„Valdžia“, arba pilkasis kardinolas Vašingtono kortų namelyje

Paskelbė: Data: 2019-02-15 10:50

Spausdinti | Komentarai

Filmo "Vice" kadras

Politika – pernelyg rimtas reikalas, kad jį būtų galima patikėti vien politikams“, – šie kitados pasakyti Prancūzijos prezidento Charles‘o de Gaulle‘io žodžiai pastaruoju metu gali būti laikomi Holivudo šūkiu. Nes politinės tematikos filmų kasmet daugėja. Jų temomis dažnai tampa realūs politikai, tikri įvykiai ar garsios karinės operacijos, pvz., režisierės Kathryn Bigelow politinė drama „Taikinys Nr. 1“ (angl. Zero Dark Thirty, 2012 m.) pasakoja apie tai, kaip buvo likviduotas garsiausias mūsų laikų teroristas Bin Ladenas. Aktoriaus Beno Afflecko režisuota drama „Operacija Argo“ (angl.. Argo, 2012 m.) inscenizavo 1980 m. Irano įkaitų krizės metu bendromis CŽV bei Holivudo pastangomis įvykdytą šešių amerikiečių gelbėjimo operaciją. Apie operaciją „Audra dykumoje“ sukurtų filmų sąrašas užimtų nemažą šio teksto dalį.

Po 2001-ųjų rugpjūčio vienuoliktosios Niujorke įvykdytų teroro aktų amerikiečiai kino kūrėjai ilgai nesiryžo šių įvykių perkelti į ekraną. Tai suprantama – sukrėtimas buvo pernelyg stiprus, o ir spekuliuoti šia tema atrodė šventvagiška. Užtai į 2008-aisiais pasaulį sukrėtusios finansų krizės priežastis kinematografininkai pradėjo gilintis nelaukdami pasekmių. Pirmi rimtai išanalizuotos situacijos ataskaitą pateikė dokumentininkai: 2010-aisiais Oskaru apdovanotame filme „Savų darbas“ (angl. Inside Job, rež. Charlesas Fergusonas) labai nepalankiai įvertinta JAV politinės ir finansinės vadovybės veikla. Neilgai trukus ir vaidybinių filmų autoriai ėmė kaltinti ne tik politikus, bet ir bankininkus, kurių amoralumas bei godumas ir tampa svarbiausiais visų finansinių krizių šaltiniais.

Vieną tokį filmą „Didžioji skola“ (angl. The Big Short, 2015 m.), apdovanotą Oskaru už geriausią adaptuotą scenarijų, sukūrė režisierius Adamas McKay. Šiemet jo filmas „Valdžia“ (angl. Vice) nominuotas aštuoniems Oskarams, ir beveik visi pranašaują, kad vieną paauksuotą statulėlę tikriausiai gaus pagrindinio vaidmens atlikėjas Christianas Bale‘as, kuris į George‘o W. Busho laikų viceprezidentą persikūnijo taip, kad aktoriaus nebeįmanoma atpažinti. O filmo režisierių Adamą McKay‘ų taip pat verta apdovanoti (arba bent jau nuoširdžiai pagirti) ne tik už jo talentą, bet ir už nuoseklią pilietinę poziciją: filme „Didžioji skola“ jis skrupulingai gilinosi į finansinio kolapso Volstryte priežastis, „Valdžioje“ su pagarbos vertu užsispyrimu jis bando suvokti, kaip ir dėl kokių priežasčių dabartinę Ameriką ištiko skaudi demokratijos vertybių krizė.

Konstituciją bei valstybės vadovus amerikiečiai gerbia. Ir savo simpatija arba priešiškus jausmus stengiasi atspindėti filmuose. Nepriklausomai nuo prezidentavimo kokybės ar vyriausiojo vado sprendimų pagarba Konstitucijos garantui bent jau anksčiau tokiuose filmuose buvo privalomą. Situaciją pakeitė dėl Votergeito skandalo priverstas atsistatydinti Richardas Nixonas, pavadintas labiausiai nekenčiamu valstybės vadovu.

Vice 4

Netenka abejoti, kad netolimoje ateityje mūsų laukia nemažai vaidybinių filmų (galime net prognozuoti, kad dažniausiai tai bus komedijos) apie Donaldą Trumpą. Dokumentiniuose filmuose jį matome jau dabar, o visai netrukus vieną dieną prieš Oskarų ceremoniją įvyksiančioje Auksinių aviečių (tokiais prizais amerikiečiai nuo 1981 m. apdovanoja pačius blogiausius pasiekimus kino industrijoje) šventėje dabartinis JAV prezidentas gali būti pripažintas blogiausiu aktoriumi, nes yra šioje nominacijoje minimas net du kartus (už pasirodymą dokumentiniuose filmuose „Tautos mirtis“ ir „Farenheito 11/9“).

Nemažai kritikos pastaruoju metu D. Trumpui viešai pažėręs aktorius Christianas Bale‘as visgi sakė, kad jis toli gražu ne toks pavojingas, koks buvo puikiai JAV Vyriausybės aparato veikimą išmanęs ir savo veiksmais nemažai žalos valstybei padaręs Dickas Cheney: „Trumpas – triukšmingas ir ekscentriškas, o Cheney – tylus, slapukaujantis ir turintis kur kas daugiau gebėjimų ir kėslų“.

Vice 5

Aukščiausio rango politikai dar prieš užmindami vyriausius valdžios postus paprastai būna gerai žinomi visiems – demokratijos sąlygomis subrendusios žiniasklaidos dėka į politikos Olimpo viršūnes patekusių veikėjų biografijose būna nedaug baltų dėmių. Dickas Cheney – reta išimtis. Nors politikos verpetuose jis pradėjo suktis labai seniai, jis daug kam išliko neįminta mįslė. Cheney darbavosi keturių JAV prezidentų administracijose: vadovaujant G.W. Bushui vyresniajam jis buvo Gynybos ministras, o Busho jaunesniojo komandoje jau buvo tapęs viceprezidentu. Bet kuris kitas politikas tokį pasiūlymą laikytų aukščiausia garbe ir didžiausio pasitikėjimo ženklu. Tačiau didžiulio entuziazmo Cheney tąsyk neparodė – jis dvejojo visą parą ir būsimajam prezidentui pareiškė sutiksiąs tik tada, jei bus priimtos kelios jo sąlygos.

Akivaizdu, kad kurti filmą apie tokią paslaptingą asmenybę yra labai sunku. „Valdžios“ autoriai to niekada ir neslėpė. Net parašė pradiniuose titruose: „Tai reali istorija. Tiksliau pasakius, ji yra tiek reali, kiek tai įmanoma, juk Dickas Cheney yra vienas labiausiai mįslingų politinių lyderių pasaulyje. Bet, velniai griebtų, mes stengėmės kiek įmanydami!“. Tačiau kad filme pasakojama istorija nebūtų pernelyg mistifikuota, o pagrindinis herojus nebūtų perdėtai demonizuojamas, autoriai pasirinko politinės komedijos žanrą, kuriame juodojo humoro elementai „atskiedžiami“ ištisa pilkų atspalvių palete.

Vice 3

Ieškoti savo filmo herojaus politinių šaknų autoriai pradeda septintojo dešimtmečio Amerikoje. Panašu, kad tada būsimasis Vašingtono „pilkasis kardinolas“ apie jokią politinę karjerą nė nesvajojo. Sugrįžimuose į praeitį trumpų scenų kaleidoskope pateikiami keli labai charakteringi būsimojo politiko CV momentai: dėl potraukio viskiui išmestas iš Yale‘io universiteto, sugrįžęs į gimtąjį Vajomingą dirbo elektriku, po sunkaus darbo vakarus leido baruose, du kartus už muštynes buvo patekęs už grotų. Tik po žmonos ultimatumo vyras prisiekia pasikeisti. Ir savo pažadą įvykdo: baigia universitetą, patenka konsultantu į Kongreso administracinį aparatą, anksti perpranta politinių manipuliacijų bei užkulisinių intrigų meną, tampa įtakingo senatoriaus Donaldo Rumsfeldo (Steve‘as Carellas) liokajumi, neaušina burnos, kol jo nuomonės niekas neklausia, todėl užtikrintai žengia kompromisų keliu aukštyn.

Tokios taktikos iliustracija filmo autoriai pasirenka anoniminę frazę, skambančia kaip perspėjimas: „Bijokite tylinčio žmogaus. Nes kai kiti kalba, jis juos stebi. Kai kiti ima veikti, jis planuoja, o kai visi ilsisi, jis netikėtai smogia“. Kas yra šios frazės autorius, filmo autoriai prisipažįsta nežinantys. Tačiau Dicko Cheney iškilimo priežastis ji paaiškina idealiai. Anksti tapęs ciniku Cheney įvaldė dar vieną politikos pasaulyje svarbią savybę – sugebėjimą net pačias beprotiškiausias idėjas pateikti taip, kad jos skambėjo kaip pasverti ir profesionalūs pasiūlymai. Taip buvęs nevykėlis 1975 m. tampa pačiu jauniausiu Baltųjų rūmų administracijos vadovu ir užsitarnauja patikimo, bet monotoniško biurokrato reputaciją.

vice 6

Politinė Dicko Cheney karjera staiga nutrūko prezidento Ronaldo Reagano laikais. Tada JAV Baltųjų rūmų šeimininku tapęs buvęs Holivudo aktorius mobilizavo tautą šūkiu „Sugražinkime Amerikai jos didybę“, tačiau Dickui Cheney tinkamos vietos šioje netolimos ateities perspektyvoje neatsirado. Satyros bei sarkazmo elementų nevengiantys filmo autoriai savo pasakojimą apie stulbinamą karjerą ir staigų jos saulėlydį jau penkiasdešimtą filmo minutę pabaigia tradiciniu aktorių sąrašu ir finaliniais komentarais, iš kurių sužinome, kad Cheney tapo naftos perdirbimo kompanijos vadovu, iškeitė politiką į šeimos vertybes, sportą bei veislinių šunų verslą.
Vice 2

Po šios apgaulingos pabaigos, žinoma, prasideda antrasis, pats svarbiausias Dicko Cheney politinės karjeros veiksmas, kuris prasidėjo tuomet, kai JAV prezidentu pasiryžo tapti Bushas jaunesnysis (jį bravūriškai suvaidino Samas Rockwellas), o pasibaigs jau prezidento B. Obamos laikais, kai daugelio nekenčiamas viceprezidentas bus pravardžiuojamas „raiša antimi“ (taip amerikiečiai nuo seno vadina jokių perspektyvų nebeturinčius politikus) ir taps purvinos politikos sinonimu.

Neribotos valdžios manijos apsėstas politikas Dickas Cheney viceprezidento postą vertino kaip galimybę pasinaudoti dar karjeros pradžioje sužinotos unitarinio valdymo teorijos spraga, kai prezidentui de jure suteikiama absoliuti valdžia, bet viceprezidentas de facto pilnai nekontroliuojamas nei įstatymus leidžiančios nei vykdomosios valdžių. Filme trumpam šmėsteli tokia Shakespeare‘o tragedijų verta makiaveliška figūra, tačiau autoriai ją pateikia su akivaizdžiu parodijiniu atspalviu.

Verdiktas 8/10

Kuo baigiasi absoliučios ir niekieno nekontroliuojamos valdžios troškimas, žinoma nuo senų laikų. Politikos pasaulyje tokių istorijų taip pat apstu. Vadinasi, filmų apie tai tikrai dar sulauksime.

Taip pat skaitykite: „Juodasis kukluksklano narys“ – neįtikėtina, bet tikra rasinės neapykantos istorija

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt