Nors šiuolaikinėje Ispanijoje nacionalinis kinas talentingų kūrėjų dėka yra labai įvairus ir vystosi puikiai, tikriausiai, nesuklysime pasakę, kad garsiausio šios šalies kino režisieriaus laurai priklauso Pedrui Almodóvarui. Būtent dėl jo kiekvieno naujausio filmo jau kelis dešimtmečius varžosi žymiausi pasaulyje kino festivaliai, nors svarbiausius prizus jis laimi ne taip jau dažnai. Užtai visi lengvai atpažįsta jo kūrybinę manierą ir maždaug įsivaizduoja, ko iš šio menininko verta (arba neverta) tikėtis.
Pedro Almodóvaras gimė mažame Ispanijos provincijos miestelyje netoli Servanteso išgarsintos La Mančos, neturtingoje darbininkų šeimoje, lankė griežtas religines mokyklas. Sulaukęs septyniolikos jis paspruko į Madridą kaip tikras avantiūristas – be pinigų ir aiškių ateities perspektyvų. Netrukus iš pirmų užsidirbtų pinigų nusipirko kino kamerą „Super 8“ ir ėmė sukti trumpametražius filmus pagal savo paties scenarijus ir juos rodydamas baruose bei naktiniuose klubuose greitai išgarsėjo.
Prieš tapdamas profesionaliu kino režisieriumi P. Almodóvaras piešė komiksus, rašė straipsnius bei apsakymus ir priklausė avangardinei teatro trupei „Los Goliardos“.
Naujasis (ir ko gero, labiausiai įtakojęs jo kino kūrybą) P. Almodóvaro gyvenimo periodas prasidėjo po beveik keturis dešimtmečius Ispaniją valdžiusio generolo Francisco Franco mirties plačiai subujojęs visuomenės ir meno judėjimas „La Movida Madrileña“, gerokai išjudinęs Ispanijos kultūrinį gyvenimą ir išlaisvinęs stagnacijos apimtos šalies papročius.
Pats režisierius šiuos laikus prisimena taip: „Atėjau į kiną specifiniu metu – tai buvo naujos demokratijos Ispanijoje pradžia, kai ir kinas turėjo sureaguoti į ilgus Franco valdymo metus. Atsirado laisvė ir reikėjo ja pasinaudoti. Rodyti iki tol uždraustus arba į pakraščius nugrūstus dalykus.“
Dauguma P. Almodóvaro filmų – lengvos, žaismingos, šiek tiek vulgarios melodramos su specifinio humoro elementais. Personažai – laisvi nuo moralinių suvaržymų žmonės. Režisieriaus filmai persmelkti aistros, beprotiškų poelgių, neįtikimiausių siužeto peripetijų, kupini meilės senajam klasikiniam kinui, kurį P. Almodóvaras labai dažnai cituoja.
Ir dar būtų neteisinga neužfiksuoti vienos specifinės P. Almodóvaro kūrybos ypatybės – dauguma jo filmų (su retomis išimtimis) yra tikri himnai moteriškumui, o vyriški personažai neretai paverčiami groteskiškomis figūromis.
Pristatome TOP 5 garsių P. Almodóvaro filmų:
„BLOGAS AUKLĖJIMAS“ (La mala education, 2004)
Pedro Almodovaras visada buvo žinomas kaip režisierius nebijantis kalbėti apie jautrausius ir kontroversiškiausius dalykus. Ne išimtis ir jo darbas „Blogas auklėjimas“ – jame paliečiamos tokios temos kaip homoseksualumas, narkotikai ir mažamečiai berniukai, seksualiai išnaudojami katalikų bažnyčios kunigo. Ši drama sulaukė didelio kritikų susidomėjimo ir viso pasaulio kino teatruose surinko per 40 milijonų dolerių. Nors, kitaip nei du prieš tai auditorijai P. Almodovaro pristatyti filmai „Pasikalbėk su ja“ ir „Taip pat ir tavo mamą“, „Blogas auklėjimas“ nei „Oskarų“, nei „Auksinių gaublių“ nepelnė, kritikų šis filmas sutartinai vadinamas vienu geriausių režisieriaus darbų.
Dramoje pasakojama apie du po ilgo laiko vėl susitikusius draugus, kadaise kartu besimokiusius katalikiškoje internatinėje mokykloje. Vaikinams susitikus, sugrįžta ir seni vaikystės prisiminimai. Paaiškėja, jog vienas berniukų mokykloje buvo tvirkinamas kunigo ir buvo įsimylėjęs savo draugą, kuris dėl nekalto naktinio paišdykavimo tualete iš mokyklos buvo pašalintas. Istorija, pasakojama filme, nėra kaip atversta knyga – režisierius įvykių nuotrupas žiūrovams pateikia mažytėmis dozėmis, galutinį paveikslą suformuodamas tik filmo pabaigoje. Tai – filmas filme, jame meistriškai perpinamos kelios siužetinės linijos. Filmo eigoje aiškėja, jog abu herojai turi savo įvykių versiją, o po daugelio metų įvykęs jų susitikimas nėra atsitiktinis.
„Blogas auklėjimas“ – ilgo ir nuoseklaus Pedro Almodovaro darbo vaisius. Sukurti sudėtingos struktūros scenarijų režisieriui truko daugiau nei dešimt metų. Nebuvo lengva ir aktoriams – Gaelis Garcia Bernalis, vaidinantis vieną pagrindinių herojų, filme turėjo įsikūnyti į tris skirtingus vaidmenis. Režisieriaus neįtikino ir jo tartis – Meksikoje gimęs aktorius ilgai mokėsi ispaniško akcento ir lankė flamenko šokių pamokas, kad įvaldytų ispanų kūno kalbą. Kūrėjų įdėtos pastangos atsipirko – „Blogas auklėjimas“ tapo pirmuoju ispanišku filmu istorijoje, kuriam teko garbė atidaryti Kanų kino festivalį 2004-aisiais.
Filmu „Blogas auklėjimas“ P. Almodovaras kritikuoja visuomenės nepakantumą seksualinių mažumų atstovams, tolerancijos stoką. Kritikos strėlės kliūna ir bažnyčiai, tiksliau, pedofilijai bažnyčios aplinkoje – įtarinėjimai tuo užsiimant neretai pateikiami katalikų kunigams. Filme netrūksta scenų, kurios glumina ir šokiruoja, tačiau toks jau tas Almodovaras – tiesmukas, nuoširdus ir nebijantis paliesti temų, kuriomis daugelis kalbėti nedrįsta. (J.M.)
„ŠALTI APKABINIMAI“ (Los abrazos rotos, 2009)
Šiuo filmu modernaus kino klasiku tapęs Pedro Almodóvaras pasitiko šešiasdešimtąjį gimtadienį ir, regis, ryžosi pradėti naują savo kūrybos etapą, nuliūdindamas nemažą savo buvusių gerbėjų armiją. Kanų kino festivalyje šis filmas negavo jokio prizo, o tuoj po premjeros pasirodžiusiose recenzijose nuvilnijo visai neslepiami apmaudūs atodūsiai arba kategoriški teiginiai apie tai, kad šį kartą P. Almodóvaro kūrinyje nėra nei ekstremalių provokacijų, nei pykčio, nei tikros aistros, o tik tylus senstančio žmogaus liūdesys. Kai kas net pasiskubino pateikti įžeidžiančias medicinines diagnozes.
Visi šie irzlumą ir nepakantumą demonstruojantys apibendrinimai charakterizuoja tik jų autorius, bet visai ne patį filmą. Taip, šį kartą P. Almodóvaro filme nerasime kai kurių jį išgarsinusių ingredientų. Jau nuo pirmų kadrų pasineriame į režisieriaus seniai pamėgtų mistifikacijų pasaulį. Kad ir šį kartą žiūrėsime painios konstrukcijos filmą, aišku iš karto.
Akivaizdu ir tai, kad „Šaltuose apkabinimuose“ kaip niekad daug autobiografinių motyvų. Pagrindiniam filmo herojui režisieriui Mateo Blanko (Lluísas Homaras) visada knietėjo patirti kur kas daugiau, nei žmogui įmanoma. Todėl jis susigalvojo sau kitą gyvenimą, kuriame buvo pasivadinęs Hariu Keinu – avantiūristu, kuris likimo valia tapo rašytoju. Šiuo vardu Mateo pasirašinėjo visus savo scenarijus, o ilgainiui net nepastebėjo, kad pavirto savo paties fantazijos vaisiumi. Bet baisi automobilių avarija, kurioje Mateo prarado regėjimą, įnešė į šią dvigubo gyvenimo epopėją Jo Didenybės Likimo surežisuotų mizanscenų. Dabar aklas vyriškis gali tik rašyti scenarijus ir įsivaizduoti, kad ankstesnis jo „aš“ žuvo kartu su mylimąja moterimi.
Ne mažiau sudėtingą „dvigubą dugną“ turi ir kiti ryškesni filmo personažai, kurių likimai tampriai persipina ir retsykiais gražina mus į 1994-uosius metus. Tuomet garsus verslininkas Ernesto Martelis (José Luisas Gómezas) finansavo filmą „Merginos ir lagaminai“, kurį režisavo Haris Keinas, o pagrindinį vaidmenį vaidino Martelio sekretorė ir meilužė Magdalena. Ją vaidinanti gražuolė Penélope Cruz taip pat turi nuo kitų slepiamą kitą savo gyvenimą, kuriame ji vadinama Severina. Visai kaip dviveidė Luiso Buñuelio herojė filme „Dienos gražuolė“ (1967).
Netrūksta „Šaltuose apkabinimuose“ ir P.Almodóvarui visada būdingos TV serialų stilistikos. Ypač tada, kai autorius sufantazuoja savo filmo situacijas, dažnai balansuojančias ant pavojingų bulvarinio skaitalo briaunų. Ir anksčiau režisierius sugebėdavo iš piršto išlaužtų „muilo operų“ elementus suvesti prie kur kas rimtesnio vardiklio. Tačiau dabar šį režisieriaus pomėgį nustelbia ryškus kinematografinis kontekstas. Kaip ir anksčiau sukurtuose filmuose „Pasikalbėk su ja“ (2002) ar „Blogas auklėjimas“ (2004) P. Almodóvaras naudoja pasakojimo struktūrą „filmas filme“. Citatų iš kino klasikos čia tiek daug, kad galima būtų prie filmo recenzijos pridėti ne mažesnės apimties kino šedevrų sąrašą, panašiai kaip istorinės tematikos romano pabaigoje pateikiami paaiškinimai. Dokumentiniai kadrai su persipynusiais mirusių meilužių kaulais iš Roberto Rosselinio dramos „Kelionė į Italiją“ (1954) P. Almodóvaro filme ataidi visai kitokios metaforos pavidalu. Ir Hario Keino pavardė, be jokios abejonės, yra nuoroda į komplikuotos struktūros klasikinius filmus „Pilietis Keinas“ (1941) ir „Trečiasis žmogus“ (1949). Pirmajame garsus JAV aktorius Orsonas Wellesas vaidino mistiniu šydu apgaubtą Čarlzą Fosterį Keiną, kurio tikroji tapatybė neišryškėjo net ir po keturių jį pažinojusių žmonių pateiktų charakteristikų. Antrajame O. Wellesas vaidino ne mažiau mįslingą nusikaltėlį Harį Laimą, pokario Vienoje inscenizavusį savo mirtį, kad nesugaunamo vaiduoklio pavidalu galėtų manipuliuoti filmo herojų (ir žiūrovų) emocijomis. (G.J.)
„SUGRĮŽIMAS“ (Volver, 2006)
Kartais kino festivaliuose žiūri nariai atsiduria itin keblioje situacijoje, kai iš daugelio gerų vaidmenų reikia atrinkti patį geriausią ir apdovanoti vieną aktorių. Būna net taip, kad nusprendžiama geriausio aktoriaus (arba aktorės) prizą skirti… visam kolektyvui. Štai Berlyno kino festivalyje 2002-aisiais metais „Sidabro lokiu“ už geriausią moters vaidmenį François Ozono filme „Aštuonios moterys“ buvo apdovanotos… visos aštuonios!
Panaši situacija pasikartojo Kanų kino festivalyje 2006-aisiais, kai Pedro Almodóvaro filmas „Sugrįžimas“ buvo apdovanotas už scenarijų ir geriausią aktorių ansamblį (Penélope Cruz, Carmen Maura, Lola Duenas, Blanca Portillo, Yohana Cobo, Chus Lampreave).
La Mančoje užaugusios seserys Raimunda ir Solė pabėga iš Dievo užmiršto kaimelio ir apsigyvena Madride. Raimunda dirba valytoja oro uoste, Solė tampa kirpėja. Raimundai pavyko ištekėti ir susilaukti dukrelės, bet jos vyras Pakas – tikras tinginys ir nevykėlis. Netrukus Raimundos gyvenimas pakryps itin netikėta vaga, nes ima aiškėti, kad ši patraukli jauna moteris nuo mažų dienų Raimunda slepia baisią paslaptį…
„Sugrįžime“, kaip įprasta Pedro Almodóvarui, puikiai dera absoliučiai nesuderinami dalykai, o įvairių stilių mišrainė kažkokiu neįtikimu būdu išvengia erzinančio eklektiškumo. Filmas labai giminingas itališkoms tragikomedijoms, ir šį panašumą dar labiau didina aktorė Penélope Cruz, kurios vaidyboje nesunkiai atpažįstami Annos Magnani ir Sofijos Loren chrestomatinių vaidmenų atgarsiai.
Ir šiame filme, kaip įprasta Almodóvarui, dominuoja „stipri silpnoji lytis“, todėl neišvengiamos paralelės su Federico Fellinio filmu „Moterų miestas“ (1980). „Sugrįžime“ regime dar vieną „moterų miestą“, kuriame pasirodo viso labo du vyriškos giminės subjektai. Pirmasis šmėsteli tik vieną kartą, kad kitąsyk atsilieptų telefonu. Kitam gi tenka beveik visą filmą riogsoti šaldiklyje… lavono pavidalu. Tai Penélope Cruz vaidinamos Raimundos vyrelis, netekęs gyvybės už seksualinį priekabiavimą. Jį Raimonda „patvarko“ paprasčiausiu virtuviniu peiliu, o po to juo ramiausiai smulkina daržoves pietums. Tik ispanai gali parodyti tokį požiūrį į mirtį, kurioje nėra vietos nei siaubui, nei sakralumui, nei (juo labiau) mistikai.
P.S. Penélope Cruz pirmą kartą su Pedro Almodóvaru susitiko „Virpančių kūnų“ (Carne trémula, 1997) filmavimo aikštelėje, kuriame Penélope jau pirmoje filmo scenoje Kalėdų vakarą ištuštėjusiame Madride gimdė tiesiog autobuse. Kitame P. Almodóvaro filme „Viskas apie mano mamą“ (Todo sobre mi madre, 1999) aktorei atiteko jau didesnis, bet vis dar epizodinis vaidmuo. Užtai tikru aktoriniu benefisu jai tapo „Sugrįžimas“: čia jau pagrindinį vaidmenį sukūrusi P. Cruz vaidino taip ekspresyviai, kad be jokio grimo buvo panaši į garsią Italijos aktorę Anną Magnani. „Šalti apkabinimai“ – jau ketvirtasis P. Cruz ir P. Almodóvaro bendras darbas: čia režisierius atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad jo talentingoji mūza primena dar vieną kino žvaigždę – romantiškąją klasikinio kino princesę Audrey Hepburn. Ir ne tik ją. Su šviesiu peruku aktorė lengvai persikūnija net į „platininę blondinę“ Marilyn Monroe. Nedideliame epizodiniame vaidmenėlyje P. Cruz pasirodo komedijoje provokuojančiu pavadinimu „Aš tokia susijaudinusi!“ (Los amantes pasajeros, 2013). Nedidelį, bet svarbu vaidmenį ji suvaidino ir kol kas naujausiame Pedro Almodóvaro filme „Skausmas ir šlovė“ (Dolor y gloria, 2019). (G.J.)
„ODA, KURIOJE GYVENU“ (La piel que habito, 2011)
Po „Šaltų apkabinimų“ modernaus kino klasikas Pedro Almodóvaras ėmė pamažu atsisakyti jam anksčiau būdingo lengvabūdiškumo ir pastebimai „rimtėjo“. Jau „Šaltuose apkabinimuose“ (beveik) nebuvo kai kurių jį išgarsinusių ingredientų. Transvestitų paradas, kuris taip dažnai pagardindavo ant kičo ribos balansuojančias ankstesnes pikantiškas istorijas, šį kartą tikrai neblaško dėmesio. Galų gale šią estetiką režisierius pakankamai ilgai ir originaliai vystė. Taip ilgai, kad ne kartą priartėdavo prie pavojingos ribos, kai dar vienas žingsnis pirmyn galėjo sugriauti visą subtiliai niuansuojamą stilistiką.
Dar vienam eksperimentui P. Almodóvaras ryžosi kurdamas filmą intriguojančiu pavadinimu „Oda, kurioje gyvenu“. Dabar vietoje šiam režisieriui būdingos žanrinės mišrainės dominuoja siaubo trileris ir neišvengiamos asociacijos su šio žanro meistro Alfredo Hitchcocko šedevrais.
Scenarijaus pagrindą sudaro Thierry Jonquet (Tjeri Žonkė) romanas „Tarantulas“. Šią nedidelio formato ir visai nestorą knygą lietuviškai galima perskaityti per porą valandų, bet lyginti knygos ir filmo nevertėtų. Sunku vadinti „Odą, kurioje gyvenu“ ekranizacija. Niekada nestokojęs originalių idėjų režisierius šį kartą pasinaudoja svarbiausiomis kriminalinio romano kolizijomis, bet projektuoja jas į sau artimesnius kontekstus. Todėl ir pagrindinis knygos herojus Rišaras Lafargas filme pavirsta Robertu Ledgaru (jį suvaidino Antonio Banderas). Nesikeičia tik jo profesija – plastinės chirurgijos specialistas, tiksliau, šio amato virtuozas. Prieš keletą metų jo žmona žuvo autokatastrofoje, ir Robertas daug laiko paaukojo kurdamas dirbtinę žmogaus odą, kuri nedegtų ir kartu būtų atspari uodų įkandimams.
Akivaizdu, kad šie eksperimentai buvo nesuderinami su medicinine etika, todėl juos teko atlikti savo namo rūsyje įrengtoje slaptoje laboratorijoje. O ji, kaip galima suprasti iš pirmųjų filmo kadrų slepia daug šiurpių paslapčių. Atskleisti jas filmo dar nemačiusiam žiūrovui būtų tikras nusikaltimas. Nusikalsti kino kritiko etikai šį kartą tikrai neketinu, todėl pasitenkinsiu tik lakoniška užuomina: filmo siužetas labai painus, apstu netikėtų siužeto posūkių, patologijos ir šiurpių praeities paslapčių, o svarbiausia intriga susijusi su itin rafinuotu „medicininiu“ kerštu, kurį tarsi beprotiškos idėjos apsėstas maniakas plastikos chirurgas ilgai rengė savo dukros prievartautojui. Nieko panašaus jūs tikrai dar nesate matę!
P. Almodóvaras šį filmą komentavo taip: „Visi mano filmų personažai yra rizikos zonoje ir pažeidinėja taisykles. Mane visada vilioja žmonėms nuo seno žinoma svajonė – įsivaizduoti save kitos lyties kūne. Daugumai žmonių ši svajonė taip ir lieka fantastikos srityje. O transseksualai daro ryžtingą žingsnį, kurio tikslas – suvokti savo tikrąjį identiškumą. Filme „Oda, kurioje gyvenu“ parodoma situacija, kai lyties pakeitimas daromas priverstinai – kaip bausmė už nuodėmes. Bet net jei galima neatpažįstamai pakeisti kūną, žmogaus siela pasilieka tokia pati. Būtent tai teigia filmas ir kaip tik čia slypi jo humanizmas bei pagarba žmogaus asmenybei.
Aš nenorėjau nieko gąsdinti, vengiau kraujo ir fizinio žiaurumo. Filmo tema – psichologinė prievarta, piktnaudžiavimas savo valdžia ar pranašumu ir tai, kaip išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Fantastinė ir, atrodytų, neįmanoma istorija, papasakota filme, gali būti viso mūsų gyvenimo metafora“. (G.J.)
„SKAUSMAS IR ŠLOVĖ“ (Dolor y gloria, 2019)
Daug kartų P. Almodóvaro filmuose vaidinęs Antonio Banderas kartą pasakė: „Pedro filmai panašūs į rafinuoto skonio vyną. Būtent todėl aš visada su džiaugsmu su juo dirbu. Pedro sėkmė, didybė ir kartu nelaimė yra tai, kad jis dažnai išeina už ribų ir visada priverčia žiūrovus susimąstyti. O žmonėms tai ne visuomet patinka“.
Kol kas naujausias Pedro Almodóvaro filmas „Skausmas ir šlovė“ šiemet Kanų kino festivalyje susilaukė dviejų prizų – už geriausią muziką apdovanojimas įteiktas kompozitoriui Alberto Iglesiasui ir pagrindinio vaidmens atlikėjui Antonio Banderasui, kuris suvaidino savotišką paties režisieriaus alter ego – pavargusį, išsikvėpusį, įvairių negalavimų kamuojamą kino režisierių Salvadorą Majo.
Norėdamas numalšinti savo amžiui būdingus skausmus Salvadoras geria daug tablečių ir naudoja stipriausiai veikiančią nuskausminimo priemonę – narkotikus. Salvadoro ligoms skirtas animacinis intarpas, iliustruojantis „mūsų organizmo mitologiją“ su mokslo populiarinimo kinui būdingomis schemomis ir diagramomis. Toks (savi)ironiškas ligų katalogas nuo įvairių fizinių negalių diagnozės pereina prie metafizinių problemų bei „abstrakčių kančių“ – mirties baimės, liūdesio ir depresijos: „Kai naktį mane užgriūva visi šie skausmai, aš tikiu Dievą ir meldžiuosi, o kai lieka tik viena, aš tampu ateistu“.
Akivaizdu, kad šioje vietoje Antonio Banderaso herojaus lūpomis kalba pats režisierius. Palyginkime šiuos žodžius su tais, kuriuos būdamas jaunas Pedro Almodóvaras ne kartą sakė klausiamas apie tai, koks jo santykis su religija: „Netikiu Dievą, bet dėl visa ko vakarais jam pasimeldžiu“.
„Skausmas ir šlovė“ – labai liūdnas filmas, savotiška išpažintis ir bandymas užfiksuoti svarbiausius gyvenimo balanso momentus. Išpažintis, kaip tokiais atvejais priimta sakyti, „iš viso gyvenimo“. Todėl dažnai į filmo audinį įterpiami prisiminimai iš praeities – vaikystės ir jaunystės epizodai su motina (Penélope Cruz), mokslai katalikiškoje mokykloje, dainavimas chore, pirmosios seksualinės patirties pamokos, galiausiai bręstančio maišto apraiškos ir, žinoma, neblėstanti meilė klasikiniam kinui.
Sugrįžimas į praeitį Salvadorui yra ir sugrįžimas prie savojo kino ištakų. Jau senokai iš kino pasitraukęs Salvadoras rengiasi pristatyti žiūrovams daugiau nei prieš tris dešimtmečius sukurtą savo filmą, kurio premjeroje kažkada buvo uždraudęs dalyvauti pagrindinio vaidmens atlikėjui Albertui Krespai (Asier Etxeandia). Dabar Salvadoras nori ištaisyti seną klaidą ir susitaikyti su kažkada artimu bičiuliu.
Pats Pedro Almodóvaras „Skausmą ir šlovę“ pavadino trilogijos apie menininką ir jo aplinką finaliniu filmu. Prasidėjo ši trilogija filmu „Geismo įstatymas“ (La ley del deseo, 1987), kuriame gėjaus režisieriaus Pablo Kintero karjerą vos nesužlugdo jį pamilęs jaunas gražuolis Antonijus: apimtas aistros jis net nužudo Pablo ankstesnį meilužį Chuaną.
Antrasis trilogijos filmas buvo Blogas auklėjimas“ (La mala educación, 2004), kurio herojus – jaunas režisierius Enrikė Godedas, spėjęs sukurti kelis populiarius filmus ir ieškantis gero scenarijaus naujam kūriniui – kartą sulaukia paslaptingo svečio, kuris prisistato esąs geriausias jo vaikystės draugas Ignasijus Rodrigezas, su kuriuo prieš šešiolika metų Enrikė neva mokėsi jėzuitų mokykloje. Enrikė neatpažįsta atvykėlio. Tačiau jeigu tai ne Ignacijus, iš kur jam taip gerai žinomos daug metų slėptos paslaptys?
Anksčiau ar vėliau kiekvienas brandus menininkas priartėja prie tos ribos, kai užsimano stabtelėti ir sugrįžti į praeitį. Taip gimsta jautrūs autobiografiniai filmai, kaip Federico Fellinio „Aštuoni su puse“ (1963) ar Alejandro Jodorowskio „Realybės šokis“ (2013) ir „Nesibaigianti poezija“ (2016) bei kiti panašūs kuriniai, kuriuose skausmo visada būna daugiau, negu šlovės. Tokia jau ta gyvenimo dialektika. (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Justina Markuckytė
Taip pat skaitykite: TOP 5 režisieriaus Davido Lyncho filmai
