Dešimtas dešimtmetis kine buvo ypatingas metas – laikotarpis, kai Holivudas drąsiai kalbėjo apie visuomenės baimes, moralines dilemas, seksualumą, vienatvę, priklausomybes ir besikeičiantį pasaulį. Tai buvo metai, kai ekrane atsirado daugiau pilkų zonų: herojai ne visada buvo geri, blogieji ne visada buvo vien tik blogi, o jų pasirinkimai dažnai atspindėjo sudėtingą to meto visuomenę.
Šie filmai šiandien leidžia pažvelgti į 90-uosius ne tik su nostalgija, bet ir kritiškiau – pajusti to laikmečio atmosferą, madą, muziką, gatvių kultūrą ir žmonių mąstyseną. Nuo narkotikų persmelkto Edinburgo iki Los Andželo gatvių, nuo teismo salių iki tamsių kriminalinių istorijų – kiekvienas iš šių filmų savaip tapo savo epochos portretu.
Atrinkome 10 filmų, kurie padeda geriau suprasti, kuo gyveno ir apie ką svajojo 90-ųjų žmonės.
10. „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting, 1996)
1996-aisiais tarsi uraganas į pasaulio ekranus įsiveržęs jauno britų kino režisieriaus Danny Boyle‘o chuliganiškas filmas „Trainspotting“ (mūsų platintojų pavadintas „Traukinių žymėjimu“, įtvirtino naują kvaišalus reiškiantį terminą „rūgštis“, o knygos, pagal kurią filmas, autorius Irvine‘as Welshas buvo pavadintas „Cheminės kartos dainiumi“.
Jaunimo maištas – amžina žmonijos tema. Jos, turbūt, neišvengė nė vienas iš pavojingo jaunystės laikotarpio išsikapstęs žmogus. Tik vieniems paauglystės maištas būna susijęs tik su J. Kerouako ar J. Salingerio herojų iššūkiais, o kitus priverčia nepasitenkinti vien tokiu teoriniu protestu.
Būtent pastarieji pridaro daugiausia bėdų aplinkiniams ir patiems sau. Ypač tada, kai pykčio sugniaužtuose kumščiuose atsiranda švirkštai su pirmosiomis svaigalų dozėmis.
Narkomanijos tema kine ilgai buvo tabu, kol šios problemos tapo nebeįmanoma ignoruoti. Iš pradžių atsargiai, o vėliau vis drąsiau šį tarp žmonių paplitusį blogį ėmė nagrinėti ir filmų kūrėjai. Įsidrąsinę kai kurie jų elgiasi visai ne kaip narkotikų prevencijos instruktoriai, bet pateikia smagų iš koto verčiančių vizijų atrakcioną.
Panašiai elgėsi ir „Traukinių žymėjimo“ autoriai, su sveiko ciniško humoro dozėmis pavaizdavę grupę maištaujančių jaunų Edinburgo škotų, kurie pradeda vartoti heroiną, kad atsikratytų banalios kasdienybės naštos ir pakiltų į narkotinio svaigulio dausas.
Jaunas edinburgietis Markas Rentonas (akt. Ewanas McGregoras), pramintas „išnuomojamu vaikinu“ (Rent-boy), pajuto norą ištrūkti iš užburto „rūgštinės“ aplinkos rato, net kuriam laikui iš gimtojo Edinburgo pabėgo į Londoną. Bet trys užkietėję jo draugeliai – Danielis („Kauptukas“), Saimonas („Ligonis“) ir Frensis („Frankas“) – sugražina paklydėlį draugą į visiems įprastą terpę.
Kai kurias šio filmo scenas neįmanoma žiūrėti nesikvatojant, o sceną „Šlykščiausias Škotijos tualetas“ (Worst Toilet in Scotland) geriau nežiūrėti, jei prieš tai skaniai ir sočiai pavalgėte.
Nenuostabu, kad juodo humoro kupinas filmas tapo tikru XX a. pabaigos himnu jaunimui, neįsivaizduojančiam savo gyvenimo be narkotinio siautulio. Todėl mintis sukurti tęsinį ilgai nedavė ramybės kūrėjams. Įpareigojo ir gražūs finansiniai rodikliai – kuklaus biudžeto filmas atnešė dvidešimt kartų didesnį pelną. Buvo ir dar viena priežastis – noras pažiūrėti, kuo gi baigėsi beprotiški kvailos jaunystės pokštai, galintys atvesti tik į aklavietę ir mirtį, jei nebus noro stabtelėti ir neužteks jėgų kapstytis iš gilios duobės aukštyn.
Matėme ir kultinio filmo tęsinį „Traukinių žymėjimas 2“ (2017 m.) su mažai pasikeitusia aktorių komanda. Filmas pratęsia dvidešimties metų senumo draugelių nuotykius.
Sugrįžimas į savo praeitį visada gimdo liūdesį. Ne taip paprasta, kaip sako vienas herojus, būti turistu savo paties jaunystės pasaulyje. Nes tada supranti, kad už viską gyvenime tenka sumokėti. Dažniausiai kvailai praleista jaunyste. (Gediminas Jankauskas)
9. „Manasis Aidahas“ (My Own Private Idaho, 1991)
Režisierius Gusas Van Santas į amerikiečių kiną įsiveržė devintojo dešimtmečio viduryje kaip ryškus bytnikų epochos idealų paveldėtojas ir jų tradicijų tęsėjas. Jis puikiai jautė anuometines dekadentines nuotaikas ir ėmė pasakoti apie vienišus žmones, atsidūrusius gyvenimo paribiuose („Blogos naktys“, „Vaistinių kaubojus“ ir, žinoma, „Manasis Aidahas“). Jauni šių filmų herojai sąmoningai rinkosi autsaiderio dalią ir nuo bauginančios realybės bėgo į narkotines vizijas ar idealistinių svajonių pasaulį.
Labai tiksliai „Manojo Aidaho“ esmę įvardijo JAV kino kritikas Dessonas Howe, pavadinęs filmą „rafinuota kino poema apie amžiną savo vietos pasaulyje ieškojimą, apie žmogiškos sielos peizažą“.
Tas „sielos peizažas“ yra sklidinas melancholijos bei egzistencinio liūdesio, kurį formuoja jau emocinga grupės „B-52“ daina „Manasis Aidahas“ ir benamystės bei amžinų klajonių („kelio filmas“) motyvas. Pagrindiniai herojai – jauna homoseksualių draugų pora, užaugusi Portlando gatvėse. Abu vyrukai gyvena apleistame name ir užsidirba pragyvenimui pardavinėdami savo kūnus. Ilgainiui paaiškėja, kad Skotas Feivoras (Keanu Reevesas) yra „idėjinis marginalas“ – jis pasiturinčios Portlando giminės palikuonis, miesto mero sūnus, pasirinkęs radikalaus maišto formą tam, kad pažemintų savo tėvą. Visiška Skoto priešingybė – jo draugas Maikas Votersas (jį suvaidino 1993 metais nuo narkotikų perdozavimo miręs Riveris Phoenixas, vyresnis Joaquino Phoenixo brolis). Maikas yra švelnios natūros romantikas, tebesvajojantis susirasti seniai pradingusią mamą. Jis labai prisirišęs prie Skoto ir turi labai keistą savybę – gali užmigti pačiu netikėčiausiu metu (medikai tokį „atsijungimą“ vadina ypatinga liga – narkolepsija).
Kadangi Gusas Van Santas yra postmodernistinio kino atstovais, tai net keturiose „Manojo Aidaho“ scenose moderniai interpretuoja Williamo Shakespeare‘o istorinių kronikų „Henrikas IV“ bei „Henrikas V“ peripetijas. Keanu Reeveso maištautojas asocijuojamas su Shakespeare‘o princu Hariu, jo tėvas Portlando meras Džeikas Feivoras (Tomas Troupe) – su karaliumi Henriku IV, o Balandžiu Bobu filme vadinamas kvaištelėjęs pasakotojas (Williamas Richertas) labai primena linksmuolį Džoną Falstafą.
Keanu Reeveso herojaus maišto pabaiga taip pat yra nuoroda į princo Hario susitaikymą su tėvu, kai išsėmęs savo maišto programą Skotas tarsi sūnus paklydėlis sugrįžta prie ankstesnio gyvenimo būdo (ne vienas, o su savo mergina itale). Skotas turi galimybę rinktis ir šia galimybe pasinaudoja. Maikas, deja, jokių alternatyvų neturi.
Maiko narkolepsija režisieriui Gusui Van Santui suteikia ypatingą pranašumą, nes leidžia siužetą staiga pasukti tragedijos link arba, atvirkščiai, išgauti komišką efektą. Taip pat narkolepsijos priepuoliai savotiškai pateisina šuoliuojančio veiksmo logiką bei netikėtas siužeto spragas (anksčiau tokiais atvejais filmuose būdavo naudojamas vadinamasis „užtemimas“).
O gal ir visą filmą reikėtų suvokti kaip „narkolepsinį sapną“. Tai būtų net labai postmodernistiška. (G. J.)
8. „NUOPUOLIS“ (Falling Down, 1993)
Tik po to, kai per pasaulį nuvilnijo siaubinga žinia, kad 2014-ųjų metų rugpjūčio vienuoliktąją savo namuose Kalifornijoje nesusidorojęs su sunkia depresija nusižudė vienas linksmiausių Holivudo aktorių Robinas Williamsas, visi puolė šią tragediją komentuoti.
Tada daug kas prisiminė vieną paskutinių aktoriaus vaidmenų – filme „Pikčiausias žmogus Brukline“ (The Angriest Man in Brooklyn, 2014 m.) jis suvaidino amžinai viskuo nepatenkintą Henrį Altmaną, kuris sužino, kad jam nustatyta pavojinga smegenų liga ir jam teliko gyventi 90 minučių. Nuo šio momento vyras tampa ne tik pikčiausiu, bet ir pavojingiausiu žmogumi.
Panašią būseną režisieriaus Joelio Schumacherio filme „Nuopuolis“ (Falling Down, 1993 m.) vaizduoja aktorius Michaelas Douglas.
Viljamo Fosterio nemalonumai prasidėjo nuo ankstyvo ryto. Įstrigęs automobilių kamštyje, jis pastebėjo, kad mašinos kondicionierius neveikia, langas neatsidaro, o įkyri musė zuja aplink nosį. Tačiau šie nesklandumai tėra tik menkos, nors ir nemalonios, smulkmenos, palyginus su tikrosiomis vyriškio problemomis.
Atleistas iš darbo, išsiskyręs ir teismo sprendimu netekęs teisės matytis su dukrele Viljamas griebiasi desperatiško akto – jis keliauja į dukters gimtadienį, pasiryžęs šluote nušluoti visus, kurie pasipainios jo kelyje.
Kelyje į tikslą savitvardą praradusiam vyrui tenka susidurti su įvairiausiais į jo žmogišką orumą pasikėsinusiais pavojais – iš tolimos Korėjos atvykusiu nesąžiningu parduotuvėlės savininku, į Viljamo lagaminėlį pasikėsinusiais gatvės gaujos nariais, karingu bei agresyviu neonacistu, korumpuotais valdininkais, nuobodžiaujančiais dykaduoniais turtuoliais.
O paskutiniu lašu, perpildžiusiu vyro kantrybės taure tapo buvusi žmona, draudžiančia pasimatyti su dukra. Va tada Viljamas Fosteris ir pasakė: „Gana!“. Ir pavirto negailestinga keršto mašina.
Tik patyręs detektyvas Martinas Pendergastas (akt. Robertas Duvallis), aplinkybių priverstas anksčiau laiko išeiti pensijon, supranta jo bėdas. Padorus teisėsaugos tarnas taip pat gyvena nepavydėtinai: namuose nesibaigiančios žmonos isterijos, darbe – kolegų patyčios.
Matyt, tik ramesnis charakteris, o gal ir valdytis išmokusi policininko profesija, sergsti Pendergastą nuo nekontroliuojamų įtūžio protrūkių.
Du ryškūs personažai, du kontrastingi likimai, dvi medalio pusės, du puikūs aktoriai, kuriuos stebėti – tikras malonumas! (G.J.)
7. „NEPADORUS PASIŪLYMAS“ (Indecent Proposal, 1993)
Pagal Jacko Engelhardo romaną sukurtame filme jauni sutuoktiniai Dajana (Demi Moore) ir Deividas (Woody Harrelsonas) Merfiai susiduria su jaunas poras dažnai tykančiais šiuolaikinio gyvenimo nemalonumais. Jie nebeturi pakankamai pinigų susimokėti už būstą.
Panašias problemas tūkstančiai jaunų porų pasaulyje bando spręsti skirtingai. O Dajana ir Deividas susigundo, regis, lengviausiu būdu išspręsti komplikuotas finansines problemas – išlošti krūvą pinigų azarto sostinėje Las Vegase.
Pradžioje naujokams sekasi, betgi iš panašių romanų ir filmų žinome, kad galiausiai išlošia tik kazino. Taip atsitinka ir šį kartą. Tačiau kaip tik dabar, sutuoktiniams atsidūrus visiškoje aklavietėje, nušvinta dar vienas šansas.
Viename vakarėlyje milijonierius Džonas Geidžas (jį vaidina charizmatiškasis Holivudo veteranas Robertas Redfordas), įsitikinęs jog už didelius pinigus galima nusipirkti viską, pasiūlo sutuoktiniams milijoną dolerių. Žinoma, ne už gražias akis, o už vieną meilės naktį su Dajana. Tokiu būdu jauna šeima akimirksniu išspręstu visas savo finansines problemas. Pagunda didžiulė. Bet ar ne per didelė būsimos laimės kaina?
Tokią situaciją savo romane aprašė Jackas Engelhardas. Bet kai kuriuos esminius knygos akcentus filmo režisierius Adrianas Lyne’as radikaliai pakeitė.
Bestseleriu dėl pikantiško siužeto tapusiame romane labai svarbios buvo nacionalinės veikėjų tapatybės. Turtuolis buvo arabų šeichas Ibrahimas, o jo į nepadorų seksualinį dylą įtrauktas vaikinas Džošua Keinas buvo Holokaustą išgyvenusių žmonių palikuonis ir Izraelio armijos veteranas.
Ibrahimui rūpėjo ne tik pasinaudoti beviltiška bėdon pakliuvusių sutuoktinių situacija, bet ir galutinai pažeminti ideologinį priešininką žydą – klastingas arabas po lemtingos nakties parodo vaikinui slaptą nufilmuotus įvykius prabangiose apartamentuose, nevengiant pikantiškiausių „tos nakties“ detalių.
Filmo režisierius Adrianas Lyne’as ryžtingai atmeta nacionalines veikėjų tapatybes, kaip ir politiką bei ideologiją, taip išvengdamas milžiniško nepasitenkinimo, kuris priešingu atveju filmą lydėtų Rytų šalių pasaulyje.
Užtai recenzentai europiečiai nepraleido progos pacituoti Karlą Marxą: „Aš bjaurus, bet aš galiu nupirkti gražiausią moterį. Vadinasi, aš nesu bjaurus, nes bjaurumo poveikį, jo atbaidančią jėgą panaikina pinigai… Aš blogas, nedoras, nesąžiningas, menko proto žmogus, bet pinigai gerbiami, vadinasi, gerbiamas jų savininkas. Pinigai yra didžiausias gėris – vadinasi, geras ir jų savininkas. Be to, pinigai išvaduoja mane nuo vargo būti nedoram, – todėl ir anksto manoma, jog aš doras“.
Vienas gražiausių ir vyriškiausių Holivudo aktorių Robertas Redfordas, žinoma, nė iš tolo nepanašus į fiziškai atgrasų Marxo personažą. Filmo autoriai nestengia Geidžą pavaizduoti kaip amoralų tipą. Vienoje scenoje turtuolis samprotauja apie tai, kad jo pasiūlymas neturi nieko bendra su prostitucija. Juk jį Dajana iš tikrųjų sužavėjo kaip graži moteris, vadinasi „nepadorų pasiūlymą“ galima vadinti meilės aktu.
Negaliu nepaminėti dar vieno svarbaus akcento. Advokatas (jį vaidina Oliveris Plattas), įsigilinęs į sandėrio detales, sureaguoja labai praktiškai, sakydamas, jog jis būtų nesunkiai išsireikalavęs dvigubai didesnę pinigų sumą…
Na, ir kuris gi iš jų ciniškesnis? (G.J.)
6. „FILADELFIJA“ (Philadelphia, 1993)
Anot knygos „1001 filmas, kurį privalai per gyvenimą pamatyti“, „Filadelfija“ buvo pirmas Jungtinėse Valstijose vaidybinis filmas, atvirai prabilęs apie AIDS (anksčiau šią problemą atsargiai tyrinėjo tik televizija).
Dvidešimtojo amžiaus maru pavadinta liga režisieriaus Jonathanas Demme filme serga gabus jaunas advokatas Endriu Beketas (jį ir suvaidino Tomas Hanksas). Būtent dėl to jis netikėtai atleidžiamas iš darbo vienoje Filadelfijos klestinčioje juridinėje firmoje (pabūgę kaltinimų vadovai apkaltino vaikiną nepakankama kompetencija ir profesiniu aplaidumu).
Endriu pasisamdo juodaodį advokatą Džo Milerį (Denzelas Washingtonas) ir ketina teisme ne tiek gintis, kiek atkreipti visuomenės dėmesį į tuos, ką pasmerkė ne tik likimas, bet ir žmonės. Pradžioje advokatas pats bijo naujojo kliento, jis netoleruoja homoseksualų ir nieko nežino apie mirtiną ligą, tačiau įveikia priešiškumą ir drauge su Endriu kyla į kovą su visuomenėje vyraujančiomis baimėmis bei stereotipais.
Režisierius Jonathanas Demme jau anksčiau buvo išgarsėjęs, kaip menininkas, drąsiai keliantis kontraversiškas temas (ko vertas vien didelio rezonanso susilaukęs jo trileris „Avinėlių tylėjimas“!). O „Filadelfijos“ režisierius ėmėsi po to, kai nuo AIDS mirė vienas jo artimas žmogus.
Anuo metu panašus filmas buvo tikras iššūkis tradicijoms. Anksčiau homoseksualius motyvus buvo įprasta vaizduoti tik užuominomis, vyriškas glamones paliekant už kadro. „Filadelfijos“ kūrėjai sulaužė šį tabu (prisiminkime Endžio Breketo atsisveikinimo šokį su partneriu Migeliu Alvaresu, kurį suvaidino Antonio Banderas, tada dar Holivudo kine žengęs tik pirmuosius žingsnius).
„Filadelfija“ yra emocingas kūrinys, pralaužęs ledus ir privertęs žmones susimąstyti apie naujų laikų iššūkius, kuriuos jau nebegalima ignoruoti.
Pirmieji „Filadelfiją“ įvertino europiečiai: Berlyno kino festivalyje Tomas Hanksas buvo apdovanotas Sidabro Lokiu. Vėliau jis gavo dar ir Oskarą, kitu Oskaru apdovanotas dainininkas Bruce’as Springsteenas už dainą “Filadelfijos gatvės” (Streets of Philadelphia). (G.J.)
5. „Didysis Lebovskis” (The big Lebowski, 1998)
Brolių Coen kūrinys „Didysis Lebovskis“ yra įkvėptas Raymond Chandler kūrybos. Broliai Joel ir Ethan Coen norėjo, jog šis filmas būtų kupinas nesusipratimų tarp personažų, kas puikiai atsispindi filmo siužete. Šis filmas buvo išleistas 1998 metais, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Jeff Bridges, vaidindamas Džefrį „Bičą“ Lebovskį. Bičas buvo Los Andželo miesto dykinėtojas, kuris filmo metu yra sumaišomas su bendravardžiu milijonieriumi.
Filmo užuomazgoje Bičas yra užpuolamas savo namuose, Los Andžele dviejų skolų išmušinėtojų, kurie buvo pasamdyti pornografo Jackie Treehorn. Šie reikalavo skolos, kuri priklausė bendravardžiui milijonieriui Jeffrey Lebowski. Supratę, jog atvyko išmušinėti skolos pas klaidingą asmenį palieka Bičą ramybėjė. Tačiau prieš tai jau spejo nusišlapinti ant Bičo durų kilimėlio.
Bičas pamatęs, jog šie apšlapino jo kilimą susierzinęs prašo milijonieriaus bendravardžio kompensacijos, jo prašymas būna atmetamas. Bičas prieš išeidamas sutinka milijonieriaus žmoną Bunny, kuri vėliau pagrobiama. Milijonierius paprašo Bičo, jog šis pagrobėjams perduotų lagaminą su pinigais, manais į pagrobtą žmoną.
4. „Telma ir Luiza“ (Thelma and Louise, 1991)
Filmo pasirodymo metais jis palietė jautrias stygas žiūrovų sielose, nepriklausomai nuo jų lyties, rasės ir socialinio statuso. Jis iki šiol jaudina žiūrovus , ir ne tik todėl, kad suteikė feministinį atspalvį žanrui, kuris iki šiol priklausė išskirtinai vyrams“.
Režisierius surado puikia formą savo kūriniui, kurį savaip interpretuoti gali skirtingų pomėgių žiūrovai. Vieniems „Telma ir Luiza“ yra kriminalinė drama apie dvi moteris, aplinkybių priverstas nužudyti vulgarų smurtautoją iš diskotekos. Kiti filme pamatys jaudinančią melodramą apie dvi laimės gyvenime nesuradusias moteris, įsipainiojusias į mirtinai pavojingą avantiūrą. Treti „Telmą ir Luizą“ visų pirma vadins tradicinės struktūros „kelio filmu“ su tragiška pabaiga Didžiajame Kanjone, kuri pateikta kaip beveik religinės ekstazės aktas, įprasmintas gražiame sustingusiame finaliniame kadre.
Aktorių Susan Sarandon ir Geenos Davis duetas, be abejonės, yra viena įsimintiniausių porų XX a. kine.
Dar viena citata iš knygos „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“: Sarandon ir Davis įkūnija paprastas Amerikos moteris, kurioms tenka nugalėti būties sunkumus (nuobodūs vyrai, žudantis darbas, bedžiaugsmis gyvenimas) stengiantis tiesiog išlikti.
Ridley Scottas parodo JAV žalias lygumas ir mėlyną dangų, kurie tapo įprastu Amerikos svajonės mitu. Būtent ši praraja tarp svajonės ir šiurkščios realybės suteikia filmui socialinę įtampą“. (G. J.)
3. „BLOGAS LEITENANTAS“ (Bad Lieutenant, 1992)
Šiuo filmu JAV režisierius, kaip dabar įprasta sakyti, „susprogdino“ kino pasaulį, iš tikrųjų driokstelėjęs taip, kad ne vienoje katalikiškoje šalyse išprovokavo audringus protestus arba net buvo visai uždraustas rodyti.
Tai iš tikrųjų labai niūrus pasakojimas apie Niujorko policininką. Pasaulis, kuriame jis gyvena, pilnas prievartos, narkotikų, žmogžudysčių. Per daugelį čia praleistų metų pareigūnas pats įsitraukė į kriminalinę veiklą. Bet kai nusikaltėliai tiesiog bažnyčioje žiauriai išžagina vienuolę, leitenantas ryžtasi nubausti prievartautojus.
Charizmatiškasis Harvey Keitelis, suvaidinęs begalę kriminalinio pasaulio veikėjų, šiame A. Ferraros filme pateikė tikrą žmogiškų nuodėmių ir ydų kvintesenciją – jo bevardis „mentas“ lošė nelegaliame totalizatoriuje, uostė kokainą, leidosi į venas stiprius narkotikus, gėrė degtinę tiesiai iš butelio, reketavo nusikaltėlius, laisvalaikį leido landynėse su prostitutėmis, masturbavosi tiesiog gatvėje ir vertė tai žiūrėti eismo taisyklėms prasižengusias paneles, taip pat bjauriausiais keiksmažodžiais plūdo bažnyčioje jam apsireiškusį Kristų.
A. Ferraros filme veiksmo vieta yra kriminalinę kloaką primenantis Niujorkas.
Tirštindamas spalvas apokaliptiniais potėpiais režisierius siekė pažadinti nuodėmės liūne paskendusių žmonių kaltės jausmą ir provokavo diskusijoms apie krikščioniško atpirkimo galimybę.
Daugelį katalikų papiktino kai kurios scenos bažnyčioje, kai keli jaunuoliai tiesiog prie altoriaus, vaitojant iš skausmo nukryžiuotam Kristui, žiauriai prievartauja vienuolę. Bet būtent šioje scenoje didžiojo nusidėjėlio sieloje įvyksta lemiamas tragiškas lūžis.
Nuo šio momento sodri kriminalinio tvaiko kupinas trileris virsta beveik filosofine teologine parabole apie tai, kaip žiauri vidinių gaivalų galia leidžia žmogui priartėti prie lemtingos ribos, peržengus kurią prasideda arba neišvengiama ir greita asmenybės degradacija, arba nušvinta atpirkimo vilties šviesa.
Kai 2008-aisiais pasirodė pirmi pranešimai apie tai, kad vokiečių režisierius Werneris Herzogas filmuoja amerikiečio Abelio Ferraros filmo „Blogas policininkas“ perdirbinį, vieni labai stebėjosi, kiti garsiai piktinosi, o A.Ferrara net palinkėjo įžūliam kolegai sudegti pragare. Bet kai filmas pasirodė ekranuose, tapo aišku, kad abiejų filmų panašūs tik pavadinimai. Iš tikrųjų, surasti dešimt panašumų būtų labai nelengva. Užtai esminių skirtumų – nors vežimu vežk!
Visų pirma, Nicolas‘o Cage‘o naujajame filme vaidinamas policininkas Terensas Makdonahas į lėtai merdėjantį degradavusį tipą, kokį A. Ferraros filme ant fizinių ir psichinių jėgų ribos suvaidino Harvey Keitelis, visai nepanašus.
Skiriasi ir bendra abiejų filmų atmosfera. Panašių šiurpių asociacijų W.Herzogo filme nebus – jo nuotaika ne tiek siaubinga, kiek liūdna, o kai kurios scenos balansuoja ant maniakiškai linksmos komedijos briaunų (ypač narkotinių vizijų epizoduose).
N.Cage‘o herojui korupcijos ir marodierių užvaldytame Naujajame Orleane tenka tirti šeimos iš Senegalo nužudymo bylą. Panašu, kad neturtingi emigrantai tapo vietinės narkomafijos aukomis.
Turbūt, esminis abiejų filmų skirtumas yra tas, kad italų kilmės amerikietis A.Ferrara (dėl savo vardo ir pomėgio vaizduoti žiaurias perversijas JAV kritikų kartais vadinamas „Kaino broliu“) pasineria į krikščioniško pragaro gelmes, o jo kolegą W.Herzogą labiau domina gamtos stichijų žemėje sukeltas pragaras. Todėl Terensui Makdonahui narkotinio svaigulio akimirkomis apsireiškia ne Kristus, o… krokodilai ir iguanos. Į mistiką ir ekspresionizmą linkęs išmintingas vokietis daugelyje ankstesnių filmų nagrinėjo paribio situacijas ir jose išryškėjančius žmogaus psichofizinius resursus, kurių galią labai stiprina aklas tikėjimas savo tiesa.
4. „GERI VYRUKAI“ (A Few Good Men, 1992)
Per visą kino filmų istoriją sukurta daug galingų dramų. „Geri vyrukai“ vienas iš nedaugelio filmų, kuriame intensyvi prasminga drama derinama su juokingu scenarijumi, kupinu šmaikščių dialogų. Ne kas kitas, o garsių kompetentingų aktorių ansamblis užtikrina puikią vaidybą viso filmo metu.
Šiame dramatiškame trileryje jaunesnysis leitenantas Danielis Kaffee (Tomas Cruise‘as), karinio jūrų laivyno teisininkas, niekada nematęs teismo salės, gina du užsispyrusius jūrų pėstininkus, kaltinamus kolegos nužudymu. Danielis garsėja kaip tinginys todėl susitarė dėl kaltės pripažinimo. Daunio teta Džinė paskiria jam atstovauti komandorą leitenantą Galovėjų. Teisininkų komandoje taip pat dirba leitenantas generolas leitenantas Samas Veinbergas. Komanda surenka daugybę faktų, o Kaffee’as atranda, kad jis tikrai tinka darbui teisme.
Iš pradžių gynyba grindžiama tuo, kad eiliniui Santjagui, nukentėjusiajam, buvo suteiktas „raudonasis kodas“. Verta žinoti, kad Gitmo kalėjime įžūlūs žmonės netoleruojami. Ypač pulkininkas Natanas Džesupas. Kuboje Džesupas ir du vyresnieji karininkai stengiasi suteikti visokeriopą pagalbą, tačiau Kaffe‘as žino, kad kažkas čia įtartina. Filmo pabaigoje fejerverkus įžiebia Džesupo ir Kaffe‘o konfrontacija.
Cruise’as, vaidindamas Kaffee’ą, atlieka vieną geriausių savo karjeros vaidmenų. Jis puikiai perteikia atsainumą, su kuriuo Kaffe‘is iš pradžių žiūri į bylą, ir ryžtą, su kuriuo vėliau jos siekia. Cruise’as įtikinamai atlieka šį vaidmenį, o geriausios filmo scenos yra tos, kuriose jis vaidina priešais Nicholsoną teismo salėje, iš kurių įsimintiniausia ta, kurioje Kaffee šaukia Džesepui: „Aš noriu tiesos!“, o šis jam atsako: „Tu nemoki elgtis su tiesa!“. Ir atmosfera tiesiog tviska.
Tai būtų buvęs beveik tobulas filmas, jei ne viena nedidelė nuoseklumo problema, susijusi su pulkininku Džesepu. Iki pat filmo pabaigos scenarijuje šiurpiai tiksliai vaizduojami įvykiai Džesepo požiūriu, tačiau po jo išpažinties jis tampa žmogumi be akivaizdaus priežastinių ryšių suvokimo.
Tai, kad žmogus, kuris anksčiau ėjo į tokius kraštutinumus siekdamas apsaugoti savo paslaptį, privertė dingti ištisus reisus, nesupranta tos paslapties išpažinimo teisme pasekmių glumina. Žinoma, galima teigti, kad pulkininkas gyvena pagal jūrų pėstininkų korpuso taisykles ir sąvokas ir iki galo nesuvokia išorinio pasaulio. Tai puikus filmas. Pažiūrėkite jį – nenusivilsite. (G.J.)
1. „ESMINIS INSTINKTAS“ (Basic Instinct, 1992)
Savo metu šis filmas šokiravo ne tiek atviromis erotinėmis scenomis, kiek ciniška pagrindinės herojės Ketrin Tramel (Sharon Stone) charakteristika: amorali ir biseksuali inteligentė, kriminalinių romanų autorė, visiškai laisva nuo bet kokių moralinių prietarų, lengvai manipuliuojanti savo meilužiais ir žudanti juos orgazmo akimirką peiliu, skirtu ledams trupinti. Taip prasidėjo fenomenali aktorės Sharon Stone sėkmė.
Šis vaidmuo išgąsdino daugelį Holivudo gražuolių. Viena po kitos vaidmens atsisakė Kim Basinger, Julia Roberts, Greta Scacchi, Meg Ryan, Michelle Pfeiffer, Geena Davis, Kathleen Turner, Ellen Barkin ir Mariel Hemingway. Ilgai režisierius įkalbinėjo ir Demi Moore. Visoms joms pasirodė, kad toks vaidmuo gali neigiamai atsiliepti jų reputacijai, o tuo pačiu metu ir karjerai.
Surizikavo tik Sharon Stone, kuriai, tiesą sakant, nebuvo ką prarasti, nes iki tol ji buvo tik graži nuotykių filmų puošmena, TV serialų statistė ar žavi blondinė šalia tokių supermenų, kaip Richardas Chamberlainas („Karaliaus Saliamono kasyklos“, 1985), Bradas Davisas („Šaltas kaip plienas“, 1987), Stevenas Seagalas („Niko“, 1988), Arnoldas Schwarzeneggeris („Viską prisiminti“, 1990).
Sharon Stone surizikavo, nes pasitikėjo režisieriumi, su kuriuo jau dirbo filmuojant „Viską prisiminti“. Nemenkas argumentas buvo ir 500 tūkstančių dolerių honoraras, kuris nebuvo toks jau milžiniškas palyginus su filmo biudžetu (49 mln. dol.).
Michaelas Douglasas pasakojo taip pat įkalbinėjęs Sharon Stone imtis pagrindinio vaidmens. Tiesa, aktoriaus motyvai buvo šiek tiek savanaudiški. Jis bijojo vienas prisiimti atsakomybę: „Man reikia, kad kažkas pasidalytų šio filmo rizika“, – sakė jis. “Aš nenoriu būti vienas pats, kai į mus pasipils š*** fontanai“.
Dėl š*** fontanų Michaelas Douglasas būgštavo neveltui. Nereikėjo nė laukti premjeros. Dar San Franciske filmavimo darbus dažnai stabdė gėjų ir lesbiečių teisių gynėjai ir kitokie demonstrantai, miesto gatvėse kasdien budėdavo policijos būriai, tramdantys riaušininkus. Protestuotojai trukdė filmavimui taip pat keldami sąmyšį specialiai atsineštais lazeriais ir švilpukais.
Vienas prodiuserių – Alanas Marshallas – asmeniškai policijos pareigūnams nurodinėjo, kuriuos protestuotojus reikia suimti. Dėl to kildavo tikras chaosas gatvėse, dėl kurio Alanas Marshallas galiausiai pats buvo areštuotas. Žodžiu, buvo linksma…
Pagrindinis filmo herojus policijos detektyvas Nikas Kuranas (Michaelas Douglas), San Franciske tiriantis itin žiaurios žmogžudystės bylą, įtaria nužudytojo buvusio muzikanto draugę, šokiruojančių romanų autorę, kuri visai neseniai savo knygoje detaliai aprašė analogišką nusikaltimą – kai seksualinių santykių metu blondinė nužudo meilužį peiliu, skirtu trupinti ledą.
Nikas galvoja, kad nužudyti galėjusi pati Ketrin Tramel arba kas nors, kas tokiu būdu nori ją „pakišti“. Apklausos metu mergina elgiasi įžūliai, provokuoja pareigūnus ir šaltakraujiškai atlaiko išbandymą melo detektoriumi. Be to, ji turi alibi. Tačiau pamažu ima atsiskleisti Ketrin praeities paslaptys, o į šį liūną neapdairiai įklimpęs Nikas tampa vis labiau priklausomas nuo Ketrin erotinių kaprizų ir jos primetamų seksualinių mazochistinių žaidimų.
„Esminis instinktas“ turėjo tokį didelį rezonansą, kad panašias seksualias fatališkas moteris Sharon Stone vėliau vaidino dar ne kartą, o Michaelas Douglas taip pat tęsė valdingų moterų seksualinės aukos temą „Demaskavime“ (Disclosure, 1994).
„Esminis instinktas“ buvo nominuotas Oskarui už muziką ir montažą, bet šių prizų negavo. (G.J.)
