Kasmet sausio 27-ąją minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena ir Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išlaisvinimo metinės.
Pernai sausio dvidešimt septintąją Jeruzalėje „Yad Vashem“ Holokausto memoriale įvyko renginys, skirtas 75-osioms Aušvico mirties stovyklos išvadavimo metinėms paminėti.
Ta proga nemaža dalis TV kanalų visame pasaulyje rodė vieną geriausių filmų šia tema – Steveno Spielbergo „Šindlerio sąrašą“, kuriam sukurta geniali Johno Williamso muzika jau daugelį metų didžiausiose koncertų salėse skamba kaip rekviem visoms Antrojo pasaulinio karo aukoms su viltimi, kad NIEKADA DAUGIAU TAI NEPASIKARTOS…
Primename dešimt skirtingų žanrų filmų, kuriuose Holokausto tema atskleidžiama labai plačiame kontekste.
10. „MELAGIS JAKOBAS“ (Jacob the Liar, 1999)
Šis filmas su Robinu Williamsu pagrindiniame vaidmenyje ekranuose pasirodė 1999-aisiais metais, nors siužetas buvo pradėtas plėtoti dar 1963 m. Ir ne Holivude, o Demokratinėje Vokietijoje, kai studijoje DEFA dirbęs rašytojas Jurekas Bekkeris pradėjo rašyti scenarijų, kurio veiksmas plėtojosi II pasaulinio karo metais Varšuvos gere. 1968 metais scenarijus buvo atmestas, bet rašytojas nenusiminė ir jo pagrindu parašė knygą, kuri 1974 metais visgi buvo Rytų Vokietijoje ekranizuota: beje, režisieriaus Franko Beyerio filmas „Melagis Jakobas“ (Jakob, der Lügner) tapo pirmuoju VDR sukurtu filmu (bendradarbiaujant su Lenkijos kinematografininkais), kuris buvo nominuotas Oskarui geriausių užsienio filmų kategorijoje (Oskaro jis tąsyk negavo, tačiau buvo apdovanotas Aukso lokiu Berlyno kino festivalyje).
Šiam scenarijui, o vėliau ir pačiam filmui labai priešinosi Lenkijos atstovai. Ir juos suprasti nesunku. Jurekas Bekkeris savo pasakojimui apie rūsčias Varšuvos geto realijas pasirinko satyrines intonacijas. Anuo metu tai atrodė kaip pasityčiojimas iš nacių aukų. Filmo kūrėjams buvo priešinamasi net aukščiausiu politiniu lygiu: anuometinis VDR vadovas Erichas Honeckeris užblokavo Vakarų Vokietijos komiko Heinzo Rühmanno kandidatūrą, todėl optimistą Jokūbą Heimą suvaidino čekoslovakų aktorius Vlastimilas Brodský.
Prancūzų kino režisieriui Peteriui Kassovitz’ui kurti šio filmo perdirbinį 1999-aisiais buvo gerokai lengviau. Nes jau aptilo ginčai apie Roberto Benignio filmą „Gyvenimas yra gražus“ (La vita è belala, 1997), kurio autoriai išdrįso apie žydų tautos tragediją prabilti ekscentriškos komedijos kalba: drąsus eksperimentas pasiteisino – filmas susilaukė žiūrovų simpatijų visame pasaulyje ir buvo apdovanotas trimis Oskarais.
1944 m. nacių okupuotoje Lenkijoje kartu su kitais žydais gete gyvenantis mažos parduotuvėlės savininkas Jakobas Heimas (Robinas Williamsas) atsitiktinai per radiją išgirsta apie sovietų armijos pergalę prieš vokiečius. Šia žinia jis pasidalija su savo draugu buvusiu boksininku, kuris jau buvo pasiruošęs lįsti į kilpą. Greitai tarp žydų pasklinda gandas, kad Jakobas turi radiją. Tai reiškia mirtiną pavojų. Tačiau Jakobas ir toliau visokiais prasimanymais linksmina likimo brolius.
Be to savo namuose jis laiko paslėpęs mažą mergaitę, kuri pabėgo iš traukinio, vežančio į koncentracijos stovyklą. Netrukus apie mistišką radiją sužino naciai ir pradeda ieškoti jo savininko. Jakobas turi nuspręsti – ar pasiduoti, ar leisti mirti niekuo nekaltiems draugams.
26. „Zuikis Džodžo“ (Jojo Rabbit, 2019) Šį puikų Taikos Waititi filmą kažkas jau praminė „hipsteriška komedija apie nacizmą“. Iš tikrųjų, režisierius griauna visokiausius tabu labai išradingai: nacių rengtų karinių paradų dokumentinius kadrus iliustruoja vokiškai perdainuotomis „The Beatles“ dainomis, gestapo tardytojo Dyrco vaidmeniui kviečia komiškų serialų („Biuras“ ir kt.) aktorių Stepheną Merchantą, o jau Hitleris čia atrodo kaip dideliu protu nepasižymintis nebrendyla. Tiesa, tai visai ne tas realusis diktatorius Adolfas Hitleris, o tik Džodžo vadinamo dešimtmečio Johaneso Betclerio (Romanas Griffinas Davisas) žaidimų draugas, egzistuojantis tik berniuko vaizduotėje. Būtent jam berniukas ir prisiekia būti ištikimas pirmojoje filmo scenoje, pavyzdingai įsisavinęs, kad jo „protas turi būti kaip gyvatės, kūnas kaip vilko, narsa kaip panteros, o siela kaip tikro vokiečio“.
Nacistinėje Vokietijoje gyvenanti vieniša motina Rouzė (Scarlett Johansson), norėdama, kad jos sūnus nebūtų vienišas, įregistruoja berniuką į hitlerjugendo organizaciją, kuriai vadovauja ekscentriškasis kapitonas Klencendorfas (Samui Rockwellui vaidinti visokiausius „trenktus“ personažus ne naujiena). Naujoje organizacijoje berniukui patinka, todėl Džodžo uoliai mokosi kareivio amato, nes dar tikisi pakliūti į frontą, nors nežino, kad karas jau nenumaldomai juda link pabaigos. Džodžo bando laikytis griežto nacių kodekso, kuris be kita ko liepia neapkęsti žydų. Berniukas nesusimąsto apie tikrąją šios „normos“ esmę, kol savo paties namų palėpėje neaptinka slepiamą žydų mergaitę. Scenos vaikų stovykloje savo fantazija ir keistais personažais kažkuo primena Weso Andersono „Mėnesienos karalystę“ su rūpestingais auklėtojais, gražia skautų uniforma, tvarka bei drausme ir naudingomis pamokomis.
Tik vasaros stovykloje hitlerjugendo „skautai“ mokosi mėtyti granatas, klausosi paskaitų apie vokiečių rasės pranašumą prieš kitas, per piešimo pamokas lentoje vaizduoja žydų karikatūras, vakarais laužuose degina knygas ir morališkai rengiasi žudyti priešus, nors pirmos rimtos užduoties – nusukti sprandą zuikiui – Džodžo gėdingai nesugeba įvykdyti. Beveik septynerius metus kurta bei tobulinta komedija „Zuikis Džodžo“ neabejotinai netrukus bus pripažinta kino klasika, nes paveldėjęs iš pirmtakų netradicinius požiūrius į nacizmo problemą, pateikia keistai derantį skirtingų ingredientų kokteilį iš paradoksalaus humoro ir rimtų minčių, laisvai manipuliuojant ir šoko estetika (šiurpus epizodas su drugeliu ir kartuvėmis), ir absurdo paradoksais, ir ne prasčiau už ginklą žudančio humoro intonacijomis, ir tragikomiškomis nuotaikomis, ir net miuziklo elementais.
8. „EUROPA EUROPA“ (Europa Europa, 1990)
II pasaulinis karas lenkų režisierės Agnieszkos Holland kūryboje užima ypatingą vietą.
Pirmą kartą prie šios temos režisierė prisilietė 1985-aisiais, kai po priverstinės emigracijos (1980 m. Lenkijoje įvedus karo stovį taip pasielgė nemažai kinematografininkų) Vakarų Vokietijoje sukūrė karinę dramą „Kartus derlius“ (Bittere Ernte), kurioje 1943 m. valstietis Leonas Volnis bando gelbėti miške aptiktą žydę, tačiau viskas baigiasi tragiškai.
Užtai kitoje karinėje dramoje „Trečiasis stebuklas“ (The Third Miracle, 1999) 1944 metais, kai Slovakijos miestelį Bystricą bombardavo amerikiečių aviacija, maža čigoniukė Helena taip nuoširdžiai meldėsi prie Dievo Motinos statulos, kad nė viena bomba nenukrito žemėn – visos jos pavirto… taikiais balandžiais.
O dar vienoje karinėje dramoje „Tamsoje“ (W ciemności, 2011), rodytoje vienoje Lenkų kino savaitėje, 1943-iųjų pavasarį Lvove, tuometėje Lenkijoje, dvidešimt vieną geto gyventoją išgelbėjo vietinis lenkas – kanalizacijos kanalų, kuriuose pasislėpė žydai, prižiūrėtojas Leopoldas Socha.
Ypatingą vietą šių istorijų galerijoje užima filmas „Europa, Europa“, 1990-aisiais susuktas pagal tada tikra literatūrine sensacija tapusia Solomono Perelio autobiografinę knygą „Aš buvau Hitlerjugendo narys Solomonas“.
Ir knyga, ir filmas pasakoja beveik neįtikėtiną, bet realią istoriją apie žydų jaunuolį Solomoną, kuris 1938 metais po vadinamosios „Krištolinės nakties“ su šeima pabėga iš Vokietijos į kaimyninę Lenkiją, bet 1939-aisiais ir čia ateina naciai.
Tada tėvai sūnų išsiunčia į Sovietų sąjungą. Dvejus metus jis pragyvena Gardino vaikų namuose ir paveiktas komunistinės propagandos įstoja į komjaunimą. Bet 1941 m. birželį vermachto kariai įžengia į Baltarusiją. Solomonas patenka į nelaisvę. Kadangi jis laisvai kalba vokiškai, jaunuolis paslepia savo dokumentus ir apsimeta vietiniu vokiečiu Jozefu Petersu, kurio tėvus sušaudė bolševikai.
Savo naująjį vaidmenį Solomonas suvaidino įtikinamai. Jis dirba vertėju, net sutinka į nelaisvę patekusį Stalino sūnų Jakovą Džugašvilį. Vėliau nacių vadovybė siunčia vaikiną į elitinę Hitlerjugendo mokyklą, kur Solomonui tenka visomis išgalėmis slėpti, kad jis iš tikrųjų yra žydas, nuo visų aplinkinių, net nuo mylimos merginos Leni.
Sunku patikėti, bet labai dramatiška istorija baigiasi laimingai: Solomonui pavyksta išlaukti karo pabaigos ir išvykti į Palestiną.
7. „BERNIUKAS DRYŽUOTA PIŽAMA“ (The Boy in the Striped Pajamas, 2008)
Pagal airių rašytojo Johno Boyne’o romaną sukurtą karinę dramą „Berniukas dryžuota pižama“ kai kurie kritikai jau po premjeros pavadino vienu geriausių kino istorijoje pasakojimų apie vaikystę.
Jeigu taip, tai laiminga vaikyste aštuonmečio berniuko pasaulį, kuris vaizduojamas filme, pavadinti liežuvis neapsiverstų. Nes pagrindinis filmo herojus Bruno yra nacių pareigūno (Davidas Thewlisas) sūnus. Smalsaus ir guvaus berniuko pasaulis apsiverčia aukštyn kojom, kuomet jo tėvas paaukštinamas ir iš Berlyno kanceliarijos siunčiamas vadovauti vienai mirties stovyklai.
Didelių išraiškingų akių jaunas aktorius Asa Butterfieldas šiame filme debiutavo, tačiau neliko tik vieno filmo herojumi, kaip neretai atsitinka kine gerai pasirodžiusiems vaikams, kurie greitai užaugę nebetenka to pirmapradžio natūralumo bei žavesio ir todėl dažnai jų karjera vos prasidėjusi greitai pasibaigia.
Augančiam Asai teko laimė vaidinti tokiuose skirtingų žanrų filmuose, kaip Martino Scorsese‘s „Hugo išradimas“ (2011 m., vienas iš šio filmo herojų yra Beno Kingslio suvaidintas fantastinio kino pradininkas Georges Meliesas), fantastinis nuotykių filmas „Enderio žaidimas“ (2013), graži stebuklinė pasaka „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ (2016 m.) ar rimtas socialines problemas kelianti britų režisieriaus Michaelo Winterbottomo komedija „Godumas“ (Greed, 2019 m.).
Iš pradžių naujoje vietoje Bruno pastebi atšalusius tėvų santykius, stebisi, kodėl jam neleidžiama lankytis teritorijoje, aptvertoje spygliuota viela, susidraugauja su, kaip jam pasirodo, keistai besielgiančiu žydų berniuku Šmule (Jackas Scanlonas). Tačiau pamažu, kaskart atsiskleidžiant vis naujoms detalėms, žiūrovas pasineria į įtampos, melo, nepasitikėjimas, baimė ir siaubo atmosferą.
Žiūrint „Berniuką dryžuota pižama“ paslaugi atmintis pasufleruoja asociacijas su trim Oskarais apdovanotu filmu „Gyvenimas yra gražus“ (La vita è bella, 1997 m., rež, Roberto Benigni). Svarbiausi ir šio filmo įvykiai plėtojasi nacių koncentracijos stovykloje, kurioje rūpestingas tėtis (jį suvaidino pats filmo režisierius) kaip įmanydamas nori apsaugoti savo mažametį sūnų nuo rūsčios „mirties fabriko“ realybės.
Nenorėdamas mažylio šokiruoti, Gvidas tikina savo atžalą, kad viskas aplinkui tik smagus žaidimas, kuriame reikia griežtai laikytis taisyklių: neverkti, neprašyti valgyti ir vykdyti visas komandas. Nugalės tas, kas surinks daugiausia taškų. Jis finale ir bus apdovanotas prizu – tikru amerikietišku tanku.
Brunui ir Šmulei, kaip ir visiems tokio amžiaus vaikams, taip pat norisi žaisti. Tik sunku tai daryti, kai abu skiria spygliuota viela ir viską iš bokštelių stebi ginkluoti automatininkai.
Abu berniukai gyvena nuolatinėje melo atmosferoje. Nuo Šmulės tėvai slepia tikrąją senelių mirties priežastį dujų kameroje (sako vaikui, kad jie koncentracijos stovykloje mirė pakeliui užsikrėtę infekcija). Brunui meluoja tėvas, kalbantis apie jam patikėtą svarbią valstybinę misiją (iš tikrųjų jos esmė – sukti propagandinius filmus apie tai, kad kalinių gyvenimas už spygliuotos vielos yra tikras rojus).
Tačiau vaikų pasaulėjauta priešinasi suaugusių pasaulio racionalumui. Vaikai įsivaizduoja pasaulį ne tokį, koks jis yra, o tokį, KOKS JIS TURĖTŲ BŪTI. (G.J.)
6. „IKI PASIMATYMO, VAIKAI“ (Au revoir, les enfants, 1987)
Tarp garsaus prancūzų režisieriaus Louis Malle’io filmų yra skirtingų žanrų kūriniai: avantiūrinės komedijos ir rimtos psichologinės dramos. Yra ir du filmai apie II pasaulinį karą, Pirmasis – karinė drama Lakombas Liusjenas (Lacombe Lucien, 1974) susilaukė kaltinimų dėl „psichopatologinės fašizmo interpretacijos“ (filmo siužetas pagrįstas paties Malle‘io vaikystės prisiminimais ir pasakoja apie jauną valstietį, kurį į savo gretas nepriima Pasipriešinimo dalyviai, todėl vaikinas ima uoliai tarnauti gestapui.
Dar labiau prancūzai užpyko tada, kai L. Malle‘is viešai paneigė mitą apie masinį prancūzų pasipriešinimą fašizmui II pasaulinio karo metais. Nepaisant to, jis sukūrė vieną geriausių Holokausto istorijų kine – „Oskarams“ nominuotą dramą „Iki pasimatymo, vaikai“ (Au revoir les enfants, 1987
Ir šio filmo pagrindą sudaro paties režisieriaus prisiminimai. Dar tik rengdamasis kurti nepaprastai emocingą dramą „Iki pasimatymo, vaikai“ režisierius pasakojo apie karo metų patirtį ir apie savo širdies ligą, dėl kurios tėvai į buvo priversti jį pasiimti iš mokyklos. O 1944-ųųjų pirmųjų šešių mėnesių įvykius būsimasis režisierius sakėsi prisimenąs labai aiškiai (jam tada buvo dvylika metų).
Svarbiausi filmo įvykiai ir plėtojasi 1944-ųjų pradžioje, kai provincijos karmelitų internato direktorius – vienuolis tėvas Žanas priglaudžia kelis žydų berniukus. Vienas internato auklėtinis – po atostogų sugrįžęs Žiuljenas Kventinas (jis yra pagrindinis filmo herojus) susidraugauja su naujoku Žanu Bonė, kurio tikroji pavardė yra Kipelšteinas. Ši paslaptis dar labiau suartina berniukus.
Tačiau vienas internato auklėtinių, raišas berniukas Žozefas (jį suvaidinęs François Négret buvo nominuotas „Cezariui“ kaip labiausiai žadantis jaunasis talentas) įskundžia tėvą Žaną gestapui. Į prieglaudą atėję vokiečių kareiviai išsiveda ir nacių režimui prasikaltusį globėja, ir tris žydų berniukus.
Finale už kadro skamba Žiuljeno monologas, iš kurio paaiškėja, kad visi trys berniukai žuvo Aušvice, o jų globėjas vienuolis tėvas Žanas – kitoje koncentracijos stovykloje – Mauthauzene. Filmas baigiamas šiais žodžiais: „Praėjo daugiau negu 40 metų, bet iki savo mirties prisiminsiu kiekvieną šio sausio ryto akimirką“.
Filmas buvo nominuotas dviem „Oskarams“ – už režisūrą ir geriausio užsienio filmo kategorijoje. Pastarojoje kategorijoje jis buvo nominuotas ir „Auksiniam gaubliui“.
Geriau sekėsi nacionalinių kino apdovanojimų ceremonijoje: Prancūzijoje filmas laimėjo septynis „Cezarius“: kaip geriausias metų filmas, už režisūrą, scenarijų, operatoriaus meną, dailininkų darbą, montažą ir garsą,
5. „PIANISTAS“ (The Pianist, 2002)
Lenkų režisieriaus Romano Polanskio gyvenime ligi šiol netrūksta netikėtų „siužeto posūkių“ ir dramatiškų išmėginimų. Pavojai jį lydėjo jau nuo vaikystės.
Romanas Polanskis gimė 1933 metais Paryžiuje. Bet 1936- aisiais šeima iš Prancūzijos grįžo į Lenkiją, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui visa šeima atsidūrė Krokuvos gete. Iš jo abu tėvai buvo išsiųsti į skirtingas koncentracijos stovyklas: tėvas – į Mauthauzeną Austrijoje, kur jis išliko iki karo pabaigos, o motina buvo nužudyta Aušvice. Pats Romanas, būdamas septynerių, gerų žmonių padedamas, pabėgo iš geto ilgai klajojo po Lenkijos kaimus, apsimesdamas katalikų vaiku, kuris ieško savo giminių.
Anksčiau ar vėliau šio režisieriaus filmografijoje turėjo atsirasti kūrinys, kuriame atsispindėtų jo ilgam į atmintį įsirėžusios atminties skeveldros.
Trimis “Oskarais” apdovanotame filme „Pianistas“ nemaža siužeto dalis plėtojasi Varšuvos gete. Čia matome nemažai šokiruojančių detalių, bet didžiausią psichologinį šoką sukelia visai ne tai, o centrinė figūra.
Dramatiško pasakojimo centre atsidūrė Vladislavas Špilmanas (Adrienas Brody) – garsus Lenkijos kompozitorius ir fortepijono virtuozas, daugelio populiarių šlagerių autorius. Jo grojama muzika skambėjo Lenkijos radijo bangomis tada, kai į taikius Varšuvos gyventojus pasipylė pirmieji nacių aviacijos sviediniai.
Atsidūręs gete, legendinis pianistas buvo tik visų šiurpių įvykių stebėtojas, absoliučiai pasyvus ir tarsi “atsiribojęs” nuo viso šito košmaro. Tokia atvirai “inteligentiška” pozicija labai kontrastuoja su tais aktyviais kaliniais, kurių pasiaukojimo dėka gete įvyko garsusis sukilimas, o pats Špilmanas, kaip iškiliausia asmenybė, gavo galimybę ištrūkti iš istorinės “mėsmalės”.
Visą likusį iki filmo pabaigos laiką pianistas stengėsi išlikti bet kokia kaina. Ir jam tai pavyksta gerų žmonių ir apvaizdos dėka. Prisitaikėliškumas tapo gyvenimo būdu. Pergalę švenčia ne Pasipriešinimo didvyris, o silpnavalis žmogus, anksčiau galėjęs pretenduoti tik į paniekinančią niekšo ir išdaviko pravardę. Bet argi mirties akivaizdoje visi gali būti didvyriai?
Filmas ragina susimąstyti ir apie tai, kad toli gražu ne visi naciai buvo išprotėjusio fiurerio idėjų fanatikai. Lemiamą vaidmenį karo pabaigos laukiančio Špilmano gyvenime suvaidino „geras vokietis“ – inteligentiškas vermachto kapitonas Vilmas Hosenfeldas (Thomas Kretschmannas), aptikęs jį Varšuvos griuvėsiuose ir padėjęs išlikti. Deja, tuo pačiu atsilyginti savo išgelbėtojui jau pasibaigus karui Špilmanas nesuspėjo.
Filmas sukurtas pagal Vladislavo Špilmano prisiminimų knygą. Pats legendinis pianistas filmo premjeros nebesulaukė – mirė kiek anksčiau būdamas 88-erių.
Kartais net atrodo, kad ši tema taip skersai ir išilgai išnagrinėta, kad kažką naujo sugalvoti jau sunku. O kai bandoma tai padaryti, susilaukiama audringų protestų. Panaši reakcija ilgai lydėjo filmą „Gyvenimas yra gražus“ (1997 m.). Kai šis filmas pasirodė ekranuose, vieni piktinosi, kad režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Roberto Benigni išdrįso apie žydų tautos tragediją kalbėti ekscentriškos komedijos kalba (kažkas net sugalvojo naujadarą „komiksas apie holokaustą“), kiti, atvirkščiai, su ašaromis akyse žiūrėjo šią jaudinančią istoriją ir vadino R. Benignį paties Charlie Chaplino vertu tragikomedijos genijumi.
Tikru šedevru pelnytai laikomas Steveno Spielbergo „Šindlerio sąrašas“ (1993 m.) suformavo „idealaus filmo“ kanoną ir plačiai paskelbė: „Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį“. Ši charakteristika tinka ir pačiam Oskarui Šindleriui, išgelbėjusiam kelių šimtų Krokuvos žydų gyvybes, ir nacių karininkui Vilmui Hosenfeldui, pasigailėjusiam genialaus muzikanto Vladislavo Špilmano (Romano Polanskio filme „Pianistas“), ir pasaulio teisuoliu pripažintam japonų diplomatui Čiunei Sugiharai, Kaune pasmerktiems žydams išdavinėjusiam išsigelbėjimo vizas.
Deja, yra ir kita holokausto pusė, kuri nėra tokia didvyriška, todėl apie ja ir dabar stengiamasi nutylėti. O kai šito padaryti nepavyksta, kyla negatyvaus pasipriešinimo ir neigimo banga. Ypač jautri yra vadinamoji „žydšaudžių“ tema. Lenkai ją nagrinėja vis drąsiau (Andrzejaus Wajdos „Didžioji savaitė“, Władysławo Pasikowskio „Derlius“). Netrukus ir mes sulauksime „Izaoko“ (rež. Jurgis Matulevičius, pagal Antano Škėmos apysaką), todėl kiek pritilę ginčai apie skaudžius istorijos įvykius turėtų paaštrėti.
Originaliu rakursu į žydšaudžių temą žvelgiama Oskaru už geriausią filmą ne anglų kalba apdovanoto vengrų režisieriaus Laszlo Nemeso dramoje „Sauliaus sūnus“, Kanų kino festivalyje laimėjusioje „Didįjį prizą“.
Tai kontraversiškas filmas apie Aušvico koncentracijos stovyklos specialiojoje komandoje dirbantį vengrų žydą, kasdien į mirtį lydintį savo tėvynainius. Kad tokios „zonderkomandos“ nacių koncentracijos stovyklose egzistavo, žinoma seniai. Į vieną tokį būrį pakliuvęs Solas Auslenderis drauge su panašaus likimo tėvynainiais kasdien atlieka patį bjauriausią darbą – paruošia lavonus kremavimui. Kartą tarp išmėtytų kruvinų kūnų Solas aptinka jaunuolį, kurį kažkodėl (?) palaiko savo sūnumi, nors jam pastoviai sakoma, kad vaikų jis neturįs. Nuo šiol Solą užvaldo vienintelė mintis – jis privalo surasti rabiną, kuris padės tinkamai šį „Sauliaus sūnų“ palaidoti. (Vaiva Rykštaitė)
3. „Gyvenimas yra gražus“ (La Vita e Bella, 1997)
Tai meistriškas italų komiko Roberto Benigni darbas. Šioje tragikomedijoje jis ne tik režisavo, bet atliko ir vieną pagrindinių vaidmenų. Istorija apie žydą italą, knygyno savininką Guido Orefice (Roberto Benigni) ir jo siekį apsaugoti savo sūnų nuo siaubo, vykdomo nacių koncentracijos stovykloje. Filmas, susilaukęs didelio pripažinimo, įrodė, kad Holokausto tema galima kalbėti ir šmaikščiai. Nuo pradžioje ramios įvykių eigos iki širdį veriančio finalo – tai neabejotinai vienas geriausių šių laikų filmų.
Tikrais įvykiais paremtame filme pasakojama žydų Guido, jo žmonos Doros (akt. Nicoletta Braschi) ir sūnaus Joshua (akt. Giorgio Cantarini) istorija. Veiksmas mus perkelia į Antrojo pasaulinio karo laikotarpį. Gvildenama žydų holokausto tema. Šis filmas skiriasi nuo kitų šia tema sukurtų filmų. Tai optimistiškas ir bent jau pradžioje linksmas kūrinys.
„Gyvenimas yra gražus“ yra paprasta pasaka apie mylinčio tėvo (aktorius Roberto Benigni) pastangas tam, kad apsaugotų vienintelio vaiko nekaltumą.**
Kadangi filmo siužetas vyksta koncentracijos stovykloje, žiūrovas gali lengvai sutrikti, matydamas kaip keičiasi Benigni‘o pasaka. Tačiau, nepaisant dramos, trumpos juokingos akimirkos ir maži žaidimai, kuriuos sukuria tėvas tam, kad apsaugotų savo vaiką nuo tiesos, „Gyvenimas yra gražus“ yra filmas apie meilę. Apie tokią meilę, kuria galima mėgautis būnant bet kokio amžiaus, tačiau, kuri tampa nepakeliamai skausminga, jei pats turi vaikų. Vaikų, kuriuos norėsite apsaugoti nuo negailestingų gyvenimo įvykių, nes gyvenimas išties nėra toks gailestingas. (Ingrida Monkevičiūtė)
2. „ŠINDLERIO SĄRAŠAS“ (Schindler’s List, 1993)
Pagal Thomaso Keneally romaną sukurtas filmas pasakoja apie žmogų, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusį šimtus žydų. Apsukraus verslininko Oskaro Šindlerio (Liamas Neesonas) metalo gaminių fabrike Krokuvoje dirbo daug žydų iš geto. Pradžioje jie fabrikantui tebuvo pigi darbo jėga. Tačiau netrukus cinišką požiūrį keičia užuojauta, ir Šindleris tampa žydams tikru angelu sargu. Filmo moto – citata iš Talmudo “Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį”.
1982-aisiais, pasikalbėjęs su Pfeferbergeriu Thomas Keneally parašė knygą „Šindlerio laivas“ (Schindler’s Ark). JAV kino korporacijos MCA prezidentas Sidas Sheinbergas pasiuntė knygos recenziją Stevenui Spielbergui, o kai režisierius išreiškė norą ją ekranizuoti, studija Universal Pictures tuoj pat įsigijo visas reikalingas teises. Tiesa, tada Spielbergas buvo pasinėręs į fantastinių bei nuotykių filmų pasaulį („Ateivis“, „Indiana Džounsas“), todėl į Pfeferbergerio klausimą „Kada gi prasidės filmavimo darbai“, Spielbergas tiesiai šviesiai atsakė: „Po dešimties metų“.
Tiek ilgai studijos vadovai laukti nenorėjo, todėl ėmė dairytis, kas galėtų šio projekto imtis. Pats Spielbergas įkalbinėjo kolegą Sydney‘ų Pollacką, studijos atstovai – Martiną Scorsese – šis atsisakė, sakydamas, kad Holokausto tragediją geriausiai perteiktų režisierius žydas). Atsisakė ir Romanas Polanskis, nes būdamas aštuonerių jis pats gyveno Krokuvos gete ir pabėgo iš jo geto likvidavimo išvakarėse (vėliau režisierius visgi sukurs filmą „Pianistas“, pasakojantį apie tuos tragiškus įvykius).
Taip stumdant projektą iš vienų rankų į kitas atėjo 1991-ieji. Spielbergas ką tik baigė dar vieną nuotykių filmą „Kablys“ (Hook) ir jau galėjo niekieno netrukdomas pasinerti į tragišką Holokausto pasaulį. Tačiau Sidas Sheinbergas iškėlė vienintelę sąlygą – pirmiau Spielbergas turi padaryti „Juros periodo parką“. Tai buvo ir komercinis, ir psichologinis taktinis sprendimas. Niekas negalėjo prognozuoti komercinės „Šindlerio sąrašo“ sėkmės, todėl filmas apie dinozaurus nesėkmės atveju kompensuotų studijos patirtus nuostolius. Na, ir psichologiškai režisieriui po Holokausto tragedijos daryti dinozaurų atrakcioną tikriausiai būtų ne taip lengva.
Planuodamas būsimąjį filmą Spielbergas iš karto nusprendė, kad „Šindlerio sąrašas“ bus nespalvotas filmas. Jis motyvavo tuo, kad Krokuvos geto sunaikinimas liko užfiksuotas juodai baltuose pačių nacių filmuotuose kadruose.
Krokuvos geto sunaikinimui scenarijuje buvo skirtas vos vienas puslapis. Spielbergas pareikalavo šią vietą gerokai išplėsti, kas ir buvo padaryta. Tik filmuoti tikrame Aušvice Lenkijos valdžia neleido, todėl teko statyti identišką mirties stovyklos dekoraciją.
Režisierius neapsiriko – „Šindlerio sąrašas“ susilaukė milžiniškos sėkmės ir tapo daugiausiai pinigų kino istorijoje uždirbusiu juodai baltu filmu.
Prie beprecedentės filmo sėkmės, be abejo, prisidėjo ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Liamas Neesonas puikiai parodo savo herojaus metamorfozę, kai fanatiškas nacių idėjų šalininkas, sukrėstas nežmoniškų jo garbinamos partijos nusikaltimų, tampa fašistinės ideologijos priešininku ir rizikuodamas gyvybe ima gelbėti nuo sunaikinimo pasmerktuosius.
Visiškas Šindlerio antipodas – Ralpho Fienneso suvaidintas Amonas Göthas – nacių vykdytos politikos fanatikas, sadistas ir šaltakraujis žudikas (1946-aisiais nuteistas ir pakartas). Būtent jam buvo suteikti įgaliojimai sunaikinti Krokuvos getą ir po šios operacijos išlikusius žydus perkelti į Plašovo (Płaszów) koncentracijos stovyklą, o kai buvo nuspręsta likviduoti ir ją – pasmerktieji buvo išvežti į Aušvicą.
Dar vieną įsimenantį vaidmenį suvaidino Benas Kingsley. Jo Ichakas Šternas buvo Šindlerio buhalteris. Būtent jis ir padėjo sudaryti vadinamąjį „Šindlerio sąrašą“ – nuo išvežimo į Aušvicą išgelbėtų žydų registrą.
Filmas apdovanotas septyniais Oskarais: geriausias filmas, režisierius, adaptuotas scenarijus (Stevenas Zaillianas), operatorius (Januszas Kaminskis), kompozitorius (Johnas Williamsas), montažas (Michaelas Kahnas) ir dailininkas (Allanas Starskis).
1. „ŠOA“ (Shoah, 1985)
Šio filmo režisierius Claude‘as Lanzmannas (1925–2018) yra vienas garsiausių dokumentininkų kinematografiniame pasaulyje. Jis gimė Paryžiuje žydų šeimoje. Tėvai Paulette Grobermann ir Armandas Lanzmannas emigravo į Prancūziją iš Kišiniovo po 1903 m. pogromo.
1940 – aisiais Claude‘as kartu su broliu ir seserimi slapstėsi Overno kaime. 1943 m. besimokydamas Blezo Paskalio licėjuje Klermont Ferane prisijungė prie Pasipriešinimo judėjimo.
Nuo 1947 m. studijavo filosofiją Tiubingene, vėliau dėstė ją ir prancūzų literatūrą Berlyno Laisvajame universitete. Čia 1952 m. susipažino su Jeanu-Pauliu Sartre‘u ir Simone de Beauvoir. Aktyviai bendradarbiavo su jų įsteigtu žurnalu „Les Temps Modernes“ (Naujieji laikai), buvo jo redaktoriumi. Pasirašė „Manifestą 21“ prieš prancūzų kolonijinį karą Alžyre.
Nuo 1970 m. sutelkė svarbiausią dėmesį į dok. kiną.
Jeigu jis būtų sukūręs tik vieną filmą „Šoa“ (Shoah, 1985, hebrajų kalba šis žodis reiškia katastrofą, sunaikinimą), jo vieta pasaulinėje kino istorijoje jau būtų rezervuota. Devynias su puse valandas (566 min.) trunkantis dokumentinis filmas yra vienas ryškiausių kaltinimų fašizmui. Net 12 metų kurtas filmas pasakoja apie masinį žydų naikinimą nacių mirties lageriuose ir apie šio genocido vykdytojus. Filme apsieinama be archyvinių dokumentų ir kino kronikos: Shoah – tai tik katastrofos liudytojų veidai ir balsai, susiliejantys į skaudžią siaubingos praeities rekonstrukciją.
1997 m. Cl. Lanzmannas viešėjo Lietuvoje ir dalyvavo Vilniaus geto teatro įkūrimo 55-ųjų metinių renginiuose. Tąsyk Vilniaus kino centre „Skalvija“ dvi dienas buvo rodomas „Shoah“, o komentuodamas jį režisierius temperamentingai diskutavo su mūsų žiūrovais.
Į Lietuvą režisierių pakvietęs Markas Petuchauskas pasakojo: „Daugiau kaip dešimt metų (1974-1985) Lanzmannas kūrė „Shoah“. Tai unikalus filmas, kuriam nėra lygių. Devynias su puse valandų trunkantis filmas – žydų genocido liudijimas. Lanzmannas teigė nemėgstąs sakyti žmonėms, ką jie turi galvoti. Filme nėra užkadrinių komentarų. Režisierius kūrė jį nenaudodamas archyvinių ar kronikinių kadrų. Jame neparodytas ir nė vienas lavonas. Lanzmanno žodžiais, tai yra eksperimentas, kurio metu žiūrovas išgyvena tai, kas vyksta ekrane, „inkarnuojantis į tai, kas rodoma.“
Filme – liudijime Lanzmannas pokalbių forma atskleidžia atsiminimus tų, kurie dalyvavo genocide, vieni kaip aukos, kiti kaip budeliai. Taikliai pastebėjo Rogeris Ebertas, kad tai „skausmo ir pykčio kauksmas genocido akivaizdoje. Tai vienas iš kilniausių kada nors sukurtų filmų […] jame Lanzmannas kalba apie neįkainojamą Dievo dovaną, kuri skiria žmogų nuo gyvulio. Kuri paverčia mus žmogiškomis būtybėmis ir suteikia mums vilties […]“.
Taip pat skaitykite: 10 visų laikų geriausių karinių filmų ir serialų
