Masiškai dabar karinius filmus ir serialus gaminantys rusų kino kūrėjai grįžta prie sovietinių „didžiojo stiliaus“ tradicijų ir lenktyniauja tarpusavyje, kas pameluos įspūdingiau. Rusams dabar neleidžiama ne tik suabejoti mitais, juolab kažkaip kritiškai juos vertinti arba, neduok Dieve, išjuokti. Šią privilegiją dabar turi tik Vakarų kinematografininkai, kuriems nieko šventa nėra. Jie gali sau leisti ne tik revizuoti II Pasaulinio karo rezultatus, bet ir atvirai tyčiotis iš bet kokios spalvos totalitarizmo ir šių politinių sanklodų vadovų. Ryškiausias pavyzdys – Didžiojoje Britanijoje sukurta komedija „Stalino mirtis“ (The Death of Stalin, 2017 m., rež. Armando Iannucci), negailestingai išsityčiojusi iš J. Stalino ir jo artimiausios aplinkos.
Vis dažniau ryškiu komišku personažu filmuose tampa ir A. Hitleris. Sovietiniame kine jis karikatūriškai buvo vaizduojamas ir anksčiau. Tuo tarpu Vakarų kinematografininkai dažniau bandė suvokti jo populiarumo fenomeną ir sugebėjimą manipuliuoti milijonų žmonių sąmone.
Dabar tampa madinga filmuose vaizduoti „alternatyvią“ II Pasaulinio karo istoriją. Bene garsiausias jų – kino chuligano Quentino Tarantino filmas „Negarbingi šunsnukiai“ (2009), kuriame po pustrečios valandos trukusios ekstremalios fantazijos II pasaulinio karo temomis žiūrovams siūloma pasimėgauti su holivudiniu užmoju nufilmuota fašizmo agonija – kai prancūziškame kino teatre (1944-aisiais metais!) žiūrėdama nacių propagandinį filmą, pragaro liepsnose žūva visa Trečiojo reicho vadovybė, įskaitant ir patį karikatūriškai pavaizduotą fiurerį.
Vienas pirmųjų iš Hitlerio išsityčiojo Charlesas Chaplinas, „Didžiajame diktatoriuje” (1940) pamėgdžiojęs ir jo išvaizdą, ir kalbėjimo manierą. Prieš gerą dešimtmetį Europoje buvo labai populiari vokiečių komedija „Mano fiureris. Tikra tiesa apie Adolfą Hitlerį“ (2007 m., rež. Dani Levy). „Tikra tiesa“ čia buvo ta, kad fiureris pavaizduotas kaip narkomanas ir psichopatas: 1944 metais, kai nacių kariuomenė priversta trauktis visuose frontuose, fiureris ramiai pliuškenasi vonioje ir smaginasi skandindamas žaislinius laivelius.
Komentuodamas šį savo filmą žydas režisierius Dani Levy sakė: „Nacių lyderiai pernelyg ilgai kaip herojai stovėjo ant postamento dokumentiniuose filmuose, pavaizduoti kaip grandioziniai piktadariai. Atėjo laikas visus juos išjuokti ir pažeminti“.
Visai neseniai šios misijos ėmėsi Naujosios Zelandijos kino režisierius Taika Waititi, kinematografiniame pasaulyje išgarsėjęs ekscentriška komedija „Ką mes veikiame šešėliuose?“ (2014).
Hitleris – žaidimų draugas
Naujausia Taikos Waititi komediją „Zuikis Džodžo“ (Jojo Rabbit) kažkas jau praminė „hipsteriška komedija apie nacizmą“. Iš tikrųjų, režisierius griauna visokiausius tabu labai išradingai: nacių rengtų karinių paradų dokumentinius kadrus iliustruoja vokiškai perdainuotomis „The Beatles“ dainomis, gestapo tardytojo Dyrco vaidmeniui kviečia komiškų serialų („Biuras“ ir kt.) aktorių Stepheną Merchantą, o jau Hitleris čia atrodo kaip dideliu protu nepasižymintis nebrendyla. Tiesa, tai visai ne tas realusis diktatorius Adolfas Hitleris, o tik Džodžo vadinamo dešimtmečio Johaneso Betclerio (Romanas Griffinas Davisas) žaidimų draugas, egzistuojantis tik berniuko vaizduotėje. Būtent jam berniukas ir prisiekia būti ištikimas pirmojoje filmo scenoje, pavyzdingai įsisavinęs, kad jo „protas turi būti kaip gyvatės, kūnas kaip vilko, narsa kaip panteros, o siela kaip tikro vokiečio“.
Nacistinėje Vokietijoje gyvenanti vieniša motina Rouzė (Scarlett Johansson), norėdama, kad jos sūnus nebūtų vienišas, įregistruoja berniuką į hitlerjugendo organizaciją, kuriai vadovauja ekscentriškasis kapitonas Klencendorfas (Samui Rockwellui vaidinti visokiausius „trenktus“ personažus ne naujiena).
Naujoje organizacijoje berniukui patinka, todėl Džodžo uoliai mokosi kareivio amato, nes dar tikisi pakliūti į frontą, nors nežino, kad karas jau nenumaldomai juda link pabaigos. Džodžo bando laikytis griežto nacių kodekso, kuris be kita ko liepia neapkęsti žydų. Berniukas nesusimąsto apie tikrąją šios „normos“ esmę, kol savo paties namų palėpėje neaptinka slepiamą žydų mergaitę.
Scenos vaikų stovykloje savo fantazija ir keistais personažais kažkuo primena Weso Andersono „Mėnesienos karalystę“ su rūpestingais auklėtojais, gražia skautų uniforma, tvarka bei drausme ir naudingomis pamokomis. Tik vasaros stovykloje hitlerjugendo „skautai“ mokosi mėtyti granatas, klausosi paskaitų apie vokiečių rasės pranašumą prieš kitas, per piešimo pamokas lentoje vaizduoja žydų karikatūras, vakarais laužuose degina knygas ir morališkai rengiasi žudyti priešus, nors pirmos rimtos užduoties – nusukti sprandą zuikiui – Džodžo gėdingai nesugeba įvykdyti.
Fašizmas vaikų akimis
Tokios stilistikos filmai apie realaus karo tragediją dar netapo įprastu dalyku. Dar nemažai žmonių panašų siužetą pavadins pasityčiojimu iš milijonų žmonių žūties. Atsargi buvo reakcija į šį filmą ir Amerikoje, nors „Zuikis Džodžo“ jau nominuotas šešiems Oskarams, o Toronto kino festivalyje režisieriui Taikai Waititi Grolsch‘o (tokia alaus rūšis) įsteigtą publikos simpatijų prizą įteikė pats Guillermo Del Toro.
Fašizmas vaikų akims – sena ir skaudi tema, kine ilgai plėtota tragiškomis gaidomis. Vienas pirmųjų tokią tendenciją pradėjo vienas itališko neorealizmo pradininkų Roberto Rossellini, filme „Vokietija, nuliniai metai“, 1948) parodęs, kaip fašistinė ideologija buvo užnuodijusi net vaikų sąmonę.
Siaubo bei katarsio efektus puikiai išnaudojo rusų režisieriai (Andrejus Tarkovskis „Ivano vaikystėje“, Elemas Klimovas dramoje „Eik ir žiūrėk“). O štai visai kitokį fašizmą, pamatytą vaiko akimis, parodė vokiečių režisierius Volkeris Schlöndorffas „Skardiniame būgnelyje“ (1979, sukurtame pagal Günterio Grasso romaną). Didžiuoju Kanų kino festivalio prizu ir Oskaru apdovanotoje ekranizacijoje keistą istoriją apie protesto vardan atsisakantį augti berniuką Oskarą Maceratą autoriai pavertė talpia vokiečių gyvenimo ir istorijos metafora, pakeliui išjuokę tradicinį vokišką karingumą, agresyvumą ir nevisavertiškumo kompleksą.
Italų komikas Roberto Benigni nuėjo dar toliau. Filme „Gyvenimas yra gražus“ (La vita è belala, 1997) išdrįso į koncentracijos stovyklos siaubą žvelgiama pro ekscentriškos komedijos akinius. Čia į nacių koncentracijos stovyklą kartu su savo mažu sūneliu linksmuolis Gvidas įtikina savo atžalą, kad viskas aplinkui tik smagus žaidimas, kuriame reikia griežtai laikytis taisyklių: neverkti, neprašyti valgyti ir vykdyti visas komandas. Nugalėtojas finale bus apdovanotas prizu – tikru amerikietišku tanku.
Kai filmas pasirodė ekranuose, reakcija buvo labai prieštaringa. Nemaža dalis žmonių piktinosi, kad Roberto Benigni išdrįso apie žydų tautos tragediją kalbėti ekscentriškos komedijos kalba (kažkas net sugalvojo naujadarą „komiksas apie holokaustą“), bet aistroms nurimus „Gyvenimas yra gražus“ buvo pripažintas šiuolaikine kino klasika.
Net neabejoju, kad beveik septynerius metus kurta bei tobulinta komedija „Zuikis Džodžo“ taip pat netrukus bus pripažinta kino klasika, nes paveldėjęs iš pirmtakų netradicinius požiūrius į nacizmo problemą, pateikia keistai derantį skirtingų ingredientų kokteilį iš paradoksalaus humoro ir rimtų minčių, laisvai manipuliuojant ir šoko estetika (šiurpus epizodas su drugeliu ir kartuvėmis), ir absurdo paradoksais, ir ne prasčiau už ginklą žudančio humoro intonacijomis, ir tragikomiškomis nuotaikomis, ir net miuziklo elementais.
O vainikuoja visą šią skirtingų stilių amalgamą filmo dramaturgijai svarbaus vokiečių poeto Rainerio Maria Rilke‘s eilės:
„Tegul viskas tau nutinka-
Ir grožis, ir siaubas,
Tiesiog eik toliau,
Nes nė vienas jausmas nėra galutinis“.
Taip pat skaitykite: TOP 5 filmai apie diktatorius
