Kai mūsų šaldytuvas kartas nuo karto sugenda, kalendorinės žiemos vidury staigiai atšyla orai ir pro visus galus pradeda lysti gamtos anomalijos: štai nutirpus sniegui matosi jau kur-ne-kur žaliuojanti, gal nespėjusi net nuvysti per trumputę žiemą žolė, miško pakraštyje pražysta žibutės, kai kurie krūmai ir medžių rūšys pradeda krauti pumpurus.
Gamtininkai pasakoja, kad tokia apgaulė niekuo geru nesibaigia netikėtu šilumos pliūpsniu patikėjusiems augalams, jų vegetacinis mechanizmas sutrinka, daugelis dėl to pražūva, užbėgę į priekį po to pradeda nebespėti su įprasta gamtos ritmika.
Nežiūrint žydinčių žalčialunkių, per likusį kalendorinės žiemos mėnesį dar galima sulaukti stiprių šalčių, o tai būtų pražūtinga žiemkenčiams, jau atsidengusiems iš sniego patalų.
Tačiau ir žmones veikia tokia orų maišatis, ypač vyrus. Žinia, pagyvenusios moteriškės turi joms rezervuotą bobų vasaros laiką, vadinamą aksominiu sezonu, po kurio staigiai užstoja vėlyvo rudens nykuma be prošvaisčių, savo ruožtu šią atgyjančios gamtos iliuziją vidury žiemos leiskite pavadinti pusamžio vyriškio pavasariu, kai netikėtai užplūsta jėgos, šiltas vėjas aplinkui pasėja neaiškius lūkesčius, bet drauge gyvenimo patirtis teisingai sufleruoja, kad nereikėtų pasiduoti vėjavaikiškomis svajomis, kurios niekur neveda.
Aš tai niekur nelendu iš savo kokono, bijodamas nušalti visas jautriąsias vietas, nesiruošiu rizikuoti dėl tokių niekų. Žiū: atrodo tau akinančiai šypsojosi neįtikėtinai simpatiška moteris, bet dar geriau įsižiūrėjęs pamatei, kad tai buvo tik pasiruošusios įkąsti ypatos lūpų grimasa.
O vis dėlto, prasidėjus tokiam paankstintam nelegalaus statuso pavasariui, jautresnės prigimties žmogeliui egzistencinis nerimas pradeda kilti padala po padalos, pasiekdamas net kankorėžinę smegenų liauką ir staiga anas užsimano nuveikti kažką didingo žmonijos labui, kažką, kas mažų mažiausiai prilygtų Heraklio žygdarbiams.
Tarkime, Heraklio vardo būtų vertas tas moderniųjų valstiečių epochos vyras, kuris sugebėtų įdiegti mikroschemas visiems Lietuvos kaimo šeškams, gyvenantiems daržinės paslėpsniuose arba po malkinės grindimis, neatskiriamai susiejusiems savo likimą su kaimo žmogaus namų ūkio veiklos ypatumais. Toks šeškas, dažnai išpjaunantis vištas vien dėl pasismaginimo, neturi nieko bendro su taip pat daržinėje gyvenančiu ir sodybos šeimininkui turtus nešančiu aitvaru, tačiau pagal savo veiklos pobūdį šeškas yra vadintinas naminiu gyvūnu ir turi būti pažymėtas po kailiu įšvirkščiama mikroschema jau vien dėl to, kad jį būtų galima lengviau atsekti ir paduoti į teismą padarytos žalos atveju. Tik visiškai atšilę padarai galėjo nuspręsti, kad tokios priemonės yra perteklinės, neva nesvarbios tolesnei kaimo raidai. Kita vertus, tikroji tvarka Lietuvoje prasidės tik tada, kai bus inventorizuojami, mikroschemuojami ir į valstybės nomenklatūrinius sąrašus įtraukiami visi iki vieno turtus žmonėms sukraunantys aitvarai. ( Apie tai čia kabėjome daugiau nei derėtų gražbyliauti būnant embrionu tik dėl to, kad, nežiūrint visko, šeškai ir aitvarai yra geriausi mūsų draugai.)
Tačiau aš nelendu iš savo kokono, bijodamas nušalti nekaltai prasikišančias ataugas.
Heideggerio žodžiais tariant, žuviai nepatartina dalyvauti lenktynėse sausumoje dėl padidėjusios rizikos patirti neįtikėtinas traumas. Tačiau dar didesnius pavojus pasaulis kelia mums, embrionams, taigi aš taip pat niekur nedalyvauju, nelendu iš savo kokono jokiu pretekstu, bijodamas tikrovės primetamų traumų.
Padidinus temperatūrą iki poliarinio rato padalos viskas grįžta į savo vėžes, gyvenimas tęsiasi jau tiesioginio komforto sąlygomis mums dar neturėjusiems progos užgimti.
Belaukiant pavasario
po žiemos
netrukus
nieko
nelaukus
vėl
viskas
atgys
krakmolas
jau
kaupiasi
karkorėžinėje
liaukoje
ir
kyla
į viršų
vyrams
taip
protas
pamažėliais
užkyla
į galvą
o
ir
vampyras
ragauja
vėl
sulą
pakeitęs
tik
spalvą
ten
kur
buvo
statulos
visur
drėgnai
pripėduota
