ar pameluoti ir padaryti žmones laimingus. Todėl Franco motina, norėdamas padrąsinti sumišusį Adrianą, sako jam: „Nebijokite padaryti mus laimingus“.

Bet filme meluoja visi: Adrianas apgaudinėja Franco tėvus, jie apgaudinėja patys save, Ana apgaudinėja save ir Franco tėvus, ir taip toliau. Melas panašus į gundymą, jis tarsi gundantis nuodingas gėrimas, kurio mes negalime negerti, net jeigu jis mus naikina iš vidaus“.

Taip pat skaitykite: TOP 5 režisieriaus Pedro Almodóvaro filmai

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt