Antra Pauliaus Norvilos knyga „Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo“ man dar primena laikus kai alaus gėrimas buvo tik dalis ritualo tam tikrai grupei žmonių, kurie būdami labai jauni, neturėjo ką daugiau veikti, kaip dienas ir naktis leisti dabar jau uždarytose Kauno kavinėse. Tada mes visi buvom „prie meno“, bet niekas netikėjo, kad šitie girtuokliai kada nors surimtės ir išleis į pasaulį ne būrį žliumbiančių vaikiščių, o knygų.
Prisimenu, kaip su Paulium pristatinėjom knygas „Tyto alboje“ su pačiu skudurų karaliumi Juozuku prie vieno stalo. Niekas į mus nekreipė dėmesio, o Juozukas įrodinėjo, kad drapanos tiesiogiai veikia sielą.
Paulius Norvila tada buvo jaunas debiutantas, parašęs geriausią visų laikų debiutinę poezijos knygą (ji vadinosi „Septyni metų laikai“, nors turėjo vadintis „Uždanga“). Jis jau tada buvo genijus. Galėjai jį nugirdyti, pastatyti prieš auditoriją ir jis deklamuodavo tai, kas plaukdavo iš jo pasąmonės. Jis galėjo rimuoti nesustodamas.
Pirma knyga – drovi to išraiška. Paprasta, kaip obuolys, ir skambi kaip geriausia melodija. Jis turėjo tai, ko Lietuvoje neturi niekas, – sugebėjimą skambėti žodžiais. Tomas Venclova tada aikčiojo nuo šio skambesio, Juozas Erlickas net nustebo (tai įvyksta kartą per šimtą metų). Visi jį liaupsino, ir kaip atsitinka kiekvienam tikrai didžiam poetui – greitai pamiršo.
Kultūros ministerija ilgai laužėsi ir nefinansavo kitos jo knygos, bet mielai leido Žemaitę ir kitus nesusipratimus.
Bet pagaliau: Paulius Norvila ir antra jo knyga. Iš paprasto skambesio teksto apie traukinius ir kates, jis gerokai ūgtelėjo: tekstas ne tik skamba, jis veržiasi į tave, kaip chirurgo peilis, pjausto ir kažkodėl džiaugiesi, lyg operuotų ten, kur skauda ir palengvėtų.
Subtilus intymumas, kurio taip trūko Pauliui, dabar visa jėga sužiba naujaip, – šis žmogus tikrai genijus. Pirma knygos dalis mane kiek šokiravo, nes nesitikėjau tiek daug. Antra – kiek nuvylė. Paulius ten nerimuoja, jis nori būti postmodernus ir eilėraščius paversti laikraščių iškarpom. Pykau dėl to, žinau, kad tai atseit suprantančių poeziją idiotų įtaka. Pauliau, rimuok, nes kitaip tu būsi dar vienas lietuvių poetas, kurio niekas neskaito.
Ilgai galvojau, su kuo palyginti šį svajotoją. Jis visada svajodavo (draugai sakydavo – nerealiai), o aš manau, kad šiais laikais turėti nematerialią svajonę – pats didžiausias turtas. Jis ir kuria kažką, kas netelpa į jokius rėmus. Jis skamba gerai kaip Marina Cvetajava (aišku, nekalbu apie turinį – ten dar daug iki jos gelmės). Nežinau, kas jis – optimistas Baironas, svajotojas Aleksandras Puškinas. Permąsčiau visus didžiuosius poetus, ir jis nepanašus į nieką, – o tai didžiausias įvertinimas poetui. Jis ne Sergėjus Jeseninas ir ne Paulius Širvys. Ne Aleksandras Blokas.
Gal jį būtų galima palyginti su dar viena jauna šios kartos atstove, neseniai išleista „Tyto albos“, – Ilze Butkute. Tik jis geresnis. Ir čia nieko asmeniško. Ilzė – matematiškai tiksli žodžio meistrė, bet jei trūksta to laisvės proveržio, kuris Pauliaus Norvilos tekstuose suskamba maždaug taip:
kai skyla ledas ir truputį šalta
jie velka miegmaišius – medžiotojai ir vagys
ir daug kaltės – tarp mėlyno ir balto –
bei nežinios – pažadins – nepažadins
bet tai nėra svarbu nes visas mokslas
pavirsta sąmokslu pasiekus nulio ribą
kai dreba rankos ir stikliniam bokšte
jie diskutuoja apie sostinės gynybą
paliekant ją per amžius ir per lietų
vardus ir adresus ant rožinio lapuko –
tai dievo ženklas – meilė prisilietus
mirtis – mirtis, kurios tau trūko
Knygą skaičiau kelis kartus ir taip gera žinoti, kad Lietuvoje poezija nemirė. Ji čia – gyva, ji čia – tai Paulius Norvila. Ačiū, Pauliau, už nuostabias eiles. Nenustok kurti. O kritikai, kuriems ši knyga nepatiks, tegul eina velniop.
beveik tamsa neskaito tai neskaito
visa tamsa į savo pusę traukia
Į šventą miestą kur sustojęs laikas
kur miego žirklės išgalanda plaukus
ten tik naktis ir ten užtenka žodžių
kuriuos ištarus visa išryškėja
į tavo delnus – elektrinės rožės
į tavo lūpas – sarkofagų vėjas
ir taip jauku kad ant paveikslo drobės
šviesos karys įsiuvo rausvą žvaigždę
tai buvo ženklas – vienas kitą nuodyt
tai buvo ženklas – vienam kito geisti
beveik tamsa beveik žvejys ant tilto
vynioja upę amžiną lyg gaisras
ir tyliai keikiasi lyg pats jos pasiilgtų
nes tyliai žino – vienąkart ji baigsis




![10 įsimintinų politinių muzikinių klipų [VIDEO]](https://kaunozinios-lt.b-cdn.net/wp-content/uploads/2026/06/Straipsnio-virselis-21-100x70.png)



![Vaclovas Zatorskis – vienas pirmųjų Kauno fotografų [FOTO]](https://kaunozinios-lt.b-cdn.net/wp-content/uploads/2022/06/Vaclovas-Zatorskis-1862-1926-100x70.jpg)






