Atrodo, kad šiuo metu muzikos pasaulis daugiau dėmesio skiria chirurginei savo auditorijos analizei, negu kokybiškų dainų kūrimui. Šimtai sociologų stengiasi ištirti žmonijos smegenis tam, kad jų dainos tekstai galėtų būti 5 procentais efektyvesni. Muzikantai jaučia sunkų alsavimą už savo nugaros, kuris priklauso įrašų kompanijomis ir investuotojams. Deja, galima sakyti, kad ši meno forma transformavosi į dar vieną verslo formą. Kiekvienas naujas hitas, kuris groja populiariausiuose radijo stotyse, buvo sukurtas „gamykloje”, kuri tiesiog atkartoja anksčiau sėkmingas dainas. Spontaniškumas ir nuoširdumas sunkiai randa sau vietą. Niekada nežinai, kurį žodį parašė pats dainininkas, o kuris buvo sukurtas jo vadybininko. Šiuo metu, originalumas yra retenybė, o stilius – antrame plane. Australų panko grupė „Amyl and the Sniffers“ priešinasi šiai nuobodžiai tendencijai ir laužo nusistačiusias normas.
„Amyl and the Sniffers“ skiria itin daug dėmesio savo gyviems pasirodymams. Energija tiesiog pulsuoja iš visų įmanomų scenos kampų. Keiksmažodžiai, stiprus charakteris ir bebaimis noras būti savimi dominuoja šios naujos grupės stiliuje. Kūnai skrieja, kai Amy Taylor šliaužioja, rėkia ir juokiasi. Jos peroksidiniai šviesūs plaukai krenta ant storų akių, kaubojų batai daužo scenos paviršių, muzika keliauja iš grupės narių lūpų tiesiai į klausytojo sielą. Šis pasirodymo ir muzikos stilius kaip gaivaus oro įkvėpimas ar šaltos vandens stiklinės gurkšnis. Nestebina, kad Amyl sugebėjo pakerėti ne tik Australijos jaunimą, bet ir pasaulio.
Šiuose pasirodymuose klausytojai irgi turi svarbų vaidmenį – išlaikyti gerą energiją ir ją perduoti kitiems. Šis santykis sukuria uždarojo ryšio kilpą tarp atlikėjų ir auditorijos. Muzikantai įkvepia klausytojus, o klausytojai skatina grupę groti dar stipriau. Dainos tekstas, kuris skatina nepaisyti kitų žmonių nuomonių, mėgautis savo gyvenimo būdu, tampa stipresnis, kai jį atkartoja visi arenos nariai. Žmonės dažnai sako, kad panko kultūra yra mirusi, tapusi dar vienu parduodamu dalyku. „Amyl and the Sniffers“ gyvi pasirodymai parodo, kad šios kontrkultūros judėjimas niekur nedingo, jį tiesiog reikia pakviesti į sceną su energingu, nieko nepaisančiu pasirodymu.
Muzikinė grupė yra kilusi iš Melburno, Australijos. Ją sudaro vokalistė Amy Taylor, būgnininkas Bryce’as Wilsonas, gitaristas Declanas Mehrtensas ir bosistas Gusas Romeris. Grupės keistas pavadinimas kilo iš australų žargono. Australijoje tam tikri asmenys uosto amilo nitratą, chemikalą, kuris malšina anginos skausmą. Ši medžiaga turi ir kitą vardą – „poppers“. Šis vaistas gali tapti stipria narkotine medžiaga, jeigu asmuo įkvepia didelį jo kiekį per trumpą laiko tarpą. Šios grupės pavadinimas yra subtilus pagerbimas kitiems įžymiems pankams ir kultūros nariams, kurie buvo stipriai siejami su narkotinių medžiagų vartojimų.
Grupė parodo panko kultūros dvasią ne tik pavadinime, bet ir savo muzikoje. Albume „Cartoon Darkness“, kuris sulaukė didelės sėkmės tarp jaunimo, „Amyl and the Sniffers“ puola muzikos industriją, įvairias nuostatas ir net savo fanus. Tai geriausia pavaizduoja daina „Jerkin“. Neapdorotas, energingas pankroko himnas, daina net negalvoja apie savo žinutės pritaikymą kitiems. Nuo pat įžanginio rifo, kuris primena „Nirvanos“ stilių, daina veržiasi į priekį su nefiltruota agresija. Toną suteikia Amy Taylor būdingas nesuvaidintas vokalas, kuriame susilieja klasikinė pankroko estetika su šiuolaikiniu stiliumi. Jos balsas yra maištingas ir konfrontacinis, sukuriantis vidinį ryšį su klausytojais, kurie mėgaujasi maištinga panko energija. Nors tekstas yra šiurkštus ir provokuojantis, jis perteikiamas su pasitikėjimu savimi, kuris pasakoja apie pankų tradiciją priešintis visuomenės normoms ir lūkesčiams. Ši agresija yra balansuojama su humoru, kuris suteikia dainai dar daugiau energijos.
„Amyl and The Sniffers“ dainos „Jerkin’“ prasmė – tai drąsus negatyvumo, kritikos ir internetinio trolinimo atmetimas, kuris yra išreiškiamas žiauria, konfrontacine pankroko dvasia. Šiurkštūs ir aštrūs dainos žodžiai atspindi požiūrį į tuos, kurie teisia, yra apsėsti dainininko gyvenimu. Su humoro, agresijos ir nepamatuoto pasitikėjimo savimi mišiniu „Jerkin“ yra įgalinimo pareiškimas, kuriame švenčiamas individualumas ir sėkmė. Dainoje puoselėjama pankiška maištinga dvasia, atsisakoma taikytis prie visuomenės normų, klausytis kitų nuomonės.
Savo stilių grupė puoselėja jau 9 metus. Karjeros pradžioje, grupė šventė pačius mažiausius savo pasiekimus. Kai jų pirma singlas „Giddy Up“ sulaukė 100 klausimų internete Amyl teigė, kad kartu su draugais jautėsi pačioje pasaulio viršūnėje. Pirmas pasirodymas gyvai sulaukė panašaus dėmesio ir grupės reakcijos. Dabar grupė pasiekia 2 vietą Australijos muzikos reitinguose su kiekviena daina, tačiau jie vis tiek prisimena pirmuosius savo pasirodymus. Panko kultūra yra labai paradoksali tuo, kad ji vertina agresiją, pasipriešinimą ir konfrontaciją, bet jos nariai labai dažnai turi švelnias sielas, kurios niekada nepamiršta savo kilmės ir fanų. Kiekviename pasirodyme Amyl nepamiršta perspėti gerbėjus neatsitrenkti į kitus šokimo metu, suteikia balsą visuomenės pamirštoms bendruomenėms.
Jeigu muzikos pasaulis turėtų „Raudonosios knygos“ atitikmenį, mes drąsiai galėtume įrašyti „Amyl and The Sniffers“ į jos puslapius. Pasaulyje, kuriame muzikos kompanijos paveikia kūrėjų vizijas dažniau ir stipriau, originalumas ir paprastumas yra retenybės, kurios yra randamos tik smulkios muzikos sferoje. Muzika supanašėja, siunčiamos žinutės yra apkarpomos tam, kad neturėtų jokių aštrių kampų, kurie galėtų priversti klausytoją pamąstyti. Amyl su savo grupe aktyviai priešinasi prisitaikymui su agresija, nuobodumui su humoru. „Amyl and The Sniffers“ yra pačiame savo jėgų žydėjime, todėl panko žanro ateitis atrodo labai šviesiai.
