Ar kada įsivaizdavote save vidury miesto randantį laiko nepaliestą ir apkūniomis virėjomis-padavėjomis pripildytą tikrų tikriausią tarybinę valgyklėlę, kur autentiškas interjeras būtų paliktas ne dėl sentimentų, bet toks likęs pats savaime? Taip, kalbu apie pakankamą stebuklą Laisvės gale, šalia Soboro.
Aišku, jei skaitėte bent vieną ankstesnę mano kulinarinę Odisėją po Kauną, žinote, kad mažų lobiukų yra pripildytas visas Kaunas. Tačiau kalbame apie miesto arteriją ir ne apie larioką. Čia nepardavinėja alaus, bet tau šauniai prikraus lėkštikę žemaičių ar pasiūlys ant vitrinos besipuikuojančių šaltibarščių.
Taigi pagaliau apsilankę akį ir skrandį jau seniai masinusioje valgyklėlėje, randame įėjimo durų stiklą blizginančią Olgą (vardas sugalvotas). Įėję giliau, prie vitrinos sutinkame skaisčiai iššiepusią savo auksinę šypseną Svetą, o tolėliau matome prie aliuminio puodų atsidavusiai triūsiančias Nastią ir Onutę.
Deja, šioje valgykloje neradęs labai valgykliško darinio – alaus (istoriją, neseniai nutikusią Šiauliuose mielai papasakosiu kitą kartą), pasiimu geltonųjų sulčių, o valgyti – jau minėtų žemaitiškų blynų ir šaltibarščių. Už džiaugsmą pakloju devynis litus.
Bekramtydamas dairausi aplinkui, mėginu įvertinti vietos mechaniką, judėjimo greitį. O dinamikos čia netrūksta: kas keletą minučių duris praveria vis kitas senukas ar jauna vos galą sudurianti šeima. Pažiūriu į save ir suprantu, kad ir aš nelabai turiu kuo pasididžiuoti. Visi mes čia lankomės iš bėdos, tik retas kuris iš turistinio sumetimo. O norėtųsi…
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Visgi būkime biedni, bet negailestingi: maistas čia ne koks. Šaltibarščiai tikrai nėra girdėję žodžio „tirštumas“, o žemaitiški blynai mažai teišsiskiria iš bendros riebalinės masės. Bent jau gėrimas toks labiau „aloe vera“ nei „yupi“. Nepasižadėjęs sugrįžti atgal pakylu nuo savo tarybinio stalo.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Su manim maloniai atsisveikina valgyklos „merginos“.
Matot, mano nuotaikų kaitą suponavo ne vien prastesnis nei tikėtasi maistas, bet ir bendra liūdnoka atmosfera. Idealizavęs tarybmečio stilistiką, pats nesupratau, kad be putokšlio bokalo man ten pasidarys gailu ir neįdomu, o Sveta, Onutė ir kitos bus įdomios tik pirmąjį kartą. Juk ir „Pas Zitą“ lankausi ne iš idėjos, o iš artumo, papratimo. Kartais viskas taip gražu ir trokštama, kol pagaliau tai neatsiduria tavo rankose, tavo lėkštutėje…
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Maistas: 2 Duodam tiek bent jau už platų lietuviškų patiekalų asortimentą, bet ne už skonį.
Aplinka: 3 Jauki tarybinė aplinka leidžia žvelgti į šių dienų visuomenę abstrahuojantis nuo teorinės dvidešimties metų demokratijos. Vis dėlto egzistuoja greito užknisimo rizika.
Aptarnavimas: 3 Aptarnavimas tradiciškai valgyklinis, be didesnių „šposų“: užsisakyk ir dėkis.
Verta apsilankyti: 2 Jei iš pradžių ateini su jaukia erekcija skrandyje ir mintyse, tai išeini gerų geriausiai kaip po pusėtinos masturbacijos.
Galutinis įvertinimas:
