Mike’as Flanaganas puikiai supranta vieną svarbiausių siaubo žanro pamatų – šešėliai, persekiojantys mus bemiegėmis naktimis ir košmarais atmerktomis akimis, turėtų kilti iš neišsenkančio žmogiškų baimių, nerimą keliančių klausimų ir visur slypinčių tiesų šaltinio, o ne jį užgožti. Jo filmografija niekada nebūtų padariusi tokio sukrečiančiai gilaus poveikio, jei režisierius nebūtų nuosekliai domėjęsis visomis žmogaus patirties ir išgyvenimų pusėmis. Į savo pasakojimų pagrindą įpindamas intymius personažų portretus, Flanaganas užtikrina, kad žiūrovai vienaip ar kitaip pajustų empatiją net ir netobuliems pagrindiniams veikėjams, niekingiems antagonistams bei vaiduokliškiems pavidalams, kurie kadaise taip pat kentėjo kaip ir bet kuris kitas žmogus.
Flanagano kūrybinė raida neabejotinai prisideda prie jo puikios reputacijos. Su kiekvienu nauju projektu režisierius vis labiau tobulina savo kino kalbą ir išskirtinį stilistinį braižą, užuot ėmęsis kartoti jau ne kartą išbandytas idėjas. Jo televizijos kūryboje nėra nė vieno vidutiniško kūrinio – tik šeši įrodymai, liudijantys apie nepriekaištingą režisieriaus preciziškumą.
6. The Midnight club (2022)
The Midnight Club – tai serialias apie mirtį ir siaubą, tačiau kartu ir apie gyvenimą. Pavadinimas nurodo į mirštančių paauglių grupelę, kurie visi serga mirtinomis ligomis ir susitiko atsidūrę hospise, kur jo įkūrėja dr. Džordžina Stenton (Heather Langenkamp) bando jiems padėti kokybiškai nugyventi paskutines likusias dienas. Tačiau paaugliai, pilni jaunatviško entuziazmo, nenori taip paprastai pasiduoti ir sukuria savo klubą, kuris susirenka vidurnaktį, – jo nariai seka vieni kitiems siaubo istorijas.
Serialo pasakojimas prasideda nuo Ilonkos (Iman Benson). Jaunai merginai puikiai sekasi paskutinėse klasėse mokykloje. Ji gauna laišką, kad įstojo į Stenfordo univeristetą, vieną iš prestižiškiausių visoje JAV, ir nusprendžia tai atšvęsti draugų vakarėlyje. Štai tada linksmybių sūkuryje iškosėja pirmuosius kraujo lašus, o nuėjusi į tualetą veidrodyje staiga pamato viziją – save vaiduoklių apsėstame name.
Vėliau reikalai juda gan greitai. Ilonkai diagnozuojamas vėžys, gydymas jai nepadeda, ir štai tuomet patėvis sutinka ją perkelti į Braitklifą – mirštančių paauglių hospisą. Ten ji susipažįsta su kitais gyventojais: linsmuoliu Spenceriu (Chirs Sumpter), kurio konservatyvūs tėvai niekaip negali priimti, kad jų sūnus – gėjus; Natsuki (Aya Furukawa), kūrybinga rašytoja, kuri sunkiai susitvarko su savo psichine liga; Sandra (Annarah Cymone), Dievui atsidavusia krikščione, kurios tikėjimas jai padeda išlaikyti tvirtą dvasią; Amešu (Sauriyan Sapkota), greitakalbiu sąmojų pilnu, tačiau auksinės širdies kompiuterinių žaidimų mėgėju; Čeri (Adia), ekscentriška panele, kurios grupė ne visai supranta, tačiau kuri tvirtina esanti įžymių holivudo aktorių dukra; visada palaikančiu ir šalia esančiu Kevinu (Igby Rigney) ir Anja (Ruth Codd), airių kilmės maištininke, visuomet kišenėje turinčia porą sarkasiškų frazių ir užsispyrusiai besilaikančia savo tiesos.
Visi šie personažai prižada vienas kitam, kad po mirties būtinai perduos vienas kitam ženklą, jog pomirtinis gyvenimas egzistuoja. Taip ir prasideda jų mirtinas nuotykis, pilname vaiduoklių name.
Serialui scenarijų rašė Maikas Flanaganas ir Letas Fongas Kas atpažįsta Flanagano braižą, žino, kad jis užuot nusprendęs visus kruvinai išskersti renkasi subtilius būdus pateikti siaubą bei siekia atskleisti nuotaiką, taigi ir šįkart jis gilinasi į mirtį ne kaip į kruviną spektaklį, o kaip į emocinį gylį turinčią mūsų visų gyvenimo dalį. Todėl serialas pasakoja ne tik apie sektas, vaiduoklius ir mirtį, sliūkinančią paskui kiekvieną veikėją, tačiau ir apie personažų emocinius sunkumus.
5. The Haunting of Bly Manor (2020)
„Vaiduoklių apsėstas Bly dvaras“ („The Haunting of Bly Manor“) pasirenka itin jausmingą, širdį veriančią ir romantišką istorijos kryptį. Mike’as Flanaganas perkėlė klasikinę Henry Jameso apysaką „Sraigto posūkis“ į 1987-uosius. Istorijos centre – Dani Clayton (Victoria Pedretti), įsidarbinusi guvernante Bly dvare. Tačiau kad ir kaip desperatiškai ji stengtųsi pabėgti nuo savo praeities šmėklų, Dani susiduria su tikraisiais dvaro vaiduokliais – buvusiais jo darbuotojais Peteriu Quintu (Oliver Jackson-Cohen) ir Rebecca Jessel (Tahirah Sharif).
Kai kuriais aspektais „Bly dvaro vaiduokliai“ yra dar tragiškesnis serialas nei garsusis „Hilo namų vaiduokliai“, tačiau abu šiuos kūrinius sieja gydanti emocinė potekstė. Nors praeities žaizdų neįmanoma išvengti, žmogus gali išsivaduoti iš giliai įstrigusių jos spyglių, kol neviltis dar nespėjo užnuodyti ateities.
„Bly dvaro vaiduokliai“ visų pirma pasakoja apie būtinybę branginti kiekvieną trumpalaikę ir trapią gyvenimo akimirką. Šia tema jam prilygti gali nebent „Vidurnakčio klubas“ („The Midnight Club“). Tai savotiška antgamtinė garsiosios minties „geriau mylėti ir prarasti, nei niekada nebūti mylėjus“ interpretacija. Joje meilė, sielvartas ir destruktyvi manija su visa užvaldančia jėga peržengia net mirties ribą.
Šiame kontekste Dani ir Jamie Taylor (Amelia Eve) tarpusavio ryšys tampa nepaprastai įtaigiu, amžinosios meilės pavyzdžiu. Ne mažiau jaudinančiu ilgesiu spinduliuoja ir Hannah Grose (T’Nia Miller) bei Owenas Sharma (Rahul Kohli) – jų istorija taip pat giliai paliečia širdį.
4. Carrie (2026)
Stephenas Kingas romaną „Kerė“ parašė dar 1974 metais, ir nuo to laiko ši istorija sulaukė ne vienos ekranizacijos. Mike’as Flanaganas šįkart stojo prieš nelengvą uždavinį: kaip šioje visiems žinomoje istorijoje pasakyti tai, kas dar nebuvo pasakyta? Jo atsakymas intriguojantis: Kerė Vait, pasirodo, gali būti ne vienintelė pasaulyje mergina, turinti telekinezės dovaną.
Projektas akivaizdžiai plečia Stepheno Kingo sukurtos visatos ribas, paversdamas asmeninę paauglės tragediją kur kas masiškesniu tyrimu apie tai, kaip visuomenė reaguoja į kitokius žmones. Flanaganas meistriškai naudoja apšvietimą bei garso takelį, kad sukurtų nuolatinės grėsmės pojūtį net paprasčiausiose mokyklos koridorių scenose.
Aktorių darbas taip pat atkreipia dėmesį: Summer H. Howell sugebėjo perteikti Kerės pažeidžiamumą ir kartu jos tamsų potencialą, o Samantha Sloyan įkūnija motiną, kurios religinis fanatizmas tampa baisesnis už bet kokias natūralias siaubo apraiškas. Jų abipusė dinamika paverčia namų aplinką tikra siaubo tvirtove.
Kritikų vertinimai iškart pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni, teigia, kad serialas yra „kruvinai puikus“ ir su kaupu pateisina savo atsiradimą ekrane. Tuo tarpu „The Hollywood Reporter“ naująją „Kerę“ drąsiai lygina su pirmuoju „13 Reasons Why“ sezonu nei su originaliuoju kino filmu.
Serialas meistriškai išnaudoja vieną firminį Flanagano triuką – ilgus, hipnotizuojančius monologus, kurie priverčia sulaikyti kvėpavimą.
3. The Fall of the House of Usher (2023)
„The Fall of the House of Usher“ atnaujina Edgaro Allano Poe kūrybą, pritaikydamas ją „Didžiosios farmacijos“ erai ir paversdamas garsiausius jo pasakojimus į didžiulę istoriją apie turtingos amerikiečių šeimos nuosmukį. Tai – keršto, valdžios, išdavystės ir kruvinų įvykių istorija. Seriale Mike’o Flanagano meistriškumas ir sugrįžtančių puikių atlikėjų ansamblis leidžia šiai serialo švytuoklei svyruoti per aštuonis šiurpius siaubo televizijos epizodus, kurie turėtų patikti visiems jo talento gerbėjams.
Siužetas nukelia į vieną vėlyvą audringą naktį, kai Roderikas Ušeris (akt. Bruce Greenwood) pasikviečia į savo namus tyrėją C. Ogiustą Dupeną (akt. Carl Lumbly). Jis pasisiūlo išaiškinti tiesą apie jo šeimos kriminalinę ir smurtinę istoriją. Poe mėgėjams iškart turėtų kilstelėti antakį, nes Dupenas yra Poe personažas iš kitų kūrinių, o ne iš to, kuris suteikė pavadinimą šiam projektui, tačiau Netflix ir Flanagano „The Fall of the House of Usher“ naudoja titulinį 1839 m. Poe apsakymą tik kaip karkaso liemenį, prie jo pritvirtindami galūnes, paremtas kitais Poe kūriniais, įskaitant „The Masque of the Red Death“, „Murder in the Rue Morgue“, „The Black Cat“, „The Pit and the Pendulum“, „The Raven“ ir daugelį kitų. Visos šios košmariškos vizijos prijungiamos prie šeimyninės dramos, kurią Ušeris pasiūlo Dupenui, todėl sezonas įgauna gudrią epizodinę struktūrą, nes kiekviename skyriuje į bendrą Ušerių sagą įsiterpia vis kitas Poe kūrinys.
Pasirodo, kad beveik kiekviena Ušerių giminės medžio šakoje buvo paliestas žiaurios siaubo scenos. Iš kur Ušeris žino visas šias kraupias detales? „Žinau, nes jie man papasakojo“, – sako Ušeris. Dupenas klausia: „Prieš jiems mirštant?“ „Ne, ne anksčiau“, – atsako jis, taip parodydamas Flanagano žiauriai tamsų humoro jausmą. (Poe irgi tokį turėjo.) Roderiką persekioja visi jo baisūs vaikai, kurie iškeliavo iš šio mirtingojo pasaulio, ir būtent todėl, kad jam atrodo, jog vaiduokliai pagaliau ateina pas jį, jis pasiruošęs prisipažinti. Jam regisi monstriškų vaiduoklių vizijos, tarp jų ir pasikartojanti Vernos (akt. Carla Gugino) šmėkla, figūra, kuri jungia daugumą šių aukštų istorijų kaip savotiška kerštinga karmos jėga, velnias, atėjęs pasiimti to, kas jai priklauso, iš žmogaus, kuris pelnėsi iš kitų skausmo.
Ušeris tapo didžiulės farmacijos bendrovės, kuriai vadovauja kartu su savo seserimi dvyne Madeline (akt. Mary McDonnell), vadovu. Kiekviename epizode rodomi prisiminimai apie jauną Roderiką (akt. Zachas Gilfordas), Madeline (akt. Willa Fitzgerald) ir Anabelę Lee (akt. Katie Parker), pirmąją Roderiko žmoną. Tai parodo, kaip Ušeriai susikrovė turtus. Svarbu, čia tai kad Roderikas ir Madeline yra žiaurios, savanaudiškos būtybės, o ne tai kaip jie tokie tapo. Be galo įdomu stebėti, kaip jų sprendimų padariniai palietė daugybę Roderiko vaikų, kuriuos visus išskyrė vieni įsimintiniausių Poe kūrinių.
Tikrai įdomus ir įtraukiantis serialas, kurį dar pagerina „The Fall of the House of Usher“ aktorių komanda. Tai, kad Flanaganas suvienijo tiek daug pažįstamų veidų yra nuostabu. Visi čia yra geri, o kai kurie – puikūs, ypač Greenwoodas ir McDonnelis. Pirmasis pasitelkia savo prigimtinį gebėjimą prikaustyti dėmesį kambaryje, o antrasis gauna sultingą vaidmenį ir iš jo iškanda visą kąsnį. Lumbly sprendimas niekada nemirksėti į kamerą prideda rimtumo, o linksmesni, perdėti vaidmenys, tokie kaip Thomaso ir Hamillo, gali suvirškinti scenovaizdį. Tai puikus ansamblis, kurį suvienija beribės galimybės, ką tokia kūrybinga asmenybė kaip Mike’as Flanaganas gali padaryti su Edgaru Allanu Poe.
2. The Haunting of Hill House (2018)
„Netflix“ Shirley Jackson knygos „The Haunting of Hill House“ adaptacija toli gražu nėra gerai žinomos istorijos versija.
Jackson XX a. siaubo klasika yra proto žaidimų pavyzdys. 1963 m. Roberto Wise’o ekranizacijoje „The Haunting“ tai daugiau psichologinio, o ne antgamtinio siaubo istorija – jei iš tiesų tamsiame, apgriuvusiame dvare, vadinamame „Hill House“, apskritai slypi kas nors vaiduokliško.
Naujoji versija, kurią režisavo ir parašė Mike’as Flanaganas, iš tiesų labiau primena fanų pasakojimą apie šmėklų apsėstą namą. Tačiau, mūsų visų laimei, tai, ką jis praranda dėl ištikimybės siužetui, kompensuoja scenaristo Džeksono ištikimybė psichologinei siaubo prigimčiai ir kruopščios jos personažų studijos.
Iš pažiūros Flanaganas gali pasirodyti neįprastas pasirinkimas kartu su Džeksono meistriškai tyrinėjamu psichikos žlugimo procesu. „Hill House“ Flanaganas imasi serijinio pasakojimo, norėdamas sulėtinti tempą ir giliai ištirti ilgalaikį traumos poveikį.
Per 10 serialo serijų Flanaganas pasirenka beveik kankinamai lėtą tempą, kad galėtų ilgai ir atidžiai nagrinėti Krainų šeimą, paskutiniuosius „Hill House“ gyventojus. Praeitį ir dabartį Flanaganas supina nuostabiai, leisdamas mums pažinti kiekvieną iš septynių Krainų šeimos narių, ypač vaikus: Stivą, Širlę, Teodorą ir dvynius Luką bei Nelę.
Dabarties laike jaunoji karta, dabar jau suaugusi, niekada iki galo nesusitaiko su siaubinga naktimi, kurią jie paliko dvarą – naktimi, kuri lėmė jų motinos (Carla Gugino) mirtį ir atsiribojimą nuo tėvo (Timothy Hutton).
Kol Krainai kovoja su dešimtmečius saugotomis paslaptimis, ilgai kunkuliuojantis represijų ir šeimyninės įtampos katilas pagaliau užverda ir priverčia konfrontuoti.
Paprastai tariant seriale pasakojama apie brolių ir seserų grupę, kurie vaikystėje augo name, vėliau tapusiame garsiausiu šalyje vaiduoklių namu. Dabar jau suaugę ir tragedijos akivaizdoje priversti vėl susiburti, jie turi pagaliau susidurti su savo praeities vaiduokliais, iš kurių kai kurie vis dar tyko jų mintyse, o kiti galbūt iš tikrųjų persekioja Hill namo šešėlius.
Pačių žiūrovų nuomone, viskas – nuo scenarijaus, aktorių, operatorių iki montažo – yra tiesiog nuostabu. Epizodai įtraukia ir negalėsite sustoti. Šis serialas apie gyvenimą ir mirtį, dvi mums visiems žinomas sąlygas. Aktorių vaidyba tobula. Motinos siela suvaidinta taip, kad sujaudins jus iki paširdžių. Serialas, kuris tikrai paliks įspūdį kiekvienam.
1. Midnight Mass (2021)
„Midnight Mass“ – tai 2021-ųjų metų „Netflix“ televizijos produktas, kurį sukūrė paskutinį dešimtmetį siaubo žanre tiesiog dominuojantis Mike‘as Flanaganas. Su „Netflix“ platforma dažnai bendradarbiaujantis Flanaganas išsiskiria gilesne siaubo samprata – kūrėjas šiame žanre itin autentiškai sujungia kėblias pagrindinių veikėjų praeities traumas su unikaliais antgamtiniais sprendimais.
Į nuošalią Kroketo salą atvyksta naujas dvasininkas, kuris pradeda demonstruoti savo neįtikėtinus, gydančius gebėjimus. Salai visomis prasmėmis merdėjant, paslaptingomis aplinkybėmis čia pasirodęs kunigas atneša į bendruomenę naujų vėjų – bažnyčioje įvykdo tikrą stebuklą, išgydydamas luošą mergaitę. Tačiau dangaus palaima tęsiasi neilgai, mat po kurio laiko pradeda dėtis šiurpinantys reiškiniai, dėl kurių visą salą galiausiai sukausto siaubas.
Kiti mūsų pagrindinis veikėjas – iš kalėjimo į gimtąją salą grįžęs jaunas vyras. Tik ketverius metus nelaisvėje praleidęs už žmogžudystę, kurią įvykdė vairuodamas girtas, Railis akivaizdžiai nėra atsikratęs kaltės jausmo. Didmiestyje praradęs susikurtą gyvenimą, vaikinas grįžta pas savo šeimą, tačiau sunkiai randa motyvacijos pradėti naują etapą. Sutikęs savo paauglystės draugę, saloje vis dar gyvenančią itin religingą Erin, Railis pagaliau atsiskleidžia bei pradeda savotišką susitaikymo su savimi procesą. Būtent per šiuos du nuostabiai sugalvotus herojus, Mike‘as Flanaganas ir pristato žiūrovams pagrindines „Midnight Mass“ idėjas.
Tobulai suregzti ateisto bei krikščionės dialogai apnuogina ne tik veikėjus, bet ir mus, per retai galvojančius apie gyvenimo prasmę. Šios scenos taip pat suteikia itin reikalingą balansą tarp šiurpių momentų, kuriuose stebime siaubingos mistinės būtybės įtaką salai, pamažu virstančiai į ekstremaliai religingą sektą. Izoliuota erdvė čia pasirinkta ne be reikalo – pašalintas išorinio pasaulio efektas leidžia kur kas įtikinamiau miestelį įsivaizduoti kaip visos žmonijos atspindį.
„Midnight Mass“ – biblinis siaubo pasakojimas (religija yra persmelkusi visą siužetą). Tačiau komentuojamas ne pats religingumas, o žmonės, kurie juo prisidengdami vykdo pačius žiauriausius dalykus. Kalbant apie seriale vaizduojamus žmones, negalime nepagirti ir nepriekaištingo kastingo – kiekvienai rolei tobulai priskirti aktoriai apdovanoja mus išskirtiniais pasirodymais.
Šis serialas yra Mike‘o Flanagano gyvenimo projektas – jį autorius rašė nuo pat savo karjeros pradžios, o pagaliau pasitaikius progai jį paleisti į pasaulį, kūrėjas nenuvylė nei kritikų, nei žiūrovų. (Paulius Lučinskas)
