Buvau kine. Žiūrėjau detektyvinį filmą „Aktyvistas“ (2025), katro režisierius Roms Zabarausks. Atvirai pasakius, žinojau, ka šits films bus provokuojantis, i ka nežadės lengva popkorna. Visų pirma, pats Zabarausks yr įdomus žmogus. Ans jau senokai garsėj tuo, ka jo filmai nebija „nepatogių“ temų – LGBTQ+, politika, žmogaus teises. Kaip sakoma, jam nėr baisu brauktis prieš plauką. Vieni jį gir – kiti burnoj, bet žmogus dara kietą darbą. Tokį darbą, katras nėr kaip pigus blizgutis, o toks po katro galvoj da sukas mintys. Nu, tai i kan aš galiu jums pasakyt‘… „Aktyvistas“ būtent toks ir yr – su žinia, su ginču, su tuo, ka paskui sėdėdams virtuvėj da i aptarinėji su draugais.
Roms Zabarausks jau senokai nebėr tas žals režisierius, katrą visi tik kaip provokatorių matė. Jo pirmi filmai buva kaip bandymai pramušt‘ sieną – kartais šiurkščiai, kartais drąsiai, bet visad su noru pasakyt‘ kažkan svarbaus. Su „Advokatu“ ans atsineši rimtesnį toną, paliesdams šiuolaikines socialines temas, o „Rašytojas“ jau parodi, ka gali įtemptą istoriją išgręžt‘ ir vienoj patalpoj. Kaip žingsniai ant laiptų – kiekviens films jį kėli aukščiau, brandina i dabar tas brandums pasijauč i trilogijas finale „Aktyviste“. Čia nebe vien eksperiments ar provokacija – čia jau visas komplekts, kur susitinka režisieriaus patirtis, idėja i nors žiūrovą supurtyt‘.
Apie kan čia tas films?
Films prasided su šoku – pagrindinio veikėjo Andriaus, katrą įkūnija aktorius Roberts Petraitis (taip, taip, tas pats aktorius, katras laimėja „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už sava vaidmenį socialiniame projekte „Pietinia kronikas“) vaikinas Deivids (aktorius Elvins Juodkazis) nužudoms. Ir žinokit, tą nuotaiką pajaut‘ iškart: nėr čia jokia romantiška įvedima, nėr dainelių, iškart bum – tragedija. Andrius, likęs be sava mylimojo, nesutink tiesiog sėdėt‘ ir laukt‘, kol policija kažką padarys. Nu, bet ana ir neskub nieka daryt iš tikra… Tai žodžiu, Andrius pats pasiryžt ieškot‘ teisybės. Va čia ir prasided tikroji istorija, kur įsivel tiek politinės temos, tiek labai asmenišks keršts. Įsivaizduokit, Andrius net užsikačialin ir infiltruojas į neonacių grupuotę, nes mana, ka anie kalti dėl anuo mylimojo mirties.
Apie kan čia tie veikėjai?
Andrius man pasirodė kaip toks žmogus, katrą norėtum palaikyt, bet kartu i biški nervin. Viena vertus, ans drąsus, įsivėl į neonacių gretas, rizikuoja. Kita vertus, kartais anuo sprendimai atroda i kaprizingi – lyg vaikis, katras nesusimasta apie pasekmes. I čia gal tyčia padaryta, ka parodytų – aktyvists nebūtinai herojus, kartais ans tiesiog žmogus su klaidom, su užsispyrimu, su skausmu.
Deivids, nors ir nužudyts, filme gyvs per prisiminimus, per sapnus, per Andriaus vidinį pasaulį. I, žinot, tas duod filmui papildomą širdį – nėra taip, ka vien tiesiog detektyvs. Tai yr meilės istorija, nutrūkusi per smurtą, bet palikusi randą, katras tampasi per visą filmą.
Yra ir kitų LGBTQ+ bendruomenės veikėjų. Anuos įkūnija tokie aktoriai, kaip Teklė Baroti, Sims Kuliešius, Vaslovs Gooms, Elžbieta Latenaiti ir kiti. I visi tie veikėjai su savom intrigom i politikom. I, žinokit, tas man buvo įdomu – Zabarausks parodė, ka ir bendruomenėj nebūtinai visi vieningi. Yr nesutarimų, yr interesų, yr ego. Čia ne rožini pasaka, čia kaip gyvenime – kur i draugs, i priešininks gal būt tam pačiam stovy.
Aišku, buva i stereotipinių veikėjų. Neonaciai, tie vadinami „marozai“, aprengti kaip iš kataloga, ka tu iškart suprastum, kas anie tokie. Nu, čia režisieriui biški pritrūko subtiluma – kartais atroda, ka jų rūbai kalb garsiau už pačius personažus. Nu, pavyzdžiui, Andrius į neonacių gretas buva priimts dėl to, kaip ans atrodi – plikai skusta galva, skelts antakis, juoda striuki i, žinoma, balta problemini maiki. Man dar šiaip kila klausims – ar tokie žmonės iš vis kištųs i bandytų sustabdyti LGBT maršą? Nu bet gal toks sumanyms – ka publika netyčia nesusipainiotų i atskirtų, katrie yra katrie. Žinot, čia kaip kokiam senam kaime: jeigu žmogus su auliniais – tai jau arba žvejys, arba smarkuolis.
Filma atmosfera: muzika, tyla i kadru klijavims
Muzika filme irgi savotiška – neužgož veikėjų, o pamažu priduod emocijas, kaip šilumą nuo pečiaus. Kartais kaip koks dūzgesys fone, katras įneš nerimą, o kartais kaip toks tylus pianins, katras primen, ka viskas čia ne vien apie smurtą, o ir apie meilę i netektį. Bet vietom, man atroda, ka galėja būti drūtesnė. Nu, žinot, kaip užleidus kokį akordą, kad tu kėdėj net krūpteltum.
O scenų perėjimai… nu, čia jau kaip važiuot su „golfu“ per žvyrkelį – vienur ried gerai, kitur šoksteli, vos dantų nepameti. Kartais būna visai gražiai suklijuota, kur muzika ar kadras ištemp i natūraliai perved. Bet kitur toks jausms, ka režisierius pasakė „stop“, i iškart „start“ kitam kadrui. Tai aš salėj net kartą sušnabždėjau kolegei: „pala, čia dar ta pati diena ar jau kita?“.
Dialogai – gilūs, lieti, su ilgom pauzėm. Kartais sėdi, žiūri i galvoji: nu, ką tu, žmogau, da tylėsi? Bet paskui suprant‘, ka būtent toji tyla i užkabin. Tik, aišku, buva i taip, ka ta tyla jau nebe įtampa, o kaip koks laukims poliklinikoj, i pradedi tada spragėsius kapsėt‘ greičiau, ka nors veikt‘ turėtum kan. Da kas man patika, kad ne viskas buva sakoma tiesiai šviesiai, teka skaityt‘ i tarp eilučių. Tai, žodžiu, ir pati narkliojau tan detektyvą.
Kaip reagava auditorija?
Žiūrovų reakcijos į filmą buva labai juntamas. Kai ekrane parodi pirmą dviejų vaikinų bučinį, salėje įvyko sujudims, pasigirda šnabždesiai, iš vienos merginos išgirdau net „eik tu na…“. Teko girdėt i keistesnių išsireiškimų, katruos žmonės vis da meta pamatę tokią sceną kine. Tai parodi, ka Lietuvoj daliai auditorijos tokie vaizdai tebėr neįprasti, keliantys šoką ar net pasipriešinimą. I būtent dėl to, turbūt, tokie filmai i yr reikalingi – ka tą reakciją sukeltų i priverstų susimąstyt‘, kame bėda: filme ar mūsų pačių galvose.
O šiaip pats Zabarausks, atroda, čia norėja padaryt‘ ne pamokslą, o diskusiją. Jo filmai visada kelia triukšmą – vieni šaukia, ka „propaganda“, kiti sako, ka „pagaliau kažkas kalb“. Bet fakts tas, ka po jo filmų tylėt‘ sunku. I „Aktyvistas“ nėr išimtis. Čia ne tas atvejis, ka išeini iš salės i pamiršt‘. Čia išeini i nešies mintis kaip kokią bulvę kišenėj – sunkoka, bet neišmeti.
Mana verdikts
Apibendrinant, sakyčiau, ka „Aktyvistas“ yr vertings films. Nors vietom šokinėj kaip ožys per griovį, vietom biški perspaudžia su stereotipais, bet ans tur i širdį, i žinią. Čia ne tik apie meilę, ne tik apie politiką – čia apie žmogų, katras negal sėdėt‘ i tylėt‘, kai pasaulis aplink jį griūn. Verta pažiūrėt‘.
Galima pagirt už drąsą, už temas iškėlimą, i už tai, ka net žmogus, užgesinęs šviesas kambary, da lovoj vartysis i svarstys, ar Andrius teisingai dari, ar buva kvailys. O jei films priverčia ginčytis – vadinas, jis pasieki sava.
