Yr filmų, katrie vos prasidėję taip užgrieb už širdies, ka nespėji net sava minties sugaudyt. Nu, lyg kas būtų netikėtai užleidęs seną „BIX’ų“ magnetolą rūsia repeticijų kambary, kur laisvės kvaps maišos su gitarų dundesiu, katros vos leid sienom stovėt. „BIX beveik Nirvana“ (2025 m.) būtent toks films i yr. Ans ilgai neįvedinėj, o iškart grąžin tavi į tuos laikus, kai šiaulietišks veržlums veržės lauk kaip šuo paleists nuo grandinės, i nieks ano negalėja sustabdyt. Žiūri i jauti, kaip tas sens impulsas, kadaise išnešęs „BIX“ pro Berlyna sienas griuvėsius į pasaulines scenas, vėl pakyl i praded dundėt širdy taip pat stipriai, kaip i anų gitaras.
Režisierius i ano idėja
Filma režisierius Emilis Vėlyvis yr jau seniai užsitarnavęs „kina chuligana“ pravardę. Ano filmai „Zero. Alyvinė Lietuva“ (2006 m.), „Redirected“ (2014 m.), „Piktųjų karta“ (2021 m.) i šiais metais pasirodęs serials „Vilko gomurys“ (2025 m.) roda, ka Vėlyvis visad trauki ten, kur riba tarp absurda, juoda humora, intrigas i realybės yr plona kaip vėja nubraukts voratinklis. Šįsyk Vėlyvis atitrūka nuo anam įprastų vaidybinių filmų i ėmės dokumentikas, nors, tiesa, nelabai kas įsivaizdava anan be šūvių, griūvančių sienų a personažų, katrie atroda lyg iš kita pasaulia. Bet „BIX beveik Nirvana“ anam leida pasireikši kitaip: ne vaidint realybę, o aną perrėkt, permontuot i ištempt per dabartį i praeitį taip, kaip tik Vėlyvis mok.
„BIX beveik Nirvana“ gimi ne biure prie balta lapa, o iš tikra nora prikelt legendą i papasakot anos istoriją. Emilis Vėlyvis, tas kina pankiuks, katras niekad nemėga tvarkos i gražiai sušukuotų istorijų, išgirda „BIX’ų“ pasakojimus i pagalvoja: „Va čia jau yr mėsa filmui.“ „BIX“ istorijoje ans rada tą pačią laukinę energiją, katra tvyrauj i ano filmuose. Nu, sakykim, tą šiaurietišką šaltą agresiją, katra iš pirma žvilgsnia atroda juokinga, bet iš tikra gel iki kaula. Tai yr ne dokumentika, katrą būtum sukapojęs iš archyvų, bet veikiau kelioni, katrą reikėja iš nauja praeiti.
Filma konteksts i siužets
Filme nėr tradicinia dokumentinia kina taisyklių: jokia ramaus pasakotoja balsa, jokia patogaus paaiškinima, ką i kada matom. Vietoj to yr chaosas, humors, staigūs perėjimai, archyviniai kadrai, susiliejantys su dabarties kelione vos bevažiuojančiu autobusiuku, puoštu legendine rožine kiaule. Films atroda lyg sens koncerts, kur garsa kolonėlės brašk, bet vis tiek nuo scenos neatsitrauki.
Filme „BIX“ grupės nariai Samas (Saulius Urbonavičius), Gincas (Gintautas Gascevičius), Auris (Aurimas Povilaitis) i Špokas (Mindaugas Špokauskas) leidžias į kelionę per senas vietas, kur kartą jau buva palikę sava gitarų aidus. Anie pasakoj savo istoriją be jokia pagražinima: su autoironija i su tokiais šiaulietiškais perliukais, ka net sėdėdams kina salėj jauties lyg būtum kartu autobuse, kai anie dundėja link Vakarų, tikėdamiesi, ka pasaulis pagaliau išgirs jų balsą.
Ši dokumentika pasakoj apie laikus, kai Šiauliai da buva ne „Saulės miests“, o labiau „viskas nuo rūsia prasided“ teritorija. Pankroka grupi „BIX“ buva tie, katrie nedvejoja i sukūri kažką kitokia, lyg sakydami sau i kitiems: „Jei neišein per duris, galima i per sieną.“ I kai 1989 m. Berlyna siena nugriuva, pasaulis pasidari toks platus, ka galėja sutalpint i pankroką iš Lietuvos. Tai metai, kai „BIX“ atsidūri Vokietijoj, muzikas festivaly „Berlin Independence Days“ i pradėja sava pirmąjį turą. Minėtajam festivaly tą pačią dieną pasirodi i da tik kylanti „Nirvana“. Taip, taip, tie patys, katruos vėliau visi vadins legenda. Vėliau po anų toj pačioj scenoj pasirodi „BIX“, grupi iš posovietinės Lietuvos, i parodi tai, ko da nieks nebuva matę. Nu, o žmonės iki šiol juokauj, ka tada „Nirvana“ netyčia „apsišildė“ patiems „BIX’ams“. I tas juoks yr it tilts tarp to, kas buva, i to, ką anie palika kiekvienam, kas klausės.
Kinematografija i muzika
Filma vizualini kalba tokia gyva, ka kartais atroda, jog ne operatorius filmuoj laiką, o pats laiks stov prieš kamerą i leid savi pagauti iš visų pusių. Dabarties kelionės kadrai čia susiliej su archyviniais įrašais taip organiškai, it būtų filmuoti ta pačia dulkėta kamera da tais laikais, kai „BIX’ai“ rėži pirmuosius akordus Šiaulių rūsiuose. Vienam kadre matom šiuolaikinį Samą, o kitame jau ano jauną, prakaituotą, pankroka ritmu pulsuojantį atvaizdą. I kiečiausia tai, ka tie du pasauliai nesipjauna, o tarsi susikalb tarpusavy.
Tai, kaip jau, musėk, supratot, montažas čia verts atskira paminėjima. Ans toks intensyvus, ka primen gerai suplanuotą koncertą: be pauzių, be bereikalinga atsikvėpima, bet su aiškiom emocinėm bangom. Scenas persipin greitai, bet ne chaotiškai, nes archyvs susiūts su dabartim taip švariai, ka net sunku suprasti, kur baigias prisiminims i prasided ši diena. Tačiau Vėlyvis vis tiek leid montažui išlaikyt tą pankroka nervą: šiek tiek grubesnį, šiurkštesnį, bet tikresnį.
Muzikinis takelis ne tik palaika ritmą, bet i diktuoj filmui tempą. Senosias „BIX’ų“ dainas, archyviniai įrašai, gyvų koncertų sprogimai i specialiai filmui sukurti muzikiniai akcentai kuria emocinį karkasą, katras neleid žiūrovui nei atsipalaiduot, nei nuslyst mintimis kitur. Tai films, katram muzika yr pilnavertis veikėjas, o ne prieds.
Sens panks iš Šiaulių, žiūrėdams į tokį vizualinį audinį, tikrai pasakytų: „Va čia tai kiets montažas. Nei per saldu, nei per daug blizgu, viskas kaip priklausa.“ Bet kartu tai i profesionaliai sudėliota kina juosta, katroj nebijoma greičia, šuolių laike i drąsių vizualinių sprendimų. I būtent šits mišinys leid filmui išlaikyt autentišką „BIX“ dvasią, tą vibraciją, katra neš ne tik muziką, bet i visos grupės istoriją.
Pagrindinės temas
Viskas sukas aplink vieną žodį. Laisvi. Ta laisvi, katros sovietmečiu nieks nedalina, bet katra auga rūsių kambariuose, gitarų stygų vibracijose i žmonių galvose, katros nenorėja tilpt į jokius rėmus. Tas laisvės siekims atskleidžiams per kitą svarbią temą… tapatybę. „BIX“ niekad nepabandi „prisiderint“, pasidaryt komerciškesni, gražesni a paprastesni. Anie buva „bikai“ – tokie, kokie yr. I arba tu suprasi anuos, arba ne.
I da viena svarbi filma linija – atmintis. Films veik kaip laika mašina, katra sugrąžin į laikus, kai muzika buva ne produkts, o būds išgyvent. Ans primen, koks trapus, bet kartu i galings buva tas moments, kai Lietuva pradėja kvėpuot laisvai, o anos muzika pirmą kartą nuskambėja taip, ka i pasaulis nustebęs pakėli antakius.
„BIX beveik Nirvana“ nėr saldus paminklas grupei. Tai gyvs, pulsuojantis, truputį pašėlęs films, toks, kokį i dera kurt apie šiaulietišką pankroką. Tai pasakojims apie žmones, katrie kažkada pasiryža garsinti Lietuvą taip, kaip mokėja geriausiai: grodami garsiai, greitai i be jokios baimės.
„BIX“ lika tie, katrie primen, ka viskas prasided nuo drąsos, nuo triukšma i nuo nora būti išgirstiems.
