Užpernai kovo pradžioje mūsų ekranuose pasirodė ir greitai pradingo, ryškaus pėdsako nepalikęs filmas „Lady Bird“ (mūsų platintojai net nepasivargino paieškoti pavadinimui lietuviško atitikmens). Šį filmą režisavo amerikietė režisierė Greta Gerwig, o pagrindinį vaidmenį atliko sparčiai populiarėjanti aktorė Saoirse Ronan. Šį tandemą dabar sutinkame naujame filme „Mažosios moterys“.
„Lady Bird“ pasakojo apie septyniolikmetę Kristina, kuri nuolatos kivirčijasi su mama. Amžinai darbuose skęstanti moteris nuoširdžiai nesupranta daugeliu atveju keistai atrodančio dukters elgesio, nors už jo slypi visai normalus paauglės troškimas ištrūkti iš nekenčiamos kasdienės rutinos ir svajonės apie prabangius namus bei svaiginančią meilę.
Panašių problemų aplinkoje plėtojasi ir „Mažųjų moterų“ siužetas.
Amerikietės Louisos May Alcott dar 1868 metais parašytas romanas „Mažosios moterys“ seniai pripažintas tikra savo žanro klasika ir lyginamas su bričių seserų Brontė ar Jane‘s Austin kūryba. Šį knyga pirmą kartą lietuviškai išleista 1923 metais, todėl ir mūsų šalyje anksti tapo romantiškų panelių bei jos mamų mylimiausiu skaitalu.
Autobiografinių detalių nestokojančioje knygoje L.M. Alcott aprašo keturių seserų – Megės, Džo, Betės ir Eimės – gyvenimą. Bręstančios merginos pažįsta pasaulį, maištauja prieš visuomenės stereotipus moterų atžvilgiu ir pamažu formuojasi kaip stiprios, nepriklausomos asmenybės. Veiksmas plėtojasi Pilietinio karo metu, bet tai greičiau tik fonas, mažiau svarbus, nei, sakykime, Margaret Mitchell knygoje „Vėjo nublokšti“ ir nuostabioje jos ekranizacijoje.
„Mažosios moterys“ taip pat buvo ekranizuotos daug kartų, o štai romanas „Vėjo nublokšti“ – tik vienintelį kartą 1939-aisiais, ir konkuruoti su šiuo legendiniu filmu ligi šiol niekas neišdrįsta.
Pirmą kartą filmo pavidalu L.M. Alcott knygos siužetas atgijo dar 1933 m. (rež. George’as Cukoras). JAV kino klasika seniai tapo ir 1949 m. ekranuose pasirodžiusi kino versija (rež. Mervynas Le Roy’us). O paskutinį XX a. dešimtmetį buvo labai populiari 1994 m. režisierės Gillian Armstrong sukurta klasikinės istorijos interpretacija. Buvo dar ir TV serialai – vaidybinis, sukurtas 2017 m. Amerikoje ir animacinis – Japonijoje (1981 m.).
Galima būtų paklausti, kodėl šis siužetas toks populiarus visais laikais? Atsakyti nesunku į pagalbą pasitelkus „Vėjo nublokštųjų“ literatūrinį ir kinematografinį fenomeną. Abiem atvejais moterų parašytose knygose apie Pilietinį karą į pirmą planą iškyla ne kautynių vaizdai, bet emocinis moters pasaulis.
„Mažosiose moteryse“ mažame Masačiusetso valstijos miestelyje karo pabaigos laukia su motina bei tarnaite gyvenančios keturios seserys. Visos jau tikros nuotakos. Tik štai jaunikių trūksta. Kaimynystėje tik du “grieko verti” jaunikaičiai – vietinio turtuolio anūkas Louris, kurį sesės traktuoja kaip brolį, ir mokytojas Džonas Brukas, kuris galiausiai tampa Megės vyru.
Pakankamai darniame seserų Marč kvartete autoriai labiau išskiria Džozefina, visų vadinama tiesiog Džo (ją ir vaidina Saoirse Ronan). Filmo istorija pradedama 1968 metais (tada, kaip pamenam, ir pasirodė Louisos May Alcott romanas „Mažosios moterys“): tokiu būdu naujojo filmo režisierė sutapatina knygos autore su pačia Džo, nes ji irgi rašytoja, jau filmo pradžioje gaunanti „vertingą“ pasiūlymą iš gerai knygos leidybos reikalus žinančio redaktoriaus pono Dešvudo (Tracy Lettsas): „Jei pagrindinė knygos veikėja yra mergina, ji pabaigoje turi arba ištekėti arba numirti. Praktiškai tai tas pats“. Ir dar: „Karo metu žmonėms reikia pramogos, o ne pamokslų. Moralų dabar niekam nereikia“.
„Nereikia rašyti ir pernelyg ilgų tekstų, – dar pataria redaktorius, ir tai jau skamba kaip ironiška žinutė, filmo autorių iš karalienės Viktorijos epochos siunčiama į mūsų laikus ir adresuojama ne tik romanų, bet, manau, ir recenzijų autoriams.
Yra trys literatūros klasikos adaptavimo variantai. Pirmasis, kai chrestomatinis literatūrinis tekstas kine atkuriamas su maksimalia pagarba žodžiams ir idėjoms. Antrasis – visiškai priešingas – kai knygos tekstas maksimaliai modernizuojamas ir suaktualinamas. O režisierė Greta Gerwig pasirenka tarpinį variantą – išvengia pagundos klasikinei papročių istorijai suteikti feministinį pavidalą. Filme regime greičiau postfeministinį požiūrį į tuos laikus, kai, anot tetulės Marč (kaip visada labai tiksli savo vaidmens rėmuose Meryl Streep), „moteris gali savarankiškai uždirbti tik valdydama viešnamį arba vaidindama scenoje – o tai vienas ir tas pats“. Pati be vyro gyvenanti tetulė vadovaujasi tuo, kad „tik turtinga moteris gali sau leisti tokią prabangą – būti netekėjusiai“.
Naujoji „Mažųjų moterų“ kino versija nuo ankstesnių skiriasi dar ir tuo, kad režisierė Greta Gerwig ryžtingai transformuoja klasikinį knygos tekstą, lengvai pereidama nuo vieno veiksmo laiko prie kito – ankstesnio septyneriais metais. Kartais tie perėjimai yra tokie staigūs, kad žiūrovui ne iš karto pavyksta susiorientuoti, kada gi – dabar ar anksčiau – tai vyksta (atidi žiūrovo akis ilgainiui pastebi, kad seserų paauglystės epizodai ir vėlesni laikai skiriasi ne tik aptariamų problemų turiniu, bet ir skirtinga spalvine gama (operatorius Yorickas Le Saux).
Iš visų keturių seserų Marč gal tik vienintelė vyresnėlė Megė (ją vaidina į Hogvartso magijos akademijos moksleivę Hermioną jau mažai panaši Emma Watson) labiausiai atitinka savo laikmečio standartus – ji ištekėjo iš meilės už Džono (Jamesas Nortonas), augina vaikus, nors pinigų jaunai šeimai visada trūksta. Kitos trys seserys yra, kaip dabar pasakytume, „prie meno“ – Džo vardan literatūros pasiryžusi niekados netekėti; Emė (Florence Pugh) svajoja tapti dailininke ir net nusižiūrėjusi turtingą jaunikį, tačiau Paryžiuje sutikusi vaikystės žaidimų draugą Lorį, pakoreguoja ateities planus; o Betei (Eliza Scanlen) patinka teatras, todėl ji tiesiog nepakeičiama, kai reikia organizuoti spektaklius namuose.
Reikėtų paminėti ir netikėtame amplua pasirodančią aktorę Laurą Dern, suvaidinusią net ne seserų motiną, o pačią Motinos Meilę (buvo toks personažas prancūzų modernisto Maurice‘o Maeterlincko pjesėje „Mėlynoji paukštė“). Gražią patriarchalinio jaukumo ir šeimos šilumos atmosferą perteikia ir jautri kompozitoriaus Alexandre‘o Desplat muzika.
„Mažosios moterys“ – reikšmingas šiuolaikinio kino kūrinys. Tai patvirtina ir šešios Oskaro nominacijos (gaila tik, kad režisierė nominuojama tik kaip scenarijaus autorė).
Reikšmingas šis filmas ir dar vienu, gal kiek netikėtu požiūriu. Regis, jau silpsta dar neseniai triumfavęs moterų-supermenių kinas. Todėl sugrįžimas prie tradicinių vertybių yra sveikintinas. Na, o filmas apie paaugles puikiai pataiko į mainstreamą dar ir todėl, kad pasaulis įžengė į epochą, kurioje „valdo mergaitės“ – Greta Thunberg politikoje, o muzikoje – ką tik Grammy apdovanojimuose su penkiais muzikiniais prizais triumfavusi aštuoniolikmetė Billie Eilish. Būtent jai buvo patikėta ypač garbinga misija – parašyti dainą naujajam filmui apie Bondą. Džeimsą Bondą.
Taip pat skaitykite: „Vedybų istorija“: Ar įmanoma išsiskirti ir išsaugoti žmogišką orumą?
