Tie, kuriems, 40+ (tiesa, toli gražu ne visi Lietuvos gyventojai) ir dabar geru žodžiu mini paskutiniu SSSR gyvavimo dešimtmečiu tikru langu į pasaulį mums tapusios Lenkijos televizijos pirmojo kanalo programas, kurias pradėjome be jokių trukdžių matyti, kai broliai lenkai Suvalkuose pasistatė naują retransliatorių.
Man asmeniškai tai buvo tikri pasaulinės kino klasikos universitetai. Ir dabar su malonumu prisimenu šimtus (tikrai neperdedu!) per šį (tada dar nespalvotą) langą pamatytus kino šedevrus.
Prisimenu ir prie mažųjų ekranų tada tiesiog „prilipusius“ mums anksčiau visai nežinomų egzotiškų TV serialų mėgėjus, kurie iš didelės gausos jau devintajame dešimtmetyje buvo labiausiai įsidėmėję du australietiškus serialus.
Pirmasis vadinosi „Sugrįžimas į Edeną“ (Return to Eden, 1983 m., rež. Karen Arthur) ir pasakojo šiurpią istoriją apie jauną moterį Stefani, kurį netikėtai sužino, kad jos vyrelis jau turi meilužę (geriausią Stefani draugę), ketina užvaldyti žmonos turtą, o ją pačią išstumia iš valties krokodilams į nasrus.
Bet moteris liko gyva ir sugrįžo keršyti. Kaip galima buvo tikėtis, pagrindinė keršto plano dalis taip pat neapsiėjo be krokodilų…
Kitas, gal net populiaresnis australietiškas serialas buvo tikrai ne toks siaubingas, netgi priešingai. Jis vadinosi „Erškėčių paukščiai“ (The Thorn Birds, 1983 m., rež. Darylas Duke’as) ir intrigavo uždraustos bei neįmanomos meilės istorija.
Tada, jeigu neklystu, lietuviškai Colleen McCullough romano dar neturėjome, o vėliau pasirodęs pirmas jo leidimas tapo didžiausiu deficitu.
Milžiniška auditorija visame pasaulyje tada stebėjo sentimentalų televizijos epą apie kunigo Ralfo de Brikasaro (akt. Richardas Chamberlainas) ir turtingos rančos Drohėdos paveldėtojos Megės (akt. Rachel Ward) meilę.
Rašytojai mirus knygų leidykla Bustle parašė: „Nors 2015 m. mus palikusi Coleen McCullough sukūrė ir daugiau romanų, jos vizitine kortele liko „Erškėčių paukščiai“. Nesunku suprasti, kodėl: daugybė netobulų, bet mėgstamų veikėjų sprendžia klausimą, kaip gyventi taip, kad gyvenimas turėtų prasmę. Romanas artimas kiekvienam, nes jis siūlo galimybę pabėgti. Tai milžiniška saga, primenanti „Vėjo nublokšti“. Tai knyga, kurioje atpažinsite save.“
The Literary Edit taip pat parašė gražius žodžius: „Kaip ir garsiajai klasikinės literatūros porai – Romeo ir Džiulijetai – Megei ir Ralfui taip pat nelemta sulaukti laimingos pabaigos. Metų metus jie praleis atskirai, o jų susitikimas turės pragaištingų pasekmių jiems abiem. „Erškėčių paukščiai“ yra nepamirštama, jaudinanti, verčianti susimąstyti istorija. Tai nuostabi ir sukrečianti epopėja, kurios pagrindiniai veikėjai visą gyvenimą išsaugojo tyrą nuoširdumą.“
Knygos pavadinimui rašytoja pasitelkė gražią keltų legendą apie paukštį, kuris visą gyvenimą ieško erškėčių krūmo, kad mirtinai pervertas jo spyglių galėtų sugiedoti savo paskutinę nuostabaus grožio giesmę.
Nors iki knygos pasirodymo tokia senovės keltų legenda niekam nebuvo žinoma (bent jau rimtų šaltinių, patvirtinančių šį mitą, nerasta), vėliau ši graži legenda buvo daug kartų linksniuojama.
Ir knygoje, ir seriale šeimos kronikos įvykiai apima didelį laiko tarpą nuo 1915 iki 1969-ųjų metų.
Istorija prasideda Naujojoje Zelandijoje 1915-ųjų gruodžio aštuntąją, kai paprasto airio darbininko Padriko Klyrio ir dėl jo meilės pasiaukojusios kilmingos aristokratų šeimos atstovės Fionos šeimoje gimė mergaitė Megė. Be jos šeimoje buvo dar penki vyresni broliai – Bobas, Džekas, Hjugis, Frenkas ir Stju).
Nuo mažų dienų Megė padeda motinai tvarkytis namuose, o iš visų brolių labiausiai linksta prie Frenko, anksti panorusio tapti kalviu. Iš brolių jis išsiskiria ne tik mažu ūgiu, bet ir tamsiais plaukais, kuriuos, kaip teigiama, paveldėjo iš prosenelės, priklausiusios seniausių Australijos gyventojų – maorių – genčiai.
1921-aisiais metais visa Klyrių šeima atvyksta į Australijos kontinentą, kur Pietų Velse didelę ir turtingą rančą, pavadintą Droheda, valdo šeimos galvos sesuo Merė Karson (ją suvaidino Holivudo veteranė Barbara Stanwyck).
Drohedoje atvykėliai susipažįsta su jaunu ir ambicingu katalikų kunigu Ralfu de Brikasaru, kuris į australietiškos provincijos miestelį Džilenbouną buvo ištremtas už drąsius ginčus su vyskupu.
Drohedos šeimininkė slapta įsimylėjusi gražuolį kunigą ir dažnai jį kviečia į savo valdas pabendrauti ne tik teologiniais klausimais.
Ralfas tikisi, kad kada nors visą savo didelį turtą ponia Karson testamentu paliks Bažnyčiai, bet atsitinka taip, kad rančos paveldėtoja tampa Megė, o ją slapta įsimyli jau pats kunigas.
Pamažu aiškėja senos Klyrių šeimos paslaptys, dėl ko tarp jos narių įsiplieskia nesantaika. Bet viską užgožia pagrindine linija tapusi Megės ir Ralfo romantiškos meilės plėtotė.
Mirus 75-erių metų sulaukusiai Merei Karson kunigas privalo palikti savo naujuosius draugus ir išvyksta į Sidnėjų kilti bažnytinės hierarchijos laiptais, nors Megė maldauja jį pasilikti. Atsisveikindamas Ralfas skaudančia širdimi pataria mylimajai susirasti jai tinkamą vyrą….
Po šio momento žiūrovų laukia dar daug įvykių, dėl kurių jie jaudinsis drauge su Mege ir lauks to momento, kai Ralfas sugrįš. Juk negali būti, kad jis nesugrįžtų…
Nedėkingas darbas smulkiai pasakoti tolimesnius įvykius, tarp kurių bus ne tik romantiški atodūsiai, bet ir tragiški likimo prisilietimai. Kaip ir turi būti geroje ilgai trunkančioje epopėjoje.
1996 -aisiais pasirodė serialo tęsinys „Erškėčių paukščiai 2: Prarasti metai“ (The Thorn Birds: The Missing Years, rež. Kevinas Jamesas Dobsonas). kuriame arkivyskupas Ralfas de Brikasaras Antrojo pasaulinio karo įkarštyje karo nusiaubtoje Romoje gelbėja pabėgėlius ir vėl susitinka Megę.
