Komedijos seniai nebėra vien lengvas vakaro pasirinkimas. Naujosios kartos kino kūrėjai vis dažniau humorą maišo su įtampa, romantika, siaubu, veiksmu ar net egzistenciniais klausimais, todėl juokas ekrane tampa ne tik pramoga, bet ir netikėtu būdu pažvelgti į šiuolaikinį pasaulį. Vieni filmai remiasi absurdiškomis situacijomis, kiti – kandžia satyra ar visiškai pašėlusiais personažais, tačiau visi jie įrodo, kad šiuolaikinė komedija gali nustebinti net ir visko mačiusius žiūrovus. Gerų komedijų, tiesą sakant, pasitaiko vos 2-3 per metus. Jei ieškote filmų, kurie ne tik pralinksmins, bet ir pasiūlys kažką netikėto, ši kolekcija verta jūsų dėmesio.
Pastebėjau keistoką (gal tik man?) paradoksą: pakartotinai po daugelio metų žiūrint kadaise labai juokinusias komedijas, dabar juokingos jos atrodo toli gražu ne visada. Ir atvirkščiai, žiūrint (ypač kino salėje) dabartines komedijas, retai norisi juoktis kartu su publika.
O gal čia joks paradoksas! Juokas, kaip andai sakė klasikas, dalykas rimtas!
Tuo turėtų įtikinti dešimtukas naujos kartos kino komedijų.
10. „NUOGAS GINKLAS“ (The Naked Gun, 2025)
Viskas prasidėjo 1988-aisiais, kai populiarių komedijų kūrėjas Davidas Zuckeris į kino pasaulį išleido dar vieną beprotiškai juokingų pokštų porciją, pavadintą „Nuogas ginklas“ (The Naked Gun: From the Files of Police Squad!).
Ir anksčiau populiarias komedijas mėgusio parodijuoti aktoriaus Leslie Nielseno čia suvaidintas debiliškas policijos inspektorius Frenkas Drebinas filmo pradžioje akis į akį susiduria su Chomejiniu, Arafatu, Kadafiu ir net Gorbačiovu, o vėliau gauna užduotį saugoti Jos didenybę Anglijos karalienę, kurią slaptųjų tarnybų duomenimis beisbolo varžybų metu planuoja nužudyti teroristai. Paties Džeimso Bondo verta misija, žinoma, pavirsta veiksmo filmų karikatūra. Bet juokinga buvo tikrai.
Vėliau kartojant tą pačią schemą dar du kartus (1991-aisiais ir 1994-aisiais) juokeliai darėsi vis lėkštesni, todėl po trečiojo filmo (jame Drebinui teko per Oskarų teikimo ceremoniją gelbėti žmoniją nuo garsaus teroristo, sumaniusio nušluoti nuo žemės paviršiaus visą Kaliforniją), sėkmingai startavusį projektą teko „užraukti“.
O dabar visuotiniais perdirbinių ir tęsinių laikais projektas vėl prikeltas iš letargo miego. Bet yra viena problemėlė – Leslie Nielsenas mirė 2010-aisiais, ir jį atgaivinti būtų sudėtingiau, nei patį projektą.
Bet Holivudo scenaristams neišsprendžiamų problemų tiesiog nebūna. Lengviausia būtų pasitelkus modernias ir kasdien vis labiau pingančias kompiuterines vaizdo technologijas aktorių klonuoti. Bet pasirinktas senesnis (sakyčiau, net senamadiškas) metodas – pagrindiniu personažu padaryti amžinatilsį Frenko Drebino sūnų, taip pat LAPD (Los Andželo Policijos Departamento) leitenantą Frenką Drebiną jaunesnįjį.
Savo sugebėjimus tėtušio vertas sūnelis pademonstruoja jau naujojo filmo pradžioje, kai pats vienas (apsimetęs moksleive !), į skutus ištaško banko plėšikų gaują.
Tolimesnių komiškų nesusipratimų serija bus susijusi su Frenko iššūkiu moderniausių technologijų magnatui Ričardui Keinui (jį vaidinantis Danny Hustonas nė nesistengia nuslėpti, kad parodijuoja Iloną Maską), padovanojusiam policijos būriui savaeigį elektromobilį.
Iš visų filmo pokštų ilgiausiai, ko gero, prisiminsiu sceną policijoje, kur Frenkas jaunesnysis ant sienos kabantį tėvo portretą prašo palaiminti jo misiją ir kaip teigiamą ženklą atsiusti… pelėdą. Ir toks ženklas tikrai nusileis iš dausų, pradžiugindamas ne tik absurdiško humoro mėgėjus (linkėjimai „Tvin Pyksui“!), bet ir milijonams Hario Poterio fanų.
Maloniausiu naujojo filmo siurprizu tapo kiek primiršta Pamela Anderson. Ji čia atlieka tą pačią funkciją, kaip ir gražuolė Priscilla Presley, visuose trijuose ankstesniuose filmuose šalia Leslie Nielseno skleidusi ypatingą seksualinę aurą.
Kaip ten bebūtų, bet akivaizdžiai silpniausia filmo grandis yra Drebino vaidmens atlikėjas Liamas Neesonas. Iš visų išraiškos priemonių aktoriui dabar prireikė vienintelės – bejausmės veido išraiškos. Bet jeigu nebylios klasikinės komedijos laikais genialiajam Busteriui Keatonui tai buvo ne tik kaukė, bet ir ekscentriško humoro šaltinis, tai L. Neesono atveju toks kontrastas nesuveikia – kuo labiau jis stengiasi juokinti, tuo nenatūralesnis yra tokio persistengimo rezultatas.
Net nesmagu priminti, kad kadaise L. Neesonas vaidino žydų gelbėtoją Oskarą Šindlerį, IRA judėjimo lyderį Maiklą Kolinsą, pagaliau Victoro Hugo „Vargdieniuose“ Žaną Valžaną. Jų fone naujasis režisieriaus Akivos Schafferio „Mirtinas ginklas“ atrodo kaip bandymas iš patrankos šaudyti į žvirblius… (Gediminas Jankauskas)
9. „NOVOKAINAS“ (Novocaine, 2025)
Nuskausminantys vaistai novokainas čia yra ne tiek pats medicininis preparatas, kiek juo (dėl ypatingos ir tikrai retos priežasties) vadinamas pagrindinis herojus, bet apie tai – vėliau!
Kaip ir čia pristatomo naujojo „Mirtino ginklo“, svarbiausi „Novokaino“ įvykiai užsimezga per banko (šiuo atveju – kredito unijos, bet esmės tai nekeičia) apiplėšimą.
Vieną dieną trijų ginkluotų plėšikų gauja užpuola San Diego kredito unijos būstinę. Gaujos vadovas Saimonas Grinlis nužudo įmonės viršininką Naidželą, kai šis nekviestiems svečiams atsisako pasakyti seifo kodą. Bet kodą pasako drovus vadovo padėjėjas Neitas Keinas (akt. Jackas Quaidas), gelbėdamas savo merginą Šerę Magreiv (ją vaidina Amber Midthunder). Galiausiai, jau atvykus policijai, per susišaudymą banditai pabėga, kartu su solidžiu grobiu paėmę įkaitus. Tarp jų yra ir Šerė.
Supratęs, kad tradiciniai metodai gali būti neveiksmingi, o laikas spaudžia, Neitas ryžtasi pavojingai misijai, siekdamas išgelbėti mylimąją ir sustabdyti nusikaltėlius.
Ramų ir nuspėjamą gyvenimą ligi šiol gyvenęs šiam tikslui vaikinas nusprendžia pasinaudoti savo ypatingomis galiomis – nejautrumu fiziniam skausmui. Mat, Neitas turi itin retą genetinį sutrikimą, vadinamą ketvirto laipsnio sensorine vegetatyvine neuropatija – ypatingą nervų sistemos pažeidimą, dėl kurio visiškai atrofuojasi žmogaus kūno reakcija į fizinį skausmą.
Dėl šios retos genetinės anomalijos Neitas ir vadinamas Novokainu. Jo bute visi baldų ir namų technikos prietaisų aštrūs kampai yra izoliuoti minkštais teniso kamuoliukais, vyras nevalgo kieto maisto (kad netyčia nenusikąstų liežuvio), vengia aštrių įrankių ir kas tris valandas programuoja žadintuvą (kad nepraleistų vizito į tualetą).
Reikia pripažinti, kad darnus režisierių Dano Berko ir Roberto Olseno tandemas gana išradingai pasinaudoja Neito unikalumu. Tokia situacija galėtų būti labai rimto tvirtai sukalto veiksmo trilerio pagrindu. Trilerio elemento filme apstu, bet visgi tai komiškas veiksmo trileris. Juokinga yra introvertiško ir gausiai tatuiruoto Neito scena, kai į spąstus pakliuvęs vyras, kankinamas banditų bendrininko, apsimeta jaučiantis skausmą.
Bet netrūksta ir tikrai žiaurių scenų, ypač epizodų serijoje, kuriose Neitas ilgai galynėjasi su Saimonu Grinliu: čia žiauriems smūgiams naudojami po ranka pasitaikę ne patys patogiausi ginklai, pavyzdžiui, defibriliatorius ar adrenalino injekcija (per piktadario Saimono žandikaulį į smegenis- brrrr!).
Finale ir Neitas, ir Šerė nusipelno atlygio už savo darbus, tik labai skirtingų… Kartėlį pasaldina finalinis vyšnių pyrago gabalėlis – panašus į tą, kuriuo Šerė ir Neitas vaišinosi per pirmąjį pasimatymą… (G.J.)
8.„GRUPĖ „NIRVANA“ IR FILMAS“ (Nirvanna the Band the Show the Movie, 2025)
Taip jau sutapo, kad legendinė amerikiečių roko grupė „Nirvana“ pernai pakliuvo į dviejų labai skirtingų filmų pavadinimus dvejuose dvejose smarkiai vienas nuo kito nutolusiuose kontinentuose.
Lietuvos didžiuosiuose ekranuose tarsi ryški kometa švystelėjo Emilio Vėlyvio surežisuotas dokumentinis filmas „BIX beveik NIRVANA“, skirtas Berlyno sienos griūties metais Laisvės simboliu tapusiai grupei BIX ir jos lyderiui Sauliui Urbonavičiui-Samui.
Dabar tikrai smagu prisiminti, kad andai viename Vokietijos festivalyje prieš BIX koncertą publiką apšildė dar tik karjerą pradedantys rokeriai iš „Nirvanos”…
O Kanadoje režisierius Mattas Johnsonas taip pat 2025-aisiais sukurtą savo filmą pavadino „Grupė „Nirvana“ ir filmas“.
Šioje vietoje reikėtų paaiškinti kai ką labai svarbaus.
2007–2009 metais interneto fanai svaigo nuo tikrai originalaus serialo „Nirvana the Band the Show“ ir jo televizijos adaptacijos, dar didesnį gerbėjų būrį sutelkusios 2017–2018 metais.
Abejuose serialuose, o vėliau ir filme, pagrindiniai personažai buvo abiejų scenarijaus autorių Matto Johnsono ir Jay‘aus McCarrolo suvaidinti „nučiuožę“ vyrukai Matas ir Džėjus – pilnamečiai „nebrendylos“, muzikiniam projektui subūrę grupę „Nirvanna the Band“, kuri su legendinio Curto Cobaino muzikine gauja tikrai neturi nieko bendra. Apie tikrąją „Nirvaną“ draugeliai, regis, neturi žalio supratimo, nors tai atrodo absoliučiai absurdiška.
Absurdiška, beje, yra ir visa tolesnė ekscentriško tandemo veikla. Bandant užsirezervuoti koncertą garsiajame „Rivoli“ klube Toronte atsitinka neįtikėtinas dalykas – Matas ir Džėjus nukeliami atgal į 2008-uosius metus.
Kaip teisingai supratote, už šį netikėtą siužeto posūkį filmo autoriai turėtų būti dėkingi režisieriaus Roberto Zemeckio fantastinei komedijų trilogijai „Atgal į ateitį“.
Prieš keletą metų į klausimą, ar neketinama kurti ketvirtąją franšizės dalį, R. Zemeckis atkirto: „Tik per mano lavoną“.
Nežinau, ar Mattas Johnsonas ir Jay‘us McCarrolas girdėjo šį kategorišką klasiko atsakymą, bet jie kaip tik tai ir padarė – perkeltine prasme kalbant, „perlipo per R. Zemeckio lavoną“. O į viešus kaltinimus dėl plagiato filmą režisavęs Mattas Johnsonas atsakydavo, kad parodijoms autorinių teisių įstatyme taikoma išimtis.
Žinoma, naujosios absurdo komedijos „Grupė „Nirvana“ ir filmas“ privalumus (ir subtilumus taip pat) geriausiai įvertins tie, kurie grupės „Nirvanna the Band“ žingsnius sekė nuo pirmųjų internetinių žingsnių. Tiems gi, kas nežino plataus konteksto, bus gerokai sunkiau įsijungti į šios komiškos stichijos kosmosą.
Tokiems žiūrovams Mattas Johnsonas siūlo jų naująjį filmą žiūrėti taip, tarsi tai būtų… vaikiškas animacinis serialas, kuriame vaidina suaugę aktoriai.
O kalbant visai rimtai, tikrai nelengva apibendrinti – ką gi tokio iš tikrųjų mato filmo žiūrovai. Čia ir dokumentine maniera tiesiog Toronto gatvėse drebančia kamera nufilmuotus vaizdus keičia hiperrealistiniai ir visiškai fantastiški epizodai, suaugusiai auditorijai skirtos ne visai padorios užuominos, ankstesniuose serialuose matytų vaizdų pynės ar su programa „Adobe After Effects“ padaryti vaizdo efektai.
Paprasčiau sakant, kažkoks beprotiško tempo koliažas. Puikus argumentas ginčijantis su skeptikais, kurie viskuo nepatenkinti ir lyg papūgos kartoja, kad kinas jau seniai išsėmė visas savo galimybes… (G.J.)
7. „EDINGTONAS“ (Eddington, 2025)
Režisieriaus Ari Aster debiutinis filmas „Paveldėtas“ (Hereditary, 2018 m.) supurtė jau stagnacijos virusams pasidavusį siaubo žanrą. Antrasis filmas „Saulės kultas“ (Midsommar, 2019 m.) tik patvirtino, kad sėkmė buvo ne atsitiktinė. Užteko dviejų filmų, kad režisieriaus pavardė taptų išskirtinumo ir kokybės garantu.
O apie trečiąjį filmą „Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023 m.) pats Martinas Scorsese jaunajam kolegai negailėjo liaupsių: „Padarei kažką neįtikėtino! Jau kelis kartus mačiau šį filmą, tai akinantis kūrinys daugeliu atžvilgių. Pirmą kartą žiūrėdamas nieko nežinojau ir tiesiog leidausi į kelionę. Antrą kartą sutelkiau dėmesį į filmo techninį meistriškumą. Tavo naudojama kinematografinė kalba yra neįtikėtinai originali ir unikali. Panaši rizika yra negirdėta. Šiandien nėra daug kino kūrėjų, kurie galėtų pasiekti kažką panašaus tokiame lygyje“.
Kuriant „Visas Bo baimes“ pirmą kartą režisieriaus A. Asterio filme pagrindinį vaidmenį suvaidino aktorius Joaquinas Phoenixas, persikūnijęs į vaikystės traumų tebekamuojamą uždarą pusamžį vyrą, kurio noras aplankyti motiną išvirsta į košmarų ir siurrealistinių situacijų perpildytą kelionę.
Košmarų, siurrealistinių situacijų ir absurdo elementų netrūksta ir dar viename gerai „susidainavusio“ tandemo kūrinyje lakonišku pavadinimu „Edingtonas“, platintojų apibrėžtame kaip „šiuolaikinio vesterno ir juodosios komedijos hibridas“.
Filme labai aiškiai apibrėžta ir veiksmo vieta – kažkur prie sienos su Meksika įsikūręs neegzistuojantis Naujosios Meksikos miestelis Edingtonas – ir veiksmo laikas – 2020 metų gegužė, pats neseniai prasidėjusios kovidinės pandemijos įkarštis.
Priverstinė izoliacija, žinoma, gerokai pakoregavo visų miestelio gyventojų elgesį ir įpročius, o labiausiai užaštrino siužeto centre atsidūrusių antagonistų – vietinio šerifo Džo Kroso (jį J. Phoenixas ir vaidina) bei mero Tedo Garsijos (jį suvaidino per trumpą laiką sparčiai išpopuliarėjęs Pedro Pascalis) – tarpusavio nesantaiką. Dviejų vyrų konfliktą dar labiau pakursto tai, kad šerifo žmoną Luizą (akt. Emma Stone) kadaise su meru siejo artimi santykiai.
Džo niekaip negali šito fakto pamiršti, tad vedamas pykčio bei pavydo savo konkurentui, vieną dieną paskelbia, jog kandidatuos į mero postą. Netrukus į vis aštrėjantį dviejų vyrų konfliktą įsilieja per šalį vilnijanti „Black Lives Matter“ protestų banga, ir į dvi stovyklas pasidalinusiame miestelyje susikaupia tokia įelektrintą atmosfera, kai šerifo veiksmai peržengia bet kokias įstatymo ribas, o sprogimą gali išprovokuoti bet koks neatsargus poelgis ar net užgaulus žodis.
Vienas pirmųjų Kanų festivalyje „Edingtoną“ pamatęs kritikas Gediminas Kukta, jau tada taikliai konstatavo, kad „įtempta pandeminė tikrovė, stiprėjanti dešinioji ideologija, protestai už juodaodžių teises – tik maža dalis režisieriaus paliečiamų aktualijų. Negailestingai diagnozuodamas šalies būklę, į pasakojimą jis meta visą arsenalą amerikiečių visuomenę skaldančių temų ir problemų“.
Abu antagonistai yra ne tik priešininkai asmeninių santykių fronte, bet ir apibendrintos politinės priešybės. Konservatyvus dešiniųjų pažiūrų miestelio šerifas nepaklūsta nurodymams dėvėti kaukę ir tyčia tuo erzina aplinkinius, visų pirmą merą, kuris tvirtina, kad joks miestelio gyventojas nėra aukščiau įstatymo ir visiems galioja tos pačios taisyklės, kurių privalu laikytis.
Dabar jau galima tvirtinti, kad „Edingtonas“, ko gero, yra vienas pirmųjų bandymų fiksuoti D. Trumpo Amerikos situaciją, pasitelkus ir juodosios komedijos elementus, ir net groteską.
Čia tiktų dar kartą pacituoti G. Kuktą: „Juokas, žinoma, ginklas galingas. Bet žiūrint „Edingtoną“ neapleido mintis, kad šiandien šoko ištiktiems amerikiečiams reikia ne viską kandžiai pašiepti ir dauginti absurdą, bet stabtelti ir iš esmės permąstyti, kas gi nutiko per tuos kelerius pastaruosius metus, kad iš demokratijos buvo pasukta į radikalią dešiniąją – kur viso to šaknys...“
Savo darbą šia linkme A. Asteris atliko. Lauksime, kaip šias temas toliau plėtos jo kolegos. (G.J.)
6. „SĖKMĖS, LINKSMINKIS, NEMIRK“ (Good Luck, Have Fun, Don’t Die, 2025)
Norime mes to, ar ne, bet Jo Didenybė Dirbtinis Intelektas praktiškai vos ne kasdien užvaldo vis naujas kino teritorijas.
Štai net ištisus metus laukto ir ilgai kurto režisieriaus Christopherio Nolano filmo „Odisėja“ premjeros išvakarėse pasirodė informacija, kad netrukus bus galima pažiūrėti dar vieną graikų antikiniam didvyriui skirtą filmą, „Odisėjas: Kritimas“ (Odysseus: The Fall), pilnai sukurtą DI vos per tris mėnesius (!).
Regis, pildosi Ch. Nolano Odisėją suvaidinusio Matto Damono žodžiai, kad jų filmas gali būti paskutinis, kuriame viskas sukurta natūraliai. Nors aktoriui paprieštaravęs režisierius išreiškė viltį, kad „kinas yra gyvas, nors pastoviai keičiasi“, sunku atsikratyti pesimistinių nuotaikų.
Kol vieni aktyvūs kino kūrėjai pesimistinėmis spalvomis piešia netolimos ateities kibernetinio kino perspektyvas, kiti drąsiai pasitelkia Dirbtinį Intelektą kaip naują ir dar gerai neįsisavintą įrankį.
Pavyzdžiui iš aukšto lygio komercinių nuotykinių kino hitų žinomas režisierius Gore‘as Verbinski, pernai Venecijoje pristatęs savo naujausią darbą keistoku pavadinimu „Sėkmės, linksminkis, nenumirk“ dirbtiniu intelektu naudojasi, bet neslepia, kad yra greičiau skeptikų pusėje ir yra moderniausių technologijų oponentas. Po devynerių metų pertraukos sukurtas jo filmas buvo suvoktas kaip ilgiau nei dvi valandas trunkantis pavojaus signalas.
Filmas, kaip sakoma, jautį už ragų stveria jau nuo pirmos ilgos scenos.
Mūsų laikų Los Andželas. Baigiantis darbo dienai į standartinę užkandinę triukšmingai įgriūva labai keistai apsirengęs (purvinu lietpalčiu ir juokinga megzta kepurėle ant galvos) ir atgrasiai atrodantis pagyvenęs vyras (net sunku jame atpažinti daug kartų skirtinguose vaidmenyse matytą Samą Rockwellą). Pradžioje kurį laiką atrodo, kad tai paprasčiausias miesto beprotis ar tiesiog benamis valkata, kuris užėjo kaulyti maisto ar pinigų.
Iš tikrųjų vyro vizito tikslas su žemiškais vargais neturi nieko bendra. Kažkokiais blizgučiais ir nežinia kam reikalingais vamzdeliais (tarsi koks savižudis šachedas) apsikarstęs vyras negausiai užkandinės publikai pareiškia teleportavęsis iš ateities, kurioje Žemė yra visiškai sunaikinta, o išlikę žmones nuolankiai vergauja dirbtiniam intelektui.
Ateivis čia pat prisipažįsta, kad Žemėje apsilankė jau daugiau nei šimtą kartų, bet jo speciali misija kaskart sužlugdavo. Dabar galbūt yra paskutinė galimybė išgelbėti žmoniją. Tam tereikia, kad keli savanoriai sutiktų su juo keliauti atgal (tai yra, į apokaliptinę ateitį) ir įveikti viską valdantį supergalingą kompiuterį (kitaip sakant, jį perprogramuoti, įdiegiant „žmogišką“ turinį).
Ką ir bekalbėti – filmo autorių nerimas tikrai rimtas, o iškeliamos problemos superaktualios. Galima ginčytis dėl ekstravagantiškos formos ar stilistikos, bet keli pagrindiniai personažai, su kuriais susipažįstame plačiau, įkūnija modernaus pasaulio skaudulius.
Štai du pedagogai sutuoktiniai Markas ir Džaneta (Michaelas Peña ir Zazie Beetz) dirba mokykloje, kurioje mokiniai į nieką nekreipia dėmesio, išskyrus savo išmaniuosius telefonus. Tarsi balta varna aplinkinių tarpe atrodo vaifajui alergiją (!) turinti mergina Ingrida (Haley Lu Richardson) arba technologijų vengiantis kurjeris Timas (Tomas Tayloras), galiausiai susigundęs savo sąmonę perkelti į virtualią realybę. Arba sielvartaujanti motina Siuzana (Juno Temple), pasiryžusi klonuoti mokykloje per šaudynes nužudytą paauglį sūnų ir gavusį šiurpą keliantį atgijusį robotą…
Kiekvienas iš šių personažų turi gana unikalią istoriją, kai kurios iš jų bus atskleistos prisiminimuose. Tik ar jie tikrai yra ta tinkama komanda, kuriai likimo skirta išgelbėti pasaulį? Ir ar tikrai keistasis ateivis iš ateities yra paskutinė ne tik šių veikėjų, bet ir visos žmonijos viltis išsigelbėti, mirtinai nepražuvus laiko kilpose? (G.J.)
5. „Nieko asmeniško“ (No Hard Feelings, 2023)
„Nieko asmeniško“ („No Hard Feelings“) – vasariška, vulgarumo prieskonių turinti ir labai neįpareigojanti režisieriaus Gene Stupnitsky N-16 komedija, priversianti juoktis kiekvieną komedijų žanro mylėtoją, ir ne tik.
Pagrindinė filmo herojė Madė (akt. Jennifer Lawrence) – nerūpestinga, įsipareigoti nemėgstanti „Uber“ pavėžėja ir barmenė vietiniame bare, dėl susidariusių skolų ne tik praranda savo mašiną, vieną iš pagrindinių pajamų šaltinių, bet gali prarasti ir iš motinos paveldėtą namą, kurio išsaugojimas jai itin svarbus. Gyvendama kurortiniame Montoko miestelyje, Niujorko valstijoje, ji smarkiai kritikuoja vasaroti čia atvykstančius turčius, besikurdami jos gimtame mieste kelia žemės mokestį. Galvodama, iš kur greitai ir pigiai gauti mašiną darbui ir taip išsaugoti savo namą, internete ji aptinka skelbimą, kuriame turtingi tėvai Alison (akt. Laura Benatti) ir Lairdas (Matthew Broderick) savo sūnui Persiui (akt. Andrew Barth Feldman), rudenį turinčiam išvykti studijuoti į Prinstono universitetą, ieško merginos, galinčios padėti jų užsidariusiam, savo pasaulyje gyvenančiam ir nedrąsiam sūnui atsiverti, įgauti pasitikėjimo savimi. Už tai jie dovanoja ne pirmos jaunystės, bet tvarkingą „Buick Regal“ automobilį. Abejodama ar skelbimas tikras, Madė nusprendžia pabandyti, ir nors yra šiek tiek vyresnė, negu Persio tėvai pageidauja, gauna ir imasi šio darbo.
Įdomu tai, kad sukurti šį filmą režisierių įkvėpė tikra panašaus pobūdžio reklama, kurią prieš 4 metus jam atsiuntė kolega. „Nieko asmeniško“ nėra ilgas (1h 43 min.), bet jame telpa itin daug. Čia susipina daug įvairių idėjų, kurios ir sudaro bendrą istoriją. Vaizduojami pernelyg savo vaikus saugantys tėvai, kurie dažnai ir per daug intensyviai kišasi į jų gyvenimus, taip pat vadinamoji Z karta, didžiąją laiko dalį praleidžianti savo telefonuose ar internete, taip pat akcentuojamas tam tikras kartų skirtumas, ypatingai atsiskleidžiantis kai kuriose filmo scenose. Pirmasis veiksmas, ar pirmoji dalis – itin gaivališka, nenuspėjama, komiška, priverčianti ne tik juoktis, šypsotis, bet kartais gal ir susiraukti (ne blogąją prasme) ir kelti klausimą „kodėl kažkas taip darytų?“. Na o antroji filmo pusė daugiau orientuojasi į savi apmąstymus, filmo veikėjų emocinę kaitą, augimą, savo klaidų pripažinimą ir jų sprendimus. Vyrauja daugiausia sentimentali nuotaika, tačiau netrūksta ir pirmajai pusei būdingų komedijos elementų. Visame filme netrūksta ir kandžių bei juokingų dialogo eilučių, keiksmažodžių. Vaizdine prasme filmas taip pat žiūrisi gražiai, savyje turi šiokį tokį retro pojūtį.
Pastaruosius keletą metų daugiausiai kinų ekranus pasiekia trileriai, veiksmo, siaubo ar fantastiniai filmai, tad ekranuose pasirodžius komedijai, galima pajausti šiokią tokią atgaivą. „Nieko asmeniško“ itin vasariškas, gaivališkas filmas, skirtas gerai praleisti laiką ir smagiai pasijuokti, todėl nėra itin įpareigojantis, puikiai tinka tiesiog atsipūsti. (Justina Danylaitė – Krivinskienė)
4. „AMŽINAI KARTU“ (Eternity, 2025)
Filmų kūrėjai dažnai bando pamąstyti apie tai, kas žmones laukia po jų fizinės mirties. Čia jau, priklausomai nuo tikėjimo ar tiesiog fantazijos, gali būti begalė variantų. Vieni filmų autoriai linkę gąsdinti žiūrovus pragaro kančių vaizdais. Kiti gi, atvirkščiai, nori suteikti viltį, kad pomirtinis gyvenimas gali būti visai net daugeliu atžvilgių malonus.
Žiūrint režisieriaus Davido Freyne‘o dar neseniai mūsų ekranuose viešėjusį filmą „Amžinai kartu“ patyrę žiūrovai jame aptiks jau ne kartą kitur matytus motyvas ar net analogiškas situacijas. Jau nekalbant apie tai, kad tiesiog banalybe tapusias istorijas apie tai, kaip sunku vargšei merginai pasirinkti tinkamiausią širdies draugą (ko gero naujausias pavyzdys – taip pat dar nepamiršta komedija „Materialistai“) „Amžinai kartu“ autoriai iš nuodėmingos realybės perkelia į sterilias dausas. Tiksliau, į tą pomirtinio pasaulio vietą, kuri anksčiau buvo vadinama tiesiog Pragarais, o dabar vis dažniau vadinama Limbu (anot lietuvių kalbos žodyno – tai buveine sielų, neįžengusių į dangų, bet nepasmerktų eiti pragaran ar skaistyklon).
Ko gero banalybių pilno filmo „Amžinai kartu“ autoriams visgi priklausytų keli tikrai originalūs (bent jau šių eilučių autorius to anksčiau nebuvo sutikęs) teiginiai. Vienas jų, kad toje paribio teritorijoje sielos turi vos vieną savaitę apsispręsti, su kuo leis savo tolesnę egzistenciją. Aplink šią situaciją ir konstruojamas filmo veiksmas.
Yra ir daugiau originalių atradimų. Pvz., dausose kiekvieną naują atvykėlį pasitinka jam paskirtas pomirtinio gyvenimo koordinatorius (AC), kuri ir informuoja apie savaitę laiko galiojantį apsisprendimą, priešingu atveju (neapsisprendus arba pabandžius pabėgti) laukia tremtis į Tuštumą – begalinės tamsos teritoriją.
Laris (beje, mirtinai užspringęs bevalgant riestainį) mirtinai vėžiu sergančios žmonos Džoanos (akt. Elizabeth Olsen) atvykstant nusprendžia laukti specialioje erdvėje, vadinamoje Sankryža.
Neilgai laukus atvykusi Džoana tiki, kad jos vieta – šalia vyro Lario (akt. Milesas Telleris), su kuriuo nugyveno visą gyvenimą. Tačiau kai dangiškame horizonte pasirodo jos pirmoji meilė Liukas, žuvęs Korėjos kare (Callumas Turneris), moterį apninka abejonės. Ypač po to, kai sužinojo, kad mylimasis jos čia laukė visą amžinybę, konkrečiau 67 metus…
Po to seka romantiškas sielas iki ašarų sujaudinti turintis siužeto posūkis – dėl ypatingos aplinkybės Džoanai, prieš priimant galutinį sprendimą, leidžiama išbandyti dvi Amžinybes – vieną su Lariu, o kitą su Liuku.
Galima būtų pagirti filmo autorius, visų pirma scenaristus, už tai, kad dangiškąją kanceliariją pavaizdavo kaip milžinišką konferencijų salę, kurioje pomirtinio gyvenimo koordinatoriai, norėdami nugalėti sudėtingoje konkurencinėje kovoje, elgiasi kaip banalūs ir įkyrūs pardavimų agentai, siūlantys savo klientams (dažnai su komercine nuolaida) kelialapius į skirtingas Amžinybės rūšis. Pasirinkimas labai platus – nuo Amžinybės vasaros romanų mėgėjams iki Amžinybės vampyrams (!) arba Amžinybės be vyrų.
O jūs kokią pasirinktumėte, jei būtų tokia galimybė? 
(G. J.)
3. „ATLEISK, MAŽYTE“ (Sorry, Baby, 2025)
Sunku pasakyti, kodėl būtent dabar lyg iš gausybės rago pasipylė vaidybiniai filmai, pasakojantys labai dramatiškas motinystės istorijas. Jas pasakoja ir patyrę kinematografininkai (neretai moterys, ir tai labai suprantama!), ir gabios debiutantės.
Vienos jų – jaunos prancūzų režisierės Evos Victor pirmasis pilnametražis filmas „Atleisk, mažyte“, tapęs gražia Sandenso nepriklausomojo kino festivalio staigmena.
„Atleisk, mažyte“ yra komiška drama, kurią drąsiai galima priskirti prie autorinio kino. Nes Eva Victor parašė scenarijų, atliko pagrindinį vaidmenį ir režisavo šį filmą, nors specialiai režisūros nesimokė.
Kino ir tv komedijos pasaulis Evai Victor gerai pažįstamas. Anksčiau ji rašė humoreskas žurnalui The New Yorker, filmavo juokingus klipus tv kanalui The Comedy Central, o ir į pirmąjį filmą, kaip pati sakė, įtraukė nemažai gyvenime patirtų komiškų situacijų. Ir norėjo parodyti, kad tokių situacijų išgyvenimas, pasitelkiant meninės kūrybos priemones, padeda įveikti patirtas psichologines traumas.
Filmo veiksmas plėtojasi Bostono apylinkėse, o užsimezga tuo metu, kai į svečius pas filologę Agnę (ją ir suvaidino pati režisierė) atvyko jos studijų draugė Livi (akt. Naomi Ackie), po studijų išvažiavusi į Niujorką.
Pasisvečiavusi draugė vėl išvažiavo, o Agnė pasiliko sau seniai įprastoje aplinkoje: ji tebegyvena miškų apsuptyje esančiame namelyje, kur studentaudama gyveno kartu su Livi, dėstytojauja gimtajame universitete, net užima tą patį kabinetą, kuris anksčiau priklausė jos darbus gyrusiam profesoriui. Beje, profesoriaus namuose prieš kelerius metus įvyko „šis tas negero“, kai čia pasikonsultuoti dėl naujo rašinio atėjusi Agnė užtruko iki vėlumos, ir profesoriui dėl to teko skubiai atsistatydinti.
Bet jei pagalvojote, kad filmas bus dar vienas pasakojimas apie seksualinę prievartą ar panašius „nestatutinius“ kolegų santykius, teks nusivilti. Eva Victor nesivaiko sensacijų ir nenori spekuliuoti dabar vis dar aktualiomis temomis.
Režisierei ir kartu pagrindinio vaidmens atlikėjai kur kas svarbiau pasamprotauti, kaip žmogus tarp kasdienių darbų, susitikimų ir rutinos išgyvena panašią negatyvią patirtį ir stengiasi įveikti jos pasekmes. „Kartais galvoji apie bedugnę, kartais – ne. Bet gyvenimas tęsiasi“, – sako Agnes atsitiktiniam praeiviui.
Vienoje scenoje Agnes studentas atsisako auditorijoje viešai nagrinėti Vladimiro Nabokovo romaną „Lolita“, motyvuodamas tuo, kad knygoje aprašomi įvykiai jam yra nemalonūs. Tada pedagogė paklausia, ar jaunuolis jaučia skirtumą tarp romano formos ir jo literatūrinės kalbos.
Va taip ir pačiame filme režisierė stengiasi, kad žiūrovai pajustų šias dvi problemas ir išmoktų pastebėti ribą tarp jų. Nesmerkiant ir nemoralizuojant. Neieškant kaltų ir teisių. Ramiai ir pasitelkus neįžeidžiančią ironiją.
Puiki, psichologiškai subalansuota pozicija. (G.J.)
2.„Jie tave nužudys“ (They Will Kill You, 2026)
Didmiesčiai pilni vietų, pro kurias kasdien praeiname nė nesusimąstydami apie jų istorijas. Šimtamečiai daugiabučiai, prabangūs gyvenamieji kompleksai ar seni viešbučiai atrodo lyg nebylūs miesto istorijos liudininkai. Tačiau kartais vaizduotė ima piešti visai kitokį paveikslą. Kas būtų, jei už puošnių fasadų gyventų žmonės, saugantys paslaptis? Jei kiekvienas naujas gyventojas būtų akylai stebimas, o pašalinis – nepageidaujamas? Tokios mintys skamba tarsi paranoja, tačiau būtent iš jų ir gimsta įsimintiniausios siaubo istorijos.
Štai tokią pragarišką kelionę žiūrovams siūlo režisieriaus Kirillo Sokolovo filmas „Jie tave nužudys“ – veiksmo, siaubo ir juodosios komedijos mišinys, kuriame kruvinos scenos žengia koja kojon su absurdišku humoru.
Režisierius Kirillas Sokolovas pasakoja, kad filmo užuomazgos atsirado dar jam gyvenant Rusijoje. Persikėlęs su žmona į daugiabutį, kuriame dauguma gyventojų buvo vyresnio amžiaus žmonės, jis nuolat jausdavosi stebimas. Prie namo sėdinčios kaimynės aptarinėdavo kiekvieną gyventojų žingsnį, o galiausiai pora pradėjo juokauti, kad visas namas primena slaptą kultą. Vėliau režisierius prisiminė ir kitą keistą nutikimą, kai remontuodamas butą aptiko angą, vedančią į kaimynų būtą. Būtent ši detalė vėliau rado vietą filmo scenarijuje. Įkvėpimo režisieriui suteikė ir Romano Polanskio klasikinis siaubo filmas „Rozmari kūdikis“ (Rosemary’s Baby, 1968), kurio dvasia atsispindi tiek filmo nuotaikoje, tiek paslaptingo pastato gyventojų istorijoje.Filmo centre – Asia Reaves, buvusi kalinė, ieškanti savo dingusios sesers. Pėdsakai ją atveda į „The Virgil“ – šimtmetį skaičiuojantį prabangų Niujorko pastatą, kuriame gyvena turtingi ir įtakingi žmonės. Apsimetusi nauja viešbučio kambarine, Asia tikisi pagaliau rasti atsakymus. Tačiau netrukus supranta, kad pastatą gaubia daugybė paslapčių, o jo gyventojai slepia kur kas daugiau, nei norėtų parodyti. Iš pirmo žvilgsnio „Jie tave nužudys“ primena klasikinį siaubo filmą apie žmogų, patekusį į svetimą ir grėsmingą aplinką. Vis dėlto režisierius Kirillas Sokolovas greitai ima laužyti žanro taisykles ir žiūrovams pasiūlo kur kas labiau nenuspėjamą istoriją, kurioje netikėtumų netrūksta iki pat pabaigos.
Pagrindinį vaidmenį filme atliko aktorė Zazie Beetz, dar žinoma iš „Atlanta“, „Deadpool 2“ ir „Joker“. Nors aktorė jau buvo vaidinusi veiksmo filmuose, šis projektas pareikalavo išskirtinio fizinio pasirengimo. Filmo kūrėjai pasakojo, kad didžioji dalis kovų scenų buvo kruopščiai suplanuotos dar prieš prasidedant filmavimams. Kiekviena scena buvo detalizuota siužetinėse lentose, o vėliau koreguotos pagal pačios Z. Beetz judesius ir kovos stilių. Aktorė Patricia Arquette gyrė kolegę už neįtikėtiną ištvermę, teigdama, kad visas filmas priminė vieną ilgą maratoną, o režisierius K. Sokolovas pabrėžė jos profesionalumą ir gebėjimą susitvarkyti net su sudėtingiausiais filmavimo iššūkiais. Prie geros atmosferos filmavimo aikštelėje prisidėjo aktorius Tomas Feltonas, kuris tarp dublių grodavo ukulele ir juokaudamas dainuodavo apie prisijungimą prie kulto.
Nors iš pirmo žvilgsnio „Jie tave nužudys“ atrodo kaip pašėlęs veiksmo atrakcionas, režisierius jame bandė paliesti ir rimtesnes temas. Filme nagrinėjami galios santykiai, socialinė nelygybė, manipuliacija pažeidžiamais žmonėmis ir kultų veikimo mechanizmai. Pats Sokolovas yra sakęs, kad kultas filme jam tapo metafora žmonėms, kurie naudojasi kitų silpnumu bei desperacija.Tačiau režisierius sąmoningai vengė moralizuoti. Jo tikslas buvo sukurti filmą, kuris pirmiausia linksmintų žiūrovus, net jei pasakojama istorija yra tamsi ir žiauri. (Viktorija Navikaitė)
1. „JEI GALĖČIAU, TAU ĮSPIRČIAU“ (If I Had Legs I’d Kick You, 2024)
Tai dar vienas filmas, nagrinėjantis nūnai nepaprastai aktualią kine motinystės temą. Tik skirtingai nuo dažniausiai pasitaikančių dramatiškų, tragiškų ar net siaubingų atvejų reżisierė Mary Bronstein pasirenka tokiai temai keistokai atrodantį trilerio ir komedijos stilių kokteilį.
Pagrindinės filmo herojės Lindos (aktorė Rose Byrne) gyvenimas pamažu virsta tikra katastrofa: ji viena kovoja su dukros paslaptinga liga, buitiniais rūpesčiais ir vis rečiau šalia esančiu vyru. Net santykiai su psichoterapeutu (komikas Conanas O’Brienas) ima braškėti, o paslaptingai dingęs pažįstamas dar labiau apsunkina jos padėtį.
O kur dar iš proto varančios kasdienės buitinės nesąmonės – kasdien gendantis aparatas, prie kurio prijungta dukra, palikti automobilį ligoninės parkavimo aikštelėje be skandalų neįmanoma, o trūkęs vamzdis, sugriovęs jos buto lubas, tampa tikslia Lindos gyvenimo griūties metafora.
Atrodo, kad visos bėdos, nepakeliama našta užgriuvusios trapios moters pečius gali ją sužlugdyti. Kita Lindos vietoje tikrai būtų pakėlusi rankas ir pasidavusi nepermaldaujamam likimui. Bet tik ne Linda…
„Jei galėčiau, tau įspirčiau“ su trenksmu debiutavo Berlyno kino festivalyje, kur australietė aktorė Rose Byrne pelnė apdovanojimą už geriausią pagrindinį vaidmenį. Tai ironiškas, karčiai juokingas ir stulbinantis pasakojimas apie motinystę, emocinę naštą ir gyvenimo chaosą – filmas, kuris paliks be žado dar ilgai po jo pabaigos.
Iš paprastos istorijos apie moterį, kurios dukra sunkiai serga, o vyras ilgai negrįžta namo iš komandiruotės, buvo galima susukti filmą plačioje žarinėje skalėje, bet reżisierė Mary Bronstein (tai jos antras pilnametražis darbas) pasirenka tikrai neeilinį sprendimą – negana, kad suplaka trilerio ir komedijos stilių kokteilį, bet šį savaime sprogstantį mišinį dar „pagardina“ siurrealistinio absurdo intonacijomis, fantastikos intarpais (įaudrintos fantazijos pagimdytomis vizijomis) ir filosofinėmis idėjomis.
Mary Bronstein daro viską, kad žiūrovas neliktų vien tik pasyvus svetimų nelaimių stebėtojas. Jau nuo pirmų kadrų operatoriaus Christopherio Messinos kamera iš taip arti stebi Lindos veidą, kad aiškiai matosi ir veido poros, ir nemigo naktų padariniai aplink akis, ir įdubę žandai. Ir vėliau labai dažnai veidai ir daiktai filmuojami stambiais planais.
Tai tikrai labai sunki užduotis pagrindinio vaidmens aktorei. Kino kameros, veidą filmuojančios iš labai arti, neįmanoma apgauti. Mažiausia smulkmena pavirs arba falšu arba perdėtu teatrališkumu, kuris stipriai pakenktų situacijos realistiškumui. Laimė, tokių pavojų sėkmingai išvengiama. Žinoma, dėka patyrusios aktorės meistriškumo ir sugebėjimų plataus spektro emocijas valdyti tobulai. Ypač tais atvejais, kai penkiametė serganti dukra visai nerodoma, o mes girdime tik jos balsą ir visą situacijos dramatizmą tarsi veidrodyje matome Lindos veide.
Aktorę Rose Byrne įsiminėme jau seniai. Matėme ją skirtingų žanrų filmuose – miuzikle („Enė“, 2014 m.), komedijose („Ji – šnipė“, 2015 m.), fantastiniuose komiksuose („Iksmenai: Apokalipsė“, 2016 m.) ir kt. Neabejoju, kad ji dar ne kartą mus pradžiugins netikėtomis savo talento spalvomis. (G.J.)
