Jim Carrey bando vėl užžiebti vos degančią kibirkštį savo blėstančioje aktoriaus karjere. Ir ne be reikalo. Originalus kriminalinis trileris, pateikdamas savotišką pasakojimą apie neišspręstą ir velniškai komplikuotą nužudymą, leidžia žiūrovams pasinerti į nenuspėjamą bei šokiruojantį sapną, išblukintą tamsios pilkos spalvos palete.
Taikliai pavadintas graikų kilmės režisieriaus Alexandros Avranas kriminalinis trileris dvelkia Rytų Europos dvasia dėl Lenkijoje vykstančio veiksmo ir specialiai aktorių laužiamo neaiškaus akcento, kuris, tiesą pasakius, veikiau primena airišką dialektą, pradeda filmo naratyvą dramatišku juodai-baltu kadru. Jame žiūrovas gali išvysti slapto Lenkijos sekso klubo tamsiuosius koridorius, kurių žemę „valo“ už virvių, be menkiausio gailesčio kruopelės grubiai tempiamos prostitutės.
Tokie senoviniai vaizdajuostės kadrai nustumia filmą į atskirą kategoriją, kuri yra nepaprastai nesmagi dėl savo neaiškaus formato. Nors viena yra aišku – trilerio pradžia suteikia puikią progą žiūrovą akimirksniu šokiruoti. Kartais atrodo kad, filmo kūrėjai bando sukurti įtampą pasakodami ne įdomią detektyvinę istoriją, o veikiau kompensuodami tą pasakojimą brutaliais vaizdais.
Pagrindinis Jim Carrey įkūnytas veikėjo Tadeko personažas ahetipiškai atitinka nusivylusio, buvusio tyrėjo paveikslą, norinčio įrodyti visam pasauliui savo vertę principinėje kovoje. Tadeko išvaizda, galima sakyti, išduoda jo psichologinę būseną. Pastarasis kiekvieną dieną vilki tą patį pilką kostiumą, kuris lyg uniforma, įstato veikėją į tam tikrus rėmus. Jo galvą puošia pražilę plaukai, o retai pasirodančią šypseną slepia neprižiūrėta barzda. Dėl tokių subtilių detalių žiūrovas nori primygtinai sužinoti daugiau apie pati Tadeką ir jo šeimą bei nesėkmingai susiklosčiusios karjeros nuopuolio priežastis.
„Tamsių nusikaltimų“ (Dark Crimes) idėja buvo inspiruota žymaus Amerikos žurnalisto ir bestselerių autoriaus David Grann dėka, kurio detektyvinio pobūdžio straipsnis „Tikrasis nusikalstamumas: postmodernioji nužudymo paslaptis“ buvo patalpintas 2008 m. „New Yorker“ žurnale. Grann susilaukė didžiulio skaitytojų dėmesio dėl lengvai įtraukiančio rašymo stiliaus ir provokuojančios istorijos apie nuteistąjį žmogžudį Krystian Bala. Ši tikrais faktais paremta istorija apie šaltakraujišką susidorojimą gali skaitytojui pasirodyti kaip vienas iš tipiškų, bet gerai perkamų romanų. Būtent dėl šios priežasties „Tamsūs nusikaltimai“ adaptacijos autorius Jeremy Brock nepraleido progos įdomų pasakojimą pateikti kitu formatu.
Vis dėlto, Jim Carrey įkūnytas personažas filme labiau primena ne spalvigą, įvairialypį veikėją, o leisgyvę žuvį, plaukiančią pasroviui. Ir tai yra neabejotinai keista, atsižvelgiant į Carrey istoriją, kurios sąrašo viršūnėje puikuojasi legendinės aktoriaus draminės juostos (pavyzdžiui, „Jausmų galia“ arba „Trumeno šou“). Carrey, rodos, specialiai slopinamas šiame filme dėl nepaaiškinamų priežasčių, prisitaiko prie aplinkos ir nepaisant savo žvaigždės statuso išnyksta bendro paveikslo fone. Iš kitos pusės, tai nėra sunku padaryti, kuomet dauguma filmo scenų yra ribojamos tik dviejų žmonių dialogais.
Mes matome Tadeką niūriai slampinėjantį požeminio sekso klubo koridoriais. Kitoje scenoje matome veikėją su ta pačia abejinga išraiška veide, sėdintį prie pusryčių stalo. Šalia – jo žmona Marta (Agata Kulesza), už kurios nugaros nežymiai matomas, virtuvėje ant pilkos mūrinės sienos pakabintas, simbolinis kryžius. Tokiu kontrastu akivaizdžiai bandoma provokuoti, neatskleidžiant visų tolimesnių siužeto detalių, tačiau Marta, lygiai taip pat kaip ir Tadekas nenoriai į paviršių kelia savo tikrąsias emocijas. Keliuose epizoduose išvystame ir pagrindinio veikėjo senyvo amžiaus motiną – ypatingai vienišą bei aiškiai skaičiuojančią savo paskutinius varganus gyvenimo metus. Sekantis ir vienintelis jos pasirodymas filme, primenantis apie senolės egzistavimą, ironiškai, yra jos mirtis, kuri galiausiai išprovokuoja ilgai intriga laikytas Tadeko emocijas.
„Tamsūs nusikaltimai“ sąmoningai detaliai neatskleidžia pagrindinio personažo – tyrėjo Tadeko – gyvenimo istorijos ir praleidžia esminius raktinius metodus, reikalingus kokybiškai išsiaiškinti trileryje vaizdžiai spalvinamai žmogžudystei. Avranas suteikia filmui mįslingą atmosferą, kurios aura gaubia žiūrovą iki finalinės kino juostos minutės.
Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų, kuriuose laimi blogiukai
