Kine romantika dažnai spindi šviesa, viltingais pažadais ir laimingomis pabaigomis. Tačiau kartais meilė virsta kažkuo kur kas labiau trikdančiu – ji tampa apsėdimu, priklausomybe, skausmo šaltiniu ar net pražūtinga jėga. Tai filmai, kuriuose santykiai nėra nei šviesūs, nei lengvai išsprendžiami – jie klampina veikėjus į beprotybę, vienatvę ar net pražūtį. Ir vis dėlto, būtent tokiose istorijose slypi nepatogi tiesa apie žmogaus emocinį trapumą, nenumaldomą troškimą būti mylimam ir kainą, kurią už tai neretai tenka sumokėti.
Nuo elegantiškų vampyrų, kurie per amžius ieško artumo, iki destruktyvių ryšių, kurie ardo pagrindinius veikėjų tapatybės pamatus – šie filmai atskleidžia meilės tamsą, bet daro tai su estetika, stiliumi ir psichologiniu gilumu. Pristatome dešimt itin tamsių romantinių filmų, kurie sukrečia, priverčia susimąstyti ir dar ilgai pasilieka atmintyje.
10. „Arčiau“ (Closer, 2004)
Iš esmės filmas yra apie meilę, santykius ir pilnatvės paieškas, o nuo ko viskas prasideda? Nuo pažinties, žinoma. Toks Denas, neva žurnalistas – nekrologų skilties rašeiva, prisipažįstantis, kad jam trūksta talento imtis kažko rimtesnio, vieną dieną ima ir sutinka paslaptingumu ir seksualumu spinduliuojančią jauną merginą Elis. Toji greitai apsuka Deno galvelę ir tampa jo mūza, įsiplieskia meilė ir bene galima regėti juos drauge senstančius balta tvora aptvertoje lauko terasoje, bet deja gyvenimas esti kiek sudėtingesnis…
Taip jau yra, kad gyvendami savo gyvenimus žmonės nori nenori sutinka kitus individus. Kartais tie piliečiai erzina, o kartais visai netikėtai ima ir patinka. Taip nutinka ir Denui. Jį patraukia žavi fotografė Ana ir čia jau atsiranda trikampis, o laikui bėgant jis dar pavirsta ir į keturkampį. Nors keturkampis gal ne visai tinkamas daiktavardis šiai istorijai – tai apskritimas. Viskas sukasi ratu, o emocijų, klaidų, pakilimų ir nusivylimų gausa ilgam pripildo galvą.
„Arčiau“ tiesiog skriete praskrieja ir nei karto nepasidaro smalsu, ką rodo laikrodis. Scenarijaus paprastumas ir genialumas žavi, išpildymas ir pateikimas apgalvotas iki smulkmenų, geresnius aktorius atrasti būtų sunku. Stipru iki pačio aukščiausio lygio, tačiau tai filmas, kurį žiūrėti galima tik kartą… Na, galima ir antrą, jei turite prastą atmintį arba tarkim norite pažiūrėti jį su antrąja puse, tačiau bet kokiu atveju efektas žiūrint antrą kartą bus jau nebe tas.
9. „Išgyvena tik mylintys“ (Only Lovers Left Alive, 2013)
2013-aisiais pasirodęs vieno įtakingiausių nepriklausomo Amerikos kino kūrėjų, Jimo Jarmuscho, darbas – filmas apie meilę, nepaprastą ir neblėstančią, tokią, kuriai nebaisios jokios kliūtys. Tačiau neapsigaukite – savitu stiliumi garsėjančio režisieriaus kūrinys tikrai ne eilinė romantinė drama. Fantastiniame filme „Išgyvena tik mylintys“ karaliauja vampyrai.
Akiniai nuo saulės naktį, odinės pirštinės, slepiančios šaltas rankas, retų, šimtmečius skaičiuojančių muzikinių instrumentų kolekcionavimas bei daugybė įvairiausiomis kalbomis perskaitytų knygų – štai taip režisierius J. Jarmuschas įsivaizduoja šių dienų vampyrus. Tikrąjį jų gyvenimo būdą išduoda tik nepaprastas veikėjų miklumas bei šviežio kraujo gėrimas tam, kad išgyventų – tiesa, ne iš kaklo, o iš krištolinių chereso taurių.
Adamas (Tomas Hiddlestonas) ir Eva (Tilda Swinton), pagrindiniai filmo veikėjai – išsilavinęs ir rafinuotas duetas. Pasak paties J. Jarmuscho, ši porelė – tipiški bohemiško gyvenimo atstovai. Jie jau kelis šimtus metų susituokę, tačiau gyvena atskirai – meilei atstumas ne kliūtis ir jų ryšys niekada nebuvo nutrūkęs dėl juos skiriančių kilometrų.
Adamas gyvena vienas didingame, tačiau kiek apleistame name Detroite, kolekcionuoja senus instrumentus, kuriais muzikuoja bei pats kuria muziką. Kartais naktimis jis keliauja į ligoninę, kurioje už didelius pinigus gauna tai, be ko gyventi negali – kraujo atsargų, kurių vartojimas sukelia nepaprastai stiprų laimės ir svaigulio jausmą, peržengiantį visas protu suvokiamas ribas. Vis dėlto nei patiriama euforija geriant kraują, nei numylėtų vinilinių plokštelių klausymasis ar pokalbiai telefonu su žmona nenuspalvina niūraus jo gyvenimo – Adamas vengia kitų žmonių draugijos, nes negali susitaikyti su visuomenės kvailumu ir abejingumu. Šių minčių kamuojamas veikėjas grimzta į depresiją ir net svarsto apie galimybę nusižudyti.
Norėdama paguosti ir pralinksminti vyrą, iš spalvingojo Maroko miesto Tanžero, kuriame gyvena, į Detroitą parskrenda jo žmona Eva. Išsiilgę vienas kito sutuoktiniai visą laiką praleidžią kartu – mylimosios grįžimas kiek praskaidrina Adamo gyvenimą. O kai atrodo, kad geriau ir būti nebegali, vampyrų porą netikėtai aplanko nekviesta viešnia – maištinga ir nenuspėjama Evos jaunesnioji sesuo Eiva (Mia Wasikowska), kuri pakreipia istoriją netikėta linkme…
„Išgyvena tik mylintys“ – stebinantis ir neįprastas, stereotipus laužantis ir visiškai naują vampyro įvaizdį kine formuojantis kūrinys. Vaizdo estetika ir pasakojimo maniera suteiks daug malonumo žiūrovui, o magiškas aktorių derinys ir jų kuriama grakšti bei jausminga meilės istorija pakerės įtaigumu. (Beatričė Serpauskaitė)
8. „Tolyn nuo Las Vegaso“ (Leaving Las Vegas, 1995)
Šis pagal Johno O’Brieno romaną sukurtas režisieriaus Mike’o Figgiso („Audringas pirmadienis“, „Misteris Džounsas“, „Brauningo versija“) filmas dar iki Oskarų teikimo ceremonijos buvo pavadintas geriausiu metų filmu (įtakingojo „The New YorkTimes“ puslapiuose šiai nuomonei pritarė per 100 kino ritikų). Po tokio „presingo“ garbūs akademikai, skirstantys paauksuotas Oskarų statulėles, tiesiog negalėjo ignoruoti tokio „vox populi“, bet iš keturių nominacijų (už geriausią metų filmą, režisūrą ir pagrindinių vaidmenų atlikimą) „kūnu“ pavirto tik viena – prizą gavo aktorius Nicolas Cage’as. Jis suvaidino alkoholiką scenaristą, dėl savo žalingų įpročių netekusį darbo.
Negalėdamas atsispirti stipriausiai savo gyvenime aistrai Benas Sandersonas vyksta į azartinių lošimų Meką – neoninių žiburių jūroje skęstantį Las Vegą tik tam, kad čia galėtų rasti amžiną užsimiršimą ir gerti „iki paskutinio atodūsio“. Prieš žengdamas šį žingsnį jis sunaikino visus ankstesnio gyvenimo ženklus – atleistas iš darbo jis pardavė namus ir sudegino nuotraukas.
Autoriai labai ir nesistengia kaip nors motyvuoti herojaus nuopuolio priežasčių; jų tiesiog nežino ir pats Benas („Nežinau, ar pradėjau gerti todėl, kad mane paliko žmona, ar žmona mane paliko todėl, kad pradėjau gerti“). Autoriai suteikia galimybę Benui stabtelėti ir suvokus savo degradavimo gelmę pradėti gyvenimą iš naujo. Tokiu vilties žibutėliu tampa Beno pažintis su prostitute Sera (Elisabeth Shue), svajojančia atsikratyti sutenerio globos ir pažinti tikrąją meilę. Tačiau Benui jau per sunku net vardan meilės kažką savo gyvenime keisti.
Rafinuota Beno agonija trunka labai ilgai, kaip ir depresyvi filmo nuotaika, o melancholiją vis labiau gilina beveik pastoviai skambančios ir neįkyriai atliekamos bliuzo kompozicijos (kelias įdomias improvizacijas groja pats režisierius Mike’as Figgisas, o jam talkina pats Stingas). Ar verta po to stebėtis, kad kino kritikų recenzijos buvo vadinamos „Las Vego bliuzu“, „Švelniai girta rapsodija“ arba tiesiog „Iki dugno”. (G. J.)
7. „Svaigulys“ (Vertigo, 1958)
Šiame filme Jamesas Stewartas suvaidino privatų San Francisko detektyvą Skotį Fergiusoną, kuris jau pirmuose kadruose, besivaikydamas stogais sprunkantį nusikaltėlį, patiria stiprų akrofobijos (aukščio baimės) priepuolį. O kiek vėliau jis gaus iš pirmo žvilgsnio nesudėtingą užduotį, kuri apvers visą ligšiolinį Skočio gyvenimą.
Nuo panašios užduoties (pasekti moterį) prasidėjo begalė detektyvinių romanų, pvz., Dashiello Hammetto ar Raymondo Chandlerio knygos. „Svaiguliui“ (1958 m.) A. Hitchcockas pasirinko prancūzų literatūrinio tandemo Pierre’o Boileau bei Tomo Narcejac’o romaną „Prisikelti iš numirusių“ ir iš jo nuaudė labai painią intrigą, kurios tikrosios esmės ilgai negali suvokti nei žiūrovai, nei pats seklys.
Hitchcockas buvo tikras manipuliacijų virtuozas., turėjęs keletą profesinių paslapčių, kuriomis išradingai naudojosi. Vieną jų jis buvo pavadinęs „Bombos teorija“, kurią aiškino labai paprastai. „Įsivaizduokime, kad žiūrime filmą, kuriame yra labai ilgas epizodas – du vyrai sėdi prie stalo ir dešimt minučių kalba apie beisbolą. Žiūrovams (ypač nieko nenutuokiantiems apie šios sporto rūšies taisykles) bus nuobodu visą šį laiką stebėti tą patį kadrą. Bet jeigu po dešimties minučių įvyks sprogimas, žiūrovai trumpam bus šokiruoti. O dabar įsivaizduokime, kad žiūrime truputėlį pakeistą to paties filmo variantą. Sakykime, kad filmo autoriai iš karto parodo po stalu esančią bombą ir akcentuoja, kad iki sprogimo liko 10 minučių. Argi dabar žiūrovai nuobodžiaus? Nieko panašaus, jie nuo šiol atomazgos lauks su vis labiau augančiu nerimu“.
Panašią žiūrovų emocijas valdančią „bombelę“ galime pamatyti daugelyje brandžių A. Hitchcocko filmų. O jei kas nors priekaištavo, kad jo fantazijos nustelbia elementarią logiką, tokiems kritikams režisierius atkirsdavo: „Jeigu aš suradau efektingą siužeto posūkį arba žiūrovus įtampoje laikančią detalę, tai logiką aš galiu tiesiog išmesti pro langą“.
Taigi, paniškos aukščio baimės užvaldytas Skotis Fergiusonas priverstas pasitraukti iš pareigų, tačiau senas draugas paprašo pasekti jo žmoną Madleną, kuri pastaruoju metu ėmė keistai elgtis. Panašu, kad Madlenai ramiai gyventi neleidžia senos šeimos šmėklos, ypač prieš daugelį metų nuskendusi jos prosenelė. Sekdamas šią paslaptingą moterį Skotis pajunta jai simpatiją, todėl siaubingą šoką išgyvena tada, kai Madlena šoka nuo aukštos varpinės žemyn, o jis dėl paniškos aukščio baimės priepuolio negalėjo sutrukdyti šiam savižudybės aktui.
Neatskleisdamas tolimesnių įvykių galiu pasakyti, kad netrukus gatvėje Skotis sutiks į Madleną nuostabiai panašią moterį, tik ji bus ne brunetė, o blondinė (abi vaidina aktorė Kim Novak). Kas tai – protu nesuvokiama mistika, reali haliucinacija ar kažkieno klastingas planas. Jei taip, tai ko juo siekiama? (Gediminas Jankauskas)
6. „Mano liūdna meilės istorija“ (Blue Valentine, 2010)
Daugeliui gerai pažįstamas 36-erių kanadietis Rajanas Goslingas – ne tik gražus, bet ir nepaprastai talentingas aktorius. 2006 metais už atliktą vaidmenį filme „Pusė Nelsono“ aktorius tapo pirmuoju 1980-aisiais gimusiu aktoriumi, nominuotu Geriausiu metų aktoriumi Oskaro apdovanojimuose. 2011-aisiais Goslingas buvo nominuotas „Auksiniam gaubliui“ už pasirodymą filme „Mano liūdna meilės istorija“. O jo parnerė šiame filme Mišelė Viljams šiemet nuominuota oskarui už vaidmenį Stiveno Spilbergo juostoje „Fabelmanai”
Šis Dereko Cianfranco filmas pasakoja apie sielvartingą, skausmingą, žmogų nuodijančią santuoką. Filmas priverčia žiūrovą užjausti, įsijausti į poros jaučiamas emocijas, kurias perteikia vaidmeniui atsidavęs R. Goslingas ir daugeliui pažįstama talentinga aktorė Mišelė Viljams. Jų akimis žvelgdami į istoriją, žiūrovai iš arti, kartais net nepatogiai arti, turi galimybę stebėti mirštančią santuoką.
Reikia paminėti, kad abiejų aktorių vaidinimo stiliai yra visiškai skirtingi. R. Goslingas pasitelkia kūno kalbą ir veido išraiškas, aiškiai rodydamas ką jo vaidinamas personažas galvoja ir jaučia, o M. Viljams savo vaidyba priverčia žiūrovą stengtis labiau norint perprasti jos personažą, ir suprasti, ką jaučia griūvančioje santuokoje įkalinta moteris.
5. „PIANISTĖ“ (The Piano Teacher, 2001)
Erika Kohut (akt. I. Huppert) – keturiasdešimtmetė fortepijono mokytoja, neištekėjusi, be vaikų, gyvenanti viename bute su mama ir netgi mieganti su ja vienoje lovoje. Ši istorija suksis aplink ją. Ji moko vaikus fortepijono paslapčių Vienos muzikos konservatorijoje, yra gerbiama dėstytoja, reikli, disciplinuota, siekianti tobulumo. Visą gyvenimą paaukojusi dėl muzikos. Tačiau, kad ir kokia gera pedagogė ji būtų, jos asmeninis gyvenimas yra pilkas ir neįdomus. Taip pat ji turi ir psichologinių sutrikimų, dėl kurių save žaloja, yra linkusi į sadomasochistinį fetišą, tačiau niekada pati juo neužsiima, tik stebi tai pornografiniuose filmuose. Tačiau viskas pasikeičia, kai ji sutinka Valteri (akt. B. Magimel), talentingą jaunuolį, kuris pradeda rodyti dėmesį, išreiškia susižavėjimą jos sugebėjimams groti ir klasikinės muzikos skoniui. Jam įstojus į konservatoriją, studijuojant pas Erika, jiedu praleidžia vis daugiau laiko kartu. Valteris pradeda norėti turėti intymesnius santykius su Erika, tačiau ji leidžia jam suprasti, jog normalių santykių jie neturės.
Režisierius M. Heneke ne viename interviu yra išreiškęs savo susižavėjimą aktore I. Huppert, kuri ir suvaidino pagrindinį vaidmenį. Jis ją laiko viena geriausių aktorių Europoje ir režisierius manė, jog aktorė sugebės suvaidinti Erikos įvairiapusiškumą, nuo jautrios jos pusės iki šaltakraujiškos. Ir jis neklydo dėl savo pasirinkimo, nes ji gavo net 3 apdovanojimus geriausios aktorės kategorijoje Kanų festivalyje, Europos filmų apdovanojimuose ir San Francisko kritikų apdovanojimuose. Ir iš tiesų, ši nuostabi aktorė jau yra suvaidinusi daugiau nei 150 filmų. B. Magimel taip pat laimėjo apdovanojimą Kanų festivalyje geriausio aktoriaus kategorijoje. Jis šiame filme suvaidino susižavėjusį vaikiną, kurį domina vyresnė moteris. Tiesa, finale kiek nustebina jo poelgis, atrodo jog toks vaikinas niekada negalėtų nieko tokio padaryti. Bet režisierius jam turėjo kitokių planų.
Šių dviejų žmonių meilės istorija gali jus sutrikdyti, pasirodyti nepatogi ir nepriimtina, tačiau meilės formų yra begalė ir tik patys nusprendžiame, kokia propaguosim. (D. P.)
4. „Nematomas siūlas“ (Phantom Thread, 2017)
Amerikiečio Paulo Thomo Andersono filmas „Nematomas siūlas“ aštuntasis režisieriaus pilnametražis meninis kūrinys, kuris buvo išskirtinai nufilmuotas Didžiojoje Britanijoje. Oskaruose filmas sulaukė didžiulio dėmesio ir buvo nominuotas net šešiose kategorijose: Geriausias filmas, Geriausias režisierius, Geriausias aktorius, Geriausia antro plano aktorė, Geriausia muzika ir Geriausias kostiumų dizainas, už pastarąjį „Nematomas siūlas“ laimėjo ir pačią Oskarų statulėlę.
Pigmaliono – menininko, kurio skulptūra atgyja – mitas per pastarąjį šimtmetį daugybėję filmų įgavo naują pavidalą, pavyzdžiui, „Mano puikioji ledi“, „Pinokis“ ir De Palma filmas „Obsession“. Atsižvelgiant į tai, kad šis mitas, iš esmės yra istorija apie iliuzijos tapsmą realybe, o ribos tarp meno ir gyvenimo išnyksta – jis puikiai tinka didžiajam ekranui. Mitas taip pat atsispindi ir Paulo Thomaso Andersono filme, kuriame pasakojama apie pripažintą, aikštingą dizainerį Reynoldsą Woodcocką, kurį vaidina Danielis Day-Lewisas, ir jo santykius su Alma Elson (Vicky Krieps), padavėja, kuri taps jo mūza – žinoma, už tam tikrą kainą.
Reynoldsas yra tikras darboholikas, atsidavęs moteriškų drabužių siuvimui, todėl savo darbotvarkėje neranda laiko parodyti Almai simpatijos ar dėkingumo. Labiausiai filme intriguoja tai, kad santykiai tarp Reynoldso ir Almos niekada netampa visiškai romantiškais. Nepaisant to, kad romantika pasireiškia kažkokiu atstūmimo ir traukimo atgal principu bei meile ir neapykanta tarp dviejų pagrindinių vaidmenų, Alma visada atstoja mūzą, įkvėpimą, kuris bent iš pradžių, tampa istorijos prioritetu. Pagrindinė santykių varomoji jėga – abipusė priklausomybė. Iš tiesų, juos, kaip bendradarbius, jei ne meilužius, kartu išlaiko faktas, jog jiems reikia vienas kito ir taip priverčia save tai pajusti. Alma nuolatos nuodija Reynoldsą, kad galėtų slaugyti jį ir būtų šalia; Reynoldasas noriai leidžiasi į tokius santykius ir savęs nuodijimą, kad tik galėtų išlaikyti savo mūza šalia savęs.
Andersonas panaudoja Pigmaliono motyvą, kad sukurtų meistrišką istoriją apie maniją, panašią į Hičkoko gotiką („Rebeka“, „Svaigulys“), kur iliuzijos sukūrimas ir sunaikinimas yra sutarta, abipusė veikla; kur meilė ir neapykanta kukliai sukasi viena aplink kitą. „Nematomas siūlas“ tai jausmingas, nevilties kupinas požiūris į tai, ką tenka iškęsti, norint palaikyti santykius su menininku, o menininkui prisiimti atsakomybę už tai, ką sukūrė.
3. „TARNAITĖ” (The Handmaiden, 2016)
Išdavystė yra baisiau nei mirtis, nes emocinis skausmas lieka su mumis iki gyvenimo galo ir smaugia nenužudydamas, o mirtis yra neišvengiama ramybės oazė, užmaršties pradžia. Todėl sugebėjimas atleisti yra milžiniškos stiprybės rodiklis, įrodantis asmens kilnaširdiškumą bei tyrą jo sielą. Erotiniame psichologiniame trileryje „Tarnaitė“ (rež. Park Chan-wook) mes supažindinami su klastos bei iškrypimų pasauliu, kuriame, regis, išdavystė yra neatsiejamas gyvenimo aspektas, patenkinantis ligotus poreikius. Ar įmanoma tokioje aplinkoje rasti kilnumo bei tyros meilės užuomazgų? O gal naivu tikėtis gėrio ten, kur dominuoja godumas bei žmonės, smurtu grindžiantys kiekvieną savo pasirinkimą?
Kino juosta „Tarnaitė“ mus nukelia į XX amžiaus 4 dešimtmečio Japonijos okupuotą Korėją, kurioje jauna mergina vardu Sook-Hee (akt. Tae-ri Kim) yra pasamdoma dirbti turtingos japonės Lady Hideko (akt. Min-hee Kim) tarnaite. Kaip ir bet kurioje istorijoje, čia irgi neapsieinama be piktadario, besistengiančio sugriauti visų aplinkinių gerbūvį. Uncle Kouzuki (akt. Jin-woong Jo) – valdingas bei beširdis Hideko dėdė, trokšdamas pasisavinti jos paveldėtus turtus, ketinąs ją vesti ir paversti jos gyvenimą dar didesniu pragaru. Tai iškrypusi bei žalingų potraukių asmenybė, mėgstanti fiziškai kankinti žmones bei klausytis nepadorių knygų skaitymo.
Ar Kouzuki, gyvendamas liguistų iliuzijų pasaulyje, pagaliau susivoks savyje ir atras tikrąsias gyvenimo vertybes, o gal tai – patologinis asmenybės dualumo sutrikimas, naikinantis visus prie jo prisilietusius? Tai neapsakomai įdomiai sukurtas, atvirai seksualus bei šiek tiek iškrypęs filmas, vaizduojantis sudėtingus smurtinius aktus ir estetinę žmoguje slypinčio blogio pusę. Siužetu primindamas gotikines juostas („Rebeka“ (1940), „Dujų šviesa“ (1944), „Džeinė Eir“), jis pulsuoja siurrealizmu ir film noir (juodasis kinas) stiliumi.
Viskas gal ir primintų korėjietišką pasakos variantą, kuomet engiama vargšė mergina yra išlaisvinama princo žaviojo. Tačiau, įsipainiojus intrigoms bei išdavystėms, juosta labiau tampa ne lengva romantine istorija, o įtempto siužeto drama. Princo žaviojo vietą užima suktas bei klastingas vyras vardu Count Fujiwara (akt. Jung-woo Ha), kuris, manipuliuodamas dviem lengvai palaužiamom merginom, suorganizuoja didžiulio masto aferą, tikėdamasis susižerti didžiulius turtus. Tačiau kas atsitiks, jei jos viena kitai pradės jausti neapsakomą aistrą ir prisipažins dėl visų apgaulių, tikėdamosis atleidimo? Kokia siaubinga lemtis gali grėsti vyrui, taip besielgiančiam su moterimis? O gal gudrusis blogis triumfuos prieš naivųjį gėrį?
Tai neapsakomai įdomiai sukurtas, atvirai seksualus bei šiek tiek iškrypęs filmas, vaizduojantis sudėtingus smurtinius aktus ir estetinę žmoguje slypinčio blogio pusę. Siužetu primindamas gotikines juostas („Rebeka“ (1940), „Dujų šviesa“ (1944), „Džeinė Eir“), jis pulsuoja siurrealizmu ir film noir (juodasis kinas) stiliumi. „Tarnaitė“ – gana miglota istorija, kurioje niekas neatrodo taip, kaip iš tiesų yra, ir kiekvienoje filmo dalyje (jis susikirstytas į tris sekcijas) mes sužinome kažką visiškai priešingo tai informacijai, ką jau manėme žiną.
Kiekvienas juostos trečdalis, trunkantis apie 45 minutes, yra pasakojamas vis skirtingo pagrindinio veikėjo ir susideda į visumą, primenančią rusišką matriošką. Jau Nuo vudurinės dallies galima pastebėti, jog tos pačios scenos yra rodomos po kelis kartus skirtingais rakursais, koncentruojančiais žiūrovo dėmesį vis į kitą detalę. Juk net ir klausant tą pačią istoriją, kiekvieną kartą galima įsivaizduoti skirtingus dalykus. (Justė Meištaitė)
2. „Įsileisk mane“ (Let the Right One In, 2008)
„Įsileisk mane“ – filmas apie vampyrus, bet iš tikrųjų nė iš tolo neatitinka šio termino. Jis mirtinai niūrus. Į vampyrus žiūrima taip pat rimtai, kaip Murnau ir Herzogo „Nosferatu“, o tai iš tiesų labai rimta. Tai taip pat skausmingas dviejų dvylikamečių, atsidūrusių ant paauglystės slenksčio, santykių vaizdavimas. Paminėsime, kad filmas tikrai neskirtas dvylikamečiams.
Filmas prasideda Oskaro (akt. Kare Hedebrant), žvelgiančio pro langą, atspindžiu. Jis gali priminti berniuką Bergmano filme „Tyla“ (angl. The Silence), žiūrintį pro traukinio langą, na bet ir toliau filme bus daugybė atspindžių, ne visi iš veidrodžių, bet tai ne viena iš tų vampyrų istorijų, kuriose velkasi kryžiai, kraujų purslai ir česnakai.
Oskaras yra vienišas. Jo tėvai išsiskyrė, nė vienas jo nenori, todėl jis daug kur būna vienas. Jis siaučia lauke snieguotą Švedijos naktį. Vieną naktį jis sutinka maždaug jo amžiaus merginą vardu Eli (akt. Lina Leandersson). Eli taip pat vieniša, ir jie susidraugauja. Oskaras yra tokio amžiaus, kai ramiai priima stebinančius faktus, nes gyvenimas jau nebesistengia jo nustebinti. Eli eina per sniegą be batų ir ji turi silpną beveik… lavono kvapą. „Ar tu esi vampyras?“ – klausia Oskaras Eli. Ji atsako teigiamai ir jie nusprendžia pernakvoti jo lovoje. Apie seksą Oskaras dar negalvoja, bet klausia: „Ar būsi mano mergina?“. Ji lengvai jį paliečia ir atsako: „Oskarai, aš nesu mergina.“…
Mokykloje iš Oskaro žiauriai tyčiojasi sadistiškas chuliganas, kuris keliauja su dviejų mažesnių banditų būriu ir vos nenuskandina jo baseine. Tokiu metu pravartu turėti geriausią bičiulį vampyrą. Mergaitė vampyrė ar berniukas vampyras, tai visai nesvarbu.
Nesigilinsime į santykius, kuriuos Eli užmezga su nesvetingu vidutinio amžiaus vyriškiu Hakanu (akt. Peras Ragnaras). Galbūt jis yra pažįstamas, o gal jam tiesiog patinka kraujas. Nekalbėsime ir apie geležinę lazdą bei peilį ar siaubingus Oskaro tėvus, jau ir taip visa istorija nuskambėjo pakankamai niūriai, o faktas tas, kad yra ir juokingų akimirkų. Na, tokių vampyriškai juokingų: „Ar tu tikrai mano amžiaus?“ – Oskaras klausia Eli. „Taip. Bet tokio amžiaus esu jau labai seniai“ – atsako ji.
Pašalinus vampyriškus elementus, tai bus istorija apie du vienišus ir beviltiškus vaikus, gebančius atlikti tamsius darbus be akivaizdžių emocijų. Vaikai, išplauti į nevilties krantą. Jaunieji aktoriai galingai atlieka alinančius vaidmenis. Mums jie rūpi labiau nei jie patys sau. Alfredsono paletė taip ištuštėjusi nuo šiltų spalvų, kad net šviežias kraujas ekrane atrodo juodas. Sužinome, kad vampyrą reikia pakviesti į kambarį, kad jis galėtų įeiti. Dabar filmo pavadinimas įgauna prasmę.
Filmas tikrai kitoks nei visi, su gilia mintimi, puikiais aktoriais ir vertas kiekvienos minutės jūsų laiko. Filmas – meno kūrinys.
1. „Kaulai ir visa kita“ (Bones and All, 2022)
Meniškas, romantiškas, šiurpus siaubo filmas… ne, ne apie vampyrus, o apie kanibalus, kurie kitaip negali – instinktai šaukia juos ėsti žmones. Tačiau tai nėra paprasta siaubo juosta, skirta išgąsdinti, nes filmo kūrėjai kelia filosofinius klausimus: ar žmogaus ir monstro prigimtys gali sugyventi? Ar meilė nugali viską? Ką su mumis daro vienatvė? Filmas pirmą kartą buvo parodytas 2022 m. rugsėjo 2 d. Tarptautiniame Venecijos filmų festivalyje, vėliau ir daugybėje kitų. Jis laimėjo Sidabrinį liūtą už geriausią režisūrą, kurią sukūrė Luca Guadagnino, o kritikai gyrė pagrindinių aktorių vaidybą, kinematografinį išpildymą bei žanrų pastišą.
Jei eitumėte žiūrėti aptariamos kino juostos prieš tai nieko apie ją nepasidomėję, tuomet išties būtų sunku suprasti, ar tai romantinis, siaubo ar kelio filmas, o iš tikrųjų tai viskas viename. Istorija prasideda nuo Maren Erli (Taylor Russell), kuri su tėvu gyvena nuolat bėgdama, nes yra kanibalė ir negali susivaldyti. Tai puikiai atsiskleidžia scenoje, kurioje ji svečiuodamasi pas draugę nukanda jai pirštą, nes būdama taip arti užuodžia jos kvapą, na, ir tiesiog yra alkana.
Tai nereiškia, kad Maren nori taip elgtis. Tiesą sakant, ją kankina prieštaringi jausmai, nes ji smerkia savo elgesį ir svajoja būti kaip visi, gyventi paprastai, nevalgyti žmonių. Ir jos tėvas nori tuo tikėti, tačiau neapsikenčia ir vos dukrai sulaukus aštuoniolikos metų ją palieka vieną pačią knaisiotis po savo prigimtį ir ieškoti atsakymų.
Su tėvo duotais pinigais Maren patraukia ieškoti savo motinos. Mat ankčiau niekad nepasakojęs dukrai apie jos praeitį jis įrašo kasetę, kurioje viską išdėsto, ir palieka Maren jos gimimo liudijimą. Tai vienintelis siūlas, galintis nuvesti ją pas motiną. Pinigų sunkiai užtenka, o ir interneto tuo metu dar nėra, taigi tenka naudotis žemėlapiais bei klausinėti kelio vietinių žmonių, tačiau Maren nežino, ko kito galėtų griebtis, nežino kaip gyventi.
